Laiškai LIKIMUI

Jau pabaiga. Atėjo metas

Sudėt visus taškus.

Kažkur pradingo pasaka

Apie gražius namus,

Apie jaukumą židinio,

Karalių su svita.

Deja, tik pasakose būna

Laiminga pabaiga.

Toks šuniškai kuprinas vakaras

Šliaužia pavargusiom gatvėm,

Kad ir vėlei eilinį kartą

Susitiktų su miesto vienatvėm.

Šnabždesys pasitinka šnabždesį,

Krupsi ramybės laikas

Ir vėl į apleistus namus

Skverbiasi baimės tvaikas.

Toks šuniškai kuprinas vakaras

Tamsą virš miesto išdriekęs,

Pavargęs sukniumba šaligatvy,

Lig piligrimas paliegęs.

Toks šuniškai kuprinas vakaras...

Pasakoja, kad gerai

Kur manęs nėra.

Gal todėl audra įsiūtus

Šėlsta širdyje.

Pasimetusi laike

Klaidžioju ratu.

Nors ir ten manęs nėra,

Bet ir čia nesu.

 Jei pavyt norėtum,

Vykis lietų.

Tik nelenktyniauk

Su likimu.

Jei  pavargtum

Ir nebegalėtum

Nesakyk - užteks,

Nebegaliu.

Jei paklydus

Kelio neberastum,

Pasikliauki

Savo lemtimi,

Jei atrodys -

Skausmo neiškęstum,

Netikėki net

Sava mintim.

Jei pavyt norėtum-

Vykis lietų,

Tik nelenktyniauk

Su likimu...

Jau  niekur  neskubu

Ir  niekur  nevėluoju.

Dabar  jau  nesvarbu

Ar  "PO",  ar "IKI"

Aš  laiko  traukiniu

Pirmyn  važiuoju

Tik  tų  stotelių

Ne  kažin  kiek  likę.

Jau  meilės  aukuras

Seniai  užgeso.

Išblėso  laužo

Karštligiški  dūmai

Ir  šiąnakt  tyliai

Klaidžioja  pakrantėm

Jau  nebe  mano -

Svetimi  gardumai.

Kitiems  nauji  veidai

Dainas  dainuoja,

Kiti  šiandieną

Blaškosi  ir  tiki

Širdies  balsu.

Tai  džiaugias,

Tai  vaitoja

Akimirkai, ar

Metams  susitikę.

Į  veidą  sugulė

Praėję  dienos,

Kaktoj  įstrigo

Išvagotos  gijos

Taip  ir  nebuvo

Laiko  pagalvoti,

Kaip  gi  su  metais šiais

Esu  susijus.

Jie  ėjo, bėgo,

Upėmis  tekėjo

O aš  gi  tebuvau

Tik  jųjų  įkaitė.

Argi  tie  metai

Su  manim  šnekėjo,

Tik  vieną  dieną

Paėmė  ir  įkeitė.

Jau  niekur  neskubu

Ir  niekur  nevėluoju.

Sako - dviese  džiaugsmas  didesnis,

Sako - dviese  skausmas  perpus.

Tad  kodėl  gi  į  šitą  "dviese"

Užtvėrei  visus  kelius?

Į  daug  mažučių  tuštumų 

Viena  didžiulė

Tuštuma  suskilo

Ir  jau  visur -

Ir  kur  nėra  manęs

Ir  kur  esu

Jaučiu  artėjančią

Grėsmingą  tylą.

Kažkur  stovėjęs

Sklidinas  ąsotis

Štai  vieną  dieną

Ėmė  ir  išseko

Ir  vientisas,

Didžiulis  troškulys

Išsidriekė  ant

mano  tako.

Užvaldęs  laiką,

Sielą  ir  mintis

Kamuoja

Begalinis  troškulys,

Aplinkui  tvyranti

Kraupi  tyla

Ir  tuštumų

Mažučių  visuma.

  Paskutinė  katė  iš  namų,

Dubenėlis  palėpėj  išdžiuvęs...

Ką  bekaltinti  likimu,

Jei  likimas  į  spąstus  įkliuvęs.

Išdalino  kortas  savaip

Už  visus  prisiimdamas  kaltę.

Išsilakstė  vaikai  ne  šiaip,

O kiekvienas  savaip  prasikaltę.

Židinys  be  ugnies  šilumos

Į Tave  godžiai  žiūri  išalkęs,

O  šalinėj  prie  kiemo  tvoros-

Išgyvenimui  likusios  malkos.

Gabalais  išdraskyti namai,

Išlaižytos  jau  visos  kertės.

Susipainiojo  galutinai

Tavo  skiepytos  žmogiškos  vertės.

