Šokis ant stiklo šukių

  Jei  galėčiau,

Dovanočiau  vėją,

Kad  išglostytų

Pavargusias  rankas.

Jei  galėčiau,

Dovanočiau  saulę

Ir  visas  tamsių

Naktų  žvaigždes.

Jei  galėčiau

Išvaryti  skausmą

Iš  širdies, iš  kūno,

Iš  namų,

Dovanočiau  ištisą

Pasaulį,

Jei  galėčiau…

Bet  juk  negaliu.

Bekraitė

Ką  aš  turiu?

Net gėda pasakyti –

Aš nieko neturiu.

Tiktai gimimą,

Dar turėsiu mirtį,

O šiaip tik gyvenu

Nevykėlės užvargusį

Gyvenimą.

Nemoku pirkti,

O vėliau parduot,

Nesugebu pakenčiamai

Uždirbti,

Vaikus aprengti,

Jiems pasiaukot.

Turiu gimimą,

Dovanotą tėvo,

Kelialapį gyvenimui turiu.

Jo laikas baigias,

Viskas limituota,

Net keista,

Kad dar šiandien

Gyvenu.

Pasitik  mane  prie  durų, Mama,

Kai  sugrįšiu  pamestos  vilties.

Daug  dienų  išaušo  ir  sutemo

Taip  ir  neradau  savos  kertės.

Priemenėj  tamsioj  paduoki  ranką,

Pamažu  į  vidų  įsivesk

Ir  praverki  uždangstytus  langus,

Taip  seniai  nebemačiau  Tavęs.

Ar  žinojai,  kur  buvau  aš, Mama?

Keliavau, mieloji, keliavau.

Daug dienų  išaušo  ir  sutemo

Tik  ne  ten  ir  ne  tada  ėjau.

Pažiūrėk, kaip  nudaužyti  keliai.

Aš  tokia, kaip  Tu -  balta, balta.

Tu dar  nežinai, kaip skaudžiai  gelia,

Kai  šalia  tavęs  tuščia  vieta.

Palydėk  mane  per  sodą, Mama.

Nežinau,  kada  begrįšiu  vėl.

Tu  teisi. Sakei, kad  laimės  maža,

Tik kodėl  nepasakei  kodėl?

Aš  laukiu  ir  laukiu  kasdien

Ir  niekaip  sulaukt  negaliu.

Turbūt  nenuvalo  nieks

Užpustytų  tavo  kelių.

Tikriausiai  išbrist  negali,

Kalti  subjurę  orai,

Ir  jau  nesulauksiu, matyt,

Kol  išaugs  tau  erelio  sparnai.

Nesiblaškyk , širdie. Nurimk, maldauju.

Sunku  šiandien  ir  man  su  tavimi.

Vėl  krenta  ašara  karšta  į  saują,

Nurimk, labai  prašau, jeigu  gali.

Užmiršk  nors  kartą šį  beprasmį  rudenį,

Užmiršk  ir  nebeverk  daugiau.

Nusikaltau labai. Tave  tai  liūdina,

Kad  ligi  šiol  gyvenimą  žaidžiau.

Atleisk, širdie. Ir  man  šiandien  nelengva.

Tu  man  sakei,  tik  aš  nepaklausiau.

Už  viską  užmokėjau  savo  kainą,

O  juk  galėjau  užmokėt  mažiau.

Atėjau  skolos  atsiimti,

Senos, kaip  amžiai.  skolos,

Bet  Tu  juk  nenori  grąžinti,

O  man  ir  nereikia  jos.

Teisus  tu. Viskas  praeina,

Žemėj  amžino  nieko  nėra.

Kas  turėjo  nežmonišką  kainą,

Šiandien bevertis, deja.

Ir  taip dienai  keičiant  dieną,

Metams  keičiant  metus,

Mes  įpratome  būti  kasdieniais,

Lyg  pakeistume  tik  batus.

Mes  įpratome  būti  įpratusiais

Laukime  ir  netektyje,

Jau išmokome  būti  praradusiais

Tad  kokia  gi  dar  čia  skola?

 

Vėjavaikė,  kvatoklė

Ir  vaikiškai  naivi.

Man  buvo  aštuoniolika,

Ir  aš  buvau  graži.

Aukštai  iškėlus  galvą,

Jauna  ir  išdidi,

Su  kuo  išeiti  šokti

Aš  rinkdavaus  pati.

Ne  kiekvienam  gi  leidau

Lydėti  lig  namų.

Retai  ką  užkliudydavau

Įdėmesniu  žvilgsniu.

……………………………

Pro  šalį  metai  pralėkė

Ir  jau  ruduo  širdy,

O  aš  likau  taip  vaikiškai

Naivi  ir  išdidi.

Žingsniai

Žingsniai, žingsniai…Vis  eina  ir  eina.

Skubūs, lėti, drąsūs, nervingi.

Kiek  jų  per  vakarą  šitaip  praeina,

Kiek  jų  manoj  atminty  sustingę?

Temo – sutemo. Ėjo – nuėjo

Ir  vis  retėja  žingsnių  aidas,

O man  tik  vienų  žingsnių  reikėjo,

Tų, be  kurių  nerimas  sklaido,

Tų, kur  gyventi  mane  prikėlė,

Tų,  kurie  įžiebė  viltį  naują.

O gal būt  mano  žingsniai  praėjo

Man pelenų  palikę  saują?

Šitaip  kas  vakarą  ėjo  ir  ėjo,

Kol  nusinešė  mano  viltį.

Matyt,  per daug  šiais  žingsniais  tikėjau

Ir  paskubėjau  juos  pamilti.

Aš  noriu  perduoti  linkėjimus

Ir  artimiems,  ir  giminėms,

Aš  noriu  perduoti  linkėjimus

Visiems - saviems  ir  svetimiems.

Stebuklų  lauko  nepasieksiu,

Todėl  linkiu  aš  jums  raštu,

Kad  nieko  namuose  netrūktų,

Kad  būtų  jie  pilni  vaikų.

Kad  visada  sėkmė  lydėtų,

Užtektų  meilės, šilumos,

Kad  gėlės  visuomet  žydėtų,

Kad  neužmirštumėt  dainos.

Kad  rūpesčiai  neužkamuotų

Ir  būtumėte  dideli,

Kad  dar  ilgai  vaikai  dainuotų

Ilgiausių  metų  ateity 

Aš gyvenu  dabar
Ir  tiktai  vieną  kartą.
Ir  noriu  taip  gyvent,
Kaip  ten  anie, kiti.
Ir  gal  užteks  svarstyti
Kas  verta, kas  neverta.
Aš  gyvenu  dabar
Ir  tu  čia  gyveni.
Ir  gal  užteks  maldaut
Ištiesus  tuščią  delną?
Juk  aš, kaip  jie. Dvi  rankos,
Dvi  kojos  ir  galva.
Kieno  gi  tai  kaltė,
Kad  man  likimas  lėmė
Užgimt  ne  ten  pas  juos,
Bet  tokiame  krašte,
Kuris  kiekvieną  dieną
Taip  sparčiai  elgetėja,
Kur  alkanų  vaikų
Kasdieną  vis  daugiau?
Aš  gyvenu  dabar
Ir  tiktai  vieną  kartą.
Ar  aš  kalta, kad  noriu
Gyventi  žmoniškiau?

Šokis  ant  stiklo  šukių

Kelias  mano  stiklinis
Sudužusiom  šukėm  nusėtas.
Kojos  seniai  įpratę,
Nebekraujuoja  pėdos.

Šėlsta  įgirtęs  kankanas
Ir  aš  lyg  vėjas  sukuosi.
Na,  sukis, gyvenime, sukis –
Aš  iš  tavęs  juokiuosi…

Paskubėk  su  manim  į  taktą,
Stipriau  į  šukes  atsispirki.
Mano  kojos  įpratę,
O tu savomis  pasigirki.

Nagi, gyvenime, nagi,
Pašok  su  manim  kankaną.

………………………………

Ant  kraujuojančių  šukių
Mano  siela  gyvena.

Į jūros tolį

Bangos nunešė

Jaunystės  laivą

Ir vėl likau

Plikų pastolių

Basa keleivė

Man  kojas  plovė bangos,

O šluostė  rasos.

Gyvenimo kely  įspaustos

Tik  pėdos  basos.

O šiandien metai

Pasimetę

Vėl laivą stato.

Kokie dar naivūs,

Nors ir dideli

Tie mano metai.

Vėl kojas  bangos  plauna

Ir  šluosto  rasos,

O mano  smėlio  pilyje

Tik  pėdos  basos.

Kodėl  esu

Tokia  liūdna

Lemties  keleivė?

Kodėl  mane

Lankyt  pamiršo

Likimo  deivė?

Vėl  kojas  bangos  plaus

Ir  šluostys  rasos.

Ar  šiandien  dar  kas  nors  paklaus

Kodėl  jos  basos?

Ar  vėl  banga

Nublokš  į  šalį

Ir  šitą  laivą?

Na,  kur gi tu

Ilgai  lauktasis

Bendrakeleivi?

Maniau,  iškritęs  pirmas  sniegas

Visas  klaidas  savim  uždengs,

O  suvalkietiškas  likimas

Šįkart, kaip  niekad, pasistengs

Ir  aš, išpurčius  seną  skarą

Ir  nusikračiusi  slogiais

Prisiminimais, vėl  ko  gero,

Pradėsiu  klaidžioti  takais.

Pakilsiu  eiti  ir  ieškoti

Gyvybę  teikiančio  vandens,

O baltas  kelias  mane  saugos

Nuo  išdaigų  piktų  rudens.

Ir,  atsivertus  švarų  lapą,

Ilgai  jį  glostysiu  ranka,

Nes  visa, kas  nesusitepę –

Paties  Švenčiausio  dovana.

Laiškas   likimui

Nuridenk, likime, akmenį  į  šalį,

Juk  ir  pats  matai – nebegaliu!

Pasiimki  man  priskirtą  dalį,

Paieškoki  tvirtesnių  pečių.

Nusiprauski  rytmečio  rasa,

Apsivilk  drabužiais  rausvo  šilko

Ir  papasakoki,  kas  mane

Amžiams  juoda  drapana  apvilko.

Nuridenk, likime, akmenį  į  šalį.

Gal  ir  tu  nebeturi  jėgų?

Kurgi  tas, kas  suteikė  tau  galią

Ir  paskyrė  mano  likimu?

Pasitrauk  šalin! Apleisk! Paliki!

Pavargai,  ir  man  užteks  bėdų.

Aš  dar  noriu  būti. Man  dar  reikia.

Tik  nebūki  mano  likimu.

Išlysiu  lietumi,

O  gal  rasa  iškrisiu.

Pabėgus  nuo  tavęs

Ir  vėlei  pasivysiu.

Likimą  nugalėjus

Aš  lelija  žydėsiu.

Jei  prieglobsčio  reikės,

Pavirsiu  į  pavėsį.

Išlysiu  lietumi,

O  gal  rasa  iškrisiu.

Pavargusi  žydėti

Pamažėle  nuvysiu.

Šventas   melas

Nemeluok! Nuo  mažens  mus  moko.

Nemeluok  niekada,  niekada!

Bet  juk  egzistuoja  žemėj

Šventas  melas, tiesa?

Bevilčio  skausmo  minutę,

Kada  be  galo  sunku,

Paguoski  mane  atėjęs

Savo  šventu  melu.

Nors  žinosiu – kalbi  netiesą,

Nors  suprasiu  viską, tačiau

Nesakyki  man  to, ko  išgirsti

Nenoriu  ir  nuolat  bijau

Juk  man  taip  noris  tikėti,

Kad  žemėje  viskas  gražu.

Tad  guoski  mane  atėjęs

Savo  šventu  melu.

