Eilėraščiai MAŽIESIEMS

Šauni  kompanija 



Mano mažas žmogau




Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.


Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti

Tavo aukso plaukai 
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
 Mano lauko gėlele,






Šypsenėlė šilkinė, 
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
    Mano aukso mergaite.

Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
  Be tavęs negaliu Ir mama nebegali. 









Aš  užaugau. Man  šeši  



 
  

  Džiaugiasi  svečiai  visi. 
  užaugau. Man  šeši.
 Jau  skaičiuoju, jau  rašau, 
Raideles  visas  žinau. 
Dar  ne  viskas  gal  pavyksta,
 Bet  mama  dėl  to  nepyksta
 Žino -  kloja  mano  metai 
Į  mokyklą  kelią  platų.
   namų  kelelis  dulka -
 Išvariau  ožiukų  pulką, 
O sesutei  mažiukus
 Atiduodu  žaisliukus. 
Jau  bandau  padėt  mamytei 
Namuose  susitvarkyti. 
Man  atrodo,  kad  šeši 
Mano  metai - dideli,
 Meilūs, švelnūs ir spalvingi
 Ir  nepaprastai  laimingi.




  
Kalėdos,Kalėdos...



 


Žemėn krenta, krenta, krenta 
Mano sesės, mano broliai, 
Mamą Žiemą padabinę 
Žemę patalais nukloja
Mus globoja tėtis Sniegas,
Sidabru visus parėdęs, 
O vaikai neatsidžiaugia -
Vėl Kalėdos, vėl Kalėdos!
 


Skamba šventiniai varpeliai, 
Senį Šaltį šokti kviečia,
 O už lango snaigių pulkas
 Blyksi krisdamos ir šviečia.
Susikibkime už rankų
 Ir pašokim snaigių šokį. 
Jau Kalėdos, jau Kalėdos,
 Seni Šalti, atvažiuoki.






Mamytei

 



Tau, Mama, aš pinu vainiką 
 Iš Saulės, Mėnesio, Žvaigždžių 
  Į jį visas gėles supinsiu 
 Iš savo vaikiškų sapnų.



Iš savo vaikiškos dėlionės-

Iš meilės, džiaugsmo, iš vilties

Visur ir visada lydėsiu

Į ateitį iš praeities.



Per amžius, šiandien, visada

Tau, Mama, būsiu aš gera.



Rudenėlio keliu

 

Jau atėjo rudenėlis
Krenta lapai. pučia vėjas,
Šiaušia medžių šakeles
Ir vaikučių galveles.

O kai ima smarkiai pūsti-
Negali net atsidusti.

Debesėliai susiraukę
Rudeninį dangų niaukia.
Į sužvarbusią žemelę
Beria lietų po lašelį.



Kai prapliumpa smarkiai lyti-
nei takelio nematyti.
Ei, vaikai, ruduo atėjo.
daug lietaus ir šalto vėjo.
Paskubėkim į namus
Kol nepermerkė lietus.




Pavasario saulytės

 


Svaigsta pavasario mažos saulytės,
Stiebiasi liaunos žalsvos kojytės,
Šypsos vaikučiams, prašos nuskinti
Ir  vainikėlį  ilgą   nupinti,
Sujungt į vieną ilgą ratelį
Ir apkabinti visą darželį,
Išpuošti plaukus, lėlę šilkinę
Ir mašinėlę seną medinę.
Svaigsta pavasario gelsvos saulužės
Didžiulės  saulės mažos dukružės.




Plaštakėlė


Man  mamytė taip pasakė:
Jeigu gaudysiu plaštakę,
Ji paėmus mano ryta,
Nuplazdens į pievą kitą
Man palikus žalią žiogą.
Na, o jis plazdėt nemoka.
Griežia savo smuikeliu
Jam gražu ir man gražu.
Striksi po pievelę žalią,
Na, o man širdelę gelia,
kad neturi jis sparnų
Kaip plaštakė dyvynų.
Nebauginsiu plaštakėlės,
Tegul jai dainuoja gėlės,
tegul jai žiogelis groja,
O ji laisvėje plasnoja.




Debesyno debesėlis  

 

Debesyno debesėli.
Seno tėvo sūnaitėli,
Nusileisk į žemę kietą
Ir atnešk jai šiltą lietų,
Pasakyk, ar ten aukštai
Tu visus gerai matai?
Aš labai tavęs prašau,
Pakylėk mane aukščiau.
Tu žinai, kaip aš norėčiau
Iš dangaus pamoti tėčiui
Ir mamytei, ir močiutei
Ir visiems, visiems vaikučiams
O paskui atgal parnešęs
Ir laiškelį man parašęs


 


Vėl sugrįžki pas savus 
Debesyno senukus.
Aš kasdien tave stebėsiu,
Pasiilgsiu- pasikviesiu
Tu atskrisi nors truputį
Su manim pažaist, pabūti.
man atneši lietų šiltą,
Pasodinsi grybų tiltą
Ir išskleidęs sparnelius,
Iškeliausi į namus.






Išvarysiu orą blogą
  

 

Išvarysiu orą blogą,
Nes jis man įpiršo slogą.
Pasiimsiu tėtės skėtį
Ir išeisiu išlydėti.


Štai žiūrėk - lietutis bando
Pasitraukt, nes išsigando,
O saulutė merkia skėčiui:
"-Sugražins tave tuoj tėčiui"
              Tai gudruolė, tai gudruolė,
              Netgi debesys prapuolė,
              O sloga taip  užsigavo,
              Kad bematant išgaravo. 
       

                          Ačiū saulei,
Ačiū tėčiui,
O labiausiai
Ačiū skėčiui.





            Voro nertinis



Pasigavus  seną  vorą
Įdaviau  jam  siūlą  storą,
Kad  nunertų  jis  nertinį
Šiltą, purų, išeiginį,
Kad  įdėtų  gražų  raštą,
O pačiam  kampe  prie  krašto
Įrašytų  mano  vardą.
Bet  ir  vėl, eilinį  kartą
Voras  metė  darbą  šitą,
O kampe  jau  kitą  rytą
Nusinėręs  tinklą  naują
Su  musytėm  išdykauja.
Taip  ir  liko  šis  nertinis
Kamuoliuose - kamuolinis.





Debesėlis   avinėlis

Baltas  pūko  debesėlis
Lyg  močiutės  avinėlis
Minkštas, šiltas,
Taip  ir  knieti
Rankomis  pačiupinėti.
Debesėlis  juda, žaidžia
Tik  artyn  neprisileidžia.
Pamažu  į  žemę  slenka,
Vos  tik  ištiesiu  jam  ranką,
Vėl  staiga  į  dangų  kyla
Ir  pasislepia    šilo.
O man  visą  dieną  knieti
  pagavus, palytėti.
Na, nejaugi  debesėlis
Lygiai  toks  kaip  avinėlis.





Mano  Mikis

Tai  neklaužada  išdykęs
Mano  katinėlis  Mikis.
Nuo  palangės  ant  gėlės,
Nuo  indaujos  ant  kėdės.


Verčias  kūlversčiais  ratu,
  vejuosi  ir  klumpu.
Dar  nespėju  atsikelti,
Jis  kasas  man  ima  velti.