Kraupiai  staugia  už  kampo  ruduo,

Vis  grasina  artėjantis  gruodas,

O  kieme  tiktai  girnų  akmuo

Ir  gyvenimą  menantis  sodas.

Išsibarstė  visa  giminė  -

Kiek  jų  daug  ir  kokie  visi  puikūs,

O  šiandien  tiktai  Tu  ir  ruduo

Ir gyvenimo  buvusio  dulkės.

Iš  namų  paskutinė  katė

Ir  kaltė,  begalinė  kaltė....

 Turiu  aš  įvaizdį  neblogą.

Su  juo  į  gatvę,  į  svečius.

Tai  kas, kad  kartais  mato  nuogą,

Turiu  aš  įvaizdį  neblogą-

Skara  prisidengiu  pečius.

Ir  nebandykit  manęs  ginti,

Nenoriu  įvaizdžio  gadinti.

Turiu  aš  įvaizdį  nekaltą.

Su  juo  į  darbą,  pas  draugus.

Tai  kas,  kad  kartais  mato  kaltą,

Turiu  aš  įvaizdį  nekaltą-

Tvora  atitveriu  visus.

Ir  nebandykit  manęs  pulti,

Neturi  įvaizdis  prapulti.

Gyvenau  įvairiai  ir  ilgai

Praradimo  ir  meilės  pakluonėj,

O šiandien  gyvenu  įkyraus

Ir  ilgo  laukimo  pašonėj

Susidvejino  laiko  tėkmė,

Susipynė  į  vieną  dvi  pynės

Ir  sūpuojas  beorėj  erdvėj

Gyvenimo  keisto  supynės.

Kaimynystė  tokia  artima

Ir  toks  tolimas  uždraustas kelias,

Viliodamos  šaukia  pirmyn

Gyvenimo  keisto  detalės.

Susiliejo  į  vieną  keliai

Ir  ištirpo  juos  skirianti  juosta.

Gyventi  laukimo  pašonėj

Visiems  kažkada  nusibosta.

Susidvejino  laiko  tėkmė,

Susivienijo  skiriantis  kelias.

Koks  nepaprastai  paprastas  laikas

Ir  dar  paprastesnės  detalės.

 

Kas  įskaudino,  keikė
Dėl  visų  netekčių,
Kas  gi  užvertė  kaltę
Ant  tavo  pečių ? 

Lyg  atviras  nervas
Buvimas  trapus 
Ir  pavargus  kelionė,
Ir  laikas  aitrus...

Tai neteisinga. Dievas mato -
Pabėgti iš likimo rato
Ir tyliai laukti išlikimo.
Tai negarbinga. Dievas žino
Kiek lemta būti ar nebūti,
Įveikiant kasdieninę būtį.
Tai neteisinga. Dievas mato -
Pabėgti iš likimo rato.

Aplinkui šėlsta,

Man  ne  dvidešimt.

Ir  net  ne

Trisdešimt  penki.

Akivaizdu,

Kad  mano  metai

Iš  šito  šėlsmo

Išmesti.

Aplinkui  siaučia

Karnavalas

Kas  kart  šauniau.

Ar  pavydėt ?

Ne  pabaiga  ir

Ne   finalas.

Dar  per  anksti

Savęs  gailėt.

Aplinkui  ūžia,

Šėlsta,  gaudžia.

Bandau  ir  aš

Su  jais  kartu.

Tik  širdyje

Staiga  suspaudžia,

Atsigręžiu ir

Suprantu,

Kad  mano  metai -

Nuo  kalvos,

Kad  mano  metai-

Iš  paskos.

 

Negyvos  gėlės

Iš  negyvo  gruodo,

Negyvas  žodis,

Negyva  kalba.

Aš  nieko  neimu

Ir  nebeduodu.

Ant  kelių  ilsis

Negyva  ranka.

Ant  sienos  veidrody

Negyvos  akys,

Bežadės  lūpos

Skaistalo spalvos,

O  kambary

Trys  nesutirpę

Žvakės neuždegtos

Ir  jos  be  šilumos.

Iš  ilgesio

Bemirštantis  laukimas,

Į ledą  verčiantis

Visus  metus.

Be  testamento

Likęs  palikimas -

Be  palikimo

Paliktas  žmogus.

 Kažkas  suplėšė  dieną

Lyg  prirašytą  lapą

Ir  nebeliko  jokio,

Net  juodraštinio  tako.

Tik  tuščios,  plikos  erdvės

Ir  subyrėję  sienos.

Bebundantis  likimas

Ir  vėl  paliko  vienas.

Ištirptų,   jei  galėtų,

Jei  nereikėtų  grįžti

Ir  vėl  iš  naujo  kilti,

Ir  vėl  iš  naujo  klysti.

