Į TYLĄ...iš meilės...iš artumo...

Rašau į tylą.

Na, nejaugi

Ir šiąnakt

Nieks neatsakys

Tik aimanuos

Pavargus ryla,

It spąstuos

Užspeistas žvėris.

Po sielą, lyg

Po namą slankios

Jausmai,

Ištroškę šilumos,

Tiktai žarijos

Nykiai blankios

Jau įsidegt

Nebevalios...

Laike  ištirpusiuos

Namuos

Kreipiuos į tylą...

...iš tylos...

 Tirpsta sniego  kalnai...

Sirpstant meilei, 

Trupa patys tvirčiausi ledai.

Prie rusenančio židinio meiliai

Prisišlieja  širdies slėpiniai

Ir atsiveria  durys į kelią

Kuriame neklajos  palikti.

Kur  kiekvieną  likimo šakelę

Glaus  pečiai, tarsi medžiai tvirti.

Tirpsta sniego kalnai...

Sirpstant meilei

Į namus grįžta kelio dvasia

Ir pakvietus kelionei  išbėga

Per laukus  lyg piemenė basa.

Bėgtum, skristum

Pavymui pajutęs,

Kaip išaugo gyvybės sparnai...

O aplinkui plevena skrajutės-

Meilės meto pirmi pranašai.

Du gyvenimai skyrium

 ...Iki...

Du gyvenimai skyrium,

Du miestai,

Dvi teisybės,

Dvi riekės ant stalo.

Du tikėjimai

Lig begalybės

Ir nei vieno –

Kad taip

Ligi galo...

Du gyvenimai skyrium,

Dvi širdys,

Du pasauliai,

Kur bendras - tik kelias.

Nuo Tavęs

Link manęs

Vienos svirtys

Ir beirstančios

Kelio trinkelės.

Du gyvenimai skyrium

Į šlaitą.

Du šaltiniai,

Begirdantys orą

Ir purslai,

Jau bene

Paskutiniai,

Apsvaiginę

Savotišką porą.

...ir po...

Du gyvenimai skyrium,

Dvi lovos,

Kambariai atskirti

Durimis...

Kaip staiga

Mūsų  pasaka  liovės

Mus kerėt

Savomis spalvomis.

Du gyvenimai skyrium,

Dvi tiesos,

Du tikėjimai,

Kad niekada

Neužges vakarais

Šiltos šviesos,

Kad ir laimėje

Ir bėdoje...

Kad įveiksime skausmą

Ir kančią,

Kad nuo šiol

Būsim daug ramesni.

Tik ir vėl  tamsoje

Skausmas sklendžia,

Kerta žvilgsniai

Kaskart piktesni.

Du gyvenimai skyrium

Į šlaitą

Nors ir miestas tas pats,

Ir namai.

Du gyvenimai

Tiesiai į klaidą

Nuvingiuoja

Keliu  atskirai...

Du gyvenimai skyrium...

 

Negailestingasai, kam

Vėl susiradai mane,

Jeigu niekad nebuvau

Tavo laimės svajone.

Jeigu niekada kartu

Neplaukėm debesimis,

O tik skirstėme dienas

Tavomis ir manomis.

Nudundėjo traukiniai

Laimę nusinešdami.

Negailestingasai, kam

Vėl žaidi su manimi.

Mano namuose ruduo

Neaikštingas ir ramus,

Tavo pievose piemuo

Vėlei gano ožiukus.

Meilė blėso pamažu

Nepaklusdama greitam

Tavo šuoliui, o dabar

Negailestingasai, kam?

Kalbėjomės per visą naktį,

O tegirdėjome save

Ir nebijojome netekti –

Žinojome, kad tai riba

Ir  kad  sugrįžt nebegalėsim,

O eit toliau – tikra kančia.

Kalbėjomės per visą naktį -

O tegirdėjom tik  save.

  Išgalvojau  per daug,

Išjutau per mažai 

Tai ne tavo kaltė,

Kad manęs nematei.

Tau reikėjo daugiau -

Ir buvai Tu teisus

Aš iš tolo sekiau

Tavo jausmo žingsnius.

Bėgau jiems iš paskos,

Maldavau atsigręžt

Negalėjau savęs

Už silpnumą  pakęst.

Nemačiau geresnių,

Gražesnių  už Tave

Nors pro šalį ėjai

Su geriausia drauge.

Pavydėjau  ilgai,

Iki šiol dar jaučiu

karštą jausmą paslėptą

Krūvoje netekčių.

