Pelynų pieva


Šios eilės iš mano  pirmosios knygos 

"Pelynų pieva". Ji gimė sunkiausiai, kadangi prieš žengiant žingsnį į žmones, pirmiausiai turėjau nugalėti save. O toliau spręsti Jums, mielieji mano skaitytojai.


 


Nesmerk manęs, o moterie
Tie laimės trupiniai nuo tavo stalo
Tokie neskalsūs
Ir kartumu paženklintas likimo kelias,
Ir naktys alsios...
Nekeik manęs, o moterie.
Iš mano šulinio vandens pasėmęs
Sugrįš žmogus
Palaistyt tavo žemės,
Nokinti tavo vaisių.
Neteisk manęs, o moterie.
Aš jo neteisiu
Už tą bejėgę būseną,
Už graudžią godą,
Už išmelstą ilgom naktim paguodą.
Atleisk man, moterie,
Už viską.
Už tavo žmogų
Aš savo širdimi likimui moku.

Atleisk man, moterie,
Už tai, kad aš esu beteisė.
Atleiski man.
Aš jam atleisiu.






Lauk manęs,
Aš dar ateisiu,Mama.
Gal ne šiandien.
Gal labai negreit.
Jei gavau
Gyvenimą neramų,
Kad ir kaip nelengva,
Reikia eit.
Ir einu!
Blaškaus lyg kelio dulkė
Negaliu pradžiuginti Tavęs,
Jei užkliudo kojos
Laimę smulkę,
Tai ji ten\
Tikrai ne dėl manęs.
Tu tik lauk,
Prašau, sulauki, Mama.
Neišeik!
Kai tik ištirps kaltė
Nusilenkti Tau
Ir Tavo žemei
Grįš namo
Paklydėlė duktė.
 








Visur skubi ir niekur nesuspėji,
Visi darbai likimui palikti.
Išblaškiusi save kažkur pavėjui
Pavargusi į patalą krenti.

Ir čia ramybei vietos neužtenka,
Su savimi tariesi ir mąstai.
Naktis tamsi, ir lyg šešėliai slenka
Dienų seniai praėjusių vaizdai.

Savęs paklausi. Patarimo lauki
Sau atsakai ir paguodi save.
Išaušus rytui, nemiegojus trauki
Vežimą savo senvage sava.









Žmogus neseniai praėjo
Pėdą žemėj palikęs.
Sunku pagal pėdą spręsti
Geras jis, ar netikęs.

Eina, myli, gyvena
Likimą savo priėmęs,
Kol jo žvaigždė rusena,
Kol dar tikėjimas likęs.










Kokie skirtingi žmonės esame 
Su savo negandom, bėdom
Ir kokie mes visi panašūs
Laimingom valandom.

Visų veidai vienodai švyti,
Visi tokie geri ir gražūs.
Bet argi teko kam matyti,
Kad būtų kenčiantys panašūs?







Kas tai yra kūdikystė?
Klausia mažylė mamos.
Kūdikystė – daigelis žalias
Prasikalęs po speigo žiemos.
Tai upės bangelės smagios
Ledams išplaukus.
Tai pirmas švelnus vėjelis
Šiaušiantis plaukus.

O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė – pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.
O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė – laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus,
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.

O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.

Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žibutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.









Kas žino, kiek dar liko 
Gyvenimo kely.
Eini, klysti ir mokais.
Taries, kad gyveni.
Klumpi ir vėl keliesi -
Žaizdų nesuskaičiuot.
Ir vis kažko tikiesi,
Bijaisi pražiopsot.
Kaip noris sugrąžinti
Ką eidams praradai,
Bet neįbrist į upę,
Kurią jau išbraidei.
Ir nepavyti paukščio
Svajonių praeities.
Ateitimi gyventi?
O kiek tos ateities?

Ar laimės trupinėliui
Ten vietos atsiras?
Ar maitvanagis bėgdams
Tos laimės nesules?
Ar ten užteks mums saulės,
Ar šilumos ten bus?

Koks didelis pasaulis
Ir mažas koks žmogus.
Ir kiek nedaug jam reikia -
Tikėjimo, vilties.
Gal ir geriau gyventi
Nežinant ateities.
Eini, klumpi, keliesi -
Ir vėl randai nauji.
Verki ir vėl džiaugiesi,
Randi ir prarandi.
Su viltimi rytojaus
Guliesi ir keli.
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.








Gyvenimas juostomis  eina-
Sunkesnis ir vėl lengvesnis.
Tik kažkodėl tos baltos
Juostos kur kas siauresnės.