Kažkas  pravirkdė  vaiką,

Kažkas  sumindė  gėlę,

Kažkas  sudraskė  dieną

Lyg  skudurinę  lėlę.

Atėjo  vėjai  keturi

Į  mūsų  kaimą

Ir  išvedė  kažkur  toli

Gležnutę  laimę.

Lig  šiol  vis  krūpčioja

Prieš  vėją

Pasenęs  laikas,

Taip  ir  išlikęs  širdyje

Lyg  mažas  vaikas.

Jo  laimė  virto  netikra,

Pavargo  laikas.

Likimas  ta  pačia  seka

Namus  išdraikęs

Nebegražins  iš  praeities

Jaunutės  laimės.

Iš  skausmo dar  ilgai  virpės

Pasenęs  kaimas.

Ant  sienos  nuotrauka sena,

Išblukęs  žvilgsnis.

Gyvenimas  praėjo  visas,

O  rodos, mirksnis.

Negrįžo  vėjai  keturi,

Išvedę  laimę.

Skausme,  varge  ir  liūdesy

Nuskendo    kaimas.

O namuose  pravirko  šventės.

Paguodos  žodžiai  išsemti.

Toje  tyloj  neapsikentęs

Ištirpo  gruodis  netekty.

Visi  linkėjimai  sudužo

Ir  tiktai  žodžiai  netikri

Lyg  laikrodžio  įkyrūs  dūžiai

Įsminga  pėdsakais  širdy.

O jų  ten -  ištisa  alėja

Jau  pamirštų  ir dar  gyvų,

Tik  paskutiniai  išopėję,

Nespėję  apsidengt  laiku.

Ir  jie  užgis,  kaip,  kad  sugyjam

Susižaloję  buityje

Ir  nusidrieks  plonytėm  gijom

Randuotam  laiko  kelyje.

O  šiandien  vis  dar  verkia  šventės...

  
Sulygom  nedaug  ir  neverta
Gailėtis  dėl  tos  sutarties.

Paskutinį  suėjome  kartą,

Sulygom  nedaug  ir  neverta

Gražinti  atgal  praeities.

Nupynėm  nedaug  ir  nereikia

Išpinti  atgal  lig  pradžios.

Likimo  kerai  nebeveikia,

Supynėm  nedaug  ir  nereikia

Supainiotų  gijų  plaukuos.

Suderėjom  nedaug  ir  išeikim

Paėmę  tik  savo  dalis,

Nesibarę ir  nieko  nekeikę,

Suderėjom  nedaug  ir  nereikia

Išdraskyti  lemties  dalimis.

Šiurkštus  ir  palaikis  švarkelis,

Kojelės  subraižytos, basos,

Skurdus  lauknešėlis  ir  kelias,

Ir  šaltis,  ir  stingdančios  rasos.

Likimas  mažutis, suvargęs

Per  spindinčią  žemę  keliauja.

Per  žemę, kur  džiaugsmas  ir  vargas

Kiekvienas  savaip  karaliauja.

Tik  mažo  kelių  piligrimo

Maža  ir  menka  karalystė,

Nes  niekas  mažučio  likimo

Šilkiniais  aprėdais  nevystė.

Nesupo  ir  vygėj  jo  niekas,

Vakarais  jam  nesekdavo  pasakų,

Todėl  žiemą  ant  blizgančio  sniego

Tiek  daug  spindinčių  krištolo  ašarų.

Rudenėjančio  kelio  pradžioj

Pro  šalį  nubridusių  vasarų

Mažulyčio  likimo  lentoj

Prisibarsto  ir  spanguolių  ašarų.

 

Vejam , pykstame,  keikiame,  baram,

Kad  netikęs, kad  mažas  ir  menkas,

O  jis  veda  mus  tyliai  lig  galo

Nepaleisdamas  traukiamos  rankos.

Mažutis, išalkęs, sužvarbęs,

Bet  toks  savas  ir  artimas  širdžiai.

Mes  abu  per  anksti  gal  pavargom

Tik  todėl,  kad  nebuvom  beširdžiai.

Kai  išleisit dienas  nusagstytas,

Žiedais  nužydėjusios  vasaros,

Surinkit  miškuos  išbarstytas

Raudonuojančių  spanguolių  ašaras.

 

 

 Keistai  paskirstė  laikas

Savo  dovanas -

Kai  tik  pavasaris  į  gatvę,

Į  širdį  skverbiasi

Be  jokio  gailesčio

Po  visą  kūną  sklaidanti

Plika  vienatvė.