Virsta  kėdės, dūžta  gėlės,
Siaučia  viesulas  pašėlęs.
Katinėli,     darai,
Skęsta  betvarkėj  namai.

Štai,  mama  pro  stiklą  žiūri.
Kas  gi  bus  dabar, Mikuli?
  nepabaigiamą  kovą -
Man  į  kampą, tau -po  lova.





 Taip  kasdien  kelis  kartus.
Koks  tu, Miki,  negudrus.





Žiema, žiema


Atriedėjo, atskubėjo
Su  visa  balta  svita,
Su  šiaurinėm  rogėm vėjo
Gūsiais  atlėkė  žiema.

Šen  pabėrė, ten  pabėrė
Saujas  šalčio  trupinių,
Medelius  šerkšnu  apmėtė
  rankovių  kailinių.

Kam  į  skruostą, kam  į  nosį
Gnybtelėjo  lėkdama,
O vaikai  neatsidžiaugia -
Tai  padūkėlė  žiema.

O jau  patalai  žiemužės
Purūs, blizga  sidabru,
O kai  ji  juos  purtyt  ima -
Nesimato  debesų.

Kiemsargiai  tik  sunerimę -
Sniego, sniego  į  valias.
Įsisiautėjus  žiemužė
Užnešė  visas  gatves.




Mano  batai

Mano  batai  bėga
Per  baltutį  sniegą,
Mano  mažos  kojos
Pėdeles  palieka.

Mano  batai  trepsi,
Mina  sniegą  purų,
O kojelės  veda
Vis  toliau  nuo  durų.

Mano  batai  slysta,
Kaip  gi  čia  nutiko,
Kad  po  mano  kojom
Čiuožykla  paliko.

Išgirstu  netyčia-
Sniego  kupetaitė
Savo  draugėms  sako-
Tai  guvi  mergaitė

Mano  batai  striksi,
Čiuožia, lipa, slysta,
Mano  mažos  kojos
Painiojas  ir  klysta

Tai  krentu  į  sniegą,
Tai  gulu  ant  ledo.
  visur,  kur  tiktai
Mano  batai  veda.

Juokias  kupetaitė,
Mano  kojos  linksta.
Pūkšt  į  baltą  sniegą –
Kupetaitė  dingsta.

O mama  jau  bara,
Nieko  nesupranta.
Argi    kalta,  kad
Mano  batai  krenta.


 Pasakėlė




Saulė tyliai skęsta,
Dangui žarą žarsto,
Rausvas debesėlis
Sapnulius išbarsto.

Kam gražuolę lėlę
Atveda į naktį,
Kam ir pasakėlę
Sėdasi pasekti.

Apie aukso Paukštę,
Stebuklingą fėją,
Drebulėlę baugščią,
Vėją niekadėją.

Apie saulės sostą
Ir mėnulio dvarą,
Apie Vaivos juostą
Ir močiutės skarą…

Kol nakties šešėliai
Draikosi po taką,
Rausvas debesėlis
Pasakėlę seka.





Pavasaris

Paukščiai  grįžo  į  namus,
Gėlės  išpuošė  laukus,
O  kiemai  pilni  vaikučių
Lyg  velykinių  margučių.

Gera,  šilta  ir  smagu,
Kai  Velykos  prie  namų.
Tau  ir  man  bus  gardžių
Velykinių  dovanų




Saulė  šypsosi  pro  langą
Spinduliais  parėmus  dangų,
Klega  paukščiai,  gėlės  kvepia
Puošdamos  Velykų  taką.

Vėl  Pavasaris  pas  mus.
Laikas  puošti  margučius.





 Gripas ir aš 


Vėl tas niekadėjas gripas -
Klasėje tik aš ir Mikas.
Sėdim, spoksome pro langą
Į pilkai raukšlėtą dangų.
Mažas saulės spindulėlis
Debesų vartus pravėręs
Kaip ir mes vaikai- smaguris.
Vos tik laisvėj atsidūręs
Pirmas puolė smaližiauti –
Viską iš eilės ragauti.
O tenai, ant stogo krašto
Kaba nosys, kaip iš rašto –
Vienos ilgos, kitos storos,
Vietom – ištisinės voros.
Blizga, švysčioja išdidžios,
Nepasiekiamos ir slidžios.
Spindulėlis žvilgsnį metęs
Ir stebuklą šį pamatęs,
Apsižergęs žvarbų vėją
Jį paglostyt nuskubėjo.
Puolė tiesiai į jų tarpą
Ir pradėjo slidų darbą.
Ėmė šildyti, lytėti,
O šios snarglės – tuoj varvėti,
Tirpsta, kapsi šaltos nosys,
Pats didžiausias varvanosis
Pirmas plumpt į žemę pliką-
Tik skeveldros ir beliko.
Pamokėlės kol praėjo,
Visos nosys išvarvėjo.
Džiaugiasi skardinis stogas,
Kad ir vėl paliko nuogas,
Ak, kaip apmaudu. Tas gripas…
Klasėje tik aš ir Mikas.



Na, palaukit



 
Namuose klaikus košmaras-
Sesės pykstasi ir baras,
Kažkokia keista tvarka,
Kur pasislėpė mama?

Kaip visai nereikalingą
Pasodino ir pradingo,
Ramūs – eiti negaliu,
Ir paliko tarp lėlių.





 


Tėti, kur tu, kur mama?
Tai nevaldoma šeima
Negaliu gi aš lovytėj
Visą dieną prakirmyti

Ką sau manot, jei tyliu,
Tai nereiškia, kad turiu
Palikta viena sėdėti
Ir su savimi kalbėti

Dedasi labai protingi,
O manęs klausytis tingi.
Aš jiems aiškinu, šaukiu,
Jie lyg klounai – “gu-gu”


 


Katine, gal tu žinai
Ar visi tokie tėvai,
Suvaikėję jie, ar ką –
Su manim tokia kalba!

Na, palaukit, gana greit,
Kai pati mokėsiu eit,
Už dabar patirtą vargą
Čia įvesiu savo tvarką






Kūdikystės pėdutės


Kūdikystė mažučiais delniukais
Brėžia savo gyvenimo taką,
Šlepsi mažas dailus kamuoliukas
Ir vis šneka ir šneka, ir šneka…

Lango stiklas pirštukų padeliais
Lyg  pėdutėmis nutapinėtas
Čia kiekvienas močiutės daiktelis
Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.

Knieti  imti, paliesti, pažinti,
Palaižyti, pagriebus   į saują,
Greitai  jau nemokės apsiginti
Net žema senučiukė  indauja.

 
Į neramų sapnelį atklysta
Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos
Ant putnučių skruostukų  pražysta
Šypsenėlės - beraustančios uogos.
 


Koks trapus kūdikystės ėjimas,
Į laimingo  gyvenimo   tąsą,
Koks mąslus sueities išlikimas
Laiko laiptais gyvenimą neša.




Du ožiukai
 

 
 
Ant lieptelio išdidžiai
Susitiko du ožiai.
O lieptukas  toks siaurutis
Ir tikrai ne virš balutės.