Pabėgčiau  nuo  savęs,

Jeigu  pabėgt  galėčiau,

Palikčiau  aš  save  likimui,

Tegul  išsprendžia

Mano  keistą  dalią,

Arba  tegul  pasmerkia

Išlikimui.

Sutemo. Staiga  sutemo.

Pritvinkęs  tamsos  debesis

Užkloti  skubino  žemę

Ir  svaidė  žaibų  ugnis.

Ir  lyg  nieko, nieko  nebuvo,

Tik  laukais  nušnarėjo  lietus,

Ir  lyg  nieko, nieko  nebuvo

Tik  gyvenimas  skilo  perpus.

Nutekėjo  grioviais  ir  upeliais,

Nugarmėjo  putotais  kriokliais.

Išsivalėm, švariai  išsivalėm

Ties  sudužusiais  savo  namais.

Ir  lyg  nieko, nieko  nebuvo

Ir  jau  niekad  nieko  nebus,

Nes  audra  nudundėjo  į  šalį

Pasivogusi  mano  metus.

Į tavo  ir  į  mano  gatvę

Ateina  ilstanti  senatvė

Pasiligojusi,  basa.

Jos  kojas  glostanti  rasa

Nebegaivina  ir  negydo.

Senatvė  nekelia  pavydo.

…………………………..

Jaunystė  gailesčiu  nulydi,

Nes  jai  dar  visos  gėlės  žydi,

Nes  jai  dar  visos  gėlės  kvepia,

Drabužiai  jos  nesusitepę.

Ji  nesmalsi, ji  net  nemato

Savęs  po  daugel daugel  metų.

O  laiko  ratas  sukas, bėga

Per  žalią  vasarą, per  sniegą,

Bet  šiandien  jai  tikrai  nereikia

Žinot, kaip  laiko  dėsniai  veikia,

Nes  dar  negreit  į  josios  gatvę

Ateis  iškaršusi  senatvė.

Padangių   ašra

Į  žemę  purviną  vėl  krenta

Padangių  ašara  sūri

Ir  nežinia,  ar  kas  supranta,

Kad  tai  ne  lašas  vandeny.

Vilties  pridengus  žemę  stogu,

Nebetausodama  savęs

Dažnai  išleidžiu  sielą  nuogą

Į  tamsias, purvinas  gatves.

Tabako  dūmuos  paskandinus,

Palikusi  girtoj  nakty,

Rytais  apsunkusią  nuo  vyno

Ir  vėl  pasitinku  kely

Pavargusią, nešvarią, piktą.

Išniekintą  ir  be  kaltės

Ilgai  ją  raminu  priglaudus

Prie  savo  verkiančios  širdies.

Kai  mano  ašaras  nuplukdo

Padangių  ašara  sūri,

Bedalei  sielai  nieks  netrukdo

Ir  vėl  apsigyvent  many.

…………………………………..

Nenuostabu, kai žemėn  krenta

Padangių  ašara  sūri –

Čia  žemėj  niekas  nesupranta,

Kad  tai  ne  lašas  vandeny.

Užburk  mane,  užburk

Užburk  mane  gyvenimui  visam,

Užburk  tą  pirmą – paskutinį  kartą.

Užburk  mane  gyvenimui  tokiam,

Jog  aš  pajusčiau tikrąją  jo  vertę.

Užburk  mane  tikėjimui  šventam,

Kad  aš  pamirščiau  išdavystės  skonį.

Užburk  mane  gyvenimui  sveikam,

Kad  nepriminčiau  amžino  ligonio.

Užburk  mane  gyvenimui, užburk…

Rudens   kariauna

Atminty  pasilieka  tik  rudenys

Ilgi, šalti  ir  gleivėti,

Tamsa,  išlindus  iš  ūkanų,

Nežinia,  kur  nuo  jos  pasidėti.

O  vėjas  drasko  ir  drasko

Visą  vasaros  džiaugsmą  likusį,

Ir  jauti, kaip  kažkas  maitoja

Gyvenimą  tavo  netikusį.

Lietūs  šalti  vis  pliaupia,

Atmintį  plauna  ir  plauna,

Kol  lieka  vien  tiktai  rudenys

Su  savo  nykia  kariauna.

Ir  vėl  į  kelią,

Vėl  ieškojimai

Ir  viltys.

Uždek  žvakelę

Ir  nustok  kankintis.

Aš  juk  ne  amžiams  išeinu.

Man  dar  ne  laikas.

Gal  tik  šiek  tiek

Per daug  kelių,

Ir  aš  lyg  vaikas

Visus  juos  noriu  palytėt,

Pėdas  palikti.

Vėliau  galėsiu  pailsėt,

O  gal  išnykti.

Ir  vėl  į  kelią..

Vėl  ieškojimai

Ir  viltys.

Uždek  žvakelę

Ir  nustok  kankintis.

Gal  žinai,  kur  rasti  laimės  pasagą?

Gal  kas  išmetė kaip  sudėvėtą  daiktą?

Aš  nueisiu  per  išmintą  pasaką,

Išvaduosiu  obelį  užkeiktą.

Nugalėjus  slibiną  trigalvį,

Išnaršysiu  jo  paslėptą  grobį

Gal  kadais  jis  mano  laimės  pasagą

Iš  bemiegančios  nakčia  pagrobė.

Ją  suradus, žemę  išvaduosiu

Iš  sukaustytų  vasario  gniaužtų,

Paprašysiu  vėją  niekadėją,

Kad  jisai  pavasarį  atšiauštų.

Ir  ištirps  visi  ledai  krūtinėj,

Atgalios  sugrįš  jaunystės  pasaka,

Ta, kurios  kelionėj  vakarinėj

Aš  surasiu  savo  laimės  pasagą.

Ir  tas  negerai,  ir  anas,

Ir  vėl  rudeninės  šmėklos

Užtvindė  laisvas  erdves

Lyg  Piktojo  Velnio  sėklos

Krenta  ir  krenta  vidun,

Dygdamos  plėšia  širdį

Ir  vėl  naktimis  šaukiu,

Tik  ir  šįkart  niekas  negirdi.

Skęsta  klampiuos  purvuos

Ilgesio  kupinos  viltys

Ir  kaip  nepabosta  joms

Kas  metai   iš  naujo  skandintis?

Bet  tai  tik  ir  vėl  ruduo,

Ir  godos, tos  pačios  godos.

Supilsiu  visas  viltis

Į  savo  kantrybės  aruodus.

Būsiu kaip  niekad  stipri.

Pažabojusi  savo  lemtį,

Iš  aruodų  semsiu  ir  semsiu

Begalinį  troškimą  gyventi.

Juk  tai  tik  eilinis  ruduo…

Gražu aplinkui.  Baltas  rogių  kelias.

Nuo  sniego  sunkios  eglių  šakos  svyra,

O  iš  dangaus  baltais  didžiuliais  kąsniais

Į  žemę  patalai  pūkiniai  byra.

Gražu. Lyg  nuotaka  balta  žemelė

Tokia  tyra  ir  nekalta  išrodo.

Aplinkui  baltas baltas  rogių  kelias,

Ir  viskas  tartum  pasakoj  atrodo.

Paslaptimi  kvėpuoja  vyšnios

Ir  aš  jų  paslaptį  geriu.

Kaštonų  žvakės  dar  neryškios,

O  akys, akys  tokios  blyškios

Neranda  sutemoj  kelių.

Pavasarį  širdy  uždegus,

Su  vyšnių  paslaptim  kartu,

Alyvų  kekę  prisisegus,

Sau  gražią  pasaką  pasekus

Prašysiu  vėjų  keturių

Tegul  pakels  mane  virš  žemės,

Uždegsiu  kvepiančias  žvakes,

Ir  mano  vakaras  sutemęs,

Lyg  valkata  šuva  benamis

Apleis  nušvitusias  gatves.

Nemanyk, kad  palūžau. O, ne.

Tas  mažas  savęs  išdavimas,

Kelios  ašaros  akyse

Ir  veidu  tekantis  grimas

Tai  tik  skausmo  šešėlis  trapus

Ir  praėjusio  griausmo  aidas.

Ašaras  vėjas  išpūs

Ir  išglostys  kasas  palaidas.

Išsivedęs  ilgai  negražins

Vis  ieškodamas  kelio  į  nežinią,

O  paskui  viltimis  padabins

Kankintą  ir  niekintą  sąžinę.

Šokinėdamas  griovio  krantais

Pabandys  sugrąžinti  į  pradžią

Ir  uždengs  suadytais  tinklais

Sielvarto  gelmę  skradžią.

Galiausiai  namo  parves

Nupūtęs  dulkes  nuo  tako.

Nemanyk, nepalaužei  manęs.

Dar  šįkart  manęs  užteko

Kartais  pats  nežinai,  ko  daugiau.

Renki  savo  laimės  trupinius,

O  gyvenimas  vis  dažniau

Rašo  laiškus  sielvarto  kupinus

O  gyvenimas  vis  dažniau

Iš  anapilio  priima  ženklus,

Ir  mūsų  žingsniai  maži

Tampa  tokie  neženklūs.

Ir  mūsų  būties  esmė

Tampa  tokia  menkutė,

Kai  žinai, kad  kažkur  užmiršta

Blaškos  brangi  minutė.

Gyvenimas  vis  trumpesnį

Išbandymo  laiką  skiria,

Net  stovėdami  jo  pakrašty

Dar  esam  tokie  nepatyrę.

Kartais  pats  nežinai,  ko  daugiau,

Glostai  pasenusį  randą

Ir  girdi, kaip  visai  netoli

Giltinė  dalgį  galanda.

Vėjo   laiškai

Nepamenu,  ar  jau  sakiau,

Kad  laišką  aš  gavau  nuo  vėjo.

Jame  aš  nieko  neradau,

Tik  švelnų  dvelksmą  pajutau,

Nuslydo  veidu  ir  nuėjo

Lyg  bučinys. Lyg paslapčia

Švelnia  nematoma  ranka

Kažkas  pabandė  apkabinti,

Ir  aš  sustingau  tyloje,

Netikrume  ir  laukime,

Bijodama  šalin  nuginti.

Kieno  gi  ši  švelni  ranka,

Galėjau  justi  ir  įminti.

Ir  taip  panorau  tuo  kažkuo

Aš  lygiai  ta  pačia  tvarka

Su  tavimi  pasidalinti.

……………………

Nepamenu,  ar  man  sakei

Kieno  gi  laišką  tu  gavai?

Sustingę  naktys,

O  rytais

Sustingęs  laikas.

Tik  pasileidusi  pūga

Po  miestą  draikos

Visas  pėdas  užnešdama

Ir  vėl  iš  naujo

Kažkas  ieškos

Širdin  kelių,

O  aš  maldauju,

Kad  jais  nevaikščiotų

Daugiau

Nešvarios  kojos

Ir  kad  neklaidžiotų

Kiemais  siela

Pasiligojus.

Kad  vėl  šviežiai

Iškritęs  sniegas

Dėmes  užklotų,

Ir  niekada

Širdis  širdies

Nebebijotų.

Tie  pasileidę  vakarai,

O  naktys

Dar  labiau ištvirkę.

Už  lango

Supasi  klevai,

Tik  debesys,

Geismų  pritvinkę,

Vis  laukia

Žaibiškos  strėlės,

Kad  fontanu

Galėtų  trykšti.

Tie  pasileidę  vakarai

Užvaldė  dieną

Vakarykštę.

Ir  žemė  virto

Dangumi,

Ir  sodai  virto

Ievos  sodais,

O besiraitantis

Žaltys

Supynė  ir  mintis

Ir  protus.

Ir  tegul  būsim

Ištremti,

Ir  tegul  būsim

Atskalūnai.

Lai  sualsuoja

Ugnimi

Šiąnakt  ištroškę

Mūsų  kūnai.