Tik kažkodėl tas skausmas
Tarsi upeliais plaukia,
O išsiilgtas džiaugsmas
Savo eilės nesulaukia.

Tik kažkodėl ta laimė
Labai mandagi man teko.
Ilgai eilėje stovėti
Kantrybės jai neužteko.

Ir nuėjo pro šalį
Ranka į mane numojus.
Gyvenimas juostomis eina.
Nežinia koks išauš rytojus.








Gyvenimas lyg įtempta styga,
Paliesi skaudžiai - aimanuot pradės,
Užgausi stipriai - suvaitos tada,
Švelniai paglosčius - tyliai suskambės.

Jis muzika į viską atsišauks.
Jame aistra, klasta ir melas.
Tegul tik niekas stygos nenutrauks,
Tegul laimingas būna jo finalas.








Kartus pelynų skonis dar kartesnis,
Visa diena paskendo kartume.
Nors kas čia tokio. Tik dar vienas lašas
Kartumo įsigėrė širdyje.

Nors kas čia tokio.
Tik dar vienas lašas,
O sieloje nesibaigia liūtis.
Jauties beviltiškai graudus ir mažas,
Jog netgi vienas netikėtas lašas
Atrodo lyg nežemiška griūtis.

Sunki pelynų pieva  dar sunkesnė.
Diena vėl pasiklydo naktyje.
Bandydama suvokt aitrumo esmę
Viliuosi nepaskęsti kartume.

Nors kas čia tokio.
Tik dar vienas lašas,
O sieloje nesibaigia liūtis.
Jauties beviltiškai graudus ir mažas,
Jog netgi vienas netikėtas lašas
Atrodo lyg nežemiška griūtis.







Jau pabaiga. Atėjo metas
Sudėto visus taškus.
Kažkur pradingo pasaka
Apie gražius namus,
Apie jaukumą židinio,
Karalių su svita.
Deja, tik pasakose būna
Laiminga pabaiga.








O, pagunda! 
Tavo karštas alsavimas
Paliko žaizdas
Ir ištirpdė kelius
Tuos, kuriais atėjau pas tave
Ir nors laiko sugrįžti dar liko,
Tik atgal nebegalima.
Ir iš kurgi paimt
Stebukladarius laiko vedlius,
Kad padėtų sugrįžti
Į mano nuodėmės pradžią.
Grįždama susirinkčiau
Išbarstytas rasas,
O išgirdus viliojimą
Tavo į nežinią
Sulaikyčiau ugnim
Pažabotas strėles.
Tiktai kelio nebėr.
Ir aš niekada nesurasiu
Šaltinio besenkančio
Tyro vandens.
Ištirpo laiko ženklai
Nuo tavo karšto alsavimo,
O aš pasilieku
Prie slenksčio vėlyvo rudens.







Ateiki, stebukle,
Tą vienintelę naktį,
Naujametinę naktį
Į mano namus
Ir aš padalinsiu
Gyvenimo riekę,
Sudžiūvusią riekę
Lygiai lygiai per pus.

Ateiki, stebukle,
Ir sudžiūvusią riekę
Paverski į nuostabią
Puotą tik dviems,
Tegul prisipildo
Taurės šampano,
O širdys gerumo
Ir meilės abiems.








Ateiki, stebukle,
Tą pasakų naktį
Padėki surink
Išbarstytas šukes.
Pasiauskime dviese,
Kol brėkštantis rytas
Tamsą paėmęs
Už miško išves.

O tada. O tada jau,
Stebukle, išeiki.
Tepalieka ant stalo
Tik pusė riekės.
Aš tikėsiu Tavim,
Kai neliks kuo tikėti,
Kai gyvent negalėsiu,
O gyventi reikės.






Kokia sunki žiema bebūtų,
Kokia valinga ir gili,
Vis tiek pavasaris ateina
Už rankos pasiėmęs dainą
Išlaisvinti ledus širdy.





Ruduo. Ir vėl ruduo.
Toksai eilinis, regis.
Išvargę ir pajuodę
Stiklinės namo akys...

Jau gluosnis patvory
Susimetė į kuprą,
Skarotame glėby
Eglužė saugo dukrą.

Čia putinas  raudonais
Karoliais apsisegęs,
Balose atsispindi
Nuplikę medžių žvakės.

Galugatvy žibintas
Nuleidęs galvą girgžda.
Rytais įbridęs namas
Į spalio miglą tirštą

Išbrist iš jos negali
Ir ašaroja akys.
Ruduo. Ir vėl ruduo
Toksai eilinis, regis.
 