Prasilenkti  nėr vilties -
Kažkuriam sugrįžt reikės.
Stovi, aštrina ragus,
Atsitraukti? To nebus.

Juk abu ne iš prastų -
  geros kilmės ožių.
Nesitraukdavo iš kelio
Nei tėvai, nei jų seneliai

O juk jie dar šaunesni,
Kas  tas lieptas, dievaži.
Virš ragų  pasklidęs mėlis,
O po lieptu – vandenėlis.

Pora debesėlių nardo.
Ir ožiai nebesitvardo -
Trypia kojomis, šnopuoja,
O tiltelis jau linguoja.

Pirmas puola tas mažesnis-
Jo ragelis kiek smailesnis.
-Tai pamokysiu „drąsuolį“.-
Ir į jo ragus įpuolė.

Susikibo atkakliai
Kaip tikri seni ožiai,
Visą aplinką pamiršę
Bliaudami  ir taip įniršę,

Jog nespėjo susivokti
Kaip lieptelis ėmė šokti.
Purtės, kratėsi, lingavo
Kol ožiukai atsigavo

Tik ne liepto vidury,
O stikliniam vandeny.
Ten, kur debesėliai nardė
Jie nurimo, susitvardė

Imtų - trauktų vienas kitą,
Kad tik upė išlaikytų...
Ir staiga prie pat jų rąstas -
Šlapias, nešvarus, nukąstas

Pagailėjo jų lieptukas-
Štai iš kurgi tas rąstukas.
Tvėrėsi abu lyg šiaudo
Tylūs, ramūs – nesispjaudo...

Plukdo rąstas ožiukus,
Lyg romius avinukus
Gaila jam mažų žiopliukų-
Užsispyrusių ožiukų.

Pasakykite vaikai
Ar išmoks kada ožiai
Susitikę vienas kitą
Pasilabinti iš ryto?



 



Kalėdų senis





Su šerkšnota barzda,
Su raudona sermėga
Irias  Senis  lazda
Per gurgždenantį sniegą.

Šunelis aploja
Lyg valkatą raišą.
Senelis sustoja,
Nusimeta  maišą.

Dar kvepiantį kaulą,
Veik patį didžiausią,
Ištraukia ir tyliai
Šunelio  paklausia:

-Argi nežinai, kad
Šiandieną Kalėdos?
Gerasis šuneli,
Na, kokios gi bėdos?

Ko loji į naktį,
Iškėlęs galvelę,
Gal šalta, gal alkis
Krebždena pilvelyj ?,-

Paglosto mažiuką,
Sušildo noselę
Ir kvapnų kauliuką
Įduoda  į kelią:

-Na bėk, mažutėli.
Vaikučiai nekantrūs.
Ir miško zuikučiai,
Ir žiogas, ir gandras.


Jie šiandien visi
Pasipuošę ir laukia -
Devynios galybės
Su pasakų kaukėm

Manęs ir to maišo,
Raudono lyg nosis,
Ir mano – prašapo
Senelis Šaltnosis.
  
Jau bėgu, Jau metas
Į sūkurį  šiltą,
Nešu savo maišą
Gėrybių pripiltą.

Visiems jų užteks,
Juk šįvakar Kalėdos -
Net lauko grumstelis
Ir tas pasirėdęs.

Jau bėgu! Jau metas!...





 

Šelmė žiema


-Ei, vaikai. Visi į kiemą!
Laikas pasitikti žiemą.
Kol ta šelmė nepabėgo,
Nulipdykim Senį Sniego.

Tu lipdyki kojų dalį,
Aš lipdysiu jo pilvelį,
Na, o tau, vikrus brolyti,
Teks jam galvą nulipdyti.

Žiū, žarsteklis prie tvoros,
Šluota -kiemsargio namuos,
Mano sesė nuo dieduko
Gražų šaliką nusuko.

Man močiutė morką davė,
Ji atnešt angliukų gali,
Paprašysiu dar mamos,
Gal keptuvę atiduos.-


 
Štai ir viskas. Dar sagas
Kiemo aitvaras atneš
Burnos vietoj lanko dalį. –
Stovi Senis, o pro šalį
 
Kito kiemo pulkas traukia
Ir visi vieningai šaukia:
-Ak koks Senis, kaip baisu -
Be ausų, be smegenų !-

Na ir stojome į mūšį
Ginti Senį pirmarūšį,
Subraškėjo tvoros senos.
-Na, tai kas, kad besmegenis!

Tokio mūšio dar nematė
Kiemo liepa šimtametė.
Iškovojom Seniui garbę.
Na, o Senis? Varge, varge !-



Vietoj jo tik sniego kalva...
-Kas nutraukė Seniui galvą?-
Vietoj šluotražio – šapai...
-Seni kur tu pradingai ?

Tik į vakarą supratę,
Pirštines švariai iškratę,
Traukiam tylūs  link namų –
Senis juk be smegenų.



Trys sesytės


Trys sesytės kaip lėlytės-
Styro linksmos uodegytės
Tai gėlytė, tai drugelis,
Tai tik paprastas raištelis.

Ką ryte pirma nutvėrė -
Tą į kasą ir įvėrė.
Trys nenuoramos sesytės,
It  neklusnios uodegytės –

Spurda, malasi, maištauja,
Pykstasi, nenuolaidžiauja.
Ir tik kai diena prailgsta,
Nesimatę - pasiilgsta.

Vakarais lyg spiečius bičių
Iš trijų mažų sesyčių.
Triukšmo daug, tvarkos – net badas -
Kas nenori būti vadas?



 


Sliekų  lietus
 


Po lietaus ant šlapio tako
Plaukioja sliekai ir šneka:
-Pažiūrėkit, kokios pėdos,
Eis, praeis, sutryps be gėdos.
Ana va, žiūrėk, mažutės,
Regis, dvigubos pėdutės.
Priartėję pasitraukia,
Žiūri  dėmesingai, laukia,
Neskuba – mūsiškiai gali
Patys pasitraukt į šalį
Pamažu.  Judėt sunkoka-
Šliaužia , nes bėgiot nemoka.
Tik todėl tos pėdos plačios
Sutrypia, vos jas pamačius,-
Štai ką po lietaus ant tako
Susirinkę ilgšiai šneka.
Šliaužiojanti jų gausybė
Protestuoja už gyvybę.
--------------------------------
Tiktai mažius į darželį
Eidamas tylėt negali,
Atsargus –užminti bijo:
-Mama, kiek sliekų prilijo!



 Ledinukų pasaka




Kamiliukė ant ratukų
Veža maišą ledinukų.
Vos pro vartelius praėjo,
Ledinukai išbyrėjo-
Vienas ilgas, kitas riestas-
Visas ledinukų miestas.
Ir spalvoti, ir bespalviai,
Ir maži, ir didžiagalviai,
Ant kojytės, popieriukuos,
Lyg mažučiuos paveiksliukuos

Vartosi prieš pačią nosį -
Neragausi – nežinosi,
Kokie saldūs, kokio skonio
Rožiniai, žali, geltoni.
Skiriasi tik popieriukas,
O gal visas ledinukas.
Teks prisėsti ir lukštenti
Ak, kokia šį rytą šventė...
Valandžiukė nepraėjo,
Iš kažkur mama atėjo.
Varge mano, prie vartelių
Ledinukai be galvelių,
Ne vienam prakąstas šonas
Gailiai sriūbauja geltonas.
 