 

Sakei, kad  niekas niekad  nenuvils,

Neleisi, kad  jausmai slapta numirtų,

Kad tu tai tas, kuris visur apgins,

Kad pastatysi laimei šimtą tiltų.

Kad, jei reikės, išlyginsi kelius,

Kad  meilė visada namus surastų

Ir, kad per mudviejų ilgus metus

Nuo  mūsų niekada nenusigręžtų.

Sakei budėsi laimės namuose,

Kad niekas  niekada jos neišneštų,

O aš ieškojau žodžiuose tiesos

Lyg neregė raidžių tarp Brailio rašto.

Tikėjau Tavimi ir savimi

Vis laukiau, kad pažadinsi į rytą...

O naktyje žvaigždė su viltimi

Į gilią duobę žemėje įkrito.

Nors ir neigiu, bet dar ilgai

Kalbėsiu su tavim ir tarsiuos

Mes esam įpročio vergai

Ir mums nesvetimas katarsis.

Bėdoj, ligoj ar netekty -

Visur ieškosiu rankos tavo

Pamiršusi, kaip praeity

Skaudėjo, kai jinai užgavo

Vėliau, kai visa tai praeis,

Paleisiu pelenais pavėjui.

Tavęs neliks ir  man atleis

Visas žaizdas, kurias skaudėjo.

Tu buvai tarsi  vėjas,

Susupęs mano skausmą

Savuos skarmaluos,

Atviliojai prie tekančios upės

Iš  beirstančio kelio balos.

Neišpaikinta,

Neišmylėta,

Neišglostyta,

Nesupranta

Aš įpuoliau į glėbį gruoblėtą

It nulūžusio medžio šaka.

Tu išglostei kiekvieną kertelę

Ir aptvarstei visas žaizdeles.

Nors buvai iš nežinomo kelio -

Man be galo reikėjo Tavęs.

Aš neklausiau iš kur Tu ir kas Tu,

Toks gražus buvo Tavo vidus.

Taip norėjau, kad meilė surastų

Tau ir man stebuklingus namus.

Tu buvai tarsi  vėjas įdūkęs...

Atsiverkit vartai,

Negirgždėkit vyriai

Leiskite į vidų

Mano laimę tylią,

Mano laimę baugščią

Iš svetur parėjusią,

Kitame pasauly

Upeliu tekėjusią,

Upeliu sruvenusią

Per gūdžiausią girią...

Atsiverkit vartai,

Negirgždėkit vyriai...

Karalystėje mudviejų  - TU

Už vartų - pasaulis ir kelias.

Susipainiojau tarp pažadų,

O ir skrynioj – ne auksas, o varis.

Kelias šaukia – ateiki ir eik

Tik kažkas vis sulaiko už rankos

Aš seniai nebe aš ir beveik

Nematau  pro pavargusius langus.

Karalystėje mudviejų – TU,

Aš - tik  pilkas šešėlis. Ir kartais

Į  save mintimis  sugrįžtu

Ties sudužusio vakaro vartais.

Kad dar kartą  paslėpčiau jausmus

Atokiau nuo akylo kaimyno,

Kol  į vakaro  brydę   sugrius

Paskutiniai  širdies klausimynai.

Karalystėje mudviejų – TU,

O ir skrynioj – ne auksas, o varis

Susipainiojau tarp pažadų,

Nors už vartų  gyvenimas verias.

Tavo veido puslapiuose raidės

Susilieja -nieko nematau,

Nors ir  vakar jos driežiukais raitės,

Bet aš jas be rūpesčio skaičiau.

Tavo veido puslapių stebuklą

Saugojau it bibliją savy,

Kol brangus ir žvilgantis viršelis

Vieną kart ištirpo vandeny.

Nesimatėme,
nesikalbėjom,
nejučia prasilenkėm laike.
Vienas kito laukėm
ir tikėjom,
kad gal būt nubus
tokia diena,
kai išėję paryčiui
į darbą,
susitiksime netyčia...
Kaip kadais.
Ir atrodys, kad
nebuvo metų
išnešiotų
svieto pakraščiais.
Ir kad niekas niekur
nepradingo.
Du pažįstami
lyg pašaknų
susitinka, kaip
kadais į darbą,
kelyje ties tuo
pačiu klevu...
Na, o jei toks rytmetis
aplenks,
ką gi, žmogui
būna ir blogiau...
Vėl meluosiu,
sau - neįdomu
kad gerai,
jog nieko nežinau.
Savo širdžiai
pasakysiu - NE,
kai su krūpčios
gatvėj nerami.
Tik nenuorama viltis
krebždės
ir primins man,
kad nesu teisi.
Ji neleis
pajausti lengvasties
su diena
velnioniška tuščia.
Gal dar susitiksime,
išties,
ir pasikalbėsim
kaip tada...

