Užkodavome meilę

 
Palengvėle vėl pradedu jausti gyvenimą. Jaučiu kaip venomis teka kraujas, kaip pulsuoja smilkiniai ir kokia šilta saulė glosto rankas ir  veidą netgi  šalčiausią žiemos dieną. Gyju. Pamažu pradedu šypsotis...Jaučiu džiaugsmą, palaimą, matau, kiek daug gerų žmonių  aplinkui. Gyvenimas vėl įgauna spalvas ir skonį. Aš grįžtu į jį su nauja patirtimi. Praeities išgyvenimai nors ir paliko skaudų atspaudą, bet tuo pačiu suteikė daug informacijos, kuri leido suprasti, kad  niekada nieko negalima atsižadėti, niekada niekuo nereikia stebėtis, o juo labiau skubėti pasmerkti. Iš šalies kitų žmonių išgyvenimai ir gyvenimai  visuomet atrodo šiek tiek kitaip ir tai  tik todėl, kad jie netelpa  į tavo supratimo rėmus. Kuo daugiau tenka išgyventi, išjausti ir patirti, tuo labiau tie rėmai plečiasi, kol galiausia  jų nebelieka. Tuomet supranti, koks įvairiapusis gyvenimas ir, kad anksčiau ar vėliau ir tavo daliai gali tekti tai, apie ką net nesusimąstydavai. Gerai žinojau posakį
„NIEKADA  NESAKYK  NIEKADA“.

Bet tai buvo tik posakis - tiesiog gražus žodžių žaismas. Apvalkalas be turinio. Šiandien juose telpa visas mano nugyventas gyvenimas. Juose matau savo kreivus žingsnius, vingiuojančius ir klaidinančius kelius ir save juose besiblaškančią. O juk atrodė, kad per neišmanymą klysta kiti, o mane visos klaidos aplenks, nes aš juk visada žinojau  kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Štai tas „žinojimas“ ir „išmokė“   suprasti, kad gyvenimas tai ne daugybos lentelė, kurią užtenka vieną  kartą išmokti ir galėsi ją neklysdamas pritaikyti visur ir visada. Gyvenimas – amžina mokykla, kurioje vienodai svarbi kiekviena klasė, kiekviena pamoka, kiekviena minutė. Nežinau ar po paskutinių mano išgyvenimų kas nors pasikeitė mano eilėse. Negaliu savo skaitytojams pažadėti, kad nuo šiol mano eilėraščiai trykš  vien tik džiaugsmu. Tikriausiai kaip ir anksčiau, bus visko. Bet aš tikiuosi, kad kiekvienas iš jūsų atrasite juose ką nors artimo ir  sau. Džiaukitės gyvenimu, ieškokite meilės  ir  nebijokite mylėti.  Nelaimingi tie, kurie nėra pajutę šio jausmo, nes  vienintelis tikras dalykas šioje žemėje ir yra MEILĖ.
  


Tad,
ATKODUOKIME MEILĘ...

Dažniau  išgirsti, dažniau priglausti,
Dažniau širdelei širdies paklausti.
Dažniau kelionėn laimės įdėti.
Karščiau sutikti, nei išlydėti.
Kalbėtis sieloms, širdims mylėti
Ir dar- išmokti tylą girdėti.

Bundantį rytą švelniai priglusti,
Vakarą vėlų kūną pajusti,
Dieną žinutę, antrą ir trečią,
Kad negalvotų kaip apie svečią,
Kad visą laiką širdys rusentų,
O prie to laužo meilė gyventų.

O jei nebėgo, bet išvijo,
Kaip šunį lyjant iš namų,
Jeigu į savo karaliją
Neberandi senų pėdų.
Ir kaip tuomet toliau gyventi?
Kuo gydyti naujas žaizdas,
Kai ašaros į sielą krenta
Belaukiant, kad kažkas supras.
Tiesa - užgyja visos žaizdos,
Tik ką daryti su randais,
Kurie tai maudžia, tai vaitoja
Rudens ankstyvais vakarais.
Jiems nesvarbu kiek jau praėjo-
Diena, ar metai ištisi –
Vos prisilietus išopėja
Į  didį skausmą paširdy.



Išties. Gali juk nieko nedaryti
Ir nedarai, nes nieko negali,
Kai vakarais įsibėgėja lyti,
Pagirdai savo skausmą ir brendi
Į  naktį pasislėpti nuo vienatvės,
Kad  nesurastų sielos slėpinių.
Užgesini visas likimo dagtis
Ir krūpčioji ant nerimo delnų.
Nors  supranti, kad  atsimerkus rytui
Tvarsčius vėl imsi plėšyt nuo žaizdų,
Kurių taip nenorėtumei matyti,
Bet jos – tai tavo skausmas be namų.



Kada tapau nereikalinga
Nepastebėjau bėgdama.
O juk sakei, kad mūsų meilei
Pasaulio viso negana.
Kad ji namuos neišsitenka,
Kad žemėj jai nėra ribų,
Kad meilės upė neišsenka
Netgi sausrymečio  metu.
Bet vieną dieną ji išėjo
Be lauknešėlio, verkdama.
Tą kart jos niekam nereikėjo
Ir buvo ji palydima
Šaltų, nerūpestingų rankų,
Užtrenkusių  piktai duris.
____________________
Sukniubo ties manuoju langu
Nuleidus verkiančias akis.

Ir tai ne sapnas, deja...
Šaltos sienos, nes šaltos širdys,
Belaukiančios, kad bent kada
Jas priglaus kas nors ir sušildys.
Čia - žemėje ir dabar
Klajoja  vienatvės šmėkla
Ir išbarsto kur tik  papuola
Savo  velniškai gają sėklą.
Saugai mažą gležną daigelį,
Vos tik iškišusį nosį,
Lyg savo pirmą vaikelį
Minkštučiuose pataluose.
Iš kur tau žinoti, kas dygsta,
Ne tu šitą sėklą pasėjai.
Gyvenimo veiksmas vyksta
Pamiršęs tikrą sėjėją.
Kai  skleidžiasi pirmas žiedas,
Jo kvapui ir spalvai meldiesi,
Lyg nujausdamas,
Kad  jam subrendus
Tu jau nieko nebeturėsi.
Vienatvė, laukimas ir jausmas
Vilties, kuri miršta paskiausiai.
O kas gi toliau mielasis,
Kodėl gi manęs nebeklausi?


Kaip šiandien gyvenu?
Skausmingai.
Likau tik kažkieno klaida
Užėmus vietą nedėkingai,
Bet su pretenzija į ją.
Vaikai subėgę gelbėt tėvą.
Tiksliau ne jį, o jo namus
Nėra kaltų, kad patikėjus
Į juos atsinešiau savus.
Atgal nepalikau takelio,
Savų namų nebeturiu,
Yra tik svetimi vilkeliai
Beurzgiantys, kad gyvenu.


Jausmai...
Juos keikia kas netingi
Ir nusivylę, ir laimingi,
Vieni už tai, kad pasigenda,
Kiti, kad per lengvai suranda.
Keistais keliais jie mus aplanko,
Ieškodami švelniausių rankų,
Širdies, kaip jūra didelės,
Kuri priglaus ir pagailės,
Supras, užjaus, pakels nukritus,
Sparnus išskleis dar nematytus
Ir nusineš į žydrą mėlį...
Nagi, palaukim truputėlį.
Jausmai...


Mus amžinai kas nors išduoda,
Gal būt ir juos kas nors jau išdavė.
Žinau, kad tai menka paguoda
Kada tikėti nebe išgali.
Eini žeme nuleidęs galvą
Paniekintas ir nelaimingas.
Matydamas tik juodą spalvą.
Pasauliui toks nereikalingas...
Griebiesi kaukės, tik ar reikia,
Geriau  visi be kaukių būtų,
Bet žodžiai... Žodžiai nebeveikia
Juos širdgėla  toli išgrūdo.


Sakai ne aklas? Ne beširdis?
Tai kas Tu Didis mano Prote?
Geriau  iš ilgesio numirti,
Nei nebejausti – tik galvoti.
Darbe, mašinoje, prie stalo
Tu  reikalingas, nemeluosiu,
Bet nenorėčiau, kad gulėtum
Nakčia pataluose šiltuose.
Deja, turiu ne tave vieną.
Dar – jautrią sielą, širdį, kūną,
Geriau lai ašarom išlyja
Visas bėdas, kur užsibūna.
Gimiau, kad širdimi pajausčiau
Šiltos akimirkos palaimą,
Tave aš Prote panaudosiu,
Tiktai ne ten kur vaikšto laimė.
Skausme išeisiu, bet žinosiu
Jausmų  neatperkamą galią,
O pasakyk man, mano Prote
Ar  Tavo jėgos šitaip gali?

Išgerki už mane šį liūdną vakarą.
Už pergales ir tai, kas nesvarbu
Ir už japonišką vyšnaitę sakura
Pražydusią tarp svetimų.
Už smarkų lietų merkiantį praeivį,
Už ašarą nubėgančią stiklu,
Už mūsų vaizdą veidrodyje kreivą,
Už tai, kad vis dar esame kartu.
Už tą vidinę netvarką ir maištą
Kasdienėje būty lyg pragare,
Kai kiekviena minutė tyliai gaišta
Iš mūšio lauko pasitraukdama.
Toj  spengiančioj tyloj mintis be ryšio
Nuvyk šalin ir jų prasmės nesverk,
Išgerki už mane šį liūdną vakarą
Už sielą pasiklydusią išgerk.

Tu toks nepaprastas, gyvenime,
Ir toks beprotiškai gražus.
Gėlės žiede, vandens čiurlenime
Atrandam žmogiškus bruožus.
Todėl Tave visi taip mylim,
Surašom į storas knygas,
Arba  lyg  maldą  šnabždam tyliai,
O Tu, žiūrėk, jau mus vedąs
Ir vėl nauju keliu į  tolį...
Naujais, nežinomais takais,
Arba sviedi į meilės guolį
Su išdraikytais patalais.
Pykstu kai palieki laižytis
Krauju aptekusias žaizdas,
Džiaugiuosi, kai galiu matyti
Šalia savęs visas spalvas.
Tu nenuspėjamas, gyvenime
Ir begaliniai  ir įdomus,
Todėl taip  kantriai išgyvename
Ir nuopuolius, ir kilimus.
Tu toks nepaprastas, gyvenime.



Aš piešdavau Tave jaunystėje
Ant balto sąsiuvinio lapo
Ir taip norėjau, kad užklystum
Į mano pasaulėlį trapų.

Ir atėjai. Tik vėlų rudenį.
Gyvenimas uždėjo kaukes.
O aš  nubėgau iš paskos
Lyg šimtą metų būtum laukęs.

Na, lygiai toks, kaip ir ant lapo-
Į kūną spėjai įsigerti.
Ir  aš pasimečiau laike,
Ir praradau atstumų vertę.

Nubėgau lyg  kvaila mergiotė,
Palikusi draugus ir protą
Į pilką kasdienybės rūmą,
Į  savo ateitį kuprotą.

Kur mano jausmo nieks nešildė,
Kur aš buvau tiktai Pelenė,
Kurios kurpaitės nieks neieško
Ir nepakvies į rūmų menę.

O juk aš piešdavau jaunystėje
Tave ant  sąsiuvinio lapo...
Nukrito kaukės rudeninės
Lyg sunkūs akmenys ant tako...

 
Ir vėlei į širdį tiesiai
Pačiu trumpiausiu keliu.
Skausmas skuteliais suplėšė
Ką turėjau ir štai neturiu

Padalino naktį į šimtą
Tokių pat vienodų naktų
Ir sukniubo diena išauginta
Ant gražiai įrištų  pažadų.

Ir kaip betikėti, kad švinta,
Kai sieloj gūdžiausia tamsa,
Kai pragaro ratą devintą
Pažįstu geriau nei Tave.

Kai randas prie rando glunda
Ir skauda iškarto visus,
Na kaip patikėti, kad bunda
Pavasario žiedas trapus,

Kai vėlei į širdį tiesiai
Pačiu trumpiausiu keliu.
Skausmas skuteliais suplėšė
Ką turėjau ir štai neturiu


Tavęs paklausčiau – negraži?
Bet juk tokia buvau ir tą kart,
Ištirpo akmenys širdy
Ir išgirdau upelį šnekant.

Tavęs paklausčiau – ne miela?
Kodėl  to nesakei iškarto?
Kada išaušo ta diena,
Kai sodo obuoliai apkarto?

Tavęs paklausčiau – svetima?
Tuomet kodėl manęs ieškojai,
O radęs vadinai sava
Ir minkštą patalą paklojai?

Tavęs paklausčiau- na kodėl
Lieku ant pliko rudens lauko,
Kai tokie debesys tiršti
Virš mūsų bendro namo plauko.

Tavęs paklausčiau, bet, deja,
Ne su manim šiandien kalbiesi,
Todėl net būdama basa
Geriau šią skriaudą nutylėsiu.