O jau popierėlių – tvanas
Mirga, blizga celofanas.
Vidury  saldžiausio kalno,
Ant lipnaus Kamilės delno
Ledinukų kelios pusės,
Penkios jau  prilipę musės.
O ji stovi sau  ant tako
Ir  ramiausia mamai sako:


                                                       
 -Pažiūrėk, matai, mamyte,
Ką gi man su jais daryti,
Išsibarstė, išsilaupė-
Štai ir slepias atsiklaupę.

-Pažiūrėk, matai, mamyte,
Ką gi man su jais daryti,
Išsibarstė, išsilaupė-
Štai ir slepias atsiklaupę.
O tų popierių visų
Ir sugaudyt negaliu.
Jei gali, padėk ,mamyte,
Reikia juk susitvarkyti.
------------------------------
Dar praėjus valandėlei-
Nei  ratukų, nei šešėlio
Tų spalvotų popieriukų –
Dingo miestas ledinukų.
Du delniukai švarūs ploja,
Glosto mamą ir dainuoja
Savo lipšniąją dainelę.
Ledinukai davė kelią.




Sapnas




Kapt lašelis, antras, trečias -
Artinas nekviestas svečias.
Nors nekviestas, bet jaukus-
Šiltas vasaros lietus.
Tai dabar visas balas
Išbraidysiu, na ir kas,
Kad  namie  sukils audra –
„Ta nenuorama dukra…“
O kol niekas dar nemato
Aš į lietų -  tik be batų
Tyliai per duris sprunku.
Durys spragt – užraktuku.
Nepamatė net mama
Kur pradingo jos dukra.
Durys? Durys užrakintos.
Gal pasislėpė už spintos,
Gal po lovos skalbiniais...
Ieško, vaikščioja kampais –
Nėr dukrelės ir gana.
O už lango – jau audra
Braižo kruopomis per stiklą...
-Agne, kelkis! Į mokyklą!


 


Kailiniai, į spintą !
 



Kailiniai, greičiau į spintą!
Susitiksim  kažkelintą
Lapkričio,  o gal net gruodžio.
Eikit, eikit, kur parodžiau.

Batai, girdit ką sakau!?
Ir nuo jūsų pavargau,
Sniegas baigia tirpt kieme,
Ko jūs laukiat, juk žiema
Jau išbėgo ir sugrįš
Kai ją šaltis parvarys.
Ei , klumpaitės, ei, basutės,
Lįskit lauk iš tos dėžutės.
Striuke, lietpalti, kur jūs?
Na, greičiau, greičiau! Lietus
Jau artėja, žemę praus.
Po žiemos - tiek nešvaraus...

Kur plonutės pirštinaitės,
Lengvas šalis, skrybėlaitės?
Pasiilgau jų per žiemą
Nors, žinau,  neleis į kiemą.
Vis bambės, – Sušalsi vaike,
Neskubėk, palauk, nereikia,-
Aš beveik jau mergina,
Greit šeši, o jie, – M A Ž A.
Na ir kas, bet jau protinga
Ir gerai matau – nesninga.
---------------------------------
Kaip pavasaris – taip karas -
Ko jie bijo? Ko jie baras?




Dvi vagos




Kad jau šnekasi, tai šnekas
Dvi ištysę daržo vagos.
Vienoje agurkai vartos,
Kitoje - ridikų kartos.
Žinoma, kad ta gudresnė –
Kelios kartos ir vyresnė.
Ją vis sėjo, rovė, sėjo,
Agurkus – tiktai ravėjo.
Skundžiasi vaga jaunoji:
-Tau gerai, o man, mieloji,
Tie agurkai šonus trina,
Niurkos  ir  mane gadina.
-Ką tu sese,- sako senė,
 



-Na nebūk tokia piemenė
Argi nematai kam vargas -
Tarp agurkų šioks toks tarpas,
O mane viduj suplėšo.
Pažiūrėk visai atvėso.
Einava, sesule migti,
Vėl jaunikliai ima dygti,
Šaknys taikosi į veidą,
Tau geriau – tave apleido.






Kaliausė





Draskosi sode kaliausė.
Sodo kuosos nesiprausę,
Terškia tiesiai jai į nosį.
Susisukus skarmaluose
Savo pyktį ji išlieja
Priešais atskubantį vėją.
Varnos niekada neklausė,
Ką burbėdavo kaliausė -
Iš po  skarmalų  grėsmingų
Prie vyšniukų nelaimingų,
Savo uodegas išraitę,
Dergė plunksnomis vyšnaitę.
Uogos net sunokt nespėjo -
Šonus joms išlesinėjo.
----------------------------------
Draskėsi sode kaliausė,
Bet tik žvirbliai jos ir klausė.
 


Baimė



Saulė ritasi paviršium,
Šiltos bangos ją  kutena,
O po dumbliais pasislėpus
Laumė  ragana gyvena.
Bristų ežeran Kostukas-
Vandenėlis – kaip krosnelė,
Kol mama dar nusigręžus,
Bet ta laumė visagalė...
Kostas bijo jos kaip širšių
Ir kol vyresni nemato
Atsistojęs ant tiltelio,
Baimę vandenin iškrato.
Bet kratyk tu  ją nekratęs -
Lygu  erkė vasarinė.
Ir Kostukas neištvėręs
Baisų vabalą sumynė.
Na, dabar jau baimei galas-
Kyšt į vandenį pirštelį,
-Kostai argi nesakiau Tau,

Laumė jį nukąsti gali.-
Baimei tiek ir tereikėjo.
Kol mama velėjo žlugtą,
Mąstė vaikas kaip čia mamai

Klausimą užduoti suktą.
Jis pradėjo nesuprasti -
Negi laumė  iš tikrųjų
Pasislėpus į dumblyną
Laukia net vaikų gerųjų.
----------------------------------
Ne, geriau neklaus mamos,
Pats užaugs ir sužinos.
 


Skruzdėlyčių  darželis



Netoli nuo mano namo,
Kur susirenka vaikai
Stovi senutėlis kelmas -
Juo ropoja  vabalai.

Kartais jų čia nesimato,
Ir mes žaidžiame namais,
Kartais juos kažkas iškrato
Ant kelmelio ties žaislais.



Vieną dieną ėmėm sekti
Kas gi čia per padarai-
Pasirodo skruzdėliukai -
Mažutėliai – dar  vaikai.



Eina vorele sustoję
Per nusenusį kelmelį,
O paskui žemyn ropoja…
Geras! Negi į darželį?

Na ir įdomi tvarkelė
Vasarą, kaip ne visiems -
Be atostogų darželiai
Tik mažytėms skruzdėlėms.

O tėvai tuo tarpu pluša -
Mūsų - ne mažiau nei  jų.
Gal ir mums reikėtų eiti
Į darželį skruzdėlių…

 

Murziukė


-Vėl,  dukruže, išdykauji –
Vis keliauji ir keliauji.
Ką šį rytą sumanei,
Kad ant stalo marškiniai?

