Į TYLĄ...iš dainos...iš laiko...

Keliu aš taurę purpurinio vyno

Už visa tai, ką turime šiandien,

Už tuos metus ir tai ką užauginom,

Kurie džiaugsme ir bėdoje išvien.

Už draugą, už kaimyną, už vaikaičius,

Vaikus, kurie prie stalo visada,

Ir net už geranorius prašalaičius,

Kuriuos trumpam sutinkame laike.

Už laimės ne po paskutinį lašą,

Už džiaugsmo kruopeles ir už namus,

Už tai, ką mums kasdien likimas neša

Į mūsų širdis, sielas ir jausmus.

Pakelkime taures ir lai suskamba

Gimtadienio varpeliai ties langais,

Išgerkime už savo žmogų brangų

Ir tuos, kurie prie stalo su visais.

Išbrido medžiai iš tiršto rūko

Ir atpažinti jų negali -

Sidabro dulkėm balti perukai

Tarsi perliukais  išpinti

Styro madingi tankūs ežiukai,

Krenta  į  žemę storom kasom.

Išbrido medžiai iš tiršto rūko

Ankstyvą rytą kojom basom.

Tarp žemės ir dangaus

Gamtos pasiuntinukai

Baltais debesimis

Aplinkui  siaučia

Į baltą maršką kelias susisupęs

Prie savo pliko kūno

Žiemą glaudžia.

Ir nebeatskiri pradžios nei galo,

Nes horizonto linija ištirpus

Važiuoji ar eini – žiema prišalo

Prie pat pavasario šalies prislinkus.

Tarp žemės ir dangaus...

Vėl sapne mačiau aguonų lauką

Saulę tyliai žaidžiančia jame

Ir tą jaudulį, kuris atplaukia

Dangumi, upeliais ir žeme.

Aklinai užpildęs visą būvį

Žiedlapiais užtvindė takelius

Likome  su Tavimi įkliuvę

Į jausmų ir  siautulio tinklus.

Ligi ryto vartėmės pievelėj

Vienas kitą spausdami glėby,

O ryte tiktai marga skarelė

Plevėsavo namo tarpdury.

Švito rytas. Danguj - nei dėmelės,

Iškabinti mamos skalbiniai,

O prie stalo kelionės krepšelis-

Bulvės, duona, rudi lašiniai.

Už pečių viso kaimo tėvystė-

Aš užaugau lyg pulko sūnus.

Ir maitino, ir glaudė, ir vystė -

Kas užėjo į mūsų namus.

Kaimas bunda anksti ir į kelią

Išlydėti atėjo būriu.

Tik mama, užsidegus žvakelę

Nerimavo ar viską turiu.

O turėjau aš daug. Tvirtą kaktą,

Ir rankas, kaip betonas sunkias,

Na ir meilės, kurios gal užtektų

Keliant šimtui draugų vestuves.

Lauks sugrįžtant senutė klėtelė,

Skilęs beržas ir kūdra varlių.

Išeinu į nežinomą kelią,

Bet svarbiausia iš jų jau turiu.

Pavydėti galėtų ne vienas

Mano turtas - sodybų dvasia,

O ant lūpų bedžiūstantis pienas

Užauginęs  Neries  lankose.

Išeinu į kelionę ankstyvą...

 

Kašmyro audinio skiautelė,

Maža saga prie jos ir dar

Sena pasoginė skrynelė

Kurioj ir guli ji dabar.

Tai viskas, kas šiandieną liko

Iš mano vaikiškos dalies.

Nesiskundžiu aš. Taip nutiko

Prie vakaro skurdžios šalies.

Bandau  atmintimi pareiti

Į tąkart laukusius namus

Ir sugražinti savo kraitį,

Bet to jau niekada nebus.

Tuose namuos kiti gyvena

Gal būt geri, bet svetimi,

Girdėjau  židinys rusena

Kaip, kad ruseno praeity.

Girdėjau žmonės ten laimingi...

Namams reikėjo to labai.

Aš padarau didžiulį vingį,

Kad  nors akies kraštu į tai.

Kašmyro audinio  skiautelė

Ir  keletas gražių sapnų

Prie man padovanoto kelio,

Kurio liemenė be sagų.

 

Saulė išnešė į lauką

Ir išdžiaustė ant tvorų

Šlapią debesėlio skiautę

Ir daugybę aitvarų.

Lietūs jų nepagailėjo

Merkė valandas kelias

Kol eilė atėjo vėjui

Išsklaidyti  balutes.

Išvaikyti  visą būrį

Tamsiaplaukių debesų

Ir  išvesti dieną niūrią

Už devyneto miškų

Saulė šypseną paskleidus

Per sušlapusius medžius

Išdžiovino ir sušildė

Žvilgančius jų lapelius.

Galvutes iškėlė plukės,

Vabaliukas ant žolės,

Ir  lapelis atitrukęs

Nuo linguojančios gėlės

Tiesiai į  laukymės glėbį,

Lyg skarelė nuo plaukų.