Rytai  prisotinti

Gyvybės

Pavargę  guli

Išsidraikę,

O  mintyse

Tik  vakarai

Ir  naktys,

Nuo  kaitros

Paklaikę.

Pasveikinkit  mane.  Aš  rudenį  užgimusi,

Tokiam  tuščiam,  šaltam,  pilkam  laike,

Kada  žiema  globot  visus  jau  imasi,

Bet  pliko  rudenio  galybė  dar  tvirta.

Nei  šis, nei  tas. Nei namuose, nei  gatvėje

Nuo  šalčio  pasislėpti  negaliu

Ir  daros  nepakenčiama  vienatvėje,

Ir  darosi  nežmoniškai  graudu.

Ir  vis  dėlto  ateikite  manęs  pasveikint,

Atneškit  po  saujelę  šilumos,

Gal  atitirpusi  aš  nebijosiu

Nei  pliko  rudenio, nei  darganos.

 

Dangus  pravirko. Ligi  ryto

Per  visą  naktį  žvaigždės  krito.

Beašarojantis  dangus

Ir  nuostabus  žvaigždžių  lietus,

O  kiekviena  dangaus  žvaigždelė

Atspindi  mums  paskirtą  kelią.

Ji  mirkčioja  nakčia  ir  šviečia,

Save  stebėt  ir  saugot  kviečia.

Bet  kartą  ima  ir  užgęsta.

Tenai,  aukštai  pajutus  klastą,

Neradusi  ramybės  kranto,

Numirti  ji  į  žemę  krenta.

………………………

Ir  žybčioja  žvaigždžių  lietus

Lyg  fejerverkas  nuostabus.

Kiek  kartų  gyvenimas  mokė

Ir  rykštėmis  plakė  mane.

Gyvenime  ne  naujokė,

Tad  ir  keikti  reikėtų  save

Už  savo  naivumą  beribį,

Už  nedavimą  grąžos,

Už  tikėjimą  šventą,

Kad  gražu  ne  tik  iš  pradžios.

Už  apnuogintą  sielą,

Paliktą  be  apsaugos,

Už  tuos,  kurie   kartą  jau  išdavė,

Ir  už  tuos, kurie  dar  išduos.

Už  nemokėjimą  skirti

Juoda  ar  balta  spalva,

Už  tikėjimą  kvailą

Žodžiu, akimis, šypsena.

Už  nemokėjimą  suktis

Apgaulės, gudrumo  keliu,

Už  nemokėjimą  mirti

Ir  už  tai, kad  dar  gyvenu…

Kaip  many  neramu,

Kas  gi  daros?

Daužos  širdis  nerami.

Mintys  jausmus  vėl  bara,

O  šie  dar  tokie  gležni.

Pajutę  šilumą  stiebiasi,

O  mintys  stabdyti  bando.

Mano  jausmai  gležnučiai

Senų  minčių  išsigando.

Jos kaip  pranašės  piktos

Iš  anksto  į  priekį  nusako.

Mano  jausmams  ir  šį  kartą

Ligi  galo  drąsos  neužteko.

Kaip  many  neramu.

Ir  vėl  baras.

Vėl  pamokslai

Ir  priekaištai  krenta.

Jausmai  jau  iš  kailio  neriasi,

Taip  jiems  noris

Išplaukti  į  krantą.

Ant  savo  gležnučių  rankų

Pušys  iškėlė  dangų.

Žemė  po  mano  kojom

Samanų  tiltą  paklojo.

Saulė lopais  išpaišius

Kalvas  kadagių  prikaišė.

Suvirpo  sustingęs  oras –

Pušyne  giedojo  choras,

Ir  aš  pakilau  ant  tų  rankų,

Pirštais  paglosčiau  dangų,

Nugyniau  šalin  debesėlį,

Saulei  įteikiau  gėlę

Ir  vėl  sugrįžau į  žemę,

O dangų  lai  pušys  remia.

Čia  manęs  laukia  šiltas,

Samanom  grįstas  tiltas.

Čia  aš  laisva  ligi  valios,

Čia  miškas - mano  karalius.

Iš  sielos  į  sielą

Nupinsiu  taką

Iš  sielos  į  sielą.

Juo  viens  pas  kitą

Į  svečius  ateisim

Ir  pamažu, lyg  vašką

Po lašelį

Vėl  šilumą

Į širdį  įsileisim.

Nuausiu  juostą

Iš  sielos  į  sielą

Visom  vaivorykštės

Spalvom  pražydusią,

O viduje

Įausiu  gėlę

Ir peteliškę

Pasiklydusią.

Numegsiu  taką

Iš  sielos  į  sielą

Ir  niekam  jo  neleisiu

Išardyti.

Gal pasirodysiu

Netikusi  mezgėja,

Bet  leiski  man

Nors  kartą  pabandyti.

Jei  pavyčiau  savo  metus,

Nepažinusi  juos  apeičiau.

Jie  kur  kas  mažesni  už  mane,

Ir, nekreipiant  domės į  skaičių,

Jie  atrodo  tokie  maži,

Jie  atrodo  tokie  beveidžiai.

Jei  pavyčiau  savo   metus,

Nepažinusi  juos  apeičiau…

Raudona   rožė

Mes  dviese  čia,

Šiame  kambaryje,

Kartu  praleidę

Tūkstantį  dienų.

Aš  ta  pati,

Tik  tu kaskart  kita,

Man  atitekus

Iš  šiltų  delnų.

Raudona  rože,

Man  ištikima,

Na, pasakyk,

Kur  tie  delnai  šilti

Su  tavimi

Atėję pas  mane?

Ar  jie  taip  pat

Tokie  ištikimi?

Kambary  viena  palaikė  žvakė

Blaškos  sutemoje  palikta,

Ir  tik  vieniša  baugšti  plaštakė

Beldžiasi  į  langą  vakare.

Balzgana  beblėstanti  liepsnelė

Neša  viltį  ligi  pabaigos,

Nors  menkai  apšviečia  klaidų  kelią –

Vis  geriau nei  šaltis  sutemos.

Vis  geriau, nes  laikas  visagalis.

Ir  tamsa  jame  ne  amžina.

Štai  jau  bunda  rytmečio  švieselės -

Anava, kokia  vaiski  diena.

Mane  mylėjo  svetimi.

Savi  tik  trupiniais  maitino.

Visur  ir  visame  viena,

Jie  taip  manęs  ir  nepažino

O man  reikėjo  tiek  nedaug,

Tik  tas  nedaug  kaskart  pro  šalį.

Ar  verk, ar  melski, ar  maldauk,

O  Dieve, meilės  bent  lašelį.

Mane  mylėjo  svetimi,

Bet  man  labiau  savi  rūpėjo.

Tik  šie,  skubėdami  tolyn,

Vis  traukėsi  ir  svetimėjo.

O  man  reikėjo  tiek  nedaug

Tik  meilės, meilės  bent  lašelį

Ar  verk, ar  melski, ar  maldauk,

O ji, Dievuli, vėl  pro  šalį…

Nauja  pradžia

Prisotinta tikėjimo,

Nauja  pradžia

Prisirpus  viltimi.

Dar  taip  toli

Iki  susvetimėjimo

Ir  netekties

Šešėliai  svetimi.

Nauja  pradžia

Dosni  ir  išsiblaškius.

Raškau  ir  vėl

Prisirpusius  vaisius,

Kuriuos  jau,  rodėsi,

Esu  nuraškius

Ir  jau  kitų

Regėjos,  nebebus.

Nauja  pradžia

Vilioja  ir  svaigina

Apraizgiusi  tirštais,

Saldžiais  tinklais,

Ir  aš,  apsvaigus

Lyg  nuo  gero  vyno,

Vėl  patikėsiu

Pažadais  dosniais.

Bet  ji  ateis.

Pati  mane  suradus

Apkaltins  ir  nuteis

Gyvent  kančia.

Nauja  pradžia

Negelbės  ir  neteisins,

Kol  dar  gyvena

Pabaiga  sena.

Kurgi  tas  pamarys,

Kurgi  dvaras  tasai,

Kurgi  mano  Žaltys,

Medžiais  virtę  vaikai?

Sudėvėjau  per  laiką

Jau  daug  marškinių,

O  ir  suverpiau  kalnus

Pakulų  paišinų,

Nunešiojau  daug  klumpių

Ir  dabar  vėl  basa.

Kažkas  dužo  į  krantą

Putota  banga,

Bet  aš  laukiau  ne  jos.

Aš  ilgėjaus  tavęs.

Vis  ieškojau  kelių,

Kurie  kartą  nuves

Pas  tave, pažadėtas

Likimo  Žalty.

Nors  jau  metai  ne tie,

Bet  troškimai  gyvi.

Kurgi  tas  pamarys,

Kuriame  gi  krašte

Man  stovėti  ant  kranto

Pavirtus  egle?

Aš  atėjau  iš  ten,

Iš  kur  visi  ateina.

Į  karštą  saulės  blyksnį

Įtalpinus  dainą,

Įmezgus  pasaką

Į  skepetą  vilnonę

Pradėjau  savo

Varganą  kelionę.

Su  vaikiškais

Bateliais  nunešiotais

Bridau  pražydusiais

Jaunystės  sodais.

Su  šypsena

Lyg  spinduliu   veide.

Visi  geri

Ir  aš  visiems  gera.

Kvepėjo  vasaros

Medum  tirštu,

Skubėjo  metai,

O  už jų  pečių

Keliai  nusėti

Vaikiškais  sapnais

Ir  dainos

Išbarstytos  pabaliais.

Atėjo  trumpos

Ir  šaltesnės  dienos,

Man  kojas  bado

Rudenio   ražienos.

Nyki  vienatvė

Lanko  vakarais,

Naktis   su padažnėjusiais

Skausmais.

……………………

Aš  atėjau  nepakviesta,

Išeisiu  nevaryta.

Gal  sidabrinį  vakarą,

O  gal  auksinį  rytą,

Palikusi  sau

Vienutėlę  teisę,

Ten,  kur  visi  išeina,

Aš  išeisiu.

Balzako   moteriai

Keisti  tie  metai. Jų  kaskart  daugėja

Paliekančių  plaukuos  sidabro  brydę.

Kas  vakar  buvo  mielas – svetimėja,

Nutolsta  praeitin  draugai  išklydę.

Jauna, graži, širdy  visai  mergaitė,

Sulaukus  metų  moteries  Balzako,

O  skruostai  taip  jaunatviškai  nukaitę,

O akys  taip  pavasariškai  šneka.

Tokie  jau  metai. Svetimiems  lyg  vynas

Vilioji, svaigini  ir  švelniai  trauki,

O savas vėl virtuvėje  kabinas –

Tai  pusryčių, tai  vakarienės  laukia.

Jauna, graži, širdy  visai  mergaitė

Sulaukus  metų  moteries  Balzako,

O skruostai  taip  jaunatviškai  nukaitę,

O akys  taip  pavasariškai  šneka…

Tas  keistas  liūdesys,

Ir  ilgesys,

Ir  ilgesys.

Kažko  širdis

Nesako, laukia,

O  mintys

Upėmis  nuplaukia

Ir  niekaip

Negaliu  suprasti

Geriau

Pamesti

Ar  surasti?

Ir  niekaip

Negaliu sulaukti

Pašaukiant.

Gal pačiai

Pašaukti?

Tas  keistas

Senas  liūdesys

Ir  ilgesys,

Ir  ilgesys…

Pasižadėjau,  pasižadėjau

Laukams,  miškams  pasižadėjau,

O  vakar  vėjui  įžadus  daviau.

Kada  pati  savim  nebetikėjau,

Ieškot  pasaulin  laimės  išėjau.

Laukinį, kerintį, pašėlusį,

Nepripažįstantį  jokių  taisyklių,

Palaidus  plaukus  vėjyje  suvėlusi

Aš  išėjau  į  kelią  be  rodyklių.