-Į mažiuką varlinuką
Nešiu maudyti kačiuką.
Išsidirbo kaip paršelis-
Vietom rudas, vietom žalias
Grynas vargas man su juo,
Mama, ar yra vanduo?

O mama iš virtuvėlės:k
-Plaukt nemoka katinėlis.-

Negirdėjo nes neklausė
Puošmena namų didžiausia.
Eitų, bėgtų – slenkstis aukštas,
Rankoj- katinas ir šaukštas.


Tik išmaudžius pamaitins
Ant virvelės pakabins.
Tegul saulė išdžiovina,
O vėliau iškeps  ir blyną, -

Tyliai mintija panelė-
Vietoj marškinių – skarelė,
Sauskelnių seniai jokių,
Užpakaliuku pliku

Per kiemelį ir per veją,
O joje - kupstų kupstelių.
Štai, už vieno ir suklumpa,
Katinukas vėju sprunka.
A-ja-jai, koks kyla triukšmas-
Tik raudojimas ir ūksmas.

Mūs mažiukė mergaičiukė
Murzina, tarsi paršiukė-
Lopas rudas, lopas žalias -
Kaip tas katinas – paršelis.


Vos tik ją  mama pamatė,
Tuo į glėbį, į tą patį
Mažą lauko baseinėlį,
O jisai –lyg akvarelė.
Spalvos liejasi pro šalį -
Čia darbavosi panelė.
----------------------------------
-Ai, koksai vanduo  vėsus.
Mama, rankšluostis šiurkštus.




Šiuolaikinė pasakaitė apie tris princeses




Spintoj kabo trys suknelės –
Visos rausvos su taškeliais.
Dydžiu skiriasi tiktai,
Vilki jas - trys aitvarai…
Trys mažutės kiemo damos,
Kartais orios, kartais ramios,
Bet dažniausiai atvirkščiai -
Suvelnėja tie taškai.
Ramios, kol duris pasiekia,
Nei maištauja, a nei rėkia
Bet vėliau trys boružėlės -
Jau ne šio darželio gėlės.
Laksto, siautėja laukais,
Balom, tvoromis, kiemais...
Kol ateina laikas grįžti.
Grįžt tai grįžt, bet kaip išdrįsti…

Tai kuri pirmoji eis? 
Ji, nes jai greičiau atleis.
Tos, kurios geriau išmano
Tempia mažąją iš klano.
Ji mažytė, jai neklius,
Mums, sesele – bus kaip bus.
Pažiūrėk pro durų plyšį
Ar toli tas diržas kyši.
Leiski paklausysiu aš.
Ša, mažiukei jau ne kas.

Ką tu, negirdi, kvatoja,-
Sako jai vidurinioji,
O dabar jau aš einu
Atsiimt savų velnių.
Neramu vienai vyriausiai,
Kliūna visada daugiausiai
Už save ir už anas -
Dvi mažutėles  damas.
 

Vienas vargas su tėvais.
Tos suknelės su taškais
Nuolat išveda iš kelio,
Jau geriau mažiau taškelių...
Ir su neramia širdim
Šauna lyg strėlė pirmyn.
Mirksta vonioje pirmoji,
Prausia ją vidurinioji,
Ji –pas jas ir spragt duris,
Štai tėvai ir neįlys...
Po kiek laiko trys pūkeliai
Atslenka prie tėčio kelių
Švarūs, švelnūs ir  meilučiai
Kamuolėliai trys minkštučiai.
------------------------------------
Namuose tyla, švara...
Štai ir pasaka baigta.
-------------------------------------
Šiek tiek margos, su taškeliais
Spintoj kabo trys suknelės…






Mažuti mano, vabalėli


-Mažuti, mano vabalėli,
Kruti per dieną ir kruti.
Pati naujausia mašinėlė
Ir ta be ratų patvory.

Pirštelis verkia? Bitę gaudei?
Sūneli mano, ar matai?
Jos tupi sparnelius suglaudę
Na, kam gi jas ranka lietei?

Arklys su priekaba jau laukia
Senelis sakė šieną veš,
Bet duslintuvas - šieno kartis-
Vos laikosi – dar jį pames.


 

Čia pat karvutė išsipūtus
Su pieno bakeliu pilnu,
Sena močiutė atsitūpus
Vos besilaiko už spenių.

Jau traktorius keliu atrūksta
Tas – pieniškas. Pienelį veš,
Nes vasarą jis greit surūgsta
Supilstytas į koštuves.


Darže dar nebuvai šį rytą,
O ten tiek uogų prie tvoros
Ir žirniai spardo vienas kitą
Pakeliuose, lyg vystykluos.

-Mažuti mano vabalėli,
Gal pailsėtumei bent kiek?
-Mamyte, ant žiedelio tavo
Lemputė blyksi. Pažiūrėk....



Įdegę riešutai


 

-Tėveli, tėti, ar matai
Kokie įdegę riešutai?
O visą vasarą keiksnojai
Kad saulę debesys užstojo


Kad  nevažiuosime ilsėtis,
Nes nesiliauja lyti lietūs,
Kad grybų bus kaip niekada...
Štai ir keliausime tada.




Atėjo greitai  grybų metas,
Mane į mišką tėtis vedas,
Tik jau prigraso iš namų,
-Vaikeli, musmirių –šiukštu!

Kaip boružėlės – tik platesnės
Ant liauno koto, išlakesnės.
-Nebekartok, žinau seniai
Tai kas, kad gražios, bet nuodai.

Todėl ir vaikščioju, dairausi
Kemsynai, krūmai  įvairiausi,
Į viršų žvilgt - ogi tenai
Kaimenėm kabo riešutai.



Nors tėtis ir dažnai keiksnojo,
Kad saulę debesys užklojo
O riešutams - ką, be saulytė,
Nurudo plikos uodegytės?

-Tėveli, tėti, ar matai,
Kokie įdegę riešutai?






Neramybė

Ir iš kur ta neramybė
Vis atklysta į namus,
Sėdžiu lyg rami lėlytė,
O ji  erzina padus.

Pirštelius  prieš mano valią
Kaišioja tai šen, tai ten,
Vartos kūliais, triukšmą kelia,
O juk visos bėdos man.

Aiškinu aš savo mamai,
Kad tikrai ne aš kalta,
Jog kas kart į  mūsų namą
Neramybė, lyg audra


Įsibrauna neprašyta –
Nepakviesčiau nė už ką,
Nes kiekvieną mielą rytą
Kaltina mane – ne ją.

Ir iš kur ta neramybė...






Mažoji kalbininkė




Oras šiltas, gal į lauką?
Apsidžiaugusi išties
Mažučiukė geltonplaukė
Mamai angliškai - O, jees!

Kalbininkė vos virš kelių
Kelia galvą, kol mama
Kepurėlėje raištelių
Ieško susiriesdama.

Batelius pati sumaišo,
Ir apstulbsta – waaaw, matai?
Ir iš mažo žodžių maišo
Vėl išsirita ne tai.

Kai tik stuktels du metukai
Ir tas maišas išplatės,
Gal mažutė mergaičiukė
Jau lietuviškai kalbės.