Žalias ir įmitęs stiebas

Moja saulei vainiku.

O vaikai tik to ir laukė

Iš namų ir į lankas

Saulė dangumi atplaukia

Tiesiai  į mažas rankas.

 

Paveikslas

Kokia ryški vaivorykštė virš pievos,

Lietus lyg krištolinis vėrinys

Pažiro ten kur ką tik guldė tėvas

Sultingą pašarą pradalgėmis.

Ir  pamiškė visa staiga prakvipo

Vaiskia žole ir upės ajerais,

Kurie visam gyvenimui paliko

Pačiais brangiausiais šilo kvepalais.

O kokios platumos ankstyvą rytą,

Kokia gaiva rasotame sode,

Lietaus lašai  lyg deimantai subridę

Prie mūsų kojų glaudžiasi vėsa.

Tokia vaiski užutėkio pašlaitė,

Mes žemuogių pievelėje basi

Prisirenkame pilną laimės kraitę

Ir einame tos laimės vedini.

Nupieški man saulėlydį raudoną

Paveikslą šį papuoški drugeliu

Ir aš atbėgsiu lyg laukų aguona

Su suknele iš lapų raudonų

Pagauk  šalin nubėgantį  upelį

Pasuk jo vagą  tiesiai į mane

Ir aš lengva lyg  rytmečio plunksnelė

Įkrisiu tau į glėbį  skrisdama.

Rugių gėlėm išpuošiu Tavo plaukus

Kai   liksime nakvot  javų lauke

Ir iš žvaigždžių,   vos tik nakties sulaukus,

Paklosiu patalą debesyse.

Iš ten  širdim  apglėbsiu  visą  žemę,

Sugėrusi visus nakties garsus

Klausysiu ką  paparčio žiedas lemia

Šioj žemėje suteikdamas namus.

 Žvaigždė ant rago jaunaties
Sūpuoja kojomis ir  seka

Man pasaką iš praeities,

Nušvietusi į jąją taką.

Gal ir išeičiau juo šiąnakt,

Palikus sutemas už miško,

Bet ši melagė neilgai

Kabos ant nudėvėto disko.

Mėnulis pamažu pilnės

Praskleidęs sutemų drobulę

Ir nebeliks žavios žvaigždės

Takelio siauro pas motulę.

 Kur pradingai, manoji baltaskare.
Nei tvoros treška, nei balti laukai?

Tik beldžiasi langan pikti, įkyrūs,

Į širdį besiropščiantys lašai.

Nei tos švaros spindėjimo arimuos,

Nei  šventinio mirksėjimo miškuos,

Gal užmigai, baltoji mano  fėja,

Užsiliūliavusi  rudens tinkluos.

Tik pasakyk, suplėšysiu atbėgus

Šį nėrinį užmigusio  rudens

O tu ir vėl nutiesi baltą taką,

Ant  nešvaraus, pašiurpusio vandens.

Kur pradingai?

Debesų negainioju,

Vaikštau tik žeme

Mintys nuodėmingos

Lanko sapnuose.

Žodžiai kasdieniniai

Beldžias į kitus,

Aš tokia kaip daugelis,

Aš tokia kai Jūs,

Kai sužeidžia,- skauda

Šypsaus, kai gerai

Ne visiems atleidžiu -

Argi tai blogai?

Ne visus vienoda

Šiluma gaubiu,

Ne visiems vienodai

Dėmesį skiriu.

Ne visus šiandieną

Vadinu draugais...

Daug dažniau  dairausi

Einant vakarais,

Kad netapčiau bėdžiui

Taikiniu  tulžies.

Ir meldžiu kaip daugelis

Žemėje rimties,

Ir kasdien džiaugiuosi

Vis nauja diena

Visa tai turėti

Argi ne gana ...

 

Ne auksą – auksinį rudenį

Ant savo skraistės nešu,

Lapai sodrių kaštonų

Ir ilgakojų beržų

Šnara po mano kojomis.

Braidom jais - medžiai  ir aš.

Myliu auksinį rudenį,

Jo rudenines miglas,

Kuriose slepiasi  pasaka,

Eglių viršūnių strypai

Styro  tarytum ašakos.

Ten kur  praskydę  rūkai

Didžiulis saulės ovalas

Drumstas lyg kūdroj vanduo

Dar ne vėlu, dar nešąla

Dar tik ankstyvas ruduo.

Koks vėjas. Viduje išdraskė

Nusistovėjusias  tiesas

Ir  niekas jau pradinio taško

Tarp draiskalų nebesuras

Praeis visi - kuriems skaudėjo,

Kurie ir liko paslaptim

Ir tiktai jis – palaukės vėjas

Budės ilgom žiemos naktim.

Ir tiktai jam vienam paklusiu -

Daugiau jau nieko neturiu.

Tarp išbandytų šalčio gūsių

Gyvensiu taip, lyg tarp savų.