Kokia skaisti vasario saulė,
Gražuolė neprieinama.
Kiek spindesio ir kiek apgaulės,
Kiek išdidumo savyje.

Jai nepamosi, nepakviesi,-
Praeis pro šalį, nepalies.
Tokia jau ta vasario saulė –
Be šilumos ir be širdies.






Už lango šėlsta, gaudžia, ūžia,
Žiema tuoj pėdsakus užvers,
O vėjas staugia naktį gūdžią
Lyg skundas vienišos moters.

Širdy seniai jau ne gegužis,
Ne vasaros žali kerai.
Linguoja laikas susigūžęs,
Dažniau blogai negu gerai.

Laukinis ilgesys nubunda,
Už lango verkia lapkrėtys,
O sieloj įkyri pagunda
Klebena uždaras duris.

O vėjas stūgauja už lango
Lyg skundas vienišos moters,
Kurios seniai sušoktas tango
Visus kelius atgal užtvers.





Tariuosi su savim...
Taip būna...
Nekvieskite manęs trečia,
Nereikia.
Negelbėkit iš gniaužtų
Nevilties,
Tegul už mus
Geriau nusprendžia laikas.
Nekvieskite manęs trečia...
Kai  skauda,
Vienatvėje žaizdas paslėpus,
Ir prislopinus garsią raudą,
Savoj gyvenimo palėpėj
Pati sutiksiu
Savo keistą lemtį.
Lyg pakabinta
Danguje delčia –
Nebesvarbu
Išliksiu ar sudilsiu.
Tiktai prašau,
Nekvieskite trečia.








Kokia  naktis. Kokia ilga naktis.
Vėl nerimą voratinklis nupynė.
Vienatvėj blaškos nerami širdis.
Jai ankšta mažoje krūtinėj.

Prabudęs ilgesys nurimt neleidžia,
Likimo ženklu pažymėtas takas
Vien tirštą miglą sutemose skleidžia
Ir svyra žaliaskarės eglės šakos.

Kokia naktis. Kokia ilga naktis.
Užmiki, egle, žaliaskare sese,
Gal nieks tavų šakų nenudraskys,
Gal gi ir tu užuovėją surasi.
 







Rudenėja. Už lango vėjas
Jau šukuoja medžių kasas,
O širdis surambėjus
Vėl skaičiuoja liūdniausias dienas.

Vakaro šaltis nemielas
Ir nejaukiai ankstyva tamsas.
Mano rudenę sielą
Vėl kamuoja nostalgija.
Gražuoliai topoliai plinka,
Šlapias metas atėjo
Ir šiaip daug purvo aplinkui
Rudenį dar padaugėja.

Rudenėja. Taip staiga rudenėja.
Giliai krūtinėj maudžia.
Švilpinat už lango vėjams
Vakaras nerimą audžia.







Skausmą  užsklęsiu savy 
Ir viską juo išmatuosiu. 
Moteris aš stipri. 
Tik jei kartais nakčia dejuosiu – 
Netikėki manim. Tai ne aš, 
Tai mano naktinė fėja 
Išgirdus skausmą širdy 
Mane per sapną įspėja. 
Ir jei kartais akys apniukę – 
Netikėki, tai vėlgi ne aš, 
Tai mano vaikystės nykštukai 
Atėjo apsaugot manęs. 
Ištirpdysiu skausmą savy, 
Kad liautųsi kartą skaudėti. 
-------------------- 
Moteris aš stipri. 
------------------- 
Tik nereikia manim tikėti.
 






Tirpsta metai lyg snaigės delne,
Vadovėliuose lieka tik datos.
Aš lašelis dienų tėkmėje
Neryškus ir dažnai pasimetęs.

Tai pavirtęs į ašarą sūrią
Tyliai riedu išvargusiu veidu,
Tai krentu į putojančią jūrą,
Tai vejuos upeliūkštį klaidų.

Kartais saulė mane džiovina,
Kartais vėjas purslais  išžarsto,
O subūręs debesį tamsų
Lietumi virš laukų išbarsto.

Aš lašelis, tik mažas lašelis
Dienų tėkmėje pasimetęs,
O metai bėga ir tirpsta.
Istorijai lieka tik datos.