O kol kas – keli žodeliai:
Noriu, ačiū, dar, lėlės...
Ir į  trumpą kalbos kelią
Įsipainiojęs , O,jees!


Adatinė

Vėl kieme kažkas tai pūkši.
Sese, ar ilgai užtruksi ?
Man jau darosi baisu,
Kas ten juda po medžiu?

Na, gerai, pati prieisiu
Ir šią paslaptį atskleisiu.

 

Vis artyn, artyn slenku,
Seka baimė, bet smalsu...
Kaip jūs manot, kas tenai ?
O gi, adatų kalnai!

Du mažiukai ir nebaisūs
Na, o trečias – visas maišas

Adatų – tikra gausybė,
Ir nežmoniška smailybė ...
O dar kruta, o dar tvinksi,
Nei prieisi nei paimsi.

Tai užuomarša mama
Laiko adatas kieme.



 






Subedžiojo jas lyg ietis,
Negaliu ramiai ilsėtis.
Man jau aišku ko  jos pyksta -
Paliktoms - ragiukai dygsta.

Tik staiga – kelmelis vykst,
Iš po jo noselė – blykst
Ir akytės dvi lyg sagos
Taikosi kur įsisegus
Kamuoliukuose radau,
Kojeles, na nieko sau...

Ant lentelės drebulinės
Stebuklingos adatinės.



Miego baubas

Vėl darželyj dūdos griaudžia,
Kas gi mažą vaiką skriaudžia?
Pamanykite, koks siaubas,
Vaiką skriaudžia miego baubas.
Jos šilta lovelė laukia,
O ji klykia, o ji šaukia,
Prašo supti - nėr mamos,
Kas mažylę pasūpuos?
Jau visi vaikai sumigę 
                           Ir iš kur paimti vygę?
                Pilnos nerimo auklytės

Dėl nenuoramos mažytės
Nebežino ką beimti,
Kaip verksniukę  nuraminti.
Bando supti – ne mama,
Neužmiega ir gana.
Pamanykite, koks siaubas,
Mažę skriaudžia miego baubas.





Šauni  kompanija



Šauni kompanija – katė,
Šunelis mažas ir pelė
Susitarė - kai liausis lyti
Sau pramogų prasimanyti.


 


Katė kilminga, bet laisva,
Jos kilmę rodo uodega,
Nors ją vaikai dažnai kankino,
Tačiau ji savo vertę žino.







Šunelis – vieno kiemo sargas,
Jį visada lydėjo vargas,
Na, o pelė, kaip visos  pelės-
Jai nesvarbu kur jos urvelis.
 Šiaip jau, lig šiol gana dažnai
Daugiau gi priešai – nei draugai.
Tik nesiliaujantis lietus,
Juos suvedė tarsi draugus.






 Pabodo alkana vaikystė
     Tad laikas kartą ir išdrįsti
Surasti sau lovelį šiltą
Ir maisto dubenį pripiltą

Vos tik kailiukai jiems pradžius
Jie eis pas Ūlą į svečius
Ten vietos daug ir tėtis geras -
Labai retai ant Ūlos baras.




Naktelę vieną prakiurksos,
Gal gi neprisišauks bėdos.
O gal ir nebeišvarys.
Bestovinčių ties durimis.


Eis šuo pirmasis - jis čia vyras,
Garsiausiai loja, užsispyręs
Teeiną tiedvi iš paskos,
Jei kas kėsinsis, jis užstos.

Lietutis greitai liovės lyti,
-Jau metas,- ragina katytė.
Trijulė stoja į vorelę,
Ir prasibrauna pro tvorelę.

Kieme jau nieko nebėra
Visi viduj – o ten tvarka
Į kiemą durys uždarytos,
Bet tai negąsdina pelytės.

Jai durų niekur nereikėjo
Ji eidavo kur tik norėjo
Blogiau šuniukui su kate
Sunkiau bus rasti kur landa




Didesnė nei pelytės urvas
O po lietaus visur toks purvas
Surask, kad geras tokią naktį,
Kai netgi žvaigždės liovės degti.
 


Bet nėr bėdos be išeities.
Šunelis kiek anksčiau katės
Susiprotėjo, kad spraga
Galėtų būti  paprasta.



Kai Ūla eis kieman  lėlių
Surinkti smėly pamirštų,
Pro atidaromas duris
Jie ims ir nejučia įlis.

Pasišnekėję su kate,
Šiek tiek palaukė – ir  tvarka.
Kol  lėlytes krepšin sudėjus
Sugrįžo Ūla, jie suspėjo




Ne tik vidun patekt  slapta,
Bet ir pelytę rasti  čia.
Todėl nelaukdami nakties
Susitarė kas kam padės.

Smagiai krosnelėj spraga malkos,
Mama prie savo puodų tvarkos,
Bet štai prie kojų pamaži
Priglunda šiluma jauki.




Ir tylutėliai odą glosto
Lyg ašara per vėsų skruostą.
Gi žvilgt  žemyn- o ten mažytė,
Lyg pūko kamuolys, katytė.

Mama  jautri ir nesutriko,
Pamanė, kad  kažkas paliko
Šį padarėlį  be namų.
Ir tuoj pasiūlė pagardų.

Į dubenėlį  pieno šlaką -
Juk alkana, tegul sau laka,
Vėliau dar ir žuvies įdės,
O ant grindų  palas paties.

Kad pailsėtų, kad sušiltų,
Kad pasiliktų ir pamiltų.
Kad Ūla  būtų ne viena
Gal ir gerai, kad ji jau čia.

Ramiai užbaigę ilgą dieną
Visi į patalą  po vieną.
Tiktai katė, pelė ir šuo
Vėl susitiko, kai dubuo

Lig galo buvo išlaižytas,
O juk anie du - be  kruopytės.
Ir prasidėjo  velniava
Tikra katės nakties drama.

Šuo lyg pasiutęs ėmė loti,
Pelė krebždėti ir šėlioti,
Pakol pažadino visus,
Net tėvas  suraukė ūsus.


Kas gi nutiko ramią naktį,
Kaip gi galėjo šuo patekti
Toks murzinas ir piktas šuo.
Kada, iš kur, kodėl, kieno?

O šuo pamiršo, kad jis vyras
Ir vaiko katę užsispyręs,
Mat ji, užmiršusi bedalį,
Suėdė visą savo dalį.




Įpykę tėtis su mama
Išvijo šunį su kate
 Į naktį alkaną ir šaltą,  
Tad jeigu rasi kitą kartą
  Šunelį besivaikant katę
Žinok jie ieško nepametę
Nei šeimininkų, nei namų
Tiesiog jie nedera kartu.




Kaip ir pelė, nors ir mažiukė
Bet  jai  urvelyje viečiukė
Kol nepagaus katė kokia.
Na, štai, ir pasaka baigta



Prie  rudens  geltono tako


Prie rudens geltono tako
Su manim namelis šneka:

-Ar matei, koks mūsų klevas?
Visą vasarą žaliavęs
Netikėtai ėmė rausti -
Gal nespėjo nusiprausti?