Nesikalbam. O gaila. Laikas

Išdraikė šilumą pakluonėm

Ir nebereikia apsimetus

Dalintis netikrom malonėm -

Į  lovą kavą kartą metuos,

Gėles – tik per gimimo dieną.

Įsėdome ne savo ratuos

Todėl ir riedame po vieną.

Tikėjimas pavymui šliaužia

Lyg šuo išdvėsęs ir pašiurpęs,

O mes lyg niekur nieko renkam

Nuo kelio paskutines dulkes.

Nesikalbam. Ir vis tik gaila,

Kad rieda traukiniai pro šalį.

Tikriausiai džiaugtis būtų kvaila,

Kad likome tik du bedaliai.

Nesikalbame... 
Gaila...

Laikas...

 

Mes tiesiog kaip du vandens malūnai-

Upės tėkmę priešinga kryptim

Bandome pasukti ir užkliūnam,

Trupindami girnas akmenim.

Pasikalbėkim dviese.

Tu neprieštarauji?

Seniai , o kaip seniai

Tariausi su Tavim.

Tavęs nėra ir Tu

Nepriekaištauji,

Bet juk žinai,

Kad gyvenu viltim.

Kur nors, kažkiek

Nors sekundėlę

Paskirsi man savos širdies,

Nors kruopelytę,

Nors lašelį

Atseikėsi iš praeities.

Gal Tavo žodis

Vėl taps kūnu

Ir aš jį jausiu naktimis.

Pasaulis verčiasi, kai būnu

Viena su savo mintimis.

Pasikalbėkim dviese,

Aš palauksiu,

Palauksiu dieną, mėnesį, metus,

O gal akimirką...

Kas žino.

Juk mūsų laikas toks trapus..

Į visus mano klausimus

Atsakai tik tyla,

Na, kodėl gi mes rausiamės

Ten, kur nieko nėra.

Išsivalėm ir  aidim

Lyg skardinė laukuos

Su savaitėm beveidėm,

Sniego raštais plaukuos.

Pernelyg nepraradom -

Taip gal net patogiau -

Dulkeles  nusikratom

Ir pirmyn,  ir toliau...

Kur Tu esi? Ieškodama Tavęs

Nebetekau daugybės paslapčių.

Barsčiau sekundes, valandas, dienas,

Linkėjimus man svetimų žmonių.

O vasaros vis tolo nuo manęs,

Danguj tirštėjo debesys juodi,

Aš vis  bridau per kalnus, per marias

Ieškodama tavęs toje šaly,

Kurioj visi šypsojos, tik ne aš,

Kurioj visi laimingi, tik ne mes

Kur tu esi? Suskleidusi bures

Aš plūduriuosiu kol krantan išmes.

Krantan, kur niekas niekam  netrukdys,

Kur vasaros žiedais barstys takus,

Prašau, gyvenime, pabūk vedlys

Ir man parodyki į jį  kelius.

 

Kaip Tu?

Tokia diena apniukus...

Namai prie žemės prisegti.

Tik vienas krutantis voriukas

Šermukšnio lapo vidury

Mažytį savo tinklą audžia

Lyg duoklę rudeniui slogiam,

Dangus ir vėl dienelę skriaudžia

Išdraikęs debesis. Ir kam?

Širdy chaosas, vėjai gūdūs,

Namai namučiai apleisti,

O ilgesio bangoms užplūdus-

Visi jutimai atviri.

Na štai, matai kokia bejėgė

Be Tavo rimasties  esu

Todėl ir klausiu kaip, mielasis,

Šiam buvime jautiesi Tu.

Tokia proga... O mes atskirti

Trintuku, kuris kartą ištrynė

Visą kelią, kuriuo tu eini

Ir kurį mano pėdos įmynė

Tokia proga... O mūsų nėra

Ir nebus, nes takų nebeliko-

Aš- su savo vargdiene skara,

Tu – ant nebaigto namo vainiko.

Taip ir liksim laike atskirtais

Tokia proga...O mes savo pirtį

Kursim skyrium senais stagarais -

Visa kita suspėjo suirti.

 Jei įmanytumei, apsiaustum,
Neleistum klaidžioti laukais.

Aš taip norėjau, kad paklaustum:

-Su kuo gi laime dalinais?

Tau atsakyčiau tyliai tyliai,

Kaip kartais kalbasi savi:

-Mielasis, būna laimės štiliai

Trumputėj raganų nakty.