Į puotą ne dvare, ne pas karalių

Ne aukso rūbais, ne veliuro kolstėm

Ne karieta, o pėstute nuo kelio

Atėjome su žemuogių prijuostėm.

Ir prie mažučio žalio girios sosto

Pažėrėme jų  kilimą raudoną,

O eglės  žaliaskarės mirksnio mostu

Prie stalo pakvietė laukų madoną.

Ne aukso rūbais, ne veliūro klostėm,

Basa, išstypusi  laukų piemenė -

Plaukais lyg auksaspalvio šilko juostom

Ir liemeniu laibu, tarsi kamanė.

Atvyko ne viena, o visas pulkas-

Liokajai, favoritai, netgi pažas

Ir miško aikštė virto miesto dulkėm,

Kol apsisuko ratais ekipažas.

Šokėjai šoko, muzikantai šėlo

Mažasis pažas pametė karūną,

O paprasta grakšti laukinė fėja

Taip ir nebesulaukė karaliūno.

Į puotą ne dvare...

 Plyšo pamušalo siūlės
Vos išėjus iš pat ryto,

Tai išgirdę, žemažiūrės

Akys vandenin įkrito

Iš kuklumo, ar iš gėdos

Susirangė balos veidas.

Iš pat ryto visos bėdos

Laiko vadeles atleidus.

 Ne išdidi aš. Neklaidink lemties
Tik apsiginti tenka gan dažnai,

Puikybės labirintuose išties

Ne vien  tik  geradariai aitvarai.

Vieniems kalta, kitiems nesuprasta,

Kažkas iškeikė, o kažkas paspyrė,

Kažkas sušuko, kad nesu sava,

O tik įjunkusi šeimon vagilė.

Nors neėmiau iš nieko. Net veltui

Dalinamu  nepasidalinau,

O kiek aistrų klaidingų pakeliui

Į laimę svetimą pasitikau.

Ir išlydėjau nepaliesdama.

Tegul suranda savo laimės giją

Aš nebuvau godi, aš nebuvau kalta,

Aš  nebuvau įjunkusi vagilė.

Ne išdidi aš. Neklaidink lemties...

 

 ... sapnai ramunių lankoje –
basi  spalvoti

skambantys

ir saldūs lyg nektaras
mažam naktibaldų dvare

dėl išlikimo kainos

prieš išauštant deras
kol pirmas saulės spindulys

į lovą tarsi vyras įsirango
ir lieka tik gėlėto sapno trupinys

ant nesuspėjusių sušilti

lango rankų...

Po sielą lyg daržą apleistą

Varpučio šaknys išdryko

Ir peršti, tarytumei žaizdą,

Kuri širdyje pasiliko.

Ir veši jų prigimtys tvirtos,

Kitonišką goždamos pradą

Ir nyksta į dirva išpiltos

Visos sėklos, sau vietos neradę.

Skambant muzikai šnekamės šnekamės,

Mintys teka ramybės vaga,

Kol iš karšto gyvybės ugniakuro

Neišpuola įsiutus liepsna

Nors širdis tik širdies teieškojo -

Ne gyvybiškai  nuogo raumens,

Bet neradus, staiga suliepsnojo

Šalia kieto ir šalto akmens.

Pelenais virto muzikos natos,

O šalia visareikšmė tyla

Lyg įgudęs vikrus akrobatas

Dar ilgai sklaidė skausmą ore...

...kol neliko nei šlako užuovėjos

Tik belaikis tamsos krešulys

Ir apsunkę nuo nerimo nuojautos -

Sielos erzalas , it niežulys.

 Lietaus  vasara. Lyja ir lyja
Lyg dangus  būtų saulę pametęs

Ir į pilkšvą  dausų karaliją

Šlapią mergą raudot parsivedęs.

Žiūri žemėn nuliūdę lelijos,

Nors žiupsnelį atseikėtų  sausą

Ir paguodai ant žemės Marijos

Sustabdytų šlapiuojančią gausą.

Lietumi prausias šarkos vagilės,

Neišdžiūna juodi jų apsiaustai.

Noksta senojo ąžuolo gilės

Žemuogyne, kuris neberausta

Na, o man šis lietus tarsi vynas

Įsigėręs į tvinkstantį kraują,

Gausiai veši tarsi papartynas,

Kur rasotom naktim iškylauja

Lietaus vasara. Ir tegul lyja.

Kokios migdančios naktys prieš rytą

O ir spynos, drėgmėj surūdiję,

Nuo senų laiko velkių nukritę...

 Jau obelys sninga
Ir gundo
Pasinerti žiedų pūgoje
Į alpėjimą saldžiai skausmingą,
Virstant žiedo maža dulkele...

 Mano pieniška vasara
Brido  ir kliuvo

Už mažučio upelio

Slidžių akmenų,

Tarp kurių vis ieškojom,

Nors niekad nebuvo,

Kažkieno išgalvotų

Kibiųjų vėžių.