O  gal  tikriau  į  vos  pramintą  brydę,

Į  savo  laimės  ar  nelaimės  juostą.

Kiek  daug  tokių,  kaip  aš,  kely  paklydę,

Vis  ieško  ir  neranda  savo  uosto.

Pasižadėjau  ne  žmonėms, ne  turtams,

Mane  vedžioja  kerinti  žvaigždė.

Pašventusi  save  laukiniams  burtams,

Žmonėms  aš  jau  visai  ne  giminė.

Laukams,  miškams  ir  vėjui

Pasižadėjau, pasižadėjau…

Išsilieju  lyg  upė  pavasarį

Per  slenksčius  į  pievas  užliejamas,

Ir,  surinkus  visas  žemės  ašaras,

Suvilgau  širdies  surambėjimus.

Prie  dosnumo  aukuro  švento,

Ieškodama  meilės  šaltinio,

Išglostau  kiekvieną  randą

Tik  vengiu  paties  paskutinio.

Išsilieju  lyg  upė  pavasarį

Per  slenksčius  į  pievas  užliejamas,

Ir,  surinkus  visas  žemės  ašaras,

Suvilgau  širdies  surambėjimus.

Kaip  klaikiai  spengia  tyla,

Nykumos  fone  dūstu.

Gal kad  per  daug  kalta,

Laisvai  kvėpuot  negaliu?

Gal kad per  daug  tiesi -

Žodžiai  kerta  aštriai,

Gal kad  per  daug  dosni

Išpažint  viską  atvirai?

Gal  per  dažnai  pykstu,

Gal  per  smarkiai  kandi,

Todėl  taip  dažnai  dūstu,

Todėl  taip  nyku  širdy?

Priglausk  mane,

O vakaro  šešėli,

Ledinėm  rankom

Apkabink  pečius.

Aš  paskutinius

Šiandien  išlydėjau

Lyg tyčia  užsibuvusius

Svečius.

O  mes  dar  atsisėskime

Prie  stalo,

Sudaužkime  taurėm

Raudono  vyno

Ir  tegul  šventė

Tęsiasi  lig  galo,

Ir  tegul  šventė

Sielvarto  nežino.

Priglausk  mane,

O  vakaro  šešėli,

Suglostyk  plaukus

Ir  užpūsk  žvakes.

Visus, visus

Aš  šiandien

Išlydėjau,

Tik  nepavyko

Išlydėt  tavęs.

Pabusk  su  manimi

Ir  savo  lūpose

Atnešk  man

Nubudimą  švelnų

Ir  mano  kūną

Pamažu  prikelk

Įkaitusiu nuo sapno

Delnu.

Pabusk  su  manimi,

O ne! Anksčiau!

Ir  leiski  man

Tave  pajusti.

Lig  šiol  mane

Mylėjęs  sapnuose,

Nesibijok

Tikrovėje  nubusti.

Pabusk  su  manimi

Ir  sapno  skraistė

Balta  migla  nuslys

Prie  mano  kojų

Ir  jeigu  sutinki

Priimti  auką,

Aš  tau  save  aukoju.

Pabusk  su  manimi

Ir  niekada

Neleiski  man

Vienai  nubusti.

Mylėk  mane,

Beprotiškai  mylėk,

Kad  moterim

Galėčiau  pasijusti.

Lyg  vėjas  draskiau  ir  draskiau

Gyvenimą  savo  po  lapą,

Kažkam  žiburėlį  nešiau,

Kažkam  tos  šviesos  neužteko.

Kažką  įsileidau  vidun

Ir  nieko  viduj  neliko.

Iškėlus  rankas  dangun

Meldžiau  laimingo  skatiko.

Gyvenimas  tuščias  ir  pilkas

Draskytas  skyrium  po  lapą.

Palaukėj  staugiantis  vilkas

Mano  gyvenimą  šneka.

Svajone,

Tu  tokia  nereali,

Nors  tau  rašau

Kiekvieną  dieną  laiškus.

Jei  duotum  ženklą,

Kad  kažkur  esi

Gyva, apčiuopiama,

Nors  ir  labai  toli,

Tai  mano  žingsniai

Būtų  tokie  aiškūs

Ir  aš  įveikčiau

Tūkstančius  kelių

Ir  netgi  tūkstantį

Ir  vieną  naktį.

Tik  pasakyk,

Kaip  pas  tave nukakti

Ir  aš  atrasiu

Raktus  paslapčių.

Svajone,

Tu tokia  nereali

Ir  taip  tikra,

Jog  net  bijau  tikėti,

Kad  vis  dėlto

Kažkur  greta  esi,

Kvėpuoji,  vaikštai,

Gyveni

Ir  taip  mane

Vilioji  nusidėti.

Žinau, kad  viskas  per  vėlai,

Ir  kas  dieną  vėliau  vis  darosi.

Uždangstyti  likimo  langai,

O  širdis  į  gyvenimą  stveriasi.

Į  kiekvieną  mažą  šapelį,

Tariama  laime  virpėdama,

Kiekvieną  vilties  takelį

Išvaikšto  iš  naujo  tikėdama.

Aš  žinau, kad  tikrai  per  vėlai,

Tik  ji  man  neleidžia  žinoti.

Sudėvėti  vilties  sparnai,

O  ji  mane  verčia  plasnoti.

Nerandu  aš  savo  vilčiai  draugo,

Nerandu  kitos  tokios  vilties.

Gal  pikta  ranka  mane  beaugant

Atžymėjo  ženklu  netekties?

O  širdis  vis  veržiasi, vis  ieško,

Vis  nesusitaiko  su  lemtim.

Norisi  ateitimi  gyventi,

O  gyventi  tenka  praeitim.

Pirkite   laimę

Aš  nežinau  kainų.

Nežinau,  kiek  kainuoja  džiaugsmas,

Ar  turi  kainą  laimė,

Ar  įkainotas  jausmas?

Aš  nežinau  kainų,

Nes  pirkti  niekad  neteko.

Aš dovanojau  laimę,

Kurios  pačiai  neužteko.

Išdovanojau  džiaugsmą,

Kurio  taip  trūko  kažkam.

O  kas  gi  liko? Gal  jausmas?

Jeigu  jausmas,  tai  kam?

Aš  nežinau  kainų.

Jau  viską  išdovanojau –

Džiaugsmą  savo  ir  laimę,

Dabar  jausmą  aukoju.

………………………………

Pirkite  mano  laimę,

Pirkite  mano  džiaugsmą!

Pirkite  ašarą  mano,

Pirkite  mano  skausmą!

Daug  audrų  praeity

Ir  smarkių, ir  lengvų,

Ir  mane  nugalėjusių,

Ir  pačios  įveiktų.

Mano  vargo  terbelė

Su  skylėtais  kampais

Daug  nusėjo  laukų

Akmenėliais  pilkais.

Ir  pasimetė  metai

Kažkur  pašiliuos.

Jei  sulauksiu,  gegulė

Gal  naujų  iškukuos

Lengvesnių,  ramesnių,

Šiltesnių, pagaliau.

Gegutėle  raiboji,

Neužtruki,  prašau.

Ateidama  aš  nieko  neatsinešiau

Į  šitą  žemę.

Iš  kurgi  aš  žinot  galėjau,

Kad  marškinėliai  viską  lemia.

Šiandien  į  praeitį  visus

Sugriovus  tiltus,

Vėl  nuo  obels  raškau

Vaisius  užgintus.

Ir  vėl  nerimstanti  širdis

Paklaidžiot  prašosi

Gyvenimiškų  labirintų

Painiose  trasose.

Giliai  į  rudenį  panirusi

Kažkur  iriuosi.

Gal  savo  laimės  marškinėlius

Surast  viliuosi?

Tikiuosi  nuostabai  visų

Dar  kartą  imti

Ir  apsivilkus marškinėlius  surastus

Iš  naujo  gimti.

Pasiimkite  mano  klaidas

Vakarais,

Kai  pavasario  saulė

Seniai  už  laidos,

Savo  gyvenime  ieškau

Vakarykštės  klaidos.

O  ryte,

Kai  diena  pakirsta

Aš  ir  vėl  nekalta.

Praeitis  kas  rytą  numiršta,

Gyva  išlieka  diena.

Ši  saulė, šis  vėjas, šis  laukas,

Besprogstą  pumpurai

Ir  liečia  nuogybę  pirštai

Be  gėdos,  atvirai.

Ir  šoka  širdis  apsalus

Pavasariniu  ritmu.

Vakarais, nusileidus  saulei,

Neieškosiu  klaidų,

Tik  gyvensiu,

Gyvensiu,

Gyvensiu

Gerdama  šias  dienas.

……………………………….

Jei  mano  klaidas  surasit –

Pasiimkite  jas.

Noriu  sapną  stebuklingą  susapnuoti,

Ryškų  ir  su  tęsiniu  ryte –

Vasarotą, ramų  jūros  krantą

Ir  save  nepaprastam  laive.

Aš  su  juo  išplaukčiau ten,  kur  akys

Svetimos  nesiektų  niekada,

Ir  visa  esybe  susiliečiau

Su  dangum, su  saule, su  tyla.

Aš  į  salą  negyvenamą  nuplaukčiau,

Ir  kaip  Robinzonas  kažkada

Savojo  Penktadienio  sulaukčiau

Ir  iš  ten  jau  nebegrįžčiau  čia.

Trys   laiškai

Nevilties  šešėlyje  sukniubusią

Kerta  skaudūs  praeities  lašai.

Ligi  skausmo  sugniaužtuose  kumščiuose

Trys  į  mano  praeitį  laiškai.

Pirmame  laiške  išrengus  sielą

Prieš  tave  ant  kelių  parklupdžiau.

Visą  skausmą, visą  savo  gėlą

Į  rankas  įduoti  pabandžiau.

Neužilgo  ilgesys  aplankė,

Įsibrovė  nekviestu  svečiu –

Taip  ir  gimė  antras  keistas  laiškas

Be  tikrųjų  datų  ir  vardų.

O  vėliau…Kaip  pasakose  būna -

Du  protingi, na  o  trečias…Trečias,

Kuriame  visi  taškai  sudėti,

Kuriame  ir  tu  likai  tik  svečias.

Lietūs  jau  išlijo,  ir  padangėj

Debesys  nuplaukiantys  antai.

Ant  atversto  priešais  saulę  delno

Trys  ilgi  į  praeitį  laiškai…

Sapnai  tokie  realūs  kartais

Lyg  ir  gyvenimo  tąsa,

Na, o  rytai  tokie  apkartę

Todėl, kad  viskas  tik  sapne.

Sapne  tokie  ilgi  skambučiai

Ir  gėlės  bet  kuriuo  metu,

O  sveikinimo  atviručių

Ir  suskaičiuoti  negaliu.

Ir  vis  susitikimo  laukiu.

Ta  pažintis  tokia  sena.

Iš  kur  paimt  lazdelę  burtų

Kad  tai  įvyktų  ne  sapne?

Tegul  kukliau. Tegul  nebūna

Tiek  prašmatnumo  ir  gėlių.

Man  taip  svarbu, kad  tu  ateitum

Iš  mano  rožinių  sapnų.

Man  nieko

Nereikia  svetimo,

Net  draugų

Svetimų.

Gyvenimo  dirvą

Išretinau

Nuo  piktžolių,

Nuo  dagių,

Ir  jei  vienas

Kitas  daigelis

Sudilgins  rankas,

Neieškosiu

Saugios  kertelės –

Jei  savas, tegul.

Na  tai  kas,

Kad  skausmo

Išdegintą  vietą

Gal  kiek

Ilgiau  perštės.

Man  nieko

Nereikia  svetimo,

O  savas juk

Be  kaltės.