Juk galiu. Patikėk. Aš išliksiu
Būna begalę kartų blogiau.
Gal šiek tiek kitokia pasiliksiu,
Negu, kad iki šiolei buvau.
Gal šiek tiek atsargesnė, bailesnė,
Gal ilgai netikėsiu niekuo,
Abejinga visiems ir šaltesnė,
Bet gi ką padarysi ruduo.
Kartoju kaip maldą kas rytą,
Bandau patikėti savim,
Bet lašelis stiklu nusirito –
Mano ašara jam įkandin
Ir ištirpo tikėjimo aura...
Subyrėjo mažutė viltis
Ir vėl visą maldą iš naujo
.......................................
Juk galiu. Juk galiu...Tik  naktis
Nebenori šiais žodžiais tikėti
Mano kūną  glėby spausdama
Kol pro langą šešėliai žvaigždėti
Glosto žilstančius plaukus ranka.
.................................
Juk galiu. Patikėk. Aš išliksiu.

Taip ir nesukūrėm savo laimės,
Nepastatėm jai šiltų namų,
Nesiliovė persekioti baimės
Dėl tikrų ir netikrų bėdų.

Bilieto laimingo Vis ieškojom,
Kad pataptume turtingesni,
O jausmus pro rėtį išsijojom
Išmintį svetur palikdami.

Svetimą branginome kaip savą,
O savam gailėjome širdies,
Gal todėl į pirkią atkeliavo
Skausmo raštai ant juodos drobės.


Berželis palaidais plaukais
Lauku link pamiškės brendąs
Pasimatyti su draugais...
Tik nežinia ar liko kas.

Iškirto girią, o namai
Seniai parduoti svetimiems,
O senas beržas vaikelius
Išdovanojo pakelėms.

Pasikeitė  giria nūnai -
Kelmų lyg voveraičių tiltų
Pritūpusių visai žemai,
O jeigu tiktai jie prabiltų...

Tiktai kalbėti nevalia,
Aplinkui nugenėtos šakos
Ir tos tiktai tarpu savęs
Kai nieks nemato tyliai šnekas

Prisimena senus laikus,
Lajas į plotį ir į aukštį
Kur visad sukdavo lizdus
Ir jauniklius perėjo paukščiai.

Gražiai dainuodavo giria,
Jos aidas sklisdavo per klonius
Tik šiandien ji, deja, ne ta
Prie savo sužeistos svajonės.


Pralaimėjau tau, gyvenime, žaidimą.
Aš dar čia, bet jau visai kita.
Paskutinį saulės užtemimą
Dar ilgai nešiosiu širdyje.

Naktimis  sapnuosiu šaltą veidą,
Abejingą šypseną veide.
Na, kodėl gi tu mane apleidai
Rudenio vėlyvam kelyje.

Palikai ant skersvėjų žiemoti
Muštą, skaldytą, dalintą šimteriop
Nors lapus paliktum pasikloti,
Bet ir tų neliko rudeniop.

Šaltis varsto kūną, širdį, sielą,
Žvarbsta  žodžiai  palikti  vieni,
Palikau  kas miela  ir nemiela
Darganotam laiko  patvory...

Pralaimėjau tau, gyvenime...


Nubusk, mieloji mano drauge,
Jau pailsėjai, jau gana,
Mane gyvenimas išslaugė
Sugrįžk ir tujen pas mane.

Juk be tavęs aš tiktai kūnas,
Alpėjantis ties kliūtimis
Tad kelyje menkiausias  liūnas
Įtrauks į ten ir nebegrįš
Nei meilės alkis, nei svajonės,
Nei purpuriniai vakarai,
O mes visi mirtingi žmonės
Ir be tavęs mums negerai.

Sugrįžk, VILTIE, manoji drauge...
Širdy tau vietos atsiras,
Žiūrėk kaip debesys nuplaukia
Surinkę negandas visas.



Geriau neklausinėk. Skausmu išlyja.
Kiek truks? Težino tik pati lemtis...
Žaizda tokia, kuri ilgai negyja
Ir gal būt niekada nebesugys.

Mane ramina – išgyvena žmonės
Ir netektis ir kitokias bėdas,
Ir koks bebūtų išdavystės skonis,
Gyvenimui visam neužsitęs.

Tik nežinia ar taip sutryptas daigas
Į želmenėlį žalią  dar  išaugs,
Kol širdį kausto visagalis speigas
Ir rodos  nieks vardu nebepašauks

Nebežinai ar dar kuo nors tikėti,
Su žvėrimis pati virsti žvėrim
Ir niekas nebeišgali  padėti
Kol  kelias įšalo kasdien slydyn.

Geriau neklausk. Gyvenimą išdraikė
Ir plevėsuoja vieniša skiautė
Ant  raganos plaukelio trumpalaikio,
It nereikšminga ir tamsi dėmė.

Skausmu išlyja. Ir tegul sau lyja...


Už sodo rauda tėvas atsiklaupęs
Prie nulaužtos obels šakos
Ir šis paveikslas  rytmetį atplaukęs
Man kužda ...„ tu dalelė jos“...

Kažkas  rankas už nugaros surišo
Ir įbestą  paliko patvory.
Vieni apeidami sakys -pamišo,
Kiti praeis nepastebėdami.

Gal ir gerai, kai nieks tavęs nemato,
Negirdi skausmo sklindančio aplink,
Širdis lyg voverė baugšti ant rato,
Dar kart išgirsti bijo - pasislink...




Sumokam už klaidas... Tik ar visi?
O gal tos klaidos nevienodai  ryškios...
Gyvenimai apsiavę ir basi
Parpuolusios ant kelių  moteriškės.

Likučiai  džiaugsmo, nuotrupos  dienų,
Karoliai iš rausvų erškėčio uogų
Lyg ašarėlės kabo suverti
Ant vos be įžvelgiamų  laumės sruogų.

O iš dainų iškritę žodžiai skris
Laukais savas melodijas pamiršę.
Ant nuodėmių tiršta rasa iškris,
Kad niekad neišlystų į paviršių.

Ir vėl vienodai būsime geri
Vieni kitiems linkėdami palaimos.
Sumokam už klaidas... Tik ar visi?..
Kokia ta kaina už šlakelį  laimės...


Mylimas, geidžiamas,  laukiamas
Tiršti debesys renkasi jau
Ir rudenėmis mūsų palaukėmis
Jie vis slenka link mūsų arčiau.

O Tu  vis nerandi mano vardo
Parašyto ant tako ranka...
Jį pamatęs suprastum iš karto,
Kad vienintelė taip artima.

Kad tai aš naktimis  įsiskverbus
Į  nerimstančius Tavo sapnus
Vis kas naktį  kalbu kokie svarbūs
Ir reikšmingi ženklai aplink mus.

Mudviems liko dar mudviejų laiko
Ir dienų lyg karoliai gražių.
Aš šliaužiu link Tavęs tarsi sraigė
Su brangiausia  našta ant pečių.

Jei galėčiau, atskrisčiau paukščiu
Rudeninėmis mūsų palaukėmis.
Ar girdi? Ar girdi kaip šaukiu:
Mylimas, geidžiamas, laukiamas


Neverksiu ant tavo peties niekada jau
Nors niekad ir neverkiau, argi ne taip?
Tas noras priglust, atsiremt dvelksmu pralėkė
Pro sieną širdy pastatytą kitaip.

Kur skersvėjai gainiojo židinio dūmus,
Kur stingdavo oras vėlais vakarais.
O galu gerklės įsigėręs kartumas
Neleido tikėti tuščiais pažadais.

O jie buvo skupūs kaip ubago sauja,
Vienur kruopele nuriedėję  stalu,
Kitądien viltim įsigėrę į kraują
Svetimkūniu rėždavo tarsi stiklu.

Nešeisi lyg vėliavą savąją tiesą
Saldžios melagystės apraizgęs tinklais,
Kuri ir atrodė prieš veidrodį kreivą
Graži lyg princesė po Tavo sparnais.

Tik veidrodžiai dieną  pavertę į naktį
Supainiojo Tavo ir mano metus
Atėjom išeiti, išėjom - netekti
Pametę  širdies raktelius auksinius.

Neverksiu ant Tavo peties...


Kažkaip liūdnai  šis vakaras atėjo,
Nors naujo nieko, ta pati būtis.
Širdis lyg senas indas sutrupėjo
Neglazūruoto molio dalimis.

Už lango sniegas,  nesušiauštas vėjo,
Žibintas po lengva dulksnos skara
Tik šiapus lango dar vieni suėjo,
Ir aš tapau  dar  metais vyresne.

Kažkaip liūdnai...



Kai laša dienomis į širdį,
Joje nebetelpa jausmai,
Su metais visko prisipildo,
Geri ir negeri laikai

Susitelkia į vieną būvį,
Pavirtę vientisa drama.
Nustoję smėlio pilys griuvę
Nes jų  mažiau, arba nėra.

Svajonės talpios ir saikingos.
Tik nemažėja ilgesys
To kas nederamai pradingo
Vis bėgant, skubant dienomis.

Toksai tikėjimas – į  viltį
Ir visa tai, kas ateity –
Sparnai, kurie padės pakilti
Ir ko šiandieną neturi.

Kai dienomis į širdį laša...

 
Toks nepaprastai paprastas  vakaras,
Šiluma iš kertelių visų,
Kai į vieną didžiulį ugniakurą
Susibėga daugybė mažų.

Kad pažadintų atmintį snaudusią
Iš anų tolimiausių laikų,
Kai paklydę mokyklos skliautuose
Neberasdavom savo pėdų.

Išsisklaidė tvyrojusios paslaptys,
Grįžom čia su savu bagažu
Ir skirtingos visų mūsų paskirtys
Mums neleido pažeisti ribų.



Vėjas nešioja debesį tamsų
Lietus jau beldžias į langą,
O Tavo sieloj džiaugsmas negyvas
Mena šešėlį brangų

Siekia paliesti, išglamonėti
Kiekvieną  kūno kertelę
Tiesiasi rankos į tamsią naktį,
O ant stiklo lietaus lašeliai.


Tu neišeik išnešęs dieną
Nebepalikusią teisių,
Suklupę prie akmens kiekvieno
Neatpažinsime klaidų.

Vėl belsis praeitis į langus,
Vėl šūkaus alkanu balsu,
O žingsniai alinančiai trankūs
Neleis užmigt lig paryčių.

Blaškysimės kaltai po svietą
Ieškodami naujos dienos.
Ir nežinosim kas padėta
Ant slenksčio auštančios dienos.


Kiek kaukių Tu turi, mielasis.
Kiekvieną kartą su kita,
Ar bent viena laisva dar rasis
Manajam veidui tinkama?

Kad kaip ir Tu galėčiau žaisti
Gyvenimu ir likimu,
Kad  savo  sąžinę  išleisčiau
Su Tavo sąžine kartu.

Vienodai išsipaišę veidus
Pasauliui būtume savi,
O mūsų padarytos klaidos
Neliktų  priekaištai gyvi.


Trupa naktys ir krenta į gruodą
Krištoliniais varvekliais žemyn.
Įsisupęs į maršką vėjuotą
Bėga sapnas naktų įkandin.

Ir kodėl visos naktys lyg dvyniai
Kai už lango tokia velniava,
Ir kodėl  supratimai kertiniai
Pasileidžia per lauką risčia,

Tarsi bėgtų iš sąžinės guolio
Vejami  netikėtų jausmų
Beieškodami  savo keistuolio
Tarp daugybės protingų žmonių.

Trupa naktys...



Širdis vartus užvėrė
Ir smilksta tarsi žvakė
Nes laimės pasagėlę
Kažkas užanty slepia.

Laukimo akys  merkias
Pavargę ir užgesę.
Kažkur tai smuikas verkia,
Kažką laukan išprašė

Net patį skausmą skauda.
Naktis be žiburėlio.
Ant plento grumstas rauda
Be nuosavo šešėlio.



Po mano langu gluosnis susivėlęs
Lyg po nakties audringos – apsiblausęs,
Nors danguje nei vieno debesėlio.
Bet vėjas nesiliauja sielą šiaušęs.




Vėl klysiu, klupsiu, vėl save nuteisiu
Kai meilė tarsi smėlis – pro pirštus,
Tik nežinau ar dar ką nors  įleisiu
Pro savo sielos girgždančius vartus.


Subėgo varnai, sulėkė
Gelbėti savo grobio
Ir atsklendė aidas per mišką
Aimaną nešdams beglobio.

Suskeldėjo oras  įširdęs
Šiaušdamas plunksnas prieš plauką
Kol į dangų pakilęs varnas
Dairėsi naujo jauko.

Varniukai puolę pavymui
Aptemdė dangų  ir dieną...
Koks triukšmas dėl palikimo,
Ir kokia svetimumo siena.



Tai geltona skiautelė, tai raudona,
Tai mėlyna lyg ežero akis,
Kita tamsi, tarsi ruginė duona
Ant stalo išguldyta  riekėmis.

O kur manoji rožinė skiautelė
Lyg  žiedlapis nukritus iš dangaus
Mažutė, bet labai raiški detalė
Ant skiautinio gyvenimo žmogaus.