A nava, berželis svyra,
Štai – ir jo lapeliai byra.
Viso kiemo puošmena -
Aukštaūgė liana,
Įsitvėrusi į sieną
Braukia rasą nuo blakstienų -


Jos širdin jau šaltis smelkias.
O agrastas užsimerkęs
Niurkso spygliukus sutraukęs,
Nekalbus ir susiraukęs,
Tarsi nė nebūtų matęs
Kaip prie nuverstos kaladės
Blykšta baimės medis kaltas,
Lyg ne vietoje įkaltas.

Taip. Pasikeitė mūs kiemas.
Klausiu namo pasirėmus:

-Mus mama šilčiau aprengia,
Ko gi medžiai nusirengia?
Jų nekrato drebulys,
Nekankina kosulys,


Nei jie čiaudi, nei karščiuoja,
Nors nuogi, bet nesloguoja.
Na, o aš vos tik be šalio -
Vaistai, tepalai, žirneliai

Termometras, karštis, lova
Ligą į nelygią kovą
Kviečia ir kariauti ima
Ligi jos pasitraukimo.

Ir išrėžia man namelis:
-Toks jau tas gamtos takelis.
-Neklausysi, išdykausi,
Ką pasėsi – tą ir pjausi.

Vėlei kalbinu namuką:
-Rask teisybės trupinuką -
Visą žiemą medis plikas-
Betgi sveikas kaip ridikas.





Nykštukų naktis


Vieną neankstyvą rytą,
Vos pramerkus akeles
Aš išvydau nematytą
Padarą šalia savęs.


Jo barzdelė siekė žemę,
O noselė vos šilta
Susiliejo su manąja
Nosyte karšta karšta.



 
Ūsai auseles kuteno,
Rankos glostė padukus,
Negi man pasivaideno
Šis nykštukas įstabus.

Kalbinau, o jis šypsojos
Vos primerkęs akeles
Antklode šiltai apklojo
Mano baltas rankeles.

Ir ilgai ilgai žiūrėjo,
Kol aš vėl neužsnūdau,
Mama, kur jisai išėjo
Aš juk jo neišvariau.

Į sapnelį, mažutėle,
Kitą naktį vėl ateis
Jei papuoši pagalvėlę
Rytmetį saldžiais sapnais.


Pas visus jisai užbėga,
Ir palieka mažutes
Ant pagalvės lyg ant sniego
Šilto sapno pėdutes.






Kurgi slepiasi sapnai...




Pasakyk man ar žinai
Kurgi slepiasi sapnai?

Kai paklausiau aš mamos,
Ši pasakė – už kalvos.

Tėtis sako, kad už gojaus,
Reikia pasiklausti Nojaus.

Jie kažkaip staiga išnyksta,
Sulaikyti nepavyksta:

jeigu sapnas atgrasus,-
Sako brolis išdidus,-

Jį prisimeni ilgai.
Dingsta tik geri sapnai.

Juo susirenka nykštukai-
Tie maži namų slapukai.

Padalina naktimis
Kiekvienam jų po kelis,

Kad vaikai ramiai miegotų
Ir, kad nieko nebijotų,

Netgi negražių sapnų-
Tai tik išmonė naktų,

Kad suprastum ką darei,
Kur buvai ir ką veikei,

Kad atrastumei gerumą,
Nuo kaprizų, nuo irzlumo,

Kad nebūtum atgrasus
Ir mylėtumei namus.

Kad kiekvieną naują rytą
Pasitiktumei saulytę

Su šypsenėle veide
Ir pasveikintumei ją.

Pasakyk ar jau žinai
Kur pasislepia sapnai?


Ližė




Jau atėjo subatėlė
Eikim mudvi, sesutėle,
Kubile duonelė laukia,
Ir įkaitus krosnis šaukia.

Duonai savo karštį saugo,
O ši pučiasi nuo raugo.

Ten  kur skrynia margadryžė
Stovi ilgakojė ližė.

Eikiva pas ją, sesule,
Apsigaubkime drobulę
Iš melsvų linų išaustą-
Subatėlės rytas aušta.

Dar reikės kopūstų lapų,
Arba ajerų dėl kvapo.
Sudžiautų  senojoj klėtyj
Einava pasižiūrėti.

Tu imk lyžę ilgakoję
Lai paradui diriguoja.

Šluota iš pušies šakų
Ir kačerga  su ragu
Pačios prašosi į talką,
Nes gerai išmano tvarką.

Ližę paguldyti turim,
Kuo užkloti pasižiūrim,
O dabar  gražiai, iš lėto
Reikia  rugio tešlą dėti.

Švelniai, glostyti, glaistyti
Kepalėlį vienalytį.
Visą meilę jam sudėti,
O tada pasižiūrėti

Ar  jau laikas krosnin šauti.
Liže turim pasikliauti.
Krosnyje ji šeimininkė
Mums - gera pagalbininkė.

Jai tereik surasti vietą,
Kepalėlį kur padėti,
Kad jisai gražiai nuslystų,
O ne skubomis nukristų.

Liže  gula vėl į vietą
O mes skubame pradėti
Kito kepalėlio kelią.
Štai kaip kepama duonelė.

Kol  duonelė smagiai kepa
Ližė ilsisi ir šneka
Pasakoja kaip nuo seno
Mūsų protėviai  gyveno.

Keitės daug kas - žmonės, laikas,
Skoniai  ir vardai ir mados.
Tik nesikeitė duonelės
Rugio kvapo švelnios natos.

Liko  ir seni rakandai
Nepakitę  per daug metų,
Ližės ir žarsteklio seno
Nieks dar naujo neišrado.

Oi, sesule, paskubėkim
Jau  ilgiau negalim laukti.
Ei smaliže, mūsų liže,
Kepalėlių eikš ištraukti.

Štai gražuoliai putlutėliai
Aukso rugio kepalėliai.
Kviečiame visus prie stalo
Lai vyriausias duoną dalo.

Kol  duonelė augins žmogų,
Tol žmogus sės rugio grūdą
Ir  mylės šį sunkų darbą
Nepakeisdamas jo būdo.

Uos jo kvapą, saugos duoną.
Po darbų namo sugrįžęs
Vis ieškos senutės  krosnies,
Prie kurios  stovėtų ližės.





Nei nuoga, nei apsirengus...


Nei nuoga, nei apsirengus...
Spėki mama, kas gi tai?
Stovi vonioje mažylė
Muilo putose antai
Ir apgauti mamą bando-
Gal ji ims ir nepažins,
O mama nenusigando
Tuoj ateis ir prausti ims.
Šiltą,  rausvą  kamuoliuką
Tuoj iš putų išvaduos
Liks mergytė kaip lėlytė
Be suknelės nuostabios.
Švarią, kvepiančią, šiltutę
Tuoj papuoš pižamėle,
Pasodinusi ant kelių
Su išmaudyta lėle,
Bedainuodama dainelę
Plaukučius joms  iššukuos,
O  paguldžiusi lovelėn
Dar ilgai ilgai liūliuos.
Minga vakaras iš lėto,
Ilsisi visi žaislai
Mik mažoji mano meile,
Miki... Čiū-čia-liūlia-bai...