Dobilais nupjautais

Taip kvepėdavo lankos,

Jog jų kvapą girdėjom

Ne tiktai juslėmis,

O bedantė ir pieniška

Vasara sėjo

Mano kaimo vaikystę

Trupiniais, dalimis...

Dygo obelys, vyšnios,

Laukinės aguonos,

Dygo usnys šalia

Ir vėdrynų kerai

Jeigu pieniškai vasarai

Trūkdavo duonos,

Taigi  kiškio kopūstai -

Tikri gardalai.

Ir  upelio brasta,

Ir laukymė prie šilo,

Ir  ramunėm baltom

Siuvinėta skara

Viskas liko tenai

Už dienų septynmylių,

Mano pieniškoj vasaroj

Su bedante švarple.

 

Nuo stogo krenta

Viltingos laiko rūdys,

Gal jį palikę

Kada paliks ir mus,

O jau likimas

Gyvenimą paliudys,

Mums besiblaškant

Po laikmečio teismus.

Į gūdžią naktį,

Girgždenant laiko svirčiai,

Išliejam laimės

Ir prakaito lašus

Ir tik tada,

Kada pakvimpa viržiai,

Sugrįžtam rinkti

Nektarą į namus.

Kada į skardį suskyla

Mūsų lieptai

Prieš Dievo valią

Taip sunkiai suręsti,

Nebeišeina nei

Šaukt, nei atsiliepti –

Mes rojaus vaisiai

Po vieną nudrėksti.

Kada jau skyrium

Pavargę pėdos klaidžios

Po drėgną pievą,

Kurios jau neturiu.

Į tamsią girią

Nunešę savo laiškus,

Sukursim laužą

Iš padrikų  minčių.

 

  Kodėl ir vėlei

Taip ryškios

Mūsų klaidos

Ant laimės kelio

Karpyta pabaiga,

Kodėl tie vėjai

Po tirštą liepą sklaidos

Kodėl gi saulė

Kaip niekada šalta...

Kodėl iš naujo

Prasideda laukimas

Ten, kur išėjo

Pėduota praeitis

Kodėl toks trumpas

Sugeltas palikimas

Kodėl neverkia

Paliekama naktis?

Kodėl ir vėlei

Kartojas mūsų klaidos...

 

Lytėju rankom vėsą smilgos

Ir vis į praeitį dairaus

Kažko labai jau pasiilgus,

Kažkas joje labai gražaus.

Šilkinis stotas glosto veidą,

Kutena nosį ir akis,

Kažkas į praeitį įleido

Net šios akimirkos mintis.

Ir jos nubėgo, nuvilnijo,

Atgal tikrai nebepareis.

Ant laužo skubančių žarijų

Sudegs ir pelenus paskleis.

Lopais per atraižų kemsynus,

Per šventinę skeveldrų liūtį

Dairaus po sielos atvašynus

Tarsi po svetimąją būtį.

Išlandžioju po saldų skausmą

Ir prisirinkus jo nektaro

Iriuos per skardų laiko šauksmą

Į seną senutėlį dvarą

Kur ir dabar naktim vaidenas,

Kur pjuvenos iš rastų byra

Ir kuriame bildukas senas

Vaidiną jauną stiprų vyrą.

Lopais išsiuvinėsiu kraštą,

Skeveldromis išpuošiu jaują

Tegul nedorėlis iš rašto

Už mano sielą atgailauja.

 Į geltoną laišką, į geltoną dangų
Į geltoną lietų iš gelsvų lašų,

Į geltoną naktį, į geltoną miegą

Į geltoną potvynį geltonų sapnų.

Į geltoną širdį, į geltoną varpą,

Į geltoną kaspiną, geltonuos plaukuos

Į geltono obuolio gintarinį tarpą

Į kantrybę ryškiai geltonos spalvos.

 

Milijonas, kurį užstačiau,

Pirmas buvo – iš šukių stiklinių -

Taip reikėjo puodelio brangaus,

Be auselės, užtat – žalvarinio

Antrą kartą  mainiau į spalvas-

Vien žalių buvo kelios ir naujos.

Išmainiau batukus. Na ir kas.

Bet juk laimės – artipilnės saujos.

Kai paaugus keičiausi  dažais -

Mano buvo graži tik dėžutė.

Kaip džiaugiausi slapčia vakarais,

Kad gautiesiems dar būti ir būti.

Šokių vakarą –pirmą berods,

Prisišliejus prie draugės kuklutės,

Vaikinukui, kur kvietė mane

Atsakiau, kad nešoku polkutės

Milijonai, kuriuos  užstačiau

Buvo birūs lyg ubago sauja...

Paskutinį anądien keičiau

Į guvesnio gyvenimo kraują.

Milijonas, kurio nemačiau...

Prausiuos, geriu, renku lašus,

Jais persunkiu save lyg rėtis,

Nes tai  juk samanų lietus

Nė karto šiemet nedėvėtas.

Išglostęs kūno kerteles,

Kutendamas į vidų slysta,

Pasiuntęs virpančias sroves

Prakalbint taip ir neišdrįsta.