Mes  žaidžiame  vaikų  trapiais  likimais,

Pasukdami  ambicijų  keliais,

Ir  svetimus  vaikus  savais  vadinam,

Savus  vaikus  pavertę  svetimais.

Jie  jau  ne  tie. Juos  jau  pakando  šalnos

Ir  nesuauga  skaudantys  randai.

Ir  kaip  kliūčių  reikės  įveikti  kalnus,

Kuriuos  supylėme  jiems  mes – tėvai?

Patikėjai, kvailute, žodžiais,

Kad  vienintelė, kad  reikalinga…

Kalbėjo  gražiai,  nenuobodžiai,

Džiaugeis  ir  buvai  laiminga.

Aukso  kalnus  tau  pažadėjo,

Gyvenimą  ramų  ir  gražų,

O  tu  ir  vėl  patikėjai,

Kad  šįkart  tai  bus  ne  miražas.

Tikėjai, kad  nepakartojama

Ir kad  meilė tokia  nuoširdi.

Tikėjai  jausmu  dovanojamu,

Tikėjai,  nes  tiki  visi.

Patikėjai, kvailute,  žodžiais…

Ruduo  tirštėja.

Vergeta  diena

Kaskart  giliau

Į  vakarą  klampoja,

O  rytmečio

Pažadinti  langai,

Lyg  senė

Visą  dieną  ašaroja.

Ir  rodosi  toj

Amžinoj  klampynėj

Visi  šlapios  dienos

Vargai  nuskęsta.

Išgąsdintas  tamsos

Pavakarys

Į   močią  naktį

Panašėdams  bręsta.

Ir  verčiasi

Iš  požemių  velniai,

Rudens  susemti

Smalą  pasiruošę.

Pašiurpusio

Gyvenimo  keliai

Ragais  ir  uodegytėm

Pasipuošia.

Rudens  alėja

Brendame  visi,

Tik  tas “auksinis”

Jau  seniai  nuskendo

Ir  “bobų  vasara”

Jau  praeity –

Pabėgo  nuo  manęs

Ir  užsisklendė.

……………………….

Kodėl  taip  sunkiai

Rudeniu  sergu?

Kodėl  gi  į  namus

Atėjus  nakčiai,

Aš  lyg  paklaikus

Gainioju  sapnus

Ir  vis  meldžiuos

Palaikei

Žvakės  dagčiai?

 Naujos  netektys, nusivylimai,

Karčios  ašaros  kažką  praradus.

Vėl  ieškojimai  ir  atradimai

Suks  ir  suks  gyvenimo  verpetuos.

Nesvarbu,  kiek  metų  nugyventa,

Kiek  dar  liko  irgi  nesvarbu.

Iškentėti  teks  kiekvieną  kartą,

Neįvertinus  senų  klaidų.

Tai, ko  trūksta  ieškai  ir  viliesi,

Užmiršti  senieji  skauduliai.

Mokais  džiaugtis, pamažu  keliesi

Ir  tiki, kad  šįkart  suradai.

Kaip  gerai, kad  likęs  dar  tikėjimas

Ir  laukimas  likęs  ateities.

………………………………………..

Tik  nerimstantis  širdies  virpėjimas

Nuoskaudas  gražina  praeities.

Atsisveikinkim  gražiai. Išeisim

Naujais, mums dar nežinomais keliais

Ir dar ne  kartą  sau  sugrįžti  leisim

Į šias dienas, su tais pačiais  draugais.

Ir  dar  ne  kartą  žodžių  pasigesim,

Linkėjusių  visiems  geros  kloties.

Mes  tik  išeisim, bet  ne pasimesim

Ir  dar  ilgai  išliksime  savais.

Jau  kvepia  chrizantemos.

Vėsta. Ne  tik  sapnuos

Pavargusi  esmė.

Jau  išgvildentos  visos

Painios  temos

Ir  nebaugina

Finišo  grėsmė.

Jau  nebaisu

Nei  gimti, nei  numirti,

Jau  nebelauki

Grįžtant  aitvarų.

Belieka  tiktai

Atmintį  pakalbint,

Tą  atmintį,

Kuriai  nėra  tabu.

Jau  nebaisu. Žinau,

Kai  smėlio  pilys

Pavirsta  ašarom,

Jas  burtų  lazdele

Be  jokio  pėdsako

Švariai  nuplauna

Atoslūgių

Ir  potvynių  banga.

Jau  kvepia  chrizantemos.

Vėsta…

Tuščias  skambutis

Skambutis. Pribėgu.-Alio, klausau!

Ragelyje  vėl  tyla.

Prabilt  išdrįski,  pagaliau,

Kam  ta  melodrama?

Girdžiu kvėpavimą  tavo  švelnų,

Paslėpti  ir  jį  gali.

Pridenki  ragelį  karščiuojančiu  delnu,

Jei  prabilti  drąsos neturi.

O, ne! Kalbėk. Ištark  bent  žodį,

Laukiu  tavęs,  juk  žinai.

Viskas  tuomet  ne  taip  atrodė –

Per greit  ir  per  daug  gražiai

Ir  nekankink  savęs. Neverta.

Ne  riterių  laikai.

Jei  šiandien  nieko  neliko  šventa,

Šventu  ir  tu  nelikai.

Tuščias  skambutis  vėlei  šaukia.

Alio! Klausau, klausau!

Ir  vėl  kvėpavimas  tyliai  plaukia,

O  aš  tavo  veidą  matau…

Tu  man  reikalinga  esi –

Skambėjo  lyg  muzika  žodžiai.

Frazė  be  galo  graži

Ir  aš  jos  klausiausi  godžiai.

Reikalinga  buvau  ir  likau,

Lyg  žaisliukas  Kalėdų  eglutei.

Tavo  šventėse  džiaugsmas  buvau,

Savo  šventėj  neteko  būti.

Aš  tau  reikalinga  esu.

Kaip  žiauru  vieną  kart  suprasti

Ir  toliau  išlikt  žaisliuku,

Ir  tavęs  nepradėt  neapkęsti.

Nuolaidžiais  šlaitais  per  sniegą

Atbridai  į  mano  miegą

Ir  išsivedei  keliauti –

Laimės  paukštę  pasigauti

Bet  pajutęs  šaltą  vėją,

Mano  miegas  atsikėlė

Ir  nuskrido  laimės  paukštė

Į  nepasiekiamą  aukštį.

Nelankyki  mano  miego.

Juk  matai, kaip  greit  pabėgo.

Prisikalbink  dienos  metą

Ir  ateik, kol  jis  dar veda

Paskubėk  į  mano  gryčią

Dieną, ne  nakčia, ne  tyčia,

Pasibels  į  mano  klėtį,

Aš  pakviesiu pasėdėti,

Aš  pakviesiu  pasilikti,

Tiktai  pažadėk  nepykti,

Kad  kviečiu  į  seną  klėtį.

Naują  teks  abiems  pradėti.

Pasilik   išeidamas

Pasilik  ir  išeik.

Išsineški  apsunkusį  kūną.

Pasilik  širdyje –

Sakysi, jog  taip  nebūna.

Pasilik  gerumu,

Kad  mano  siela  gedėtų,

Pasilik  praeitim,

Kurią  dar  ilgai  perštėtų.

Pasilik  svajone

Ant  vyšniomis apsnigto  kelio,

Pasilik, jei  gali,

Nes  daug  kas  jau  taip  nebegali.

Pasilik  manyje,

Kai  pavasarį  obelys  teka,

Pasiliki  skalsa,

Kurios  kažkada  neužteko.

Pasilik  viltimi,

Kai  tamsūs  debesys  šoka.

Pasilik  ir  išeik,

Nors  daug  kas  jau  taip  nebemoka.

Nesakyk  man,

Kad  ilgesio  jau  neužtenka,

Kad  tau  reikia  manęs,

Kaip  sunokusio  vaisiaus  rudens.

Man  taip  noris dar  kartą

Pažvelgus  pro  rūškaną  langą

Nusijuokti, kai  praeitį

Vėjas  be  skausmo  kedens.

Nesakyk  man,

Kad  laikas  į  širdį jau  spiria,

Kad  rasa  jau  nevilgo

Ilgų  ir  šaltų  rytmečių,

Kad  likimas  gal  būt

Per  anksti  ir  per  klaidą paskyrė

Dalią  tavo  paties  ligi  šiol

Taip  lengvai  užmirštų.

Nesakyk  man,

Nes  gailesčio  tikrąją  kainą

Sumokėti  tau  teks  daug  vėliau

Ir  tikrai  jau  ne  čia.

…………………………………..

Pabraidykim  šiandieną

Po  praeitį  velniškai  rainą

Ir  paverskim  bedylančia

Metų  delčia.

 

Į mūsų  dainą

Viesulas  susupo

Savus, tik  ką

Užgimusius  vaikus

Ir  nuo  sunkios, šaltos

Naštos  suklupęs

Atskyrė  mums

Gyvenimas  kelius.

Man  skyrė  kelią

Pelenais  nusėtą,

Su  išbarstytais

Praeities  žiedais.

Tau, kiek  kitokį –

Naują, nelytėtą,

Manydamas, kad viskas

Pasikeis.

Ir  keitės  metai,

Žmonės  ir  miesteliai,

Ir  mes  jau  tapome

Visai  kiti.

Užaugo  seno

Viesulo  vaikeliai

Tada  kely

Į  dainą  susupti.

Pašėlę  godos

Naują  laiką  audžia,

Kitiems  sausai

Išklodamos  kelius.

Ir  tik  sena  daina

Lig  šiolei  gaudžia,

Lyg  atpildas

Sugrįžęs  į  namus.

 

Paieškok  man

Gero  oro,

Šilto  vėjo  paieškok,

Ir, susupęs  į  gegužę

Išsipusčiusią  boružę,

Laumės  juosta  padabinęs

Ašaras  dangaus  stiklines,

Upeliu  apjuosęs  gojų,

Visą  šį  sukurtą  rojų

Su  savim  padovanok.

 

Nekaltinki  savęs.

Tik  laikas

Kaltes  įvertins

Ir,  išties,

Teisėjų  mums

Kitų  nereikia,

Nes  patys  jie

Ne  be  kaltės.

Te  laikas  baudžia

Mus  ir  teisia,

Te  laikas

Laimina  keliuos,

Te  laikas  mums

Kaltes  atleidžia.

Tegul  tik  jis

Teisėjas  bus

Ieškojimuos

Ir  paklydimuos.

Įvertinęs

Visas  klaidas

Tegul  jis  mus

Globoti  imas,

Nes  laikas  amžinas –

Ne  mes.

 

Paslėpsiu  aš  tave  į  saują,

Purienų  patalais  užklosiu,

O  vasaros  vaiskiom  naktim

Dar  vis  pavasario  ieškosiu.

Nuvytusių  purienų  šienas

Palaukėj  skleis  salsvoką  kvapą,

Tik  man  pavasario  reikės

Prie  išlakių  kaštonų  žvakių

Ir  sidabrinės  pilnaties

Paženklinto  alyvų  rojaus,

Ir  dar – pavasario  nakties,

Katros  nebūčiau  išmiegojus.

Na  tai  kas,

Kad  negrįžtamai.

Na  tai  kas.

Mes  tebuvom

Pažįstami,

Nors  tikėjom,

Kad  galbūt

Vieną  kartą

Suves

Tavo ar  mano

Fėja.

Bet  nei  aš

Nesulaukiau,

Nei  tu.

Jos  ėjo  pro

Šalį,  nuėjo

Išbarstę

Geltonus  lapus,

Mano  ir  tavo

Fėja.

Surinkę

Rudens  spalvas

Į  savo

Virpančius delnus,

Susitarkime –

Na  tai  kas.

Ir  likim

Likimui

Švelnūs.

 

Nežinau,  ar  dar  tau  reikalinga

Tokia  kaip  esu.