Ir būna  paprastų stebuklų,

Kur du kart du - tai keturi,

Ir salvės svetimų pabūklų,

Kurių seniai nebegirdi.

Ieškojau  kelio į ramybę.

Kodėl neklausi ar radau?

Į tavo tylinčią kantrybę

Atsirėmiau ir suklupau...

Jokių vilčių į nieką nededu-

Jų šukės tapo kelio  rakštimis,

Kol mes po savo pasaulėlį

Lyg seną sąvartyną krapštėmės.

Jokių užuominų, paguodų,

Jokių krypčių į jokią pusę

Nerodau ir veltui neduodu.

----------------------------------

Meluoju. Jos seniai uždusę.

Kiek daug  tavęs many

Ir kiek mažai,

Kasdien iš naujo

Ieškau veido linkių,

Akių gelmės

Stikliniai ežerai

Išblunka tik

Šešėlin pasislinkę.

Vagelė pasmakry

Kaskart giliau

Įrėžia einančią

Atskirtą dieną

Lyg ir kartu

Pakylame, tačiau

Į vakarą  pareiname

Po vieną.

Kiek daug tavy manęs -

Ir karščio šuorai,

Ir ledo kruopos,

Ir laukinės  spalvos,

Beirstantys

Senieji pamatai

Ir sidabrinės

Skvero eglių galvos

Išblukę nuo

Karštymečio sausros,

Nuo įšalo belaikio

Ir besaikio,

Kiek daug kiekvieno

Mūsų mumyse,

Bet netgi to per maža...

Vis  dar reikia...

Kai  nepasigendi,

Kai  nebe skauda,

Kai nebeieškai

Metuose paklydęs,

Kada išrauni

Paskutinė raudą

Ir supranti save

Klystąs ir klydęs,

Vėl atrandi tą patį

Brangų veidą,

Imi jį glostyti,

Rasa suvilgai,

Nešioji su savim

Ir nepaleidi,

Nes nežinojai

Kaip jo pasiilgai.

Pažiro  lašeliais antai,

Ten kur nieko nebuvo padėta,

Kodėl gi neklausi, žinai?-

Į tą pačią, į senąją vietą,

Kurioje mes abu kažkada

Tiek ieškojome lobio paslėpto...

Ir štai bligsi šaltinio srauja

Prie suskilusio riešuto liepto.

Ir kurgi ji slėpės anksčiau,

Kai leipėjo karštis be proto?

Nematei? Ir aš nemačiau,

Atsišliejus į alksnį kuprotą

Bučiniais, nekaltais bučiniais

Svaiginausi,  tarsi pakerėta

Ir tavim, lyg šaltinio lašais

Savo troškulį girdžiau iš lėto.

Ji atėjo anksčiau už tave-

Kol blaškeisi sau vietos nerasdamas,

Balta varna juodųjų pulke

Tobulai ir grakščiai apsimesdamas.

Atskubėjo per sniegą basa

Švarią tiesą ant rankų iškėlusi.

Nemeluosiu – nebuvo laukta -

Nešvari ir  labai  susivėlusi.

Nors atėjo su mano žinia,

Su viduj išbujojusia nuojauta...

Balta varna juodųjų pulke

Nuo kitų skyrės skurdo užuojauta.

Ir  garbinga bailumo seka,

Kad tik niekas ir niekam, ir niekad.

Pabaiga... Pabaiga nekalta,

Kaip ir žodis, jam laiko neliekant.

Ir vėl laiškai be adreso

Į  mano dėžę krenta.

Be nuotaikų,  be klausimų,

Be jokių sentimentų,

Be pavardės, be parašo –

Lyg baltos sniego skaros...

Ir vėl laiškai be adreso

Nepriekaištingai švarūs.

Bandau  atrasti pėdsakus

Atvertus baltą lapą,

O aptinku vos spurdantį

Baltų alyvų kvapą

Laiškai. Laiškai be adreso

Nepriekaištingai švarūs

Be pavardės, be parašo-

Lyg baltos sniego skaros.

Bet gi  buvo ir žvaigždės į delnus

Nusileidę mėnulio taku,

Ir kopimas į menamus kalnus,

Ir ieškojimas paukščio sparnų,

Ir tikėjimas tyras ir šventas,

Ir bėgimas alyvų varsom,

Ir beribis ieškojimas kranto

Sūkuriais pažymėtom vagom.

Ir dar  buvo  likimas žadėtas,

Tik tame aklame bėgime,

Beieškodamos tinkamos  vietos,

Nubangavo  ne mūsų  žeme.