 Šalčio raštai,
Išgryninę tiesą,

Ją kristalais

Susmaigstė į šerdį,

O vėliau,

Nubangavę

Į šviesą,

Tarsi  obuolį -

Skiltim suskaldė.

Ir pradingo,

Išėjo į tamsą,

Išsiliejo į

Vientisą naktį.

Tu ateiki

Žvaigžde  vakarine

Mažutėlės

Spingsulės uždegti.

Du medžiai žalvario spygliais

Sukibę tarsi gijomis,

Tais žalvariniais atspindžiais

Ir mes drauge dalijomės

Kai šakos  po pirmų šalnų

Spyglius į žemę bėrė,

Tamsa, surinkus ašaras,

Į vėrinį suvėrė.

Ir skamba vakarais tamsiais

Jų  muzika stiklinė -

Du medžiai žalvario spygliais,

Lyg meilė paskutinė.

 Tamsa.
Išdidžios žvaigždės

ir šešėliai -

namų, gatvelių,

medžių pakraščiai,

katės miauksėjimas

ir šalčio dėlei

užklostyti

žiedagėlių kerai.

Visi vieningai

Klimpstantys į naktį...

Tik siluetai du,

lyg pamiršti,

kažką dar bando

viens kitam pasekti

tame baugščių

šešėlių stinguly.

Bežadės lūpos

ieško savo žodžių,

kišenėj  šaltos rankos -

šilumos

ir vis dar tiki,

kad atėjus gruodžiui

vėl viskas slinks

link tos pačios pradžios...

O ta pati – į kitą

glėbį lenda

apglėbus metų pluoštą

per pečius,

ir  savo rankoj

šildo kitą ranką,

ir tyliai murkia

tuos pačius žodžius...

 Nežinau kada tapau klaida,
Gal abu kartu į ją atėjom

Vakaro tamsoj tik su tyla

O ne vienas su kitu kalbėjom

Rytą skirdamiesi du keliai

Savo mintyse giliai nuskendę

Išsivaikščioja lyg nebyliai

Užrakinę netektis po  sklende

Raiko širdį nerimo dvasia

Trumpindama sueities rietimą

Kol  paskirstome baltam sniege

Savo nuodėmingą palikimą

Nežinau kada tapau klaida...

Lyg seniai nevalytas parkas,
Užžėlę takai ir usnys...
Žiemą, kai žemė minga
Prislegia laiko pusnys.

Meni, lygiuoji į gretą,

Praeitį savo tvarkingai,

Slydai per skylantį ledą,

Bet sugrįžai laimingai.

Dabar gi ir vėl panūsti

Eiti  linguojančiu tiltu.

Dar nesinori užsnūsti,

Dar ne laikas nutilti.

Šauki  likimą pavymui

Lyg artimiausią žmogų.

Reikia sugrįžt išlikimui

Ant paties aštriabriaunio stogo.

Neskalsiai – po storiausią riekę

Dienų iš laiko atsiriekiam -

Banguoja žemė, o į langus

Jau beldžiasi gruoblėtos rankos.

---------------------------------------

Bet  vėl skubėdami į priekį

Storiausią gabalą atriekiam...

  

Kalbėjau tyliai, vėjams gaudžiant,
Ne lūpomis, o viltimi
O šie vaitojo, tarsi skriaudžiant,
Atodūsius įausdami

Žiedais į  margą pievų raštą,

Į upės vagą - bangomis

Ir plito ta kalba po kraštą

Ne žodžiais – ryto spalvomis.

Kalbėjau  tyliai, vėjams rimstant

Iškeitus žodį širdimi,

Ir šie kvatojo lig užkimstant,

Į šalį  pasitraukdami.

  

Su klostavau palangėj  dieną,

O saulę taip išdalinau,

Kad ją  matyčiau ir lytėčiau

Kiek tik įmanoma dažniau.

Ir čia visai ne lango triūsas-

Dėžė, kaip ir visų kitų,

O ir langai į vieną pusę,

Nors jų tik porą teturiu.

Tik aš dažnai vartau tas klostes-

Ryte – paviršiuje gelsva,

Pietų metu pati pavirsta

Senų užuolaidų spalva.

Į vakarą krauju pasrūva

Dienos klostuota apačia

Ir sukrenta į vieną krūvą

Didžiųjų smulkmenų našta.

Lopinėliais žaliais

Mano kalva,

Mano slėnis,

Pieva vaikystės...

Net per daug gal turiu,

Žilą galvą

Vesdama prie

Altoriaus jaunystės.

Nors kai ko  jau nėra.

Išsiblaškė,

Išsisklaidė rūkais

Virš klonių,

Virš lietuviško kaimo

Gandralizdžio,

Kurs sukrautas

Ant gryčios pagonio.

Gal todėl lopiniais

Mano kalva,

Mano slėnis,

Pieva vaikystės,

Nes per daug jau turiu,

Žilą galvą

Nešdama prie

Altoriaus jaunystės.