Ir vėl nerimastingai laukiu laiško,
Kurio vis nebaigia kažkas rašyt
Kasryt matau regėjimą neaiškų
Vejuos ir niekaip negaliu pavyt

Savosios laimės bėgančios pro šalį,
Kad pažiūrėt nors krašteliu akies,
Gal ji parodys man pačiai takelį,
O gal keliauti su savim pakvies

Į kraštą niekada dar nematytą,
Kur smėlio pilys griūna tik sapnuos,
Kuriam laiškai kiekvieną mielą rytą
Dėžutėje nekantriai lūkuriuos.



 



Ne visada vaikai kelius teisingus renkasi,
Širdies balsu šauki, o jie negirdi
Ne visada jų laimė Tavo rankose,
Gal ir ne visos svajos išsipildė.



Krito rasos ant pievų atolo,
Paupy žaidė laužo gaisai,
O naktis vis klaidino ir tolo
Slėpės trapūs  paparčio žiedai

Trumpoje tamsoje tirpo laikas
Įsitvėręs į mūsų rankas,
Budo rytas lyg alkanas vaikas
Ir pažadino mūsų svajas.

Kad atvertų užtamsintus langus,
Kad kvepėtų laukiniu medum
Kad slegiantys debesys tankūs
Iškristų  birželio lietum.


Lyg plačiai sparnus išskleidus paukštė
Prisikėlusi iš pelenų
Mano laimė stiebiasi į aukštį,
Nors atrodė  laimės neturiu.

Atsargiai paėmus ranką veda –
Klaidžiojam nežinomais keliais.
Kas pasakė, kad širdis į ledą...
Kad gyvenimas nepasikeis...

Lyg ištroškusi geriu jį godžiai,
Vėl semiu rieškučiomis apsčiai.
Išsisklaidė apsinešę suodžiai,
Išsiskirstė nekviesti svečiai...

Meilę vėl kviečiu vartus atkėlus,
Širdyje pavasaris ir tik
Vienas mažas įkyrus šešėlis
Kartais tarsteli – gal pasilik.

Išėjau į  plaukiojantį lauką
Ir neliko praeities vagų.
Kurgi Tu, mielasis mano drauge,
Mano  sielos broli, kurgi Tu?


Išbėgo metai į lankas
Ir nusklendė debesimis
Į  nepažįstamas rankas
Ir vėl lietaus lašais iškris
Svajonės, siekiai, pramanai,
Tikėjimas, saldi viltis
Kad tolin vedantys takai
Vingiuos gerumo salomis.
Dar viskas priekyje kur bus
Gražių, šiltų, gerų dienų,
Kur vėjai retkarčiais atpus
Šiek tiek  lengvučių debesų.
Neišsigąsk, ieškok ir sek
Savų svajonių įkandin
Ir eik keliu, kuris vingiuos
Tiktai pirmyn, tiktai pirmyn.



Lietus per stiklą ir per veidą
Nagais draskydamas vagas
Dar per anksti. Dar neatleido
Skausme įstrigusias žaizdas.
Net naktys pilnos neteisybės,
Paskendę sopulių klanuos...



Tarp begalinių pragyventų metų,
Tarp daug pavasarių ir daug žiemų
Neliko židinio, kuris studentų...
Aš neturiu namų. Aš neturiu namų.

Kai šeimos vakarais prie stalo šneka,
O laimė taip arti šalia visų
Aš vėl žvelgiu dangun į Paukščių taką,
Nes neturiu namų. Nes neturiu namų.

Kur pakuroj smagiai spragsėtų malkos,
Kvepėtų šiluma ir jaukumu,
Aš džiaugčiausi juose svečių sulaukus.
Tik neturiu namų. Tik neturiu namų.



Lyg senas vynas bučinys įkaitęs
Įsisiurbė į širdis ir jausmus
Tarsi iš ąžuolinės statinaitės
Užlieja kūno kampelius visus.

Apsvaigo mintys šilumos išalkę,
Aš vakarui prie kojų susmukau...
Jeigu gali, išpirki mano kaltę
Už tai, kad be leidimo įėjau.

Už bučinį liepsningą, už degimą,
Už tai, kad šiandien gyvenu Tavim,
Už trumpą, bet lemtingą pamišimą
Išdeginusi pažadus ugnim.

Išpirk manas kaltes ir aš išeisiu
Į tamsią naktį užgesint jausmus,
Bet jei pabelsi, aš ir vėl įleisiu
Atverdama Tau nuodėmių vartus.



Buvo viltys supintos į kasą,
Buvo žvilgsniai šilti ir šalia
Tavo rankos nubraukiančios rasą
Nuo suolelio vėlai  vakare.

Prigludau. Tarsi laikas ištirpo,
Temačiau tiktai Tavo akis.
Mūsų lūpose geismas sutvinko
Ir nubudo rusenus viltis.



Siunčiu Tau jūrą, jos pakrantės smėlį,
Koralą tikrą iš pačios gelmės...
Čia saulė stebuklus sutvėrė
Padėdama pakilti iš duobės.


Nemaldausiu daugiau aš Tavęs kaip anąkart,
Nesivysiu vingiuotu taku link rudens.
Savo širdį girdžiu nakčiai tyliai besakant,
Kad užteks, kad nereikia raudot prie akmens.

Kaip praeivis nešu savo skausmą pro šalį
Susisupus į šarvą dengiu savimi.
Tegul niekas nedrįsta, tegul niekas negali
Ateiti ir žaist užgauta širdimi.



                                     Kažkas nuraškė obuolius nuo medžių,
                                        Kažkas išsivedė tikėjimą, ir tiek...
                                         Teliko ant supjaustytų kaladžių
                                                        Dvi širdys...
                                                   Toks gyvenimas...
                                                         Perniek...

Kokia ta laimė nutekėjimo,
Ji būna? O gal jos nėra?
Tarp to beprotiško skubėjimo,
Tarp paklydimų skuboje

Beieškant savo laimės skrynios
Tarsi pasogos paliktos,
O ji lyg švarkas nusitrynės,
Beirstanti ir be sagos.

Tokia dalia. Bet tai neguodžia.
Nubudus kirvarpa širdy
Ant nemazgojamų paklodžių
Susuko lizdą paryty.

Po paskutinio pralaimėjimo,
Po dar vienos nuožmios kovos...
Tokia ta laimė nutekėjimo...
Ji būna? Nepažįstu jos.



Pasibelsiu į langą šįvakar.
Negesinki šviesos.
Tik paliki duris nerakintas,
O ant stalo kavos.
Aš ateisiu dosni ir laiminga
Ir tikrai ne sapne.
Pasakyk, kad esu reikalinga...
Kad svarbi...Aš jau čia.
Štai liečiu Tavo virpantį kūną,
Žvakė plazda kaltai...
Ne dažnais vakarais šitaip būna
Uždangstyti langai,
Kad nė vienas šešėlis nekristų
Ant mėnulio delčios,
Kol ranka nejučia pasiklysta
Šiurkščiuose marškiniuos.
Godžios akys nuslysta paviršium,
Sužaibuoja lange,
O mes geriame nuodėmę tirštą
Paslapties patale.


Kam rašyti neskaitomus laiškus,
Kam godoti dėl savo klaidų,
Jei gyvenimas širdį sutraiškė
Pačiu brutaliausiu būdu.


O aš maniau, kai būsime kartu,
Net vėjai liausis mūsų pusėn pūsti,
Kad laimė eis aplinkui tik ratu
Aplenkdama kiekvieną laiko spūstį,

Kas Tu ir aš turėsime namus,
Kuriems užteks tikėjimo ir meilės,
Kad Tu ir aš... Ir niekas neužpūs...
O liko tik ištroškę meilės eilės.



Kai Tau atrodys per vėlu, užeik,
Nušluostysiu dulkes nuo atminimų
Ir vėl užsklęsiu skląstinis. Nereik
Žaizdų draskyti rankomis likimo.

Nereikia šaukti svetimais vardais,
Suvert iš netekčių rožančių juodą.
Kai Tau atrodys per vėlu, užeik,
Ne visada ir ne visi išduoda.



Įsileiski pro širdies vartus,
Aš Tave seniai pro juos įleidau
Ir dalindama save per pus
Mintyse matau tik Tavo veidą.

Nardau akyse tarsi skliaute.
Jos lyg žiburėliai tamsią naktį
Tarp smulkių raukšlelių kaktoje
Taip anksti suskubę įsisegti.

Tyliai šnabžda nebylio kalba,
Ištiesiu rankas ramiai, iš lėto
Ir renku, lyg būčiau apsėsta
Trupinius gyvenimo korėto.

Įsileiski pro širdies vartus
Ir neklausinėk kodėl vėluoju.
Mano baltas angele, pabusk.
Aš ir vėl šiąnakt Tavim karščiuoju.



Suvirpu Tavyje lyg žvakė vėjy
Ir nurimstu nežymiai tęsdama
Tiktai akimirką Tave turėjau
Prie savo šono laimę glausdama.

Tiktai akimirką jutau palaimą,
Nesuvaidintą šilumą, rankas.
Širdy suspurdusi mažutė laimė
Ir vėl pabėgo į nakties dausas.

Tamsioj nakty išblyškęs veidas rauda.
Lyg būčiau išpardavusi save
Ir tematau tiktai beribį  skliautą
Paklodėj savo skausmą supdama.

Nubėgo sienom plazdantys šešėliai
Į naują dieną naktį vesdami
Ir trapią mano laimės pasagėlę
Grubiai sutraiško paliktoj nakty.


Nutolo nuo manęs kelių galybė
Paliko gilų pėdsaką jausmams,
Net smulkios nuotrupos tvirtai prikibo
Ir įsitvirtino visiems laikams.

Praslys pro šalį vienadieniai blyksniai,
Už miško paskutinis spindulys
Pasklis rausvu debesėliu ir viskas
Lengva rasa ant žiedlapių iškris.

Kažkas prieis, paglostys mano plaukus,
Priglaus prie savo spurdančios širdies
Ir nebeklaus, kodėl praėjo daug kas,
O jis sustojo... Vardan ko...Išties...

Ir viskas susilies į bendrą visumą,
Skausmai, randai ir dvasios skrupulai
Ir neieškosim kas išdraikė šilumą
Ir kokie buvo praeities karai.

Dvi širdys ištirpdys senas istorijas
Ir apsigaubę šiluma namų
Jau kartą padalintas teritorijas
Pavers tiesiog gyvenimu kartu.

Taip paprastu, taip aiškiu, taip kasdieniu
Neieškant turtų ir garbės tuščios.
.....................................................
Kad gerumu ir šiluma užburtų
Ir mes pradėsim nuo pirmos varčios.



Nukrisiu kelio dulkele į plaukus,
Pečiais nuslysiu lašeliu rasos.
Tik pakuždėk, tik pasakyk, kad lauki
Manęs, kaip visada buvau, tokios.

Nerūpestingos, vaikiškos, svajoklės,
Raukšlėtų metų neliestos širdies
Ant laiko nenurimstančios sūpuoklės
Bekylančios ant lyno netekties.

Aš būsiu Tavo aidas. Tavo balsas.
Aš Tavo pėdos sniego kauburiuos.
Aš – tyluma nakties, aš ryto garsas,
Nata iš nesibaigiančios dainos.

Tik pakuždėk, tik pasakyk, kad lauksi
Ir aš per tirpstančias laike dienas
Ant krašto debesies dangum atplauksiu
Ir nusileisiu tiesiai į rankas.


Jaučiu kaip širdyje upeliai tvinksta
Į upę sraunią, didelę, bekraštę.
Į jos bangas jausmai įklimpsta
Ir šaukia vėją atsigręžti,

Kad jis išskleistų stebuklingą skraistę,
Kad neštų laivą į pasaulio kraštą,
Mes jau negalime ilgiau užgaišti,
Mums nebelieka laiko užsisklęsti.




Šiąnakt vėlei mėnulis ant stiklo
Rašė laišką melsvais atšvaitais,
O sapne žiburėlis sutvisko
Neapsakomo grožio kerais.

Ir dar akys... Vienintelės tokios...
Tyros, tartum šaltinio versmė,
Ir tas veriančiai artimas juokas...
Nubundu, o ant stiklo  dėmė...

Gal mėnulis užmigo į rytą,
Gal užklojo tirštais debesim
Vos tik spėjau akis pamatyti,
Pasidžiaugt... O jos spruko tolyn...


 


 
Man nereikia Tavęs. Jau nebe.
Nors sapnai... Juk sapnams neįteigsi,
Kad visai išėjai, kad nėra,
kad viena šitą kelią įveiksiu.

Bet ir jie jau šiek tiek švelnesni,
Nebežadina tūkstantį kartų,
Nors kas kartą šalin vesdami
Vis tolyn nuo begirgždančių vartų

Mano ranką suspaudžia stipriau,
Kad dar kartą atgal nesugrįžčiau,
O juk aš vėl Tave sapnavau
Tarp skaudžių ir sunkių išdavysčių.