Mano  metai  sustingę

Paslėpti  užu  debesų,

Mano  dienos  pavargę

Lyg  šešėliai  slenka  ratu.

Nežinau,  ar  dar  tau  reikalinga

Tokia,  kaip  esu?…

Jei   tau   manęs   reikės…

Jei  tau  manęs  reikės,

Ieškoki  liepoj

Arba  tarp  kvepiančių

Medum  korių.

Jei  tau  manęs  reikės,

Ateik  į  pievą –

Aš  pasitiksiu

Lauko  varpeliu.

Jei  tau  manęs  reikės,

Paklauski  upės

Kuri  bangelė

Nešasi  mane,

Jei  tau  manęs  reikės,

Pakelk  priklupęs

Tą  akmenėlį,

Gulintį  šalia.

Jei  tau  manęs  reikės,

Pažvelk  į  dangų –

Matai  tą  debesėlį

Tolumoj?

Jei  tau  manęs  reikės,

Visur  ieškoki.

Tik  niekad  neieškok

Žmonių  minioj.

 

Užtverki  kelią,

Kai  pro  šalį  eisiu.

Sakyk,kad  praėjimo

Nebėra.

Leisk  pasilikt –

Aš  pasikeisiu

Ir  jau  nebūsiu

Neprieinama.

Užtverki  kelią,

Nebeleisk  į  vėtrą.

Šaltų  ir  svetimų

Kelių  pakaks.

Padovanoki  rudeninę

Giedrą,

O  viso  kito

Gal  kaip  nors

Užteks.

Išalkę  padalinsim

Vieną  riekę,

Ištroškę,

Prie  šaltinio

Bėgsim  gert.

Tik  kelio to,

Kuriuo  ateisiu

Netyčia  neužmiršk

Užtvert.

 

Kai  aš  išeisiu,

Dar  ilgai

Tave  lydės  lytėjimas

Ir  mano  pirštų

Atspaudai  ant  knygų.

Kai  aš  išeisiu,

Tau  reikės

Išmokt  užmiršti

Meilės  stygių.

Kai  aš  išeisiu,

Dar  ilgai

Tave  lydės

Nebylūs  mano

Žingsniai

Ir  akyse

Svetimose

Atsispindės

Pavargę žvilgsniai.

Kai  aš  išeisiu,

Negailėk.

Mums  liūdesio

Šioj  žemėje pakako.

Mylėki  be  grąžos

Ir  paskubėk

Surasti  tai,

Ko  mums  surast

Neteko.

Kai  aš  išeisiu…

 

Atėjau  į  kambarį  šaltą

Lyg  meilės  ištroškus  begėdė.

Atėjau  vienintelį  kartą

Sau  ir  kitiems  nusidėti.

Pasiūlei  karštos  arbatos,

Įkaitinai  kambarį  šaltą,

Ir  įsileidai  gėdą

Į  savo  kraują  nekaltą.

Štai  ir  viskas. Jau  laikas  eiti

Dalį  tavęs  pasiėmus

Ir  vėl  nejučia  sugrįžti

Į  padorumo  rėmus.

 

Pavėlavai

Pavėlavai.

Į  mano  puotą

Visi  pavasariai  atėjo.

Galėjai  ir  nepavėluoti –

Pavasariu  tebūt  reikėjo.

Pavėlavai.

Į  mano  puotą

Jau  visos  vasaros  sugrįžo,

Tik  tavo  vasara  patrakus

Ir  vėl  skrajoja  po  Paryžių.

Pavėlavai.

Į  mano  puotą

Visi  jau  susirinko  rudenys,

Tik  tu  ir  vėl  sergi  rytojum,

Kaip  visada, neužsigrūdinęs.

Pavėlavai.

Į  mano  puotą

Visas  žiemas  atpustė pūgos,

Tik  tu  slepies  vėjuotą  dieną

Ne  šalčio, o  manęs  pabūgęs.

Neapvilk.

Laiko  šokis  jau  baigias,

Vis  lėtėja

Liūdna  melodija,

O  tu,  kaip  ir  aš,

Apsvaigęs

Užmiršai, kad tai

Tik  parodija,

Tik  nevykęs

Bandymas  grįžti

Į  seniai

Sudėvėtą  laiką.

Neapvilk,

Nes  širdis  pavargo

Ir  iliuzijų

Nebesivaiko.

Netikėk

Ir  neleisk  patikėti,

Kad  iš  naujo

Viską  pradėjus

Nugalėsim

Ne  tik  save,

Bet  ir  gyvenimo

Vėjus.

Neapvilk.

Laiko  šokis jau  baigias.

Į nebylų  šauksmą  atsišauk,

Širdimi  pajausk  mane.  Girdi,

Kaip  kaskart  benešdamos  metus

Gervės  gailiai  klykia  paupy?

Į  tave  kol  kas  visi  keliai

Nepažįstami  ir  uždari

Ir  kas  dieną  gervės  vis  graudžiau

Savo  raudą  rauda  paupy.

Saulė  gulasi  kaskart  anksčiau,

Vakarai  šalti  ir  svetimi.

Štai  ir  vėl  išlydime  metus

Taip  ir  neprabilę  širdimi.

Sugrįžk  į  mano  rudenį  vėlyvą,

Kai  šaltas  vėjas  vėl  duris  klebens.

Tu  paieškok  ir  man  atneški  gyvą,

Dar  nesutryptą  želmenį  rudens.

Sakysi, kad  vėlu  jau, kad  neverta

Ir  begalės  ieškosi  priežasčių,

O  naktimis  ir  vėl  eilinį  kartą

Pažadins  vėlės  mirusių  vilčių.

Sugrįžk  į  mano  rudenį  nekviestas,

Kai  basas  vėjas  po  balas  braidys,

O  pirmo  šalčio  išsigandęs  miestas

Tavęs  į  čia  ateinant  nematys.

Sugrįžk..

 Nubauski  mane  žodžiu,

Nubauski  mane  juokais,

Tik  netylėk, prašau,

Nesvaidyk  žvilgsniais  piktais.

Aš  netelpu  krantuos

Ir  išsilieju  plačiai.

Gal  ir  per  garsiai   juokiuos,

Gal  ir  elgiuos  negražiai,

Bet  tu  nepyk  ant  manęs,

Prigimties  mano  karštos.

Aš  lyg  saulė  degu,

Aš  lyg  vėjas  laukuos.

Sutramdyk,  jeigu  gali,

Jei  tau  užteks  jėgos.

Aš  netelpu savy,

Aš  netelpu  krantuos.

 Nereikia  man  išlepintų  gėlių.

Geriau  atneški  man  laukinę  rožę,

Aš  noriu  pasidžiaugti  jos  kvapu

Ir  prisiliesti  prie  laukinio  grožio.

Žinau,  spygliai  jos  aštrūs, pavojingi,

Bet  jai  laukinei  reikia  apsiginti,

Kad  nedraskytų  piemenys  klastingi

Ir  negalėtų  taip  lengvai  nuskinti.

Todėl  atneški  man  laukinę  rožę,

Jei  ji  nesudraskys  tavųjų  rankų,

Suprasiu,  kad  kantrybės,  meilės,  grožio

Tavoj  širdy  šiandien  tikrai  pakanka.

Noriu, kad  ateitum,

Noriu, kad  suprastum,

Kad  ilgai  ieškojęs

Pagaliau  surastum,

Kad  ranka  paliestum,

Lūpom  palytėtum.

Prie  savęs  priglaustum

Ir  ilgai  tylėtum.

Noriu,  kad  ieškotum

Ir  galiausiai  rastum,

Noriu,  kad  suradęs

Niekad  nepamestum.

Kaip   šauksi…

Atsiremsiu  į  tavo  ramybę

Ir  nurimsiu  pati.

Jei  šaltumą  tavo  pajusiu

Ir  aš  sušalsiu. Tiki?

Jei  pajusiu  tavo  gerumą

Ir  aš  tapsiu  gera,

Jei  prie  tavo  šventumo  priglusiu,

Būsiu  ir  aš  šventa…

 ………………………

 Pas  tave  ateisiu  tikėjimu,

Kai  tikėt  neturėsi  kuo,

Prie  tavęs  prisiliesiu  tylėjimu

Ir  gaivinsiu kaip  tyras  vanduo.

Pas  tave  ramybe  ateisiu,

Kai  tu  paklysi  audroj.

Su  tavim  aš  kančią  iškęsiu

Pačioj  sunkiausioj  bėdoj…

 Parašyk  man. Parašyk  man  laišką.

Nesakyk, kad  užimtas  esi.

Mūsų  jau  takais  vienatvė  vaikšto,

Ieškom  vienas  kito  ilgesy.

Parašyki, kaip  laikais, kaip  sekas.

Ar  varteliai  dar  neužkelti?

Ar  dar  šviečia  naktį  paukščių  takas

Virš  senos  trobelės  paupy?

Parašyk, kaip  sveikas,  kaip  gyvenas.

Ar  sunku  vienatvėj,  parašyk.

Taip  dažnai  man  praeitis  vaidenas,

O  ar  tu  ją  pameni, sakyk?

Laukiu  laiško. Na, nors  porą  žodžių

Įdėtų  į  voką  man  atsiųsk  paštu.

Vakarai  šalti, ilgi, nuobodūs

Neišvengė  praeities  klaidų.

Tegul  nuoskaudas  nuplauna  lietūs.

Patikėkim  mūsų  ateitim.

Parašyk, ar  palikai  dar  vietos

Savo  širdyje naujom  viltim?

Dviguba     laimė

  

Toks  artimas,

Bet  svetimas.

Vis  su  tamsa,

Paslapčiomis,

Nuleidęs  galvą

Tyliai  sėlini

Skubėdamas

Užtrenkt  duris.

Į  du  namus

Nešiesi  kaltę

Ir  nežinai

Kuriuos  nutūpt.

Gal  gi  ir  mes

Kuo  prasikaltę,

Jei  nerandi,

Į  kur  pasukt.

Blaškais lyg

Rudeninis  lapas

Ir  greit

Nebeturėsi  kas

Tave  paguodžia

Ir  užjaučia,

Kur  šildyt

Geliančias  rankas.

Prie  ko  priglusti

Vakarėjant,

Prie  pilno  stalo

Kas  pašauks?

Dvejuos  namuos

Šiandieną  laukia,

Bet  ar  rytoj

Dar  tebelauks?

Gal  nereikia  žodžių  tiek  daug.

Išsakyta  viskas  seniai.

Neprašyki  sugrįžt, nemaldauk.

Mums  abiem  geriau  atskirai.

Ir  jau  nieko  daugiau  nežadėk,

Griuvėsiai  žole  užžėlė.

Jau  visos  kalbos  perniek,

Jau  laikas  vartus  užkėlė.

Tad  nereikia  žodžių  tiek  daug,

Seniai  reikšmė  jų  išblėso.

O  dabar, prašau,  pasitrauk -

Man  nereikia  ledinio  pavėsio.

Turbūt, kad  aš  tavim  nepatikėjau,

Turbūt, kad  aš  tavęs  nesupratau.

Pamiršti  visko  niekaip  negalėjau,

Kažkas  ne  taip, jei  viską  pamiršau.

Matyt, kažkur  prasilenkė  mūs  mintys

Ir  išsibarstė  pažadai  greiti.

Pavargome  tikėti,  laukti,  viltis,

Pavargome  ir  likome  tušti.

Be  turinio, be  meilės, be  paguodos

Ir  be  šalia  rusenančios  širdies.

Ir  lydi  mus  kelionėj  graudžios  godos,

Ar  dar  be  jų  kas  nors  mus  palydės?

………………………………………….

Kodėl  gi  aš  tavim  nepatikėjau?…

Parašiau  tau  laišką

Ant  geltono  lapo,

Rudeninio  lapo

Vytauto  kalne.