 Šaltis ir vėl per naktį
Sniegą žėručiais nubarstė.

Jis jau turėjo išsekti

Bet  dar nenori užversti

Knygos, per žiemą rašytos.

Matyt dar kažko nepasakė-

O raidės tokios raitytos -

Lyg išvarvėjusi žvakė.

Padabinau ir aš suknelę pilką

Šilku išsiuvinėta skarele.

Kažkas ją jau ne kartą nusivilko,

O aš su ja – tarsi visai nauja.

Ji dar nežino  kas per vakaronė,

Visi draugai kol kas jai svetimi.

Jos atminty – viena ilga kelionė

Su tais, kurie jau kartą palikti.

Gal iš netyčių subraškėjo siūlės,

Viena sagtelė pasiruošus krist.

Nauja skarelė prie senos figūros

Jau taikosi po suknele palįst...

 

O man patinka baltos pėdos,

Kai po žibintais vakare

Žiema jas glosto atsisėdus

Pūkine savo skarele.

O man patinka sniego kąsniai,

Pro langą drimbantys lėtai,

Eglynų karnavalai masiniai

Kai apranga – vien  kailiniai.

Dar - man patinka  šerkšno gėlės,

Gal net labiau už tas – gyvas

Ir smulkios krūmų ašarėlės

Panašios į  krištolines.

Žiema lašais nuo stogo teška,

Upokšniuose ji - lyg lava,

Ar girdite kaip ledas treška,

Prakvipęs blynais ir kava.

 

 Sveikinimai

Iš ten, kur žmonės esti  paprasti,

Kur kalbasi prasta žmonių kalba,

Kur tik didžios nelaimės ištikti

Prie karsto šnekasi tyla...

Kur nieko prabangaus, nei įmantraus,

Kur paslaptis lyg atvira žaizda,

Kur viskas duota Žemės ir Dangaus

Kiek kam priklauso...Ir visiems gana.

 Kalėdinė naktis,
It  varpas -

Sidabro dūžiais

Į duris

Lyg į apleistą  širdį

Skverbias.

Tarsi stropus

Auksakalys

Kalena kol

Visi išgirsta -

Gal kiek įkyriai,

Per ilgai

Ir liejasi garsai

Į krikštą

Per visą  naktį

Ištisai.

Vis lyja ir lyja. Lašai

Tarsi ašaros graužias į stiklą,

Murzini, išsilieję takai

Nuvingiuoja į žemės saugyklą

Lietumi veidą prausia vasaris,

Merkia drebantį  šaltyj  šunytį,

O tarp sniego - blakstienos žalios

Tokios tankios – akių nematyti.

Užgyvento turto jau pakanka,

Metai nugulė visus laukus.

Mūsų laikas tarsi upė senka

Tik ne tas kur buvo, o kur bus...

Lai jisai  nešykšti gero žodžio

Nestokoja meilės ir darnos

Jei prireiks, tegul į speigą gruodžio

Įberia žiupsnelį šilumos

O nurengęs puošnią švenčių kaukę,

Kasdienybei lieka atlaidus

Juk kasdien daugėja tų, kur laukia

Tų, kur nebegrįžta į namus.

Nesuspėję sušilti, savęs nesuradę

Verčias metai ir gula į laiko kaladę,

Pasislėpę joje, tyliai tūno  likimai –

Mūsų laiko kelionės maži piligrimai.

Visas turtas, sukritęs į rudenio klostes,

Pasitraukia nežymiai laukimą paglostęs,

Dalini neskaičiuojant, surandi tik netenkant,

Kad užpildytum šulinį, laikui besenkant.

 Ir kitąmet, kaip šiemet, kaip anksčiau
Šypsosimės vieni kitus išduodant.

Veltui neparsiduosim nė už ką -

Kaip velniui dūšią - ne veltui parduodant,

Su dovanom kaskart vis brangesnėm,

Su palinkėjimais saldžiais į taktą...

Į nugarą pataikyti perdėm

Lengviau negu pataikyti į kaktą.

Tad su Naujais, brolau! Tad su Naujais!

Nugrįskime jiems švarų, tiesų kelią.

Et. Ko gi čia draskytis? Pagaliau

Vis tiek vėliau pasuksime pro šalį.

Pakelkim tostą. Su Naujais, bičiuli!

Nuplaukim slidų pakilimo taką.

Pakelkim tostą – tik ne tuos kur guli...

------------------------------------------------

Ir tik ne tuos, kurie į minią šneka.

 

 

 
Metai vėl
prigavo ir pabėgo...

Kam gi šį kart kris

Lemtingas skaičius,

Kad aukščiau

Pakiltum atsitiesus

Ir,  kad nesukniubtum

Susiraičius.

Paslapčia  nugvelbtum

Laiko kraštą,

Permestum per tankią,

Aukštą tvorą,

O paskui paskleistum

Kaip iš rašto

Savo paskutinį

Keistą norą -

Kad kiti ateitų

Pailsėję,

Neužvargę, žvalūs

Ir lemtingi,

Kad ir vėl įkvėptum

Laisvą  vėją,

Ir kad būtume

Visi laimingi.