Aš naktyj, tarsi voro tinkluos,
Kurie niekur tolyn nepaleidžia,
Gal todėl, kad likimą vejuos,
O jisai tiktai žaidžia ir žeidžia.



Tempiau lig begalybės dieną,
Bet ji pabėgo su kitu –
Vos tik pakilusiu virš šilo
Gražuoliu jaunu mėnuliu.

Nubrido pievom kojos basos
Išlyginę nakties raukšles,
O ašarom sutviskę rasos
Suvilgė ištiestas rankas.



Nevyk šalin, jei nekviesta užbėgsiu,
Priimk kaip lauktą svečią iš toli.
Užkaisk arbatos. Pamažu atlėgsiu
Tiktai neklausk, kodėl tokia tyli.

Tiktai neklausk kodėl tokia pavargus,
Kodėl vis krūpčioju nors Tu šalia,
Kodėl į Tavo uždangstytus langus
Žvalgaus lyg  būčiau nerimu pilna.

Praeis minutės, valandos, gal metai,
Tik nevaryk, prašau, šalin šiąnakt
Suskilo išgalvotos laimės ratai
Ir nugarmėjo nuokalnėn sudegt.

Neišvaryk manęs šiąnakt į gatvę,
Į tamsą aitriai dvelkiančią kapu.
Aš nebijau mirties, aš nebijau vienatvės,
Tiktai bijau palikt tarp svetimų.



Slapukus sudėliojau
Į sielą, į širdį.
Tegul niekas nemato
Ir niekas negirdi,
Kai vaitos naktimis,
Kai į tuštumą belsis,
Kai suklups eidama
Ir, kai nuokalnėn versis.
Žvelgdama tik į priekį
Atgal nuklampos,
O visi kaimo šunys
Praeinant aplos
Atskalūnę praeivę
Atskalūnų šalies.
Tegul nieks negirdės,
Tegul nieks nepalies.


Matau Tave visur – danguj apniukusiam
Besėdintį ant krašto debesies
Ir ant viršūnės beržo susisupusį
Į jo dar neišgeltusias kasas.

Glėby laukų tarp žydinčių purienų,
Pavasario vagoj nesuartoj.
Šaukiu, glaudžiuos prie artimo, kasdienio,
Jaučiuosi taip lyg būtume poroj

Ne vieną dieną ir ne šimtą metų,
O kažkelintą kartą iš eilės
Laikiau Tave slapta, kur nieks nemato –
Širdies kertelėj  ant jausmų vagies.


Kiekvieną dieną laukiu apsilankant
Nors žodeliu, nors žinute trumpa,
Net jos menkam tikėjimui užtenka,
Kad nepaskęstų laiko tėkmėje.

Bet rytas aušta vienišas ir šaltas,
O vakarais, kai saulė už laidos
Gyvenimas beprotiškai suveltas
Nebeatranda savo atramos.

Nors laukiu...


Užgyvento turto jau pakanka,
Metai nugulė visus laukus.
Mūsų laikas tarsi upė slenka
Tik ne tas kur buvo, o kur bus...

Lai jisai nešykšti gero žodžio,
Nestokoja meilės ir darnos.
Jei prireiks, tegul į speigą gruodžio
Įberia žiupsnelį šilumos,

O nurengęs puošnią švenčių kaukę
Kasdienybei lieka atlaidus.
Juk kasdien daugėja tų, kur laukia,
Tų, kurie negrįžta į namus


Trumpėja dienos,
Skerspjūviai aštrėja-
Sulūžę lieptai,
Merdintys jausmai...
Ir mes į savo
Rudenio alėją
Kartu išėję,
Grįžtam atskirai.
Nelieka laiko
Žodžiui, minčiai, jausmui,
Širdis, lyg jūros bangos
Į uolas
Grėsmingai slenkant
Uragano gausmui
Sudaužo paskutines
Geldeles.
Trumpėja laikas...



Pasikeitė šukuosenos ir spalvos,
Varinės beržo kasos vėjy draikosi,
O apsiniaukusiame ežero paviršiuje
Geltoną lapą debesėliai vaikosi.

Drumsta bala prikritus klevo lapų,
Lašai sidabro maumedžio šakas
Išpuošę spindi prie praeivių tako
Linguodami žalvarines kasas.

Miškai laukus tauriom  spalvom vilioja,
Kedena plaukus rudenio vėsa.
Takus  auksiniais  kilimais nuklojo
Medžius apskabiusi pirma šalna.

Nukritę lapai  melodingai čeža
Po kojomis praeivio neramaus
Padovanodami rudens  peizažą
Ir gabalėlį mėlyno dangaus.



Aš jau gyju. Ir skauda mažiau
Ir aušra nebesvilina kūno,
Kai grįžtu kur jau kartą buvau
Už senųjų kupstų nebekliūnu.

Nebesvilina laužo gaisai
Ir diena į drauges jau taikos,
Aš gyva ir seni pelenai
Jau ne mano pievose draikos.

Aš jau gyju.


Aš pasakojau Tau save lyg knygą,
Vis puslapį po puslapio verčiau,
Ilga kalba vis painiojos ir strigo,
O mintimis tavas mintis skaičiau

Norėjau, kad pažintum, kad atrastum,
Kad pagaliau suprastum, jog tai aš
Ir gelmėse manų akių paskęstum
Atrasdamas visai naujas spalvas

Džiaugiaus, kad savimi mane sušildei,
Kad suradai tarp daugelio dienų,
Bet tu užtvėrei mano naivią širdį
Į tamsų narvą be jokių langų



Tie sunkūs likimo kirčiai
Rudenėjančiam  laiko kely
Verkiant vienišai šulinio svirčiai,
Drumstam atvaizdui jo vandeny
Ir  tikėjimo nūdiena kaina
Lyg ant kaklo pakibęs akmuo,
Ir laukimas, kuris nepraeina,
Ir ieškojimas vardan jo.




Tiesiog pabūkim...
Jau ruduo.
Jau vėsta.
Jau miglos tiesia kelią į namus,
Dar neskubėkime lašus nukrėsti,
Tuos paskutinius užsilikusius lašus,
Kurie talpino šilumą namų.
Tiesiog pabūkime...
Pabūkime kartu...




Atėjo ir išlygino raukšles-
Gyvenime, veide, kelionėje
Ir mes netekom dar vienos dalies
Taip paprastoj šeimos dėlionėje.
Atėjo ir išsivedė šalin
Kurios taip bijome ir nepažįstame,
Į ten, į kur dažnai tik mintimis
Arba sapnuos nukakti drįstame.
Mes viliamės, kad Tau tenai neskauda,
Ir, kad tenai nėra klaidžių kelių...
Tik kažkodėl mama vis rauda,
Nerasdama Tavęs tarp dukterų.
Mes Tavo pėdsakais dažnai keliausim,
Ieškodami atsakymų gijos
Kiekvieną rudenį tarp sodo vaisių
Ir tarp klevų rausvai gelsvos spalvos.
Sudie, brolau, išėjęs vėl sugrįši...
Kai anūkėlis krykštaus lopšyje
Mes vėl atrasime tą trapų ryšį
Kuris dažnai nutrūkdavo, deja.
Sudie, broluži, Žilvine, sudie!


 
Spalvų gausoj lengva melodija
Eilutėmis  tarsi per širdį.
Švelni  gražaus rudens rapsodija
Lyg mintys gerumu apgirtę.



Sau pažadu – daugiau negrįšiu,
bet kažkodėl vis sugrįžtu.
Sakysi, kad bandau atskirti
save nuo daugelio kitų -
tokių kaip aš – silpnų, bešarmių,
be perspektyvų ir bailių.
Tikriausiai tu teisus, nes laimei
nereikia leisgyvių žmonių.
Todėl ir sugrįžtu. Tikiuosi,
kad gal toje maišatyje
daugiau jau nieko nebijosiu...
Tiek laimėje, tiek bėdoje...


Nei man tavęs, nei tau manęs
Jau nebereikia. Keista...
Kiek buvo bandymų suprast,
Ir dar daugiau – atleisti.
Mums nepavyko. Ką gi... Tiek
Matyt tebuvo lemta
O štai dabar – lyg svetimi...
Išplukdome į krantą
Akimirkas iš praeities –
O patys – vėl už šiaudo...
Tik laikas išmestas dienas
Be gailesčio išgliaudo.
Ir lieka vien tušti lukštai
Iš mudviejų istorijos-
Pačios kreiviausios iš visų
Likimo trajektorijos.
Nei man tavęs, nei tau manęs...


Taip lengvai šį vakarą sninga
Akyse stingsta  laukas nubalęs,
O širdis ant sniego paklotės
Vis dar ieško laimės bedalės.

Bastūnės savo paklydusios,
Neprišaukiamos ir  nematomos,
Man taip jos šį vakarą stinga
Nors aplink tvyro baltos platumos.

Pirmas sniegas skaistesnis už baltą,
Net šešėliai šiek tiek privengia
Ir siaurą  laimės takelį
Balta drobule  uždengia.

Taip lengvai šį vakarą sninga

 
 
 
Apniūkusi, pritvinkusi diena
Grasina lietumi jau nuo pat ryto,
O aš einu į kelią be namų
Ir nebijau, kad vėl mane sulytų.

Rudens dangus dažnai liūtim grasina,
Ir kai sugrįžti nebėra į kur,
Keliauji  ten, kur nieks tavęs nežino
Dar nepažįstamu keliu svetur

Ir taip ramu, nes kas tave apgavo
To jau nėra, paliko už ribos,
O rankose tik tai, kas liko- tavo
Kelioninis krepšelis ant šakos.

Ir laisvė  eiti, kurti ir mylėti
Tikra, ne vienadienė užgaida
Aš išeinu pasauliui nusidėti
Be jokių  išlygų nors ir basa.


Padalinau savo kelią
Į daug mažų atkarpų
Gal todėl taip dažnai širdį gelia,
Gal todėl be Tavęs taip sunku.

Viena pelenais pavirto,
Kitos virto gėla
Tik viena atkarpa teko vilčiai
Ir ta pernelyg trumpa.

Bet griebiuosi jos tarsi šiaudo,
Kad išplaukčiau netektyse,
Kad ant mano palaikio plausto
Nutūptų meilė gležna.

Kad  išlikčiau žmogum be grimo,
Kad ateičiau be kaukės -  nuoga,
Kad neliktų klaikaus palikimo
Būti sau pačiai svetima.


Budėsiu paromis, gal metais
Vis laukdama ir laukdama,
Kad nepraeitum nepamatęs
Švieselės mirksinčiam lange.

Kad nepraeitum nepažinęs,
Kad  nesuprastumei kodėl
Gyvenimas kelius supynęs
Pro šalį veda vėl ir vėl.

Gal klysime daugybę kartų,
Gal klupsim eidami drauge,
Tačiau prie savo laimės vartų,
Ateisim vedini malda

Į savo ramų, jaukų uostą,
Į atlydį vidur žiemos,
Kur vėjo rankos randus glostys,
Kur baltas angelas globos.



Dangus žemei laiškus vis rašo ir rašo,
Plunksnakočiu baltu, o kartais skaidriu,
O mes renkame saujon kiekvieną  jo lašą
Lyg meilę be atlygio ir pažadų.

Ištirpsta, išdžiūsta jo pėdsakai slidūs
Tarsi niekur nieko nebuvo ir štai
Vėl atūžia audra tarp kalvų pasiklydus
Ir nugula žemę nauji parašai.

Širdimi geriam gaivą, atodūsiai gilūs.
Laukimo pašonėje vėl du keliai
Abu jie nežinomi, painūs, nebylūs
Kuriuo atėjai ir kuriuo išėjai.

Dangus žemei laiškus vis rašo ir rašo...


Mylėk aistringai ir karštai,
Kad kartą imčiau ir sudegčiau,
Kad tavo laužo atšvaite
Savęs akimirksniu netekčiau.

Mylėk ne žodžiais - akimis,
Kad į jų gelmę nugarmėjus
Tave išgerčiau naktimis
Kaip vandenį  įkaitęs vėjas.

Paimk už rankos ir išvesk
Kur vien tik meilės sodai žydi,
Kur širdys dvi tarsi viena,
Kur laimės niekas nepavydi.

Paimk už rankos ir eime...



Apkabinki. Atėjau sušilti,
Žvarbią naktį taip storai prisnigo
Nesakyk, kad negali pamilti
Ir, kad meilė išgalvota knygų.

Nekalbėki nieko ir šią naktį
Neskaityk laiškų žiemos rašytų
Atėjau sušilti ir sudegti
Paskutiniame lauže prieš  rytą.




Svyra plonos šakelės nuo sniego gausos,
Tolumoj baltas kelias ir  šlakelis dienos
Vis ilgės ir šviesės ir tame šviesume
Mes ir vėlei ieškosim savęs savyje.


Nei garso, nei judėjimo,
Tiktai balta tyla
Automobilių kupetos
Įrėmintos sniege
Po švenčių sumaišties,
Saliutų ir trenksmų,
Taip stebuklingai balta
Taip dieviškai švaru.