 

O aš ateisiu,

Nesvarbu, kad lyja,

Basa, išalkus,

Nežinau - sava?

Į tavo paslaptingą

Karaliją

Įeisiu tiesiai,

Nesibelsdama.

Baltais jazminais

Vakarą išbersiu,

Pakviesiu kelią

Pasėdėt drauge,

Lyg vynu skausmą

Tavimi užgersiu

Akimirkai

Pavirsdama tava.

O aš ateisiu,

Nesvarbu, kad šalta,

Kad kelias kitas,

O ir aš ne ta,

Kad nutamsėjo tai,

Kas buvo balta,

Dar vis tikėdama -

O gal sava?

 

Atėjau pasitikti Tavęs

Tik ir vėl nesulaukiau prie tako.

Sako laimė  pabėga daržais…

Įvairiai apie ją žmonės šneka -

Kad veidmainė ji, kad neilga…

O man jos atkarpėlės užtektų,

Vos pažinę  ant kelio pėdas,

Mano pėdos iš paskos nusektų.

Aš - Tavo veidrodis...

Jame matai

Save. Ir kai

Supainioti jausmai

Sulūžinėja

It išdžiuvę šakos,

Tu stoji prieš mane,

Manęs netekęs,

Slepi ne savo -

Svetimas akis

--------------------------

Be ašarų

Išeina paslaptis

--------------------------

Aš - Tavo veidrodis

Ir aš jau skylu...

Kas gi dabar

Į pokalbį nebylų

Atvers vartus

Ir lauks prie jų

Suklupęs...

Nukrinta veidrodis
Nuo sienos

Atsilupęs...

Gilioj nakty,

Kai pusnys miega

Užkloję žemę savimi,

Kada ateina ir išbėga

Sapnai trumpučiai  ir akli,

Kai vėjas į langinę seną

Galanda trupančius nagus,

Nakties budėjime rusena

ŽMOGUS.

------------------------------

Dienos langų

Raižytuos raštuos,

Gyvoj bekylančioj bangoj

Nubudę baltumos bekraštės

Ir toj baltumo platumoj

Įspaustos pėdos susilieja,

Palikdamos plačius takus.

Kaip ir kasryt - gyvent išėjo

ŽMOGUS.

Apkabinki mane kaip kadais.

Vėtros rims, lyg žirgai pažaboti,

Noriu likt su tavim kartu

Ir pasiekt paskutinę  stotį

Tik mane mažumėlę priglobk,

Pasakyk, kad esu reikalinga

Mano sielą paguoda užklok,

Kad dar kartą užmigčiau laiminga.

Kad tikėčiau jog viskas praeis

Visos negandos ir netikrumas,

Kad pavasaris širdį įleis

Į gyvybe pulsuojančius rūmus

Apkabinki mane kaip kadais...

Sielos lieka, keliauja laiku

Nors žmogus jas ir mėto, ir vėto,

Kol širdis apsitraukus šarvu

Ieško kūno gerai padėvėto.

To kurs  ims  ir  lyg savą priglaus,

To, kuris nebeleis neteisybės.

Kurs pavidale gero žmogaus –

Ne sureikšmintos savo esybės.

Tavo venos.

Jos tokios prisirpę.

Jų keliu slenka mano ranka

Čiuopdama kaip nevaldomai virpa

Pagrindinė gyvybės styga.

Karščio  šuorai

Nubėga  latakais,

Įsiskverbia  į kūną gilyn,

O aplink vien tik virpančios žvakės

Nekantrių judesių įkandin.

Beskubėdamos degti užgęsta,

Užliūliuoja akla sutema.

Nebežinome plaukti, ar skęsti,

Ar  ištirpti nakties tamsoje.

 

Ir vėl nesulaukiau tavęs –

To ankstesnio, kurį pažinojau.

Čia ne tu sugrįžai  ir ne aš

Tau vakaro guolį  paklojau.

Naktimis nebešėlsta jausmai-

Jie kažkur su klaidom susipynė

Ir gilėjantys laiko   randai

Savo pėdsakus  sieloj įmynė.

Vakarais į namus sugrįžti

Nebe tu,  o tik tavo šešėlis

Toksai svetimas tarp svetimų,

Nesiliaujantis skaudęs  ir gėlęs.

Ir aš ir Tu, abu nežinom

Kiek davė Dievas mums kartu,

Tad susidaužkim taure vyno

Ir iškeliaukime laiku

Kelionėn pasisėmę saują

Laukinio klimpstančio  medaus.

Mums gerą laiką pranašauja

Patsai pačiausias iš dangaus.