 

 

 Žinau, ką  tu  sakysi - ne lemtis

Ir  pasitrauksi  paprastai  ir  tyliai

Tik  man  ilgai  vaidensis  naktimis,

Kad  šneka  su  manim  kažkas  nebyliai,

Kaip, kad   įpratę  buvom - be garsų,

Be  gestų,  mimikos,  be  tikro  veido,

Dirbtinės  šypsenos  ir  net "pykstu"

Tik  trafaretiniais  ženklais.

"A T L E I D A U"

Štai  tokio  ženklo, apskritai, nėra

Visi  ir  visad  esam  tokie  teisūs.

Jausmai  išreiškiami  nauja  kalba

Ir  pastangos  širdim  kalbėt   bevaisės.

Žinau,  kad  nuraminsi - ne  lemtis,

Kad  aš  iš  ten - iš  abstraktaus  pasaulio.

Taisyklės  tavo  griežtos,  lyg  mirtis-

Tokia  tvarka  virtualiam  pasauly.

Tikra  tiesa - aš  netelpu  tarp  jų -

Tarp  surikiuotų  vienetų, nuliukų.

Širdim  jaučiu,  kvėpuoju,  gyvenu,

Gal  būt  todėl  tiek  daug  aplink   klaustukų.

Ne  laimė,  ne  likimas,  ne  lemtis...

Tik  dar viena  skausminga  patirtis.

 Neprašiau  aš, likime, tavęs

Nei  šlovės, nei  nežemiškų  turtų

Tik  vis  laukiau, iškėlus  bures,

Gero  vėjo  kelionei  užburto.

Vėjas  pūtė  pro  šalį  metus,

Drisko  būrės  nuo  laiko  išblukę,

O  laivelis  mažytis,  kuklus

Jau  pamiršo  putojančią  upę.

Sekluma  pasitaikė  rami,

Tyvuliuoja  bangelėm  į  krantą

Tik  kažkas  vis  nerimsta  širdy,

Kažko   bando  ieškot  ir  neranda.

Nuraminki, likime. Vėlu

Aitrint  sielą  nežemiškais  burtais,

Neviliok  paskutinių  dienų

Netikėtais  ir  mistiniais  turtais.

Suvirpo  vakaras   į  tamsą  nerdamas,

It  juodą, nepasotinamą  gelmę,

Diena, išbarsčius krauto  laužo  pakuras,

Pasislėpė  lyg  lengvabūdė  šelmė.

Susikaupė  rimtis  triukšme  pailsusi

Į vientisą  ir  begalinę  tylą,

Susijaukė  viltis, klaustukais  virtusi,

Atversdama  dar  vieną  painią  bylą.

Sugrįžo  ilgesys, lyg  skausmas  įkyrus,

Pavertęs  naktį  į  pantono  tiltą,

Siūbuoja, blaško, varto  ištisus  metus

Ir  nesuranda  vieškelio  praminto.

Ištirpus  nakčiai, ilgesys  išeidamas

Ranka  numos  į  praeities  arimą,

O  spindulys  į  žemę  besiskverbdamas,

Išbrauks  šį  sielos  kartų  patyrimą.

Ir  vėl  lig  vakaro... Kaip  viskas  laikina

Diena  į  naktį,  o  naktis  - į dieną,

Viena  kitos  vaikus  kaskart  įvaikina,

O susitikę  skirsto  vėl  po  vieną.

Kaip  viskas  laikinai,

Kaip  viskas  laikina...

 

Daug  už  ką  aš
Likimui  skolinga  esu -

Už  gyvenimą

Ir  už  tave...

Nesakyki, kad

Viskas  dėsninga,

Kad  taip  būna

Dažnam  vakare.

Kai  laukais

Nuvilnija   atolas,

Kai  į  rudenį

Brenda  naktis,

Kai  daug  metų

Iškaršintas  guolis

Bekvėpuoja

Tiktai  mintimis

Tik  likimas

Tegali  suprasti,

Tik  likimas

Tegali  atrast,

Tik  jis  vienas

Tegali  nuspręsti

Ar palikt,

Ar  atgal  išsivest.

Daug  už  ką  aš

Likimui  skolinga...

   

Iš  grimztančių
Į  užmarštį  dienų

Bandau  išgelbėt

Skęstančius  vardus

Ir  nematau  tarp

Šėlstančių  bangų

Kaip  vakaras

Išsiveda  namus.

Kaip  greit  trumpėja

Ateities  keliai,

Draugai  retėja.

Vartant  albumus,

Dažniau  vis  žvelgia

Svetimi  vardai

Lyg  per  miglos

Ar  dūmų  rietimus.

Kažkas, aptikęs

Vakaro  pėdas,

Jomis  nueis

Iškilęs  virš  vandens.

Tuštėja  laikas,

Terpdamas  spragas,

Ieškodamas

Tiktai  atitikmens.