 Kodėl ir vėl man niekas eglės
Neparnešė iš mūsų  miško?

Pušies sakais pakvipo laikas

Ir į šaligatvį ištiško

Atplyšęs nuotekų varveklis,

Palikęs tiktai šlapią brydę

Kodėl ir vėl man niekas eglės

Prie mano slenksčio neatlydi?

 Pavargusia žeme, pavargę kojos
Smulkiais žingsneliais per pasaulį margą

Gyvenimą lyg audinį matuoja

Išdrėksdamas skiautes kančios ir vargo.

Palikę šykštų saulės patepimą

Išblukusioj rudens dangaus mėlynėj

Pavargę kojos narsiai šokti ima

Išgirdę švelnų balsą sutartinėj.

Nedrąsią paukščio giesmę, drugio šokį

Pagavę į rankas, nebepaleidžia

Ir džiaugiasi, ir verkia kaip tik moka

Žiūrėdamos į dieną neišvaizdžią.

Ką kabinsim ant eglės  šiais metais?

Kiek žaisliukų  be laiko įskilo...

Ar kabinsime tai, ką įpratę,

Ar tik spengiančią skaudančią tylą?

Gal dar sveikas tikėjimo burbulas-

Juk jo tokios neįprastos spalvos.

Pažiūrėk, vietoj stiklo karolių -

Besišaipančios judančios galvos.

Ką kabinsim ant eglės šiais metais,

Kai sudaužėme tai, kas svarbiausia,

Girliandą? Karūną? Ar žvakę?

Ar tik sniego vatelę negausią...

 Pamiškim laiką.

Laikrodžio rodyklės

Ne mūsų naudai

Bėgdamos risčia

Labai trumpam

Prie vasaros maudyklės

Akimirkas sustabdo

Paslapčia,

Kol ieškom savojo

Paparčio žiedo,

O jį suranda

Vėl kažkas, nes mes

Ir vėl ieškodami

Žiedų ne vietoj,

Paleidžiam savo

Laimę per rankas.

 Už nugaros tamsa.
Juoda gelmė

Įtraukia į save

Ir nieko tragiško.

Palieka pėdos

Sename sapne –

Maža dalelė

Prakeikimo magiško.

Bet pėdsakus užklos

Žiema gili,

O vasarop nuplaus

Birželio liūtys

Ir liks tik pilkšvas lopas

Ant dangaus,

Kuris šį sapną

Kartkarčiais paliudys.

Prie židinio jau šildosi sūnus,

Namai dažnai prakvimpa buitimi,

Tada pradėtas kelias į namus

Vilioja šiluma ir  širdimi.

Tegul metus ledonešiai  išneš,

Palikdami jų turinį  jausmais.

Kai laimė kitą Jubiliejų švęs

Išlikit kaip ir šiandien – tais pačiais-

Karštais ir mylinčiais, savais, brangiais...

Beieškančiais pėdų viens kitame,

Tegul užuolaidą kaskart praskleis

Sava, bet paslaptinga artuma.

Kartais būnam tokie neįdomus

Ir ne tik svetimiems - netgi sau

Nuo to būvio, kai esame romūs

Sau kartodami „Kaip pavargau“.

Tik vėliau, kai jau viskas įgrįsta,

Nusipurtom senus drabužius

Ir tuomet tegul niekas nedrįsta

Pasakyti „koks jis nuobodus“

O pasaulis erdvus, o gyvenimas

Tik  spyruoklė gerai užvesta

Mes jame- tik varžtelių skrebinimas

Toje laiko- erdvės dėžėje.

 Kai laimė kelią atsitvers, o rytas
Pavargęs grįš po pagirių  namo,

Į dieną pasibels ruduo sulytas,

Kad ir nelaukiamas, bet tiek jau to.

Prisijaukinsiu,  nors ir nemalonią,

Dėsningą prievolę - ne pirmą kart,

Ir garbinsiu  ją tarsi savo ponią,

Kuri ant sprando spėjo užsikart.

Štai koks gyvenimas gamtos padrikęs

Čia tik pavasaris, čia vėl ruduo

Čia alkana sausra, čia šaltis likęs

It  pjūvio trumpas, bet aštrus skersmuo.

 Pasirinkę laimingą kelionės maršrutą,
Ryšulėlin sudėję visas skiauteles,

Mes išeinam į kelią, į kelią nebūtą

Kad paliktume savo, tik savo pėdas.

Tik, kai mūsų keliai ne gyvenimu siejas,

O tik vientiso stalo kampuota briauna,

Veltui bandom pasiekti svajonių alėjas

Mums abiems nesuprantama sielos kalba.

Ir vis  bandom sugrįžti į pradžią kelionės.

Pasirinkom laimingą maršrutą. Deja

Mes tik manėm, kad esam kiti...Betgi  žmonės

Nebetampa kitais savo kelio gale.