Iškeiskim  pinigus  į  drąsią

Kelionę užmaršties takais.

Kitos tokios progos nerasim

Ir  laikas niekad neatleis

Už  tingų  sąstingį  ir lėtą

Vilties judėjimą jame,

Už tai, kad buvo daug žadėta,

O apsistota mažume.

Ir man ir Tau...

 

O mūsų upė ligi šiol be tilto...

Tu dešiniam, aš kairiame krante

Ant piliakalnio kažkada supilto

Su mūsų protėvių dvasia gyva

Kviečiu mintis atbrist į savo pusę,

Žinau – vienintelės, kurios neskęs,

Pabus šiek tiek, o vakarop, paklusę

Parbris ir mano širdį tau parneš.

 

Atvertos durys, atviri langai,

Prie kojų švelniai glaustosi vėsa

Ir nieko kas taip sunkiai, atkakliai

Po širdį draikėsi klampia migla...

Atlėgo, pasiliko už ribos...

Vardu nešauksiu, išbarsčiau raides

Ir neieškosiu kambario kampuos

Dalies pasiligojusios savęs.

Atsainiai laišką stumteliu šalin

Lig  jį ne tu man vakar parašei

Ir brisdama į vakarą gilyn

Netyčia išgirstu Tave naujai.

Išties, kiek daug  praradome spalvų

Margoj paletėj jų beliko dvi...

Aš juodą kelią vėl tapau baltai

Su saulės pakraštėliais pariby.

Sklindžių kvapas,

Parvedęs namo

Virtuvėlėje šnekina mamą,

Šių kvapų prisigėręs dubuo

Garo šilumą sklaido po namą.

Glemba kūnas po darbo dienos,

Rimsta pėdos pavargę nuo kelio

O oazėj namų šilumos

Raivos katinas tėvui ant kelių.

Po ilgos visadienės trinties

Keičias ritmas, ir  skonis, ir kvapas...

Sklindžių kalnas virš medžio anglies

Su šeimyna  šeimyniškai šnekas.

Kažkas iš praeities prigludo,

O aš ir vėl nepažįstu

Tik šiluma tokia, lyg būtų

Atitekėjusi krauju.

Suvirpo sielos rudimentai

Giesmės vargonų vedami,

Ir švelnūs sodrūs sentimentai

Nubudo kelio pakrašty,

Kuriam ilsėjosi  laukimas

Ir begalinis ilgesys...

Gal tai žmogus, o gal likimas

Vėl pasibeldė į duris

Slapta, lyg skrisdamas pro šalį,

Nematomas ir nežymus

Net atokiausioje kertelėj

Suradęs miegančius jausmus.

----------------------------------

Kažkas iš praeities, kuriai aš

Skolinga ligi šiol esu

Kažkas, ko niekad neturėjau,

O ir turėti negaliu.

 

Koks saldus tas lytėjimo skonis,

Kai per nugarą tarsi lašais...

Kai ant klubų, po pirštų kelionės,

Likę pėdsakai veda takais

Paslapties. Ir žinojimas sirpsta,

Ir vaitojimas toks atkaklus,

Kol į nežinią puolęs ištirpsta

Paskutinis sukrautas medus.

-------------------------------------

Koks aitrus tas lytėjimo skonis...

    

Nežinau kur  mano „aš“

Vos tik priglundu

Susiliejame į vieną

Kamuolį abu.

Kraujas kaitina ir tvinksi

Sklinda šiluma

Nejučia pradingsta ribos -

Dviese viename.

Vienas kūnas, vienos mintys,

Vientisa malda,

Imame krauju dalintis

Širdimi viena.

Tirpsta  negandos ir laikas

Toks nerealus,

Vienalytis laimės tvaikas

Užliūliuoja  mus.

Kūnas veržiasi ištirpti

Jausmo kamuoly-

Nebeatskiriu kur aš,

O kur Tu esi.

Tegul liks neskaitytas šis laiškas.

Adresato nėra ir nebus

Tiktai štrichai keli nebeaiškūs

Vis bandys susirasti namus.

Nesupyk, jei į tavo pabels,

Neieškok begalybėj taškų -

Krenta lapai ne tik nuo obels,

Ir ne tik rudeniop neramu.

Neskaitytų laiškų lavina...

Ir jausmai,  tarsi voro tinkluos

Įsipynusi musių šeima,

Kuri niekad neišsivaduos.

Ir vėl mane su ja tapatini.

Kita aš, ar matai, kita.

Ir tą nelemtajį sekmadienį

Vėl iškeitei mane į ją.