Vėl girdžiu tavo balsą toliuose
Pūgoje žodžiai stringa ir kimsta,
O balto pūko karoliuose
Visos  mūsų nuodėmės dingsta.

Tampam švarūs, tyri ir gražūs,
Susisupę į patalą tingiai,
Kol baltas žiemos peizažas
Paslėpęs kiekvieną vingį.

Kiekvieną skaudančią klaidą,
Kiekvieną  neužbaigtą bylą,
Žiūrėk, kaip į sniegą palaidą
Mūsų dienos  minkštai subyra...

 
 

Angelo sparnu mane palietęs
Nutūpei lengvai, su vėjeliu
Ir iš mano laimės pažadėtos
Liko visas kalnas pelenų.




Upeliu tekėsiu, drugeliu atskrisiu
Ir nutūpsiu tiesiai į Tavas rankas,
Vėjeliu pakilsiu, lietumi iškrisiu,
Tik mylėki meilę taip, kaip myliu aš.



Padainuoki vėjau dainą,
Tą, kurios dar negirdėjau
Apie mano smulkią laimę
Padainuok man, lauko vėjau.

Kur ji taip ilgai užtruko,
Gal kelių nebesuranda,
Kas užglostys ir sugydys
Paskutinį gilų randą?

Padainuoki garsiai, vėjau,
Kad išgirstų tavo dainą,
Pasakyk, jei nusidėjau,
Lai atleidžia ir pareina.



Aš Tau gėlių neskyniau,
Lange nešmėžavau.
Pakelkim taurę vyno,
Išgerkime, brolau,

Už Tavo skrydį laisvą,
Už plunksnos vingrumus
Ir už vidinę laisvę,
Ir dar už tai, kas bus...

Aš Tau gėlių neskyniau,
Todėl nevėlavau,
Tik sveikinimo laišką
Ant sniego parašiau.


Kiek kartų tau kartojau - meile, traukis,
Daugybę kartų užtrenkiau duris,
Kai priartėdavai, prašiau aš, - liaukis
Sekiot pavargusiomis pėdomis.

Kai nusigręždavai, šaukiau, – sugrįši,
Juk be tavęs gyvenimas perniek,
Tik Tau sugrįžus visos dienos ryškios,
Todėl manim ne visada tikėk

Kai šauksiu, kai varysiu, kai pavargsiu
Tave nešioti savo širdyje
Būk atlaidi. Netgi tada kai verksiu
Priglausk ir neišduoki niekada.

Kiek kartų tau kartojau - meile, traukis,
O šiandien vėl šaukiu – sugrįžk...

 

Liks tik pėdos asfalto fone,
Tai nueinančios, tai sugrįšiančios,
O ilgesio paslaptyje
Kelios dienos ir tos jau bevystančios.

Lyg šešėlis praslinks mintimis,
Nuvingiuos laiko rėžiais per dykumą
Atsimušę į dangų iškris
Į sieloj išdegintą  plikumą.
Liks tik pėdos...



Vakaras. Už lango gilios sutemos.
Mintys lyg šaudyklė tamsoje
Nardo per audringus laiko sūkurius,
Skęsta drumstame vandenyje.

Atsitrenkę į  likimo uolą
Dūžta siautulingoj patirty,
O ant vienadienio laimės molo
Supas vėjy  meilė nerami.

Laukdama jai pažadėtos vasaros,
Su žiedais, svajonėm ir  viltim
Kad į žemę kris tik džiaugsmo ašaros,
Kad negąsdins audros praeitim...

Vakaras  už lango. Šėlsta metai
Neramybėj blaškosi širdis,
Trupindama paskutinį ledą,
Kelyje, kuriuo atgal  negrįš.


Mes šnekamės... Kažkaip...
Bet vis tik šnekamės -
Tylėjimu į  pustuštę alėją,
Save be skausmo ligi rėžių plakame,
Bet niekas taip ir neaiškėja.

Kodėl, už ką?.. Kelintą kartą klystame
Lygiam kely, kur rodos jokio grumsto.
O gal tiktai įvardint neišdrįstame
Gyvenimo klaidom sudrumsto.

Ne jis mus, mes jį draskome ir blaškome
Neįsiklausę į vagos srovenimą
Ir niekada kaip žmonės nepaklausiame,
O kaip gi tu , gyvenime?...

  

Žinau, jei jau kartą išeisiu,
Neliks nei tavęs, nei manęs
Ir mūsų sunokusių vaisių
Jau nieks neraškys, nes neras.

Neliks to budėjimo dviese
Prie tirpstančios žvakės nakčia,
O tu ne mane jau lytėsi,
Mano vietą užėmus kita

Gers  tave tarsi dvasios šaltinį,
Akyse jos  virpės pilnatis.
Savo meilės aš vėl neapgyniau,
Liko tiktai sudiržus viltis

Kad ne aš paskutinė išeisiu,
Kad išėjus nerasiu namų,
O gyvenimo ratą pakeisiu
Nauju, nedėvėtu ratu.


 

Tie keliai jau seniai išsiskyrė
Likę rėžiai užžėlė  laiku
Netiesa, kad  tikėjimas mirė,
Kad neliko tiesų netikrų.

Akys verks, ir kvatos, ir ilgėsis
Nepavargdamos  laimės ieškos,
Nors širdį įsigėręs pelėsis
Dar ilgai vargins savo tinkluos.

Dienos bus lyg iš miego letargo,
Keisis daug kas, tik kelias, deja,
Tarp griuvėsių vingiuoti pavargęs
Trūkinės lyg sudilus styga.
................................
Mano kelias ir Tavo kelias


Nelaukia, bet mes einame,
Neieškome, bet randame,
Trumputę laimės valandą
Rūpiu džiaugsmu užkandame.

Į savo dvasios būseną
Ne viską įsileidžiame,
O savo klaidą būsimą
Iš anksto sau atleidžiame.

Nuplovę kelio liekanas
Išprausę dulkių kamuolius
Mes tiktai gero siekiame,
O darome nesąmones.

Dėsningai ir  kasdieniškai
Į audinį vyniojame,
O kas netinka draugiškai
Kitiems išdovanojame.

Sava tiesa švenčiausia,
Savi jausmai lyg mumijos,
Ir nežinia į ką dažniausia
Ta meilė įsikūnijus...


Išeis žiema,
Bus žemė iš po įšalo,
Laukai pasklis salotų žaluma
Ir kiekvienam primins jo seną įžadą –
Nubust kartu su bundančia žeme.
Keliai raitysis, pinsis ir klaidins,
Juk niekam nežadėjo lengvo kelio,
Ir žmonės eis, naujus kelius pramins
Ieškodami gaivinančio upelio.
Kiekvieną ves jo laimės pramanai-
Saldi viltis, svajonės, smėlio pilys...
Jau žinome kokie širdžių karai,
O jiems praėjus, kokios žaizdos gilios.
Bet net ir tai nesergės nuo lemties,
Skubėsime išgerti meilės vyną
Papėdėj vasaros trumpos nakties,
Kuri ir skauda, ir saldžiai svaigina.
Išeis žiema,
Bus žemė iš po įšalo,
Laukai pasklis salotų žaluma
Ir kiekvienam primins jo seną įžadą –
Nubust kartu su bundančia žeme.


Jei, meile, tu tikra, neišgalvota,
Jei tu gyva, pašauk mane ir lauk...
Per potvynius, per ledą ir per gruodą
Ateisiu, tiktai tu neužsigauk,
Jeigu iškart tavęs ir nepažinsiu-
Tiek daug jausmų apsimetė tavim-
Negink manęs šalin kol aš nurimsiu,
Įtartinom nepančiok sutartim.
Jei tiktai tu tikra, pati ateiki
Be savo iškilmingų puošmenų,
Graži, tauri, švelni ir ilgalaikė
Tarp vienadienių melo sūkurių.
...................
Ir lik tokia, jei tu esi, o meile!


Nubuskime meilei,
Lai verias į  širdį
Šilta ir  galinga
Gerumo versmė,
Pažadinkim meilę,
Paraginkim viltį,
Priglauskim begimstantį
Jausmą savy.

Nesirenka meilė
Nei metų, nei turtų.
Ir gražūs, ir svarbūs
Vienodai visi.
Ji keri ir moka
Užburti be vargo
Jos laukiančią širdį
Vienatvės kely.

Pasveikinkim meilę,
Jos bučinį švelnų
Ir karštą dvelkimą
Ant ledo lyties,
Iškelkime meilę
Lyg saulę ant delno
Virš savo painios
Ir kasdienės būties.

NUBUSKIME  MEILEI...


Mes tik moterys -
Dukros ir motinos.
Mus ir myli, ir žeidžia ir keikia,
Kažkas laiko gyvenimo votimis,
O kažkam mūsų mylinčių reikia.
Mes daliname širdį skiltelėmis
Negailėdamos - dosniai, be saiko
Bėgam, klumpam, pavargstam, vėl  keliamės
Ir maldaujam nubėgančio laiko,
Kad vaikai būtų sotūs ir gražūs,
Kad mūsų tėvai nemirtų,
Kad sušildytų, kad  mylėtų,
Kad saugotų, glaustų, apgintų.
Nes mes tik  skubančios moterys
Per  judančius laiko tiltus.
Takai išbarstyti rožėmis,
Jų spygliais subadytos viltys.
Ir vos tik rytojus išaušta
Mes ir vėl skubam į kelią
Į savo likimą išaustą
Įsiūdamos naują lopelį.
Mes tik moterys,
Gražios ir  mylinčios
Ir niekad nesikartojančios,
Trapios lyg gėlės žydinčios
Žieduos savo laimę sūpuojančios.
Mes tik moterys...


Mano, išgalvotas riteri, be žirgo,
Posmų daug tavy sutalpinau,
Tik ant laiško begaliniai ilgo
Savo vardo dar  neparašiau.
Neprašiau surasti  ir  suprasti,
Neieškojau  ir pati... Tačiau
Mano basas riteri be žirgo,
Širdimi kasdien tave jaučiau.

 

Išėjai, palikai, nesulaukiau,
O dabar, štai, ir aš išeinu
Krenta snaigės, gyvenimas plaukia
Ant ledo lyties upeliu.
Supas vėjo sūpuoklėse dienos
Trapiame vėriny tarp šakų,
Blaškos tamsūs šešėliai pasieniais,
Išeinu. Išeinu. Išeinu.


Tyliau... Ar ne girdi kas daros
Už lango draskos praeitis
Nepasitraukia, verkia, baras
Klebena užtrenktas duris

Vis nepavargsta, vis grasina-
Įeis ir nieko nebeliks,
Stebiu tarsi nebylų kiną
Ir laukiu kol mane paliks.


Užkodavome meilę...
Ir nieko!?...
Viskas liko kaip buvę anksčiau
Tik tie žingsniai
Dažniau atsilieka,
Tik tie žvilgsniai
Nebylūs dažniau.
Ir  paletėje spalvos išnyko.
Juoda – balta, ir jų mišinys
Lyg rakštys į odą susmigo
Ir  liovės judėti ašis.
Užkodavome meilę...
Ar sotūs?
Atsitvėrę ramybės tvora
Net savo gyvenimo soduos
Nebeieškom žiedų,
Nes diena
Vos tik saulei pakilus
Pavargsta,
Nes naktis – be sapnų,
Ne naktis...
Užkodavome meilę...
Kas vyksta?
Su Tavim, su manim,
Su mumis...



Mano laimės švytuoklė ir vėl nuo manęs
Nuskubėjo į priešingą pusę, nuskriejo
Ir vis tempia tolyn voro nertas gijas,
Ir vis draiko laukuos rankom rudenio vėjo.
Bet juk turi kažkas pasilikti ir čia...
Kai subirs paskutinė pasenus dėlionė,
Gal tada kas pašauks, gal tada kas pakvies
Į nelengvą, bet žemiškai ramią kelionę.
Atsirems, prisiglaus, pasakys, kad manęs
Jau ieškojo seniai, kol surado netyčia,
Patikėsiu nors mano senas svajones
Griovė ištisos liūtys skriaudos ir patyčių.
Atsirėmus į petį nebūsiu našta.
Man užteks tiktai žodžių šiltų ir tvarkingų
Gyvenau ne savim, gyvenau - ne save,
Bet nors kartą norėčiau nubusti laiminga
Ir graži, ir gera... Patikėsiu ir tuo,
Nors matau savo veidrodyj veidą raukšlėtą
Aš tik noriu rytais nuprausti rasa
Ir užimt ne kitos, o tik savąją vietą.
Virdulys teatleis, jei nubusiu vėliau,
Jei rytus Tavimi, ne kava užsigersiu
Jei čia Tu, pasakyk kad šį kart suradau,
Aš iš ašarų savo rožančių suversiu.


Pavasario papėdėj  sidabrinės sruogos,
Žėrutis spindi beržo kasose
Dar vakar medžių šakos buvo nuogos,
O šiandien vėl sužvilgusi žiema
Pritūpus iškilmingam reveransui
Ori, skaisti, lyg išdidi dama
Mums tiesia atsisveikinimui ranką
Išeidama, bet neišnykdama.