Skiriu savo mažiausiai anūkėlei
Amayai

 


Lyg melsva dangaus gėlytė
Miško pakrašty mergytė
Žvalgos, stebisi  ir klausia
Kas ryte gėlytę prausė,
Kad jinai tokia švarutė?
O rasos laše saulutė
Spinduliukais ją atspindi.
Nors mergaitė vos per sprindį
Bet labai žinoti geidžia
Kas rasos lašeliuos žaidžia.
Ir kodėl tiek daug spalvos,
Lyg padangė- mėlynos.
Po gėlytėm veidą slepia,
Nes labai skaniai jos kvepia.
Ji parneš kelias iš jų
Savo mamai dovanų.
Džiaugias, stebisi dukrelė,
Kol žiedeliai galvas kelia.
O tarp tų visų spalvų
Tarsi  žiedas tarp žiedų
Kerinčia šypsenėle
Mažutėlė mergina...




Pagaliau ir aš jau kaime.
Kiek daug džiaugsmo, kokia laimė,
Jau seniai čia nebuvau
Daug praleidau, nemačiau
Štai tvartelyj dvi ožkytės
Pasirodo jau mamytės
Jų vaikučiai mažuliukai
Baltutėliai kamuoliukai
Tokie meilūs, tokie gražūs
Viens į kitą taip panašūs,
Kad atskirti negaliu
Abiejų mamų vaikų.
O dar kiek kitų gražumų-
Vištos po serbentų krūmu,
Gaidžio skiauterė raudona
Šviečia tiesiai iš už kluono.
Kol močiutė į krepšelį
Renka kiaušinius tvartely,
Apeinu visus laukus,
Čia bus bulvės, čia grūdus
Sės diedukas su kaimynais,
O močiutė vaišins blynais.
Kaime tiek daug reikalų,
Net suspėti negaliu...




 



































14 komentarų:

Anonimiškas rašė...

Labai puikūs eilėraščiai.

Anonimiškas rašė...

Nuostabi svetainė, labai gražiai apipavidalinta, gražūs eilėraštukai, pritaikyti pagal poreikį. Iškart radau puikių sveikinimų mažiesiems giminaičiams. O beieškodama patyriau gerų emocijų. Ačiū. :)

Anonimiškas rašė...

Nuostabūs eilėrasčiai!!!

Danutė rašė...

AČIŪ, EGMILE, UŽ PUIKIUS EILĖRAŠČIUS, IŠMOKSIME ŠEIMOS DIENAI!!! PAGARBIAI-DANUTĖ V.

Unknown rašė...

Sveiki. Gal zinote siu nuostabiu eilerasciu autoriu.

Egmilė rašė...

Sveiki. Visi eilėraščiai, sudėti šioje svetainėje yra mano. Esu Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė, pseudonimas Egmilė :)

Unknown rašė...

Nuostabus Jusu eilerasciai. Mani dukryte pasirinko viena is Jusu eilerasciu skaitovu konkursui. Aciu Jums

Egmilė rašė...

Sėkmės konkurse :)

Elena rašė...

Puikūs eilėraštukai vaikams. Ačiū.

Anonimiškas rašė...

Laba, prie eilerascio „Mano Mikis“ netinkama foto prideta. Tas katinelis suka „marihcuanos“ (narkotikai) suktine.

Anonimiškas rašė...

O DIEVE, kur aš tiek laiko buvau, kad neradau tokio didelio malonumo, kaip susipažinti su JŪSŲ kūryba... Super...Jau kelinta diena nardau po jausminius dalykus. AČIŪ. Nuostabu

Anonymous rašė...

Aš per savo santuoką išgyvenau pragarą, kai sutikau ponios, vardu Keri, parodymus. Ji papasakojo, kaip ji sugebėjo išsaugoti savo santykius padedant rašybos patarėjui dr. Ajayi, nes jos vyras ją paliko kitai moteriai be jų. turėdamas reikšmingų nesusipratimų, bet rašybos rašytojui dr. Ajayi, kurį palaimino jo protėviai, padėjo rašybos rašymas ir jos vyras grįžo sakydamas, kad nežino, kas nutiko per jį, aš turėjau beveik panašų atvejį, nes mano vyras nori užpildyti skyrybų, bet nenoriu sugadintų namų, nes 15 metų mes buvome kartu po to, kai perskaičiau Keri parodymus. Kreipiausi į rašytoją dr. Ajayi ir paaiškinau jam savo situaciją, jis man papasakojo keletą tam tikrų dalykų, kuriuos reikėjo padaryti ir Aš vykdžiau jo nurodymus po savaitės burtų, mano vyras man pasakė, kad jam gaila visų skausmų, kuriuos jis man ir vaikams pateikė, pažadėdamas, kad visi jis bus šalia mūsų ir nuo tada mes gyvenome ramybėje. Jei turite panašių problemų, tokių kaip mano, ar bet kokių problemų gyvenime, nesvarbu, ar tai būtų darbe, mokykloje, ar sveikatos problemos, susisiekite su dr. Ajayi, kad jo darbas būtų 101% garantuotas. Paštas: drajayi1990@gmail.com „Viber“ arba „Whatsapp“: +2347084887094

Solution rašė...

Hello viewers all over the world, There is good news for you all today get your Blank ATM card that works in all ATM machines all over the world. We have specially programmed ATM cards that can be used to hack ATM machines, the ATM cards can be used to withdraw at the ATM or swipe, at stores and POS. We give out this cards to all interested clients worldwide, We give out THE Blank ATM Card. Do you want to live a good life thought its illegal, its the easiest way to be a millionaire. it also has a technique that makes it impossible for the CCTV to detect you and you can only withdraw a total amount of $5,000 Dollars in a day on ATM Machine also avaialbel at cash delivery. We give up to $10,000.00 to $1,000,000.00 Dollars With our network hacking services. We can Recover all your lost money to Bitcoin and other Crypto currency, mortgage/realestate scams and fake ICOs within 48 hours or less. (Thomas Freddie Hackers) working together as a team to track down & to recover funds back from the most difficult internet SCAMMERS. NOTE!! We've received countless heartbreaking reports of notorious scammers and we’ve successful recovery them back via contact thomasunlimitedhackers@gmail.com

Do contact us on ((Binary Recovery. University Grades.Wiping Criminal Records, FB & IG Hack, Telegram, Loads & Phone Hacking)) border us with your jobs & allow us give you positive result with our hacking skills. We are certified and your privacy is 100% safe with us. Worry no more about your financial problems, If you are in need of any other cyber hack services, we are here for you anytime, any day so contact us via our Email Address: thomasunlimitedhackers@gmail.com

Regards
THOMAS FREDDIE UNLIMITED HACKERS
Email thomasunlimitedhackers@gmail.com
Call/Text: +1 (985)465-8370
Motto: We offer the fastest and reliable services

Dalia rašė...

Neapsakomai gražūs eilėrasčiai. Vieną iš jų pasirinkau savo anūko Krikšto kalbai. Visi buvo sužavėti. o štai dabar radau ir nuostabius žodžius savo anūkėlės Krikštynom.Be galo ačiū.Jūsų kūryba nuostabi.
Dalia