Ieškodamas atitikmens

Lyg dulkių sluoksnį nuo akmens

Bandai nubraukt visus metus,

Bet jos nėra ir jau nebus.

Nebeieškok many jos bruožų,

Gal ji geresnė, nežinau,

Nuneškime ant kapo rožių

Ir grįžkime, aš pavargau,

Ne dulkių šluostyt nuo akmens

Papėdėje slogaus rudens,

Bet pasidžiaugti ir už mus

Kita aš. Bet juk jos nebus.

Ir vėl, ir vėl  mane tapatini...

Pasižiūrėk, juk aš - ne ji

Išmesk sudvejintąjį kratinį,

Nebesirauski praeity.

Ir prisiglaudęs prie akmens,

Nebeieškok atitikmens...

Patikėk, aš kitoks nei visi

Man garbė daug svarbesnė už sąžinę

Juk pirmoji – visų priešaky

O antroji - nulindus į nežinią

Patikėjau - kitoks, nei visi...

Nereikėjo taip

Griežtai ir skaudžiai -

lyg kirviu -

parodžius žaislą naują

jį  paslėpti.

Kas gi šitaip baudžia

tą, kuris lyg vaikas

pasikliauja

stebuklu,

gal ir ne jam atėjusiu.

Argi visuomet

Pas tuos ateina...

Kam gi žaisti

kartą patikėjusiu,

kas minutę dedant

naują kainą.

 

Salsvai rožinis

Vakaras.

Įsčiomis nusrovena

Palaimos banga -

Eidami prie

Nesaugomos kryžkelės

Imam tai, ką

Pasiekiam ranka.

Bet juk vakaras

Vis tiktai rožinis

Ir tame salsvame

Turiny

Išsilieję į  lengvą

Dirvožemį

Žemei liekam

Kaip niekad savi.

Pastelinis pavasaris

Ant tvenkinio dar ledas,

O širdyje pastelinis

Gyvenimo paradas.

Rikiuojasi į vieną gretą

Visi, kurie dar laukia,

Kol palaidūnas dailininkas

Visas spalvas ištraukia.

Teptukais brūkšteli per pievą,

O joj - visa paletė

Ir  širdyje staiga sukrunta

Gyvenimo ruletė

Negaila. Ėjo ir išėjo

Takais savais ir supintais.

Išėjo ten – kur laikas sėjo

Laukus seklučiais šuliniais

Iš vieno semdamas tik smėlį,

Iš kito drumzlinus  lašus,

O radęs vandenį, užgėrė

Visus ištroškusius metus.

Nuo vieno šulinio prie kito-

Palikęs atspindį dugne,

Jei be vandens -lapu įkrito

Jei vandenin – akių spalva.

Pasiliksiu sapne.

Tu išeisi,

Tyliai verdamas

Lauko duris.

Aš užsklęsiu

Ir niekur neleisiu

To, kas buvo

Šiąnakt su mumis.

Pasiliksiu spalvas,

Karštą kvapą

Dar rusenančių

Tavo delnų,

Nuvingiuojantį

Bučinio taką

Tarp sudrėkusių

Lūpų kraštų.

Sustabdysiu

Lėkimą į priekį,

Tegul bus

Ši kelionė ilga...

Eik. Nežadink.

Juk viską palieki

Tirštame tarsi

Rūkas  sapne.

Šlapios pėdos pilkame asfalte,

Tarsi debesėliai iš dangaus -

Poromis į žemę nusileidę

Ir nusekę kryptimi žmogaus.

Įdienojus, kelias ima blukti

Virpa karštis, tarsi katile.

Taip ir norisi pačiai pratrūkti

Nežabojama lietaus čiurkšle.

Susitikome vietoj šventoj -

Mėtos stipinas rato nulūžęs...

Pirmas Tu. Aš antroj pamainoj

Prie beirstančio laiko bakūžės.

Laukiam taip, tarsi švęsto vandens

Kas įpils į suplyšusį rėtį...

Nors  atėjome savo rudens

Aksominio dangaus palydėti

Prie dienos pabaigos atšvaitų -

Prie bedylančio laiko bedugnės,

Kol ant trupančio stiklo langų

Šokinėja saulėlydžio ugnys.

Susitikome vietoj šventoj...

Ryte ir ji kartu nubunda –

Juk vakaras dar taip toli...

Kartu su ja lengva pagunda

Krebždena  smegenų srity

Ir taip toli nuskrieja mintys

Jog kartais daros nejauku,

Nes negali jomis dalintis

Netgi su artimu savu...

Palakstę stepėmis sugrįžta.