 Trumpėja dienos,
Skerspjūviai aštrėja -

Sulūžę lieptai,

Merdintys jausmai...

Ir mes į savo

Rudenio alėją

Kartu išėję,

Grįžtam atskirai.

Nelieka laiko

Žodžiui, minčiai, jausmui,

Širdis, lyg  jūros bangos

Į uolas,

Grėsmingai slenkant

Uragano  gausmui,

Sudaužo paskutines

Geldeles.

Trumpėja laikas...

Tavo veido šešėlį regiu, 
(Taip seniai, taip seniai nesimatėm)

Tarp išplaukiančių lauko rugių

Su ruginėm gėlėm daugiametėm.

Benueinančioj  vasaroj  klups

Dažnos dienos joje pasiklydę

Ir be mūsų retai beužsuks

Į tą pačią išmindžiotą brydę.

Ji juk buvo tik mūsų pradžia,

O paskui ja visi kas norėjo,

Pasišvietę mėnulio delčia,

Nepaliaujamai ėjo ir ėjo.

Argi mums ji dabar prie širdies -

Besudylančio laiko akcentas,

Tegul liks bent akordas vilties,

It mažutis sėkmės rudimentas.

Tegul bus ji – gražus  praeities

Atminimas iš Didžiojo kelio,

Neieškok jam prasmės, nei kaltės,

Ir nepyk, jei viduj vis dar gelia...

 Ruduo vis toks pat
Ir kas kartą kitoniškas

Apniukęs dangus,

Gryno skausmo lašai,

It ilgesio laiškas

Skausmingas,

Bet  žmoniškas,

Kurį benueinančiam

Laikui  rašai.

Laukimo minutės

Sustingsta ir dūžta,

Pažyra stikliniai

Karoliai žeme,

Kol rudenio ašaros

Susuka gūžtą

Visai kaip namie -

Pačiame viduje.

Ilgai dar pulsuoja

Betvinkstančios votys

Tik rodos, kad kaltas

Ruduo, o ne mes,

Nes rudenį visos

Gyvenimo stotys

Suskyla į daug

Mažesnes stoteles.

 

Mes traukiniais į rudenį artėjam,

O pakeleiviai jau gerai pažįstami

Visi, kuriuos ligi šiandien turėjome

Ir tie, kurių draugais vadint nedrįstame.

Stotelių  vis mažiau pirmyn belieka,

O pravažiuotos  jau atgal negrįžta,

Mes džiaugiamės, kai laikas atsilieka,

O jei aplenkia – sakom laikas klysta.

Branginame kiekvieną  savo dieną

Ir tuos, kurie lig pašaknų supranta,

Kurie sugriovę  svetimumo sieną

Širdies takelį  mumyse  suranda.

Mes traukiniais į rudenį. Ir ką gi

Stotelėj šiandieninėj aistros  siaučia.

Kas gi pasakė, kad  rudenės širdys

Nebylios ir jau nieko nebejaučia.

Po mudviejų nakties lytėjimo,

Krūvon sumišusių kvapų

Į dieną, lyg į laimės  krantą

Išskleidusi bures plaukiu.

Nebeklausau orų prognozės,

Žinau – juk vasara aplink.

Prie lovos trys lemtingos rožės

Ir mano takas kranto link.

  Mažos pėdos didžiulio dangaus
Vis dažniau nusileidžia į lanką

Tai balutėm  šalto  lietaus,

Tai sniego pūkeliais  atkanka.

Trumpina dieną naktis

Ir nieko tame nepakeisi,

Šaltų žvaigždžių atspindy

Šilumą sielon įleisi,

Kad neliktų gatvėj nakvot,

Kol šiurpas esybę varsto,

Kol iš beribio dangaus,

Ruduo savo jėgą žarsto.

Toks plikas ir šaltas  ruduo

Į širdį nykumą bruka

Ir noris greičiau namo

Prie seno jaukaus židinuko

Kur žarijų pulkelis linksmai

Šokdamos dangų nušviečia...

-----------------------

Noriu  ir  aš  taip šiltai...

-------------------------

Tik niekas į  vidų nekviečia.

 Pirmos snaigės,
Pirmasis  ledukas-

Pirmutiniai žiemos ženklai...

Ir vis sukasi metai

Ir sukas

Lyg upės sraunios sūkuriai,

Štai ir vėl į namus Kalėdos

Sidabriniais varpeliais pabels

Ir mažytės nykštukų pėdos

Link namų kiekvienų nutipens.

Kam paliks kruopelę artumo,

Kam duonelės į saują įdės,

Išdalins visą savo dosnumą

Iš mažos, bet didžiulės širdies.

Atsivers nejučia visos durys

Iš vienų namų į kitus

Ant stalų nusidrieks drobulės

Pamaitinti sočiai visus.

Nebeliks  šitą naktį pykčio,

Atlydys  visame kame

Nors sniego ant stogo dikčiai,

Bet jo nebeliks širdyse...

Štai ir vėl į namus Kalėdos...