Paprašiau  aš  vėją,

Stiprų,  greitą  vėją,

Kad  nuneštų  laišką

Tiesiai  pas  tave.

Ilgesį  įdėjau,

Nerimą  įdėjau,

Vienišą  melodiją

Pasiunčiau  laukais,

Obelim  laukine

Pasivers  norėjau

Ir  tave  vaišinti

Obuoliais  rūgščiais.

Pasiunčiau  tau  laišką

Mintimis  rašytą

Nuo  aukščiausio  kalno

Nemuno  lanke.

Neprašiau  sugrįžti,

Neprašiau  lankyti

Tiktai  neištirpti

Skubančiam  laike.

 Tu  ištirpai, kaip  sniegas –

Net  pėdsako  neliko.

Savęs  nekeik  labai.

Juk  nieko  čia  nebuvo

Ir  nieko  neįvyko –

Ėjai  ir  išėjai.

Nieks  sulaikyt  nebandė?

Ar  sulaikysi  vėją

Tu  vidury  žiemos?

Jei  nieko  nebeliko,

Tai  ir  ieškot  neverta

Praėjusios  dienos.

Ir  nesistenk  priminti

Apie  save  skambučiais.

Likai  tuščia  vieta.

Jau  laikas  visagalis

Visas  žaizdas  užgydė -

Negrįžk  į   čia.

 

 Aš  nežinau, ar  tai  meilė,

Tik  nuolat  ilgiuosi  tavęs.

Aš  nežinau, ar  tai  meilė,

Tik  vis  šaukiuosi  tavęs.

Aš  nežinau, ar  tai  meilė,

Jei  guluos  ir  keliu  su  tavim,

Nors  mūsų  keliai  vingiuoja

Visai  skirtingom  kryptim.

Aš  nežinau, ar  tai  meilė,

Bet  bijausi  tave  prarast.

Aš  nežinau, ar  tai  meilė,
Tik  kas kartą  sunkiau  iškęst

Išsiskyrimo  gėlą,

Virstančia  netektim.

Aš  nežinau, ar  tai  meilė

Gyvent  atvira  širdim.

Išeiti  į  gruodą,  į  speigą

Ir  šaukti, šaukti  vardu…

Aš  nežinau, ar  tai  meilė

Tik  kodėl  be  tavęs taip  nyku?

Kas  tu – dvasia  ar  ilgesys,

Ar  tik  svajonė  nerami?

Gal  tik  netikras  kliedesys

Tamsioj  ir  vienišoj  nakty?

Gal  mano  sapnas  neramus,

Neišsipildžiusi  svaja,

Gal  mano  nerimas  kartus

Ir  nesibaigianti  kančia?

Kas  tu? Vaiduoklis  ar  svaja?

Prašau, nors  kartą  išklausyk –

Palik  ramybėje  mane

Ir  laisvėje  mane  palik.

   

 Nušluok  takus  nuo  pažadų  visų,

Nuo  ištesėtų  ir  neištesėtų.

Tegul  daugiau  jie  mūsų  kelyje,

Pavirtę  šiukšlėmis, nebesimėto.

Tegul  jie  būna  prakurom  laužuos,

Kuriuos  dar  teks  gyvenime  uždegti.

Savęs  neskaldyk  pažadais  naujais,

Viskam  tavęs  juk  gali  neužtekti.

Nušluok  takus  ir  pabandyk  sugrįžti

Į  savo  dar  nesugadintą  pradžią,

O  visa  tai,  kas  buvo  jau  po  to,

Pasiųsk  toliau, tegul prasmenga  skradžiai.

 Paleidžiu  aš  tave, paleidžiu.

Eik  ten, kur  tavo  akys  ves.

Išeik  ir  viską  išsineški

Į  visas  keturias  puses.

Išneški  savo  netikrumą,

Silpnumą  savo  ir  kaltes,

Išneški  žaistą  padorumą

Į  visas  keturias  puses.

Išeik  ir  niekada  negrįžki,

Lyg  ir  nebuvo  čia  tavęs.

Išeik, surinkęs  žaisliukus,

Į  visas  keturias  puses.

Mano  laimė  išėjo

Tavo  laimės  ieškoti.

Metai  bėgo  pro  šalį,

O  ji  liko  klajoti

Lyg  pamišus  našlaitė

Gano  vėją  laukuos.

Tavo  laimei  nereikia

Mano  laimės  biednos.

Taip  ramiai, pamažu  įėjai

Į  gyvenimą  mano  netikusį,

Tik  aš  supratau  per  vėlai.

Nejaugi  esu  apsirikusi?

Mano  širdy  tuštuma

Karaliavo  jau  daugelį  metų

Ir  patekti  į  ją  nevalia

Buvo  niekam. Ir  nieks  nesurado

Šito  kelio. Vieno vienintelio,

Kuriuo tu  pamažu  atėjai

Į  gyvenimą  mano  netikusį,

Tik  aš  supratau  per  vėlai.

Išsirink  mane  iš  daugelio

Išsirinki, negailausi.

Išsirink  mane iš  užkampio

Pačio pačio  atokiausio

Nesvarbu, kad  aš  kaimietė -

Išsirink, nesigailėsi.

Man  sakysi, kad  vienintelė,

Ir aš  naiviai  patikėsiu.

Išsirink  mane  iš  daugelio…

Šiandien  vėl  apsiniaukė,

Ir  lietūs  

Tuoj  pabels  į  užvertas  duris,

O  dangus,  išretėjęs  lyg  rėtis

Bers  ir  bers  į  širdį  lašus.

Šiandien  vėl  kaip  kadais

Įsismelkia  į  krūtinę

Laukimo  strėlė,

O širdis  nerami, bet  neverkia -

Ji  supranta, kad  laiko  tėkmė

Nusineš  vėl  begimstantį  nerimą.

Kai  lietus  tik  išplaus  gatves -

Sugrįš  į  sielą  gyvenimas,

Laukais  išlydėjęs  svajas.

Eime  į  pavargėlių  slėnį

Kaip  ir  dera - ramiai, pamažu.

Eime  į  pavargėlių  slėnį,

Nes  čia  pernelyg  trošku.

Suruošim  pavargėlių  puotą

Ir  būsime  lygūs  visi.

Nebus  nei  vardų  tituluotų -

Basi  juk  vienodai  basi.

Ir  nebus  čia  nei  caro,  nei  dvaro,

Ir  duona  visiems  ta  pati.

Prie  šito  pavargėlių  stalo

Atvirsime vėl  savimi.

Susėsim  prie  vientiso  stalo

Be  karūnų,  be  turtų,  šlovės.

Prie  šito  pavargėlių  stalo

Vien  lygūs  lygiems  sėdės.

Iš  žemės  į  žemę  sugrįšim

Tokie,  kaip  atėjom - pliki.

Prie  šito  pavargėlių  stalo

Sėdės  nekalti  ir  kalti.

Išvargę  bedančiai  ir  turčiai

Taukuotais  nuo  soties  žandais.

Prie  šito  pavargėlių  stalo

Jau  niekas  ir  nieko  neteis.

Eime  į  pavargėlių  slėnį -

Tik  kaip  dera - ramiai, pamažu.

Kad  į  jį  patektum,  nereikia

Nei  draugų,  nei  pažįstamų.

Oriai  sustoję  į  eilę,

Išlikime  orūs  laike.

Nubraukime  tįstančią  seilę

Slogaus  pavydo  veide.

Išeikim. Išeikim  iš  lėto.

Kaip ir  dera - ramiai, pamažu.

Kad  nebūtų  liekantiems  gėda,

Kad  nebūtų  per daug  įkyru.

Nuklok  man  baltą  kelią  į  namus.

Gal  juo  sugrįš  visi, kurie  išėjo.

Jis  bus  švaresnis  už  kitus  kelius

Ir  panašus  į  kvepiančią  alėją.

Nugrįsk  man  kelią  baltą  baltą.

Apšvieski  jį  kaštonų  žvakėm

Ir  pasakyki,  ko  dar  niekas

Ir  niekuomet  man  nepasakė

Nutieski  kelią  ilgą, platų,

Kad  jo  lig  pabaigos  užtektų,

Kad  po  ilgų  kelionės  metų

Kiti  šituo  keliu  pasektų.

Per  vasarą, per  rudenio  laukus

Nutiesk  man  baltą  kelią  į  namus

Atbėk  per  nušienautą  žalią  veją

(Bet  kas  gi  be  tavęs  ją  nušienaus?…)

Atbėk, pajutęs  nerimo  gaidelę

Arba  tuomet, kai  niekas  nebeklaus

Kaip  sekas, sveikata  kaip, kaip  gyvenas.

Kai  pasijusi  pamirštas  visų

Atbėk  į  mūsų  pievą. Aš  ateisiu

Be  išankstinių  datų  sutartų.

Ir  mes  staiga  sukursim rojų  žemėj.

Pavirsime  pirmykščiais, kaip  kadais,

Ir  vėl  vaišinsimės  be  jokios  baimės

Raudonais  mūsų  rojaus  obuoliais

O mūsų  kūnais  saulė  ridinėsis

Be  jokios  gėdos, kaip  senais  laikais.

Pamiršime, kad  buvome  pavėsio,

Ir  tapsime  likimo  atšvaitais.

Tegul  perkūnai  trankos, žemė  griūna,

Ilgaliežuviais  švysčioja  žaibais,

O mes  kartosim - "Dieve, taip  nebūna"

Jis  mus  supras ir  nuodėmes  atleis.

Tu  man  sakai,

Kad  neieškočiau  pasakos,

Kad  negyvenčiau  svajone,

O aš  vis  ieškau išgalvotos  vasaros

Pievelėje su žemuogių skara.

Tu man  sakai,

Kad  vėjas  neša  audrą,

Kad smėlio  pilys griūna  nuolatos

Kad  pasakoj  šiandien  gyventi  skauda,

Bet  aš  nenoriu  sekti  iš  paskos.

Aš  dar  surasiu  vieškelį  į  pasaką,

Nevarginki  nei  burtais, nei  kerais.

Aš  noriu  eiti  ten, kur  niekas  neseka,

Kur  niekada  ir  nieko  nenuteis.

Man  nesakyk,

Kad  aš  nebeieškočiau.

Kad  rūmų  niekas  jau  nepastatys,

Kad  smėlio  pilys  ima  ir  sugriūna,

Kad  gal  geriau  šalia  kaminkrėtys…

Man  nesakyk.

Nes  aš  vis  tiek  išeisiu

Ir  jau  be  jokio  kelio  atgalios.

Ir  niekada, girdi, nepasikeisiu.

Man  visada  reikės  naujos  pradžios,

Naujų  alėjų  ir  naujų  pilaičių,

Naujos  audros  su  gyvastim  visa

Ir  to  dailaus  kilmingo  prašalaičio

Su  deimantų  ir  aukso  karūna.

Ir  nesvarbu, ką  pasakys  man  žmonės.

Ir  nesvarbu,  ką  jie  rytoj  kalbės.

Aš  neišduosiu  kerinčios  svajonės

Ir  tolyje  viliojančios  žvaigždės.

Tu  tik  išvažiavai, o  ilgesys

Ir  vėl  diktuoja išgalvotą  laišką.

Tu  tik  išvažiavai, o patvoriais

Ir  vėl  nakčia  slogi  vienatvė  vaikšto.

Tu  tik  išvažiavai,  ir  vėl  tamsa

Apniaukė  savo  nerimu  laukimą.

Tu  tik  išvažiavai, o  akyse

Ir  vėl  regiu  bedvasį  užtemimą.

Tu  tik  išvažiavai,  ir  aš  bėgte

Laukais, pakrantėmis  per mišką  žalią

Vejuosi  dvelksmą  lydintį  tave

Į  man  nepasiekiamą  šaltą  šalį

Kur  vartų  niekas  neatidarys,

Kur  nepažįsta  ir  nepripažįsta.