Vis tankyn, duslyn alsuoja vakaras,
Kūnai išsiilgę šilumos
Renka paskutiniam laužui pakūras.
Ar užgesęs laužas suliepsnos?

Rankos klaidžioja tarsi paklydę,
Venų šokį ausimis girdi,
Veržiasi į vieną siaurą brydę
Netekties šešėliai negyvi.

Šiluma bevirstanti  karštį,
Akys spinduliuojančios geismu
Dreskia dar visai neseną tvarstį
Nuo ilgai negyjančių  žaizdų

Nežinia kažkur ištirpsta laikas.
Trumpame kely tik Tu ir Aš
Kuriame trumputės laimės tvaikas
Paskandins abu ir pats nuskęs

Gal į nežinią, o gal į nebūtį,
Tik ryte jau būsim nebe tie
Sukryžiavę praeitį ir dabartį
Klausim ką tu padarei širdie?


Upės grįžta į savo vagas
Numazgoję  pakrančių  žilvyčius,
O vandens apsupty  lankose
Braido senos pavargusios gryčios

Užauginę daugybę vaikų,
Išlydėję kelintąją kartą
Braido gryčios būtuoju laiku
Vandens atspindy apsivertę.


Ko gero...Daug ir visko.
Kartais nieko.
Užtai kiek kart
prie praradimo slėnio,
kur rodos nieko švento nebelieka,
tik skersvėjai širdy kasdieniai.



O duetu kalbėti gera,
lyg muziką šešėly išgirdai...
manau, kad eilėmis
dainuoti dera
kai širdys suskamba
lyg du balsai.


Metai prisirišo prie manęs,
gal tai aš įsikibau į juos...
liko  žodžiai gulę į eiles,
menkos pastabėlės pakraščiuos:
apie tai, ko laukdavau kasdien
o nebuvo nieko panašaus
į šaltinio kerintį srovenimą,
į kažką nepaprastai gražaus-
svajone nutūpt į vėjo plaukus,
nugarmėti krioklio pursluose...
Na, o nieko tokio nesulaukus
viskas liko tik paraštėse.

Tikrai ne viskas paimta ir atiduota
Deja, bet taip ir liks, ir  tai gerai.
Gyvenimas ir sveikas, ir ligotas
Jis mus ant menčių guldo įvairiai.
Daugybę juodraščių jame prirašėm,
O paraštes išmarginom klaidom,
Ilgom naktim vis meldėme ir prašėm,
O jis nusekdavo kitom pėdom.
Skausme pažįstame tiesas ir klastą
O išdavystėje - vieni kitus
O viltys? Viltys niekada negęsta
Kol gyveni ir kol esi žmogus.


Lyg iš ano pasaulio...
Kas tai?
Nubėga kūnu šiurpuliais...
Gal gi išeikim pasivaikščiot
tais ilgesio takais...
Kol neužpūtė sniego pūgos
Sugrįžti ne vėlu.
O kaip norėčiau Tavo veidą
Atrasti tarp eilių...


Išeina šiluma, palikdama tik tylą
Iš praeities į ateitį nebylią
Palikdama tik ilgesingą viltį
Ir begalinį  troškulį pakilti...


Kiekviena  pradžia graži lyg nuotaka,
Paslaptinga, geidžiama, viliojanti
Vos tik nusimetus lengvą nuometą
Lieka laimės kelyje klajojanti,
Besiblaškanti, lyg pienės žiedas,
Kartais skausmo lydima  prieš vėją.
Širdimi išgirsta ir pajaučia
Kada laimės budeliai artėja.
Bet ir jie ne amžini prieš laiką,
Ir tuomet, kai rodos viskas baigės,
Vėl į plaukus sukrenta tos pačios
Viltyje sustingę meilės snaigės.
Ratas vėl  braškėdamas  nubunda
Ima suktis, šaukia kilt ir  bėgti,
Širdyje nenuorama pagunda
Nebeleidžia  niekur pasislėpti...


 
Plaukia mintys, veržias iš krantų
Kasdienybėje joms jau per ankšta
Ir iš Tavo pievų paprastų
Žengia per molinį pluktą slenkstį
Į gyvenimą  be prarasties,
Be apgaulės svetimos ir savo
Ten kur lauks ir visada mylės,
Ten, kur niekas  nieko neužgavo.
Smilgų vasara dar prieš akis,
Prieš akis saulėlydžiai raudoni
O pati gražiausia paslaptis
Dar tik ruošiasi ilgon kelionėn.




Paraštės rausta
Kol vėjas uogas nokina
Lemties gramatikoj...


Sagokit širdį!
Visa kita išnyra
Potvyniams slungant.



Permerktas takas
Vasaros liemeniu šliaužia.
Verkia papartis.

O Vizijos skambėt daina turėtų,
Juk tai svajonė gimstanti kasnakt...
Deja, čia tiek kartėlio neravėto
Čia mes ateiname savęs netekt.
Savų jausmų,  skausmingo patyrimo,
Čia paikas pyktis drabstosi purslais,
Čia mes tokie tikri, be jokio grimo,
Šarvus numetę liekame nuogais.
Išeidamas manai, jog nebegrįši
Ir vėl lyg nevalingai užeini,
Toks tas pasaulis vizijų – be ryšio,
Todėl, kad  būnam patys savimi...


Į niekur...

O rytas vėl į niekur...
Už posūkio – miražas,
Ir  niekur nepalieka
Slogus minčių bagažas.
Galėtum – išmainytum,
Ar perleistum už dyką...
Kelionėje į niekur
Jau nieko nebeliko.

 

Dienos kvepiančios rudeniu
Braido po rasą
Voratinkliuos supdamos
Sielvartą basą,
Lyg kūdikėlį
Savo užantyj
Supa, ramina
Rudens pakrantėj.
Glosto  pasėmę
Saulės į saują
Ir  atnašauja, ir atnašauja.
Dienos kvepiančios rudeniu...



Skvere tarp tų dviejų pavasarių
Užaugo medžiai ir vaikai
Neliko net vaikystės pasakų,
Kurias man vakarais sekei.
Neliko žydinčių aguonų-
Jos virto nuodėme  grasia,
Nors virš  žaliuojančių dirvonų
Plevena  praeities dvasia.
Ieškojau pėdsakų vaikystės,
Tik jų seniai ten nebėra,
Skvere tarp tų dviejų pavasarių
Močiutė su anūkėle...



Atėjus iš nakties
Į naktį grįšiu
Į tamsią nežinią įbrisiu vėl
Ir nebeklausk ar  dar kart pasiryšiu...
Atėjus iš nakties, į naktį grįšiu,
Labai prašau, neklausinėk kodėl.

Šioje slaptyj
Mums nebeliko vietos,
Dienoj taip pat mes likom svetimi,
Tik kelios valandos abiems žadėtos...
Šioje slaptyj mums nebeliko vietos
Išeikime  neatsigręždami.



Voratinkliai suplyšę draikosi pavėjui,
Rasos lašeliais žemė nuberta,
Gyvenime, Tu tiek man daug žadėjai
Sakyk, kodėl jaučiuosi palikta
Tarp skersvėjų atviroje laukymėj,
Kurioj beviltiškai užuovėjos dairaus,
Gal pakalbėsi Tu su manimi, Likime
Kol žemėj duobę  nebūtis išraus.
Gal atsakysi man į klausimus užduotus-
Ar reikia žemėj būti žmogumi?
Kiek daug tokių, kurie kitus išduoda
Drabstydamies purvu ir tulžimi.
Bet gi ir jie  taip pat žmonėm vadinas
Ir kartais rodos - žemei savesni...
Nesupranti koks žanras - cirkas, kinas,
Kada krauju, ne ašarom verki.



Tos pasakos be pabaigos, be galo
Gražu- klausau ir vėl nebeklausau...
Gal būt kitai nuo jų širdis apsalą,
Bet man užtenka jų - labai prašau,
Nesikartoki tūkstantąjį kartą
Ne man, o sau  šias pasakas seki.
Nepakeliui. Pametę žodžio vertę
Išlikime bent sau ištikimi.




Vaikystės skaros permestos per kelią
Dažnai  ir vėl aplanko naktimis,
Žema, jauki  berūkstanti pirkelė
Mažais langeliais žvelgianti toli.

Šalia boluojantis ramunių  laukas,
Beržynų juosta, juosianti namus,
Tie vaizdiniai lyg pasakos išplaukia
Pažadindamos prisiminimus.

Tai laimės didelės mažutės salos,
Čia viskas tikra, net paliest gali,
Įbristi ten, kur telkšo blyškios balos,
O saulė ridinėjasi griovy.

Basa vaikystė žliugsinti per kiemą,
Saldžiausios uogos tos, kur pas kitus,
Kiek užmatai  per  mažo lango rėmą,
Tiek ir užtenka. Juk matai savus.



Trapios vaikystės dar trapesnės skaros,
Sudilęs seno laiko audinys,
Užaugome laimingai - nes be karo.
Tik ko gi krūpčiojame naktimis?




Neišmokau atsijoti-
Kur grūdai, ten ir pelai.
Pasakysite- beprotė!
Kas čia žino kas gerai...

Ne kiekvienas gali kautis
O po to verkšlent, deja,
Kad negali pasikliauti
Netgi tais, kurie šalia.

Sėkmę gaudau lyg drugelį,
O ji sklando pavėjui.
Kartais pralekia pro šalį
Kartais nutupia danguj.

Kol diena lietum pravirksta
Širdyje klaiki sausra.
Debesys manim pritvinksta
Ir ištirpdo lietuje

Visą mano prigimimą
Paiką užmačią gamtos
Ir tą kvailą pripratimą,
Kurio nieks neatsijos.


Išlingavo metus laiko vygė palaikė,
Išliūliavo girgždendama  amžiaus sijas,
Siautė vėjai nuo lapkričio ūkų apsvaigę
Blaškė audros ne kartą sudraskę bures.
Liko nerimas jaunas išdeginęs brydę,
Ir jausmai nepažįstami ir svetimi.
Kažkas ėjo –išėjo, kažkur slydo-praslydo
Liko atgarsiai aštrūs lyg peiliai širdy.



Visos tiesos lentynose guli.
Ten ir Tavo ir mano tiesa
Jau seniai po voratinkliais dūli
Paskutinės pradžios pabaiga.

Visko daug ten - tikėjimo dulkių,
Nemiegotų naktų trupinių...
Prisitaikė  ir jaučiasi puikiai,
Nes ten niekas nevalo kampų.

Pasiknaisioja kartais kaimynas,
Nusišlapina šuo prabėgom,
Karts nuo karto įlūžta lentynos
Su pasenusiom savo tiesom.

Et... Ir kam jų šiandieną bereikia-
Nemadingų, senų  ir karčių
Gal tikrai padėkokime laikui
Dėl visų patirtų netekčių.

Gal taip reikia - pakrikštyti tiesą
Netikrais, pramanytais vardais...
Ir išeiti... išnešti į šviesą...
Su tikėjimu, kad pasikeis...




Iš delnų į delnus širdį perduodu,
Virpančią, nerimastingą širdį,
Tegul ją globoja, myli, saugo,
Tegul josios tylią šneką girdi...


Jei taptum tu virsmu į kelią,
Akmenėliu riedėčiau tavimi,
O jei atgimtumei į beržą žalią,
Aš parašyčiau laišką anglimi
Ant balto balto beržo tošies lapo,
Kad neištrintų laikas paslapčia.
Tegul kas nori ir ką nori šneka-
Kol tu dangus - aš - jūra atvira.



Nežinau kiek kas kainuoja,
Nežinau koks laimės skonis
Savo sąžinę matuoju -
Aš sveika, ar jau ligonis?

Gal kažkur kažką praleidau
Ar kažko suprast nespėjau,
Rodosi visiems atleidau,
Netgi tiems, kam nenorėjau.

Nepataikau vis į koją
Siautulingam karnavalui,
Savo nuodėmes atkloju-
Stebis žmonės - kokiam galui...

Lyg iš kosmoso atskriejus,
Nepažįstu savo žemės
Su apgaule susidėjęs
Daug tvirčiau ant kojų remias.

Mintiju, o gal taip reikia,
Kad galėtum išgyventi.
Kas čia žino kam ką teikia
Neužtikrintumo šventė...



Nesivaržyk. Mums galima jau viskas.
Visi pavojai liko  kaži kur
Gyvenimas be prieskonių juk prėskas,
O meilė, atsibeldus iš svetur
Tegul  gi atveria vartus lig galo,
Tegul nors kartą būna savimi,
Ir širdys  tos, kur kažkada užšalo
Lai sualsuoja laužo ugnimi.
Tik nesakyk, kad per vėlu, girdėjau
Nekart  taip žmones kalbant. Netiesa.
Tegul kartu su ugnimi ir vėju
Nubunda tai, ko rodės  nebėra...