Saulutei sukant vakarop

Ir kūnas pamažu atlyžta,

Ir dieną pasiunti velniop...

Viltis...

Nekeiski žingsnių į vertes-

Jos taip dažnai pakeičia kryptį-

Paskesnės uždengia pirmas

Ir šios nesugeba išlikti.

Belieka užmiršti keliai,

Kuriais keliavome bekraičiais

Save raminame - laikai...

---------------------------------------

Ir tampam  nuolankiais tarnaičiais.

O gal jau viską į vertes...

Gal tiktai  tiek ir tebeliko...

Nei aš- ne tu, nei tu - ne aš,

Ar verta keistis  dėl skatiko...

Pavargsti ir gyvenimas rodos

Lyg viena ištisinė tremtis-

Be lakštingalų mingančiuos soduos,

Kai tie  susmegę suvis.

O juk reikia nedaug - kad pašauktų,

Kad išgirstumei kalbą žvaigždžių,

Kad ateitų, kad būtų, kad lauktų,

Kad abu...kad abu...kad abu...

Aš - Tavo veidrodis...

Jame matai

Save. Ir kai

Supainioti jausmai

Sulūžinėja

It išdžiuvę šakos,

Tu stoji prieš mane,

Manęs netekęs,

Slepi ne savo -

Svetimas akis

--------------------------

Be ašarų

Išeina paslaptis

--------------------------

Aš - Tavo veidrodis

Ir aš jau skylu...

Kas gi dabar

Į pokalbį nebylų

Atvers vartus

Ir lauks prie jų

Suklupęs...

Nukrinta veidrodis
Nuo sienos

Atsilupęs...

Nubanguoja šiltos versmės

Kūno virpulius aplenkę

Ir sustingsta ant šventoriaus

Nuolankiai pečius nulenkę

Seno luobo lyg nebūta -

Švarūs marškiniai kutena,

Kol  jaunutė  vaidilutė

Jaukų aukurą kūrena.

Kur tos laumės, kur iš ryto klojo

Sidabrinį atlasą laukų?

Rytas, busdamas, ant savo kojų

Tesurado liekanas plaukų.

Kupstelius pašiauštus vėjo gūsiais -

Šaltą drėgną patalą nakties.

Kur tos laumės, kur tik vieną pusę

Teišpaišė raštais paslapties.

Ar svarbios priežastys? Tu išeini.

Juodais nuodėguliais išbarstęs kryptį.

Diena sustingsta vakaro glėby

Ir nebežino – eit ar pasilikti.

Ilgai blaškysis  vėtros vakarais,

Šaltom naktim po sielą klaidžios akys,

Tu nubrendi  gličiais rudens  takais

Neįprastu  švytėjimu apakęs.

Susigulėjo nuotaikos,

Susisluoksniavo skriaudos,

Išsikerojus priešprieša

Ir ta nustojo gaudus.

Sakytumei prieš bėdą

Nustojo siausti  vėjai -

Aš pagavau likimą,

Kurį man pametėjai.

Prisijaukino žodžiai ir paleido,

Ir nesvarbu, kad jau lyg neregys

Žvelgi  kaip tavo laikas susiskaido

Oda, širdim – tiktai ne akimis.

Spalvas skiri, nebent uosle palietęs,

Apčiuopomis neberandi brastos

Ir nebelieka atspalvių paletės -

Kaip žodžiais dovanotos šilumos.

Mane prijaukinai ir aš į žodį

Tau atsakiau ne žodžiais – širdimi,

Kalbėjau taip šiltai, o tau atrodė

Kad aš kalbuosi ne  su tavimi...

Kur tas krantas,

Kuriame išlipus

Pasitikti

Rudenio šalnų,

Senas klevas

Raustančiais vainikais

Dar suskubs gražiai

Aprengt abu?

Ar tas vėjas

Nešantis mūs laivą

Per  staiga

Sukilusias  marias

Ras tą krantą,

Kur klevus pasėjo

Ir kurio tiek laiko

Ieškom mes?

Ir vėl, naktie,

Iš patalo šilkinio –

Į šaltą kietą gruntą.

Kas žino, gal

Iš paskutinio -

Visi sapnai nubunda.

Tau nuobodu,

O aš gera kaimynė -

Dabar jau ligi ryto

Tau pasakosiu,

Ką pati ištrynei

Iš laiko nematyto.

Subėgę mintys

Veja sapną lėkštą,

O aš ir vėl bežadė...

Išeik ir tu, naktie,

Jau rytas brėkšta,

O mėnuo saulę vedė...