Kur  griežtas, pasipūtęs  durvėrys

Visad  teisus  ir  niekuomet  neklysta.

Tu  tik  išvažiavai  ir  aš  staiga

Pasijutau  lygu  be  sienų  miestas,

Lyg  būčiau  upė  be  jokių  krantų

Arba  be  jokio  džiaugsmo  gatvės  fiesta.

Tu  tik  išvažiavai  ir  aš  ne  ta.

Užgeso  žiburiai  ir  naktys ilgos.

Tu  tik  išvažiavai, o  aš  ir  vėl

Be  galo  ir  be  krašto  išsiilgus.

Man  rodos  taip  seniai  išvažiavai…

 Mes  buvom  tik  labai  gerais  draugais.

Tokiais  gerais, jog  net  nepagalvojau,

Kad  šis  draugystė  medis, Dievaži,

Seniai  į  kitą  jausmo  sulapojo.

Man  taip  norėjos  lūpomis  paliest

Kaktoj  įstrigusį  vaikystės  randą,

O tegalėjau  tik  šalia  prisėst

Ir  taip  stebėt, kaip  tavo  dienos  brenda

Į  pergalingą  mūšį  su  gamta.

Ir  tiktai  aš  viena  tada  žinojau,

Kai  ta  mergaitė  su  juoda  kasa

Tau  savo  pirmą  naktį  dovanojo.

Ją  palikai  ir  nuėjai  pas  kitą,

O grįžęs  vėl  guodeis  ir  pykai,

Kad  šį  kart  ne  tu  pirmas  ir  ne  tu,

Bet  jau  tave  be  gailesčio  paliko.

Kitoms  barstei  gėles, statei  namus,

Kitoms  nupynei  pergalės  vainiką,

O aš  tik  tavo  krantas  realus,

Kuriam  gi  nieko  kito  nebeliko.

Mes  buvome  labai  geri  draugai.

Tokie  geri, jog  net  nepastebėjai,

Kai  mano  pirmo  sielvarto  daigai

Į  milžinišką  girią  išvešėjo.

Mes  buvome  labai  gerais  draugais…

Aš  tau  rašysiu  tokius  laiškus,

Kuriuos  vėliau  kiti  skaitys,

Kad  būtų  jų  kelionėj  aiškūs

Laukimas,  meilė,  ilgesys.

Kad  atpažintų  mano  sielą

Savų  svajonių  atspindy,

Kad  skirtų  mielą  nuo  nemielo,

Kad  būtų  gal  šiek  tiek  kiti.

Aš  tau  rašysiu  tokius  laiškus,

Kuriuos  kiti  skaitys  ilgai.

Gal  mano  žodžiai  ir  neraiškūs,

Bet  parašyti  paprastai.

Aš  tau  rašysiu  ir  rašysiu,

Jei  tik  skaityti  nepabos.

Laiškuos  save  išsisakysiu

Nuo pat  pradžios  lig  pabaigos.

Ar  tu  skaitysi  mano  laiškus?

Išsaugosi  visiems  kitiems?

Tai  kas,  kad  žodžiai  kiek  neraiškūs,

Bet  jie  rašyti  paprastiems.

Prašau,  išsaugok  mano  laiškus.

  

Į tavo snaudžiantį užutekį

Atūšiu gaivališka  vėtra

Ir  ten, suvėlusi  metus

Aš  suardysiu  ramią  plėtrą.

Surinkus  nuolaužas  visas,

Uždegsiu  laužą  ir  išeisiu.

Suvėlusi  visus  metus,

Atgal  jau  nieko  nebekeisiu.

…O pasakos  nėra.

Tik  rūmai,

Suskilę  į  kelias  erdves

Ir  žodžiai…

Žodžiai, tarsi  dūmai,

Kažkur  prasklendę

Virš  manęs…

Smėlio  laikrodis  smiltis  vis  beria.

Jam  nė  motais. Jį  vėlei  apvers

Na, o  man  kiekviena  smiltelė

Brangesnė  už  dieną  rudens.

Smėliukas  vis  byra  ir  byra

Nesustabdoma  srovele,

Regis,  bėgimas  pavirto

Begalinės  liūties  čiurkšle.

Ir  šniokščia  į  praeitį  metai.

Tų  kur  liko -  jau  tiek  mažai.

Nesustabdomai  byra  ir  byra

Baltųjų  smilčių  krislai.

Smėlio  laikrodis  smiltis  vis  beria.

Jam  nė  motais. Jį  vėlei  apvers,

Kai  tik  mano  gyvenimo  kelią

Akmeniniu  luitu  užvers.

Aš  ateisiu  dažnai

Aš ateisiu  dažnai -

Kai  išėjęs  į  minią

Tu ieškosi  akių,

Aš  ateisiu  dvelksmu

Ir  dar  kartą,  save

Neįkyriai  priminus,

Aš  ir  vėl  neilgam

Iškeliausiu  laiku.

Aš  ateisiu  dažnai -

Pirmo  speigo  karoliais,

Rudens  dargana,

Ar  vaiduoklių  naktim.

Aš  ateisiu  per  pūgą,

Per  lietų, per  gruodą

Susitikti  ir  vėl

Pakalbėt  su  Tavim.

Aš  ateisiu  dažnai -

Susisupus  į  rūką,

Apsisiautus  migla

Darganotais  rytais,

O pabandžius  paliesti,

Nubrisiu  per  upę,

Akyse  suraibavus

Margais  sūkuriais.

Aš  ateisiu  dažnai -

Tik  manęs  nematysi.

Nesutiksi  manęs

Ir  dienų  tėkmėje.

Aš  ateisiu  dažnai,

Nors  ir  ginsi,  ir  vysi -

Aš  ateisiu  bekūne,

Beveide  dvasia.

Aš  ateisiu  tokia,

Kokią  tvėrei  ir  kūrei.

Kai  svajonių  pilies  
Sudūlės  pamatai -

Net  tada, net  beveidė,

bekūnė,  betūrė-

Aš  ateisiu  dažnai.

Aš  ateisiu  dažnai.

Tu  man  tarsi  kelionė  į  pasaulį

Didžiuliais, neužtamsintais  langais.

Jame  kaskart  randu  kažką  vis  naujo

Keistais, man  dar  nežinomais  vardais.

Čia  netgi  vėjo  dantys  nebe aštrūs.

Šioje  kelionėje  nėra  rudens.

Čia  gyvasties  ranka  tapytuos  raštuos

Šaltiniai  stebuklingojo  vandens.

Čia  rasos  skamba  deimanto  lašeliais,

Gražiausiais  žodžiais  kalbina  tyla.

Į  plaukus  byra,  vakaro  šlakeliais

Rausvai  pasidabinusi  diena.

Tu  man, tarsi  kelionė  į  pasaulį.

Kelionė, kurioje  nėra  rudens…

 Pakalbinusi  sielą  vangią,

Draugėn  paėmusi  vienatvę,

Aš  išėjau  ieškoti  metų

Į  sidabrinių  eglių  gatvę.

Aš  išėjau  ieškoti  metų

Žirgais  į  tolį  nušuoliuotų.

Aš  atėjau  savųjų  metų

Prašyti  į  auksinę puotą.

O sidabrinių  eglių  gatvė,

Surinkusi  metus  į  kraitę,

Mane  išleido  pro  vartus

Į  auksu  tviskančią  giraitę.

Ir  šventėme  visi  kartu,

O metai  šėlo,  metai  ūžė.

Vaikystė  sukosi  ratu

Su  savo  išaugtais  drabužiais.

Jaunystė palaidais  plaukais

Į  nuometą  save  įsupus,

Ir  aš, atbridusi  laukais

Nuo  savo  vandeningos  upės

O  prisišokę  ligi  soties,

Pavargo  metai  ir  nurimo,

Prigludę  prie  pačios  širdies,

Berudenėjančio  arimo.

O aš  ir  vėl  grįžtu  namo

Per  sidabrinių  eglių  gatvę,

Kuri  išsaugojo  metus,

Pakeitusi  juos  į  vienatvę.

Per  išmėtytus  mūsų  metus

Pas  tave  mano  metai  skubėjo.

Jie  norėjo  ateiti  anksčiau,

Tik  anksčiau  ateiti  nespėjo.

O dabar  jau  ir  žingsniai  ne  tie,

Ir  akys  ne  tokios  ryškios.

Mūsų  laimė  nuskrido  laukais

Ant  margučių  sparnų  peteliškės.

Per  išmėtytus  mūsų  metus

Pas  tave  mano  metai  atbrido.

Ar  pakviesi  dar  juos  į  svečius -

Kada  niekas  jau  jų  nepavydi?

Ar  suteiksi  jiems  prieglobstį  ramų,

Ar  ir  vėl  išlydėsi  į  kelią?

Mano  metai  tokie  gležni -

Jie  tik  didelio  medžio  šakelė.

Jei  nulauši, daugiau  neprigis,

Jei  sužeisi  ir  liks  žaizdoti.

Mano  metai  į  tavo  metus

Jau  ir  taip  atkeliavo  ligoti.

Per  išmėtytus  mūsų  metus

Pas  tave  mano  metai  atėjo…

Tu  tik  pareik.

Tegul  ištirpsta  skriaudos,

Be  pėdsakų

Išnykdamos  laike.

Tik  tu  pareik

Ir  saulė  prisiglaudus

Prie  vieškelio

Gyvenimo  gale,

Palauks  tavęs,

Kad  vėlei  palydėtų

keliu  tiesiausiu

Į  manas  dienas.

Kad  vienąkart

Atėjus  nereikėtų

Skaičiuot  iš  naujo

Praeities  klaidas.

Tik  tu  pareik,

Kol  metai  neišėjo,

Palikę  atminčiai

Vien  albumus.

Kol  dar  ne  viskas

Žemėj  sutrupėjo,

Kol vis dar laukia

Mūsų. Kol  dar  bus

Širdies  kamputy

Virpanti  ląstelė,

Kol  ji  tikėsis,

Kol  jinai  galės

Priglaust  sugrįžusį

Po  ilgo  kelio

Sunkios  ir  nuodėmingos

Praeities.

Susėsim  tylūs.

Bėgti  ir  skubėti

Juk  mums  daugiau

Jau  niekur  nebereik.

Prie  laiko  nutapytos

Panoramos

Sugrįžtame  visi,

Ir  tu  pareik.

Išsivalykime. Kalėdos.

Išsivalykime  ne  vien  namus.

Tevirsta  plėnim skaudžios  bėdos,

Ateina  Šventosios  Kalėdos,

Sutelkdamos  draugėn  visus.

Atleiskim  priešams. Juk  Kalėdos.

O mūsų  priešai  mums  atleis.

Jei  ir  negilios  mūsų  pėdos,

Suras  jas  Šventosios  Kalėdos

Ir  pas  visus  jomis  ateis.

Sušilkime. Ir  vėl  Kalėdos

Po  liktorėlį  rankosna  įdės.

Sutikime  namus  parėdę,

Ateina  Šventosios  Kalėdos

Giedot  Kalėdinės  giesmės.

Kaukši  balto  speigo  pasagėlės

Dar  vienus  išnešdamos  metus.

Languose - sustingę  šerkšno  gėlės,

O  už  jų - belaukiantis  žmogus.

Savo  atmatuoto  žemės  gabalo,

Lopinėlio  jam  skirtos  erdvės

Ir  gerumo  iš  likimo  rankų,

Ir trupučio  laimės  iš  lemties.

Tegul  šią  tikrų  stebuklų  naktį,

Pavadintą  tūkstančio  vardu,

Nieks  netrukdo  į  namus  atkakti

Pasakai  iš  sudėtų  vilčių…