Senom pėdom, senais  takais
Išeisime į kelią dviese.
Ant to suolelio po beržais
Prisėsim ir ilgai tylėsim

Nuslydęs šalis nuo pečių,
Kaip anąkart skarelė parke
Primins naktis ligi gaidžių
Ir  Tavo nemadingą švarką...

Kurio apgaubdavai pečius
Prieš saulei tekant virš klojimo,
Kur savo virpulius visus
Aš slėpdavau lig pamišimo

Kad nesuprastumei jausmų,
O juk ir nebandei suprasti...
Tik nuėjai kitu keliu
Tų rojaus obuolių atkąsti.

O šiandien štai ir vėl  kartu
Senais takais per seną parką...
Tik Tu visai jau nebe Tu,
Nors rodos pakeitei tik švarką...

Ir aš be virpulio širdy,
Seniai visi jausmai išblėso
Jau vakaras  ir jau vėlu,
Ir ką jau čia beišsėdėsi...



Kol pavasaris savo glėby
Spaudžia jauną nekaltą mergaitę
Pajunti kaip jausmų sukūry
Tavo metai šėlioja įkaitę...

Laukime, amžinam laukime
Nevalingai sekundės išbyra
Ir belieka poetui, deja
Tiktai arklas, knyga ir lyra...



Ši dvikova painių minčių
Kaskart naujom spalvom pražysta
Nėra jokių čia paslapčių
Net tiems, kurie ir nepažįsta

Du pasiklydę pakeleiviai
Su plunksnom vietoje strėlių
Net vakaro vėlyvą metą
Ties baltu popieriaus lapu

Nulenkę galvą  širdį skrodžia
Visiems, kurie čionai užsuks
Ir tarp eilučių, ir tarp žodžių
Ieškos kas dvikovoj suklups.

Bet dvikova ši daugialypė-
Kūrybos varoma ašis.
Kiekviens savaip ieškos kur slypi
Pati didžiausia paslaptis.

O mes tik mažuma poetai,
Nes rašom metraštį kreivai,
Kur tarp eilių tik siluetai,
Ir meilės buvusios aidai.



Nesuspėsim mes jiems iš paskos -
jie byrės lyg smiltelės tarp pirštų...
Pyksim, barsim, mylėsime juos
ir maldausime, kad nepamirštų
mūsų metai savosios pradžios,
tų srovių, kurios nešė lyg šapą
ir dienų siautulingų kančios
kur su meile pirmąja prašapo.
Visų turtų nešiotų širdy
ir nė menko krislelio užantyj...
Buvom naivūs, jauni ir kvaili,
kol išmokom protingai gyventi.
O dabar, kai jau viskas toli,
mūsų metai mums patalą kloja
ir senųjų jausmų sūkury
sentimentais nakčia užliūliuoja
Supam savo jaunystę lopšy,
o širdis tarsi drebulės lapas
vis dar ieško to laužo, kurį
vėl kūrentų, vos jam užsidegus...
..........................................
Visko buvo ir visko dar bus
kol eini, kol džiaugies, kol juokiesi.
Jausmo aidas lyg stiklas trapus,
Gal todėl jo per amžius ilgiesi...


Ponia iš Plungės, iš Telšių,
Iš Kauno, Klaipėdos -
Tos pačios viešnios renginių
Su šypsenom  veiduos.

Vardai žurnaluose visuos
Ir TV laidose,
Na. O jose  - tuščios kalbos
Lyg kuojų ežere.

Gyvenimai nepaprasti
Tiek  vyrų, prabangos...
Tiek laimės būt antra, trečia
Ir tiek jau tos bėdos

Kažkas sėdėdamas namuos
Žavėsis, pavydės
Tos laimės šventės amžinos
Ant svetimos kėdės.

Gražu matyt, gražu girdėt
Kad mylimam krašte
Tiek grožio... tik kur jį padėt
Kai joms lygių nėra.

Ponia iš Vilniaus, iš Šiaulių
Ir vyrai lyg arai...
Na, nepavydžiu. Gyvenu...
Tiktai virtualiai...

Nereik stilisto paslaugų
Nei prabangios suknios.
Užtenka marškinių vienų
Ant tos pačios skuros

Draugams tokiems patiems kaip aš
Linkėjimus siunčiu
Ir perduodu geras dienas
Virtualiu keliu...



Miesto žemė jau bunda po grindiniu
Stumia žiemą šiukšles suslėptas,
It išganymo laukia  vienintelio
Saulės blyksnio į savo valdas.
Kad sušiltų  po einančių  kojomis,
Kad  nubustų  gyvybė joje
Ir priėmus dangaus paaukojimus
Šilkine apsisiaustų skara.
Kad į širdis suplūstų tikėjimas
Kiekvienam savimi ir darbais,
Kad bedvasis  bėgimas, skubėjimas
Neužtemdytų saulės rytais.
Kad mes būtume žemėje žmonės
Kad galėtume saugoti ją
Nepavertę savosios kelionės
Tik pavasario šiukšlių krūva.


Atsitvėrę sienomis gyvenam,
Uždara širdim, idant durim
Virtualios erdvės tarsi mana
Kur besusitinkam su Tavim.

Kalbamės... Net kartais atviraujam,
Žodin įtalpindami save
Ir vis ieškom bent lašelio kraujo
Tekančio pulsuojančia ranka,

Kūno šilumos,  švelnaus buvimo,
Trupinėlio laimės tarp delnų
It sapnuojamo prisilietimo
Paukščio sklandančio virš debesų.

Rodosi, gyvenimas net verda,
Viską pabandai išjaust širdim
Kol barbena pirštai lyg per  skardą
Klavišais alsuojančiais Tavim.


Kartais buvai manimi,
O ir aš Tavimi -  ne kartą...
Plaukėm minčių vedami
Į mums nepažįstamą krantą.
Lipom aukštyn ir danguj
Debesis rankomis žarstėm,
Kol sielos pačiam viduj
Savo tikėjimą narstėm.
Buvom laimingai  savi,
Buvom ištroškę  viens kito.
Springo laužai nakty
Nuo įkarščio dar nematyto.
Buvome vienas kitu...
Tik kada visa tai pradingo?
Tarp laimės griuvėsių  senų
Nebeliko savaip laimingų...


Ko reikia meilei?
Ar užtenka
atleist
ir vėl keliaut
laiku?
Kada ją
palaikyt už rankos-
kai šalta,
ar kada slidu?
Kada neleist išeit,
stabdyti
nuo paklydimų
ir bėdų?
Kada jai galim
pasakyti,
kad pavargau,
kad išeinu?
Kaip ją apsaugoti
nuo skausmo,
nuo aštriabriaunės
netekties
ir besiartinančio
gausmo
naujos nežinomos
grėsmės?
Ko reikia meilei?
Ko jai reikia?
Pakločiau viską
ką turiu
prie josios kojų
nuodėmingų
dėkodama,
kad dar esu.


Nieks nekaltas.
Čia niekas nekaltas.
Palaidūnė lemtis išdykavo-
Jausmo stygomis
Tarsi gitaros
Taip lengvai
Širdyje pripėdavo.
Nesakyki, kad skauda,
Kad peršti,
Tai netikros
Ir laikinos bėdos...
Jau pats laikas
Nudrėksti tvarstį
Prie suskilusios
Geldos prisėdus.
Ir atvert savo
Sielos langus
Į gyvenimą
Juodai baltus
Lai nubus spalvos
Blyškios ir vangios
Juk čia niekas
Niekas nekaltas.


Man nereikia auksinių purienų
Lai jos džiugina širdį laukuos
Aš tik tavo pabūsiu šiandieną,
Nes tik tavo ramybės ilgiuos.
Aš tik tavo pasaulyje būnu
Savimi, suvisai savimi
Ir už metų didybės nekliūnu,
Ir už numesto grumsto kely.
Su tavim saulė kyla ir leidžias,
Minkštame debesų patale
Tu ateik, kai pavasaris skleidžias
Širdyje, nors už lango žiema.


Mūsų mamos

Per šimtmečių sandūras,
Per didžiausią gyvenimo  slenkstį
Savo įsčiose mus išnešioję
Mums atstoja
Švenčiausiąjį ramstį.
Jos kaip saulės mažutė salelė,
Kaip Šventasis tikėjimo raštas,
Ir Šviesa, ir gyvybės ugnelė,
Ir brangiausias pasaulyje kraštas.
Tik jose mes save ir atrandame
Vis iš naujo kartodami pamokas.
Ir žodžius teisingiausiai suprantame
Tik tuomet, kai į motinas remiamės.
Mūsų mamos nesensta, jos žydi
Gėlėmis iš vaikystės darželio.
Mūsų mamos... Jų Pasakas lydi
Aitvarai į palaimintą kelią.
Su Jumis, mūsų mielos kerėtojos,
Ir džiaugsmai, ir gyvenimo dramos.
Jūs gyvenimo tylios stebėtojos
Ir kovotojos mūsų neramios.
Su Jumis širdimi ir  tikėjimu
Prie kasdienių darbų panoramos
Mes netolstam, bet nuolat artėjame
Prie pradžios,
Kur mus atvedė mamos.
Mūsų mamos.



Tėčiui

Kokiais tik nešaukiame
juos  vardais-
Tėvuk, Tėveli,
Tėte, Tete...
Už jų pečių mes
jaučiamės saugiais,
nepaisydami išminties,
nei metų.
Jie mūsų  atrama
ir parama,
Užuovėja,
vaistai suskaudus,
Kai vietos nerandi
ir net tada,
Kai  reikia lopyti
jausmus sugriautus.
Jie visada atrodo
stipresniais
Nei patys jaučiasi
ir mes galvojam,
Kad  ši tvirtovė
nieko neįleis,
Arba išvys,
jei kas ir įsibrovė
Vidun neklausęs,
nekviestas, nelauktas...
Už mus kovos
nebodama sveikatos,
O mes manysim,
kad gerumo srautas
Niekuomet neišseks.
Prie jo įpratus
Taip lengva
pasisemt iš to šaltinio
Ir vėl išeiti
į pasaulį margą
Kol mūsų Tėčiai,
Tetės ir Tėveliai
Mus saugo nuo
visų bėdų ir vargo.
Kokiais tik
nevadiname vardais...
Tėvuk...
Tėveli...
Tėte...
Tete...


Toks atotrūkis  dvasios ir kūno...
Nors abu ir gyvena drauge,
Nežinotum, manytum - nebūna...
Siela skraido, o kūnas, deja...

Kartais eina, o kartais ropoja
Besistengdamas žmogų apgaut,
Vis norėdamas sielą bekoję
Prisišnekinti susidraugaut.

Kartais  būna - pagauna už skverno,
Bet gi ją išturėti sunku,
Ji ant baltojo angelo sparno
Kartais nuskrenda virš debesų.

Kyla, leidžiasi, širdį paglosto
Užglaistydama randus gilius,
Kūnui reikia jos dieviško mosto
Kad išlygintų kelio grumstus.

Taip ir  keičiasi dienos ir metai,
Tie atstumai kaskart didesni,
Siela džiaugiasi kūną atradus
Net pačiam  paribės pakrašty...


Vėl vasara vilios pakluonėn meilę,
Ištroškusią po sutemų žiemos
Ir vėl rikiuos į savo ilgą eilę
Visus, kurie taip išsiilgę jos.

Ir tik nedaugeliui pavyks surasti
Papartį prasiskleidusį pernakt,
Ir tik nedaugelis  gebės suprasti,
Kaip greitai galima visko netekt...


Šiandien išvedžiau širdį į gatvę,
Tą pačią skaudančią širdį,
Kad ir ji pajustų pilnatvę
Ir išgirstų, ko nieks negirdi.

Kad nustotų kartą maištauti
Rudenio lapams krentant
Ir imtų savim pasikliauti,
O ne manim besenstant.

Išnešiau širdį ant delno
Mažutė,suvargusią, baugščią
Ir atvedus prie aukšto kalno
Palinkėjau sparnų, kaip paukščio

Palinkėjau skrydžio lemtingo
Į pačią aukščiausią viršūnę
Ir sugrįžimo laimingo
Į nuodėmių sklidiną  kūną.


Iš taip toli aš nerašysiu nieko -
Laiškai paklysta svetimuos kraštuos
O žodžiai...Žodžiai taip ir pasilieka
Kažkur pusiaukelėje link tiesos.

Neskambinsiu, nežadinsiu, nešauksiu
Ieškoti naujo kelio link namų...
Pati tarp žodžių lauksiu-nebelauksiu
Savęs seniai jau nebesurandu...

Iš taip toli...



Virsme savim, o gal virsme į niekur
Mes būname viskuo, tik ne savim,
Ką atiduodame, ką pasiliekam,
Taip ir klostuojam laiką paslaptim

Tarsi pyragą – dalimis suraikom,
Mažiausią kąsnį sau palikdami
Ir blaškomės be vietos ir be saiko
Savęs ieškodami ir vis nerasdami.



Lyg prie vaikystės pasakos-
Sultono rūmų vartų,
Kurie vos tik priėjus
Savaime atsivertų

Ir įmantria alėja
Tarp smilkalų ir dūmų
Atrastum savo fėją
Be didelių keblumų

Čia viskas tarsi sapnas,
Kuriam norėtum likti
Ir eitum savo laimės
Į rūmus pasitikti

Lyg prie vaikystės pasakos-
Sultono rūmų vartų,
Kurie vos tik priėjus
Savaime atsivertų.


Aš tūkstantį ir vieną naktį
Savy dažnai atrast bandau
Ir kai tik rodos ima sektis
Ir vėl po nežinią braidau.
Tie svetimi keliai vilioja
Lyg seno vyno apžavai
Ten, kur giliai išsikerojo
Jausmai, kurių nepažinai.
Tikėk, išauš svajonių rytas
Su saulėj sirpstančia viltim
Senoj svajonėj įrašytas
Pačia didžiausia paslaptim


Be rūpesčių, skubėjimo, chaoso,
Be meilės, be kasdienių reikalų,
Be dirtino akimirkos patoso
Su savimi sutarti negaliu.

O gal nemoku. Dažnas laimės meno
Neperpranta ir nepaklūsta jam.
Mes sakome- laimingai nugyveno
Tik ar pavyks taip nugyvent pačiam.



Vėl traukiniai skubės
Į stotį man nežinomą-
Išveš visus, kurie dar buvo čia-
Ir praeitį be atvangos naikinamą,
Ir karštą meilės naktį po delčia.
Likimo kopėčios dūlės
Anapus vartų,
Svirtis, bevirkdanti
Tėvų namus,
Ir pasakos girdėtos daugel kartų
Sukritę į beirstančius lapus.
Esmė, prasmė...
Teliks tik paikos sąvokos,
Du vangūs bėgiai-
Kelio pabaiga
Ir traukinių stotis,
Ir amžiui saugios pramogos
Pritaikytos
Išvykstantiems iš čia.
Tik traukiniai skubės...



Tu kartą pasakei,
Kad buvo laikas,
Kai aš bėgiodavau Tau iš paskos,
Dabar gi Tu visai kaip
Mažas vaikas
Laikais už mano rankos ištiestos.
O tavo akys,
Manose įstrigę
Ieškoti bando išeities taškų
Kurių anksčiau
Ieškodavai tarp knygų
Tik ar Tu jas surasdavai?
Vargu.
Norėčiau atitolinti šią dieną,
Kai viena kitą skaitom akimis,
Ir į gyvenimo kasdieną
Talpiname visus, kas su mumis.
Žvelgi liūdnai, liūdnai,
Tarsi iš tolo,
O žvilgsnyje tokia kraupi tyla,
Maldaujanti- parvesk mane namolio
Į ten, kur buvo vasara šilta...
Ir aš į ten, tikėk, sugrįžt norėčiau
Kur Tu tokia stipri, tokia graži,
Gal net laiminga būt galėčiau
Jau vien todėl, kad Tu šalia esi.
Na dar palauk,
Dar neišeiki, mama.


Jei skaudėtų dienas,
Verktų naktys
Pasislėpę savan nuogume.
Jei užgęstu šviesa
Žvakių dagtys
Įsižiebtų  ir tam artume
Mes išliktume stiprūs ir drąsūs
Sumaišties kelyje nelygiam,
Ir pradingtų jutimai atgrasūs
Ir sugrįžtų ramybė ilgam.


Skiriu Danguolei

Ne giminės, ne seserys ir vis tik
Dalinamės gyvenimu kartu,
O mūsų dvi nerimastingos širdys
Dažnai pulsuoja tuo pačiu ritmu.
Ne taip dažnai besusitinka akys,
Ne taip dažnai mes kalbamės, deja
Ir netgi tai, ko būni nepasakius
Atliepia balso aidu širdyje.
Ne giminės, ne seserys – ne kraujas-
Mus jungia saitai stipresni už jį,
Tavęs šaukiuos, remiuosi, pasikliauju
Kai kelią stoja properša gili,
Kai skausmas tarsi gabalais sudrasko
Ir nebelieka vietos erdvėje,
Griebiuos Tavęs kaip paskutinio taško
Išblukusiame mano kelyje.
Tik Tu vienintelė randi tą raktą
Nuo mano skausmo durų uždarų
Meldžiuosi, kad Tavęs ilgai užtektų
Maniesiems kelio raštams iš bėdų.
Prašau, kad Dievas saugotų kelionę,
Kad Tau užtektų meilės paprastos,
Kad ir toliau Tave mylėtų žmonės,
Kad liktumei dalim manęs pačios.
Ne giminės,
ne seserys,
ir vis tik.


Jis kartais stovi vietoj tarsi liūnas
Užsiliūliavęs savo klampume,
O kartais blaškos lyg šiaurys bastūnas,
Ir būna nesutramdomas laike.

Jį tenka glostyti lyg mažą vaiką,
O kartais sielos pasakas jam sekt,
Kurias vėliau jis taip lengvai išdraiko
Per netektis, per nerimą kasnakt.

Per ilgesį, laukimą, meilės liekanas,
Per tai ko nepaliečiame ranka,
Per tai ko visą savo amžių siekiame
Bet taip ir  nepasiekiam niekada.

Naivus, painus, dažnai klaidus GYVENIMAS
Su kiekvienam skirtinga atkarpa-
Vienų neprižiūrėtas, kitų genimas,
Trečių išpuoselėtas lyg lysvia.

Ir eina jis drauge kur akys veda...
Ne jo, o mūsų... Ir laisva valia.
Mes patys kartais jam užgniaužę žadą
Paliekame pusiaukelėj klane.

Kol patys inkščiam nei gyvi, nei mirę,
Kol išsilaižome savas žaizdas...
Vėliau neištveriame nesigyrę,
Kad viską įveikėme mes...Tik mes...

Kiek daug , gyvenime, tau esame skolingi.
Kiek kartų traukei mus už pakarpos
Iš ten, kur mes tave neatsakingai
Nusviesdavome už trapios ribos.

Dažnai nevertinom, dažnai klaidinom,
Meluodami, išduodami ir še...
Abu ir vėl tvirtai apsikabinam
Išeidami į nebūtį drauge.
 

 
Tegul ir nepasieks tavęs šie žodžiai.
Nors ką gali žinot...Stebuklų būna...
Tiek karto ištylėti jie nei guodžia,
Nei einantiems drauge po kojom kliūna.

Įstrigę gerklėje jau nebeperšti,
Ir esančių šalia visai netrikdo,
Tik vakarai dienos mintis išžarstę
Jų ligi šiolei taip ir neužmigdo.

Pavargusių, laiku neišsakytų,
Išblukusių paletėje likimo.
Kada į širdį  ima metais lyti
Jie gula raštais ant vilčių rietimo.

Ir audinys gyvenimu patampa.
Gal būt matai, gal praeini pro šalį...
Tik tylūs žodžiai įkandin tau slenka
Ir niekaip pasivyti nebegali.

Tegul...

Žemės veidrodžiai – ašara, upė,
Ežerai ir lašeliai rasos,
Net balutės lietaus atsitupę
Blyksi veidrodžio šukėm keliuos.

Pasižiūri – lyg atviras langas,
Lyg sielos tavos slėpiniai,
Paslaptingi it deimantai brangūs,
Laikini tarsi laumės kerai.

Bet tikri. Tikresnių juk nebūna.
Tie, kur kabo ant sienos – akli.
Jie atspindi tik varganą kūną
Ir nemato, kas vyksta širdy.

Žemės veidrodžiai, metais rasoti
Kiekvienam atviri ir savi.
Tu gali juos apeit, nesustoti,
Nematyti tik jų negali.

Sielos natos mirguoja paviršium,
Debesėliais nukritę žemyn,
Kad išlauktum, išjustum, išgirstum
Jų alsavimą savo širdim.

Žemės veidrodžiai...


Kiek geismo tam pavasario artėjime,
Lyg stygomis per kūną šiurpuliais
Tame besąlygiškame tikėjime,
Kad ne tiktai alyvos išsiskleis,
Bet dar ir tai, ką juslėmis pajuntame,
Kas visą vidų sujaukia pernakt

Ir jau visai kitais ryte nubundame,
Tam, kad galėtume ir vėl netekt...



Ir vėl pavasaris skaičiuos
Dienas namo negrįžusias,
Vandens pritvinkusiuos laukuos
Pavargus pasiklydusias.
Ir vėl troškimai slapukaus
Giliai susukę gūžtą...
Ir lai nuo troškulio slogaus
Suskeldėja ir dūžta
Visi stiklai širdies languos,
Visa tvermė esybės...
Tegul pavasaris sūpuos
Ant lyno begalybės
Naujai užgimusių jausmų
Pripildytą ąsoti,
Sutikime PAVASARĮ
Gašlūniškai besotį...

 


Nurimki, miela. Ir tegul nežeidžia,
Tos žodžių liekanos iš praeities,
Kurie pagauna ir nebepaleidžia...
Nekaltinki ir būsi be kaltės.

Nurimki, miela. Ir tegul neskauda
Seni senų žaizdų randai.
Tos pačios akys juokiasi ir rauda,
Nors tu ir be manęs gerai žinai

Kaip laiko ratui sukantis kartojasi
Ir žodžiai, ir jutimai, ir veiksmai,
Gal būt todėl lemtis dažnai kvatojasi,
Kai vėl po savo praeitį  braidai..

Nurimki, miela.

 

Šis vakaras tik dviems
Žara nurausvins ne vieną kelią,
O abu kelius
Koksai dangaus švytėjimas...
Ir jausmas,
Kad antro tokio gal jau ir nebus.
Trapus buvimas
Vakaro ir mūsų.
Jausmų  suplėšytų ir vėl siūtų,
Atlaikiusių ne vieną vėjo gūsį
Tarp sudėtingų laiko  sūkurių.

O iš dangaus tokia ramybė dvelkia,
Tokia tyla  iš pat širdies gelmių,
Jog noris nusimestus laiko velkę
Pradėti viska nuo pačių pradžių...

Šis vakaras  ne toks,
Kokie jau buvo,
Kažkas širdin sugrįžo nelauktai
O gal žara vakarė užsibuvo
Stygas suvirpinusi...Na ir štai...

Koks vakaras...


 


Vasarų brydėj namais
Žaisdavo mūsų vaikystė
Prie stalo vaikai su tėvais...
Tada neatrodė paikystė
Kad kelios kartos drauge,
Kad vaikai, tėvai ir seneliai...
Kad tokia štai būna šeima.
Kitokios juk ir būti negali.
Keičias ne tik pinigai,
Keičiasi vertės svarbesnės -
Kaip dažnai tėvai – atskirai,
Ir dienos kaskart vėsesnės...
Ir skauda vienodai visiems,
Ir duria į paširdžius laikas...
Juk viskas buvo abiems...
O šiandien voratinkliais draikos
Ir vaikystė sapnuos neramiuos,
Ir jaunystės klaidūs takai,
O mūsų senuos namuos
Jau aidi anūkų balsai.
Kartu ir džiaugsme, ir varge
Ir nieko atrodo keista
Tik... Mūsų senelis yra?
Vėl tiesiai į seną žaizdą...
O reikėtų tik tiek mažai,
Kad šiandien visi prie stalo...
Ir, kad tai kartotus dažnai,
Kad turėtume saugią salą
Kur vaikai sutūptų ratu,
Kur anūkai turėtų namus,
Kuriuose viskas abiems,
Kuriuose nieko perpus...


 


Atėjau, kad išeičiau
Palikusi tiltą
Tapt to, kas jau buvo
Ir to, kas dar bus.
Atėjau, kad atneščiau
Neblėstančią viltį
Į žemėje laikinus
Mūsų namus.
Ta tąsa, tas per amžius
Netrūkstantis siūlas
Nuo lopšio lig mažo
Kupstelio kalne...
Ėjimas, bėgimas,
Kritimas ir virsmas...
Ir vis tiek –atėjau,
Kad palikčiau save
Kaimo pievoj rasotoj,
Tarp šnekančių dalgių,
Bent vienoj iš daugybės
Aušrų, ar žarų,
Atėjau, kad išeičiau
Palikusi taką
Tarp savęs ir tarp savo
Anūkų vaikų,
Kol išdils paskutinis
Matytas paveikslas,
Kol pradings paskutinė
Smiltelė delne...
Atėjau, kad išeičiau
Palikusi kelią-
Ieškojimų kelią-
Iš savęs į save...


2 komentarai:

lizina rašė...

Šitokios apnuogintos ir jautrios sielos niekur iki šiol neteko sutikti...Sukrėsta ir sužavėta.Ačių už grožį tokį suprantamą ir tokį artimą...Sekmės,laimės ir sveikatos.Kad siela nesužvarbtų,kad mintis būtų tokia plati,kaip Nemunas.Lauksiu daugiau jūsų poezijos posmų.Dar tebevirpu iš žavesio.

Anonimiškas rašė...

Visą pusdienį nardžiau gyvenimo paprastume-meilėje...
Dėkoju už sukurtą rojų. Kūrybinės laisvės JUMS.