Tarp rietenų vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės, apkalbų
Taip norisi šiek tiek švariau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.
Tik tiek nedaug.
Tik mažą trupinėlį
Gerumo leisk paliest švaria ranka.
Kai atsibos, apleisk likime vėlei
Kaip ligi šiol.Net nežinau už ką
Baudei mane kančia,
Klupdei. Iš naujo kėlei.
Po rūpesčio dienos atslinkdavai nakčia.
Ir visą laiką kandžiojai ir gėlei
Likime mano, pasakyk - už ką?
Gal aš buvau žiauri?
O gal buvai beširdė,
Nepamenu skriaudų, kurias pati dariau?
O gal per daug buvau atlapaširdė,
Tavi tikėjau ir tavęs prašiau
Apsaugoti mane
Nuo purvo ir apgaulės,
Nuo netiesos, nuo smurto ir vaidų,
Nuo netikrų jausmų ir nuo melagės saulės,
Nuo negerų pavydinčių akių.
Nuo neapykantos,
Nuo keršto, veidmainystės.
Nuo ašarų karčių ir nuo savų klaidų.
Nuo netekties, ligų, nuo išdavystės,
Nuo svetimų ir nuo savų bėdų.
Tarp rietenų vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės, apkalbų
Taip norisi šiek tiek švariau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.







Vagone lengvutis šurmulys,
Tyliai tyliai slenkame į naktį,
O pavargęs senas traukinys
Skubina visas šviesas uždegti.

Ratai dunksi. Pamažėle migdo
Ir diena čia nebereikalinga.
Niekas šios akimirkos netrikdo
Ir jaučiuos pakankamai laiminga.

Tad į priekį, mano traukiny!
Pravažiuok nestojęs mano stotį.
Leisk nors truputėlį ilgėliau
Apie nieką nieką negalvoti.






Lyg ir negyvenau.
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur suspėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.

Jau metai skrieja
Viesulu pro šalį,
Balsuoju atsistojus
Kelio vidury,
O vietos užimtos,
Jokio tarpelio
Ir įsisprausti
Niekur negali.

Šešėliu gyvenau.
Tokia keista tarnyba.
O taip norėjosi
Sparnus išskleist
Ir virš pilkos
Lyg grumstas kasdienybės
Pakilt aukštyn
Ir nebe nusileist.

Lyg ir negyvenau.
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur suspėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.







Prarandu save
Po trupinį, po lašą.
Aš kas dieną prarandu save.
Metai bėga
Ir skausmingai neša
Ateitin iš praeities mane.

Manyje jau daug žmonių gyvena.
Daug likimų paliečiau ranka -
Didelių, mažų, jaunų ir senių
Ėjusių ir einančių greta.

Pykčio ir gerumo man palikę,
Džiaugsmo ašarų ir nevilties.
O gal atrandu aš šitą sykį
Vėl naujai save iš praeities?

Gal ir aš - ne aš,
O ta daugybė
Sutiktų ir priešų, ir draugų
Man savęs po trupinį palikę
Pakeitė mane žmogum kitu.

Prarandu save?
O man nė kiek ne gaila.
Surinkau po trupinį visų.
Iš protingo paėmiau,
Iš kvailio,
Iš gerumo ir iš bučinių.

Iš draugystės, iš ligos,

Iš laimės,
Iš kančios ir nuoskaudų gilių,
Iš laukimo, netekties, iš baimės,
Iš gerų ir iš piktų žmonių.

Visko, visko surinkau po lašą,
Į save sugėriau pamažu.
Gal todėl šiandien nė kiek ne gaila,
Kad save su metais prarandu.





Prie visko pripratau,
Prie geliančios ramybės,
Prie spengiančios tylos,
Naktų tamsių.
Prie visko pripratau,
Nes viskas išskaudėjo.
Prie pripratimo tik
Priprasti negaliu.





Kažkas gyvenime pasikeitė,
Tik aš nesuprantu.
Kažką gal metai metams įteikė
Su bučiniais kartu.
Kažką lyg metai metams perdavė,
Nors aš ir ta pati.
Kažkas gyvenime pasikeitė,
Ar pasikeis many?





Gamta rudenį švenčia
Pasipuošusi aukso plaukais,
Bobų vasarą eina
Užpustytais lapų takais...

Rudeniniam mano gyvenime
Per vėlu. Viskas per vėlu.
Bobų vasara eina,
Užpustytu parko taku.





Mylėjau, gyvenau, svajojau,
Tikėjausi ir laukiau vis.
Kitiems save išdovanojau
Plačiai atverdama duris.

O žmonės? Jų visokių teko
Sutikti per ilgus metus
Vieniems gerumo neužteko,
Paguost reikėdavo kitus.

Vieni su šypsena atėję
Dalino šypseną širdies.
Kitiems atėjus šaltas vėjas
Išlįsdavo iš už kertės.

Vieniems norėdavau šypsotis,
Kitiems aš atšiauri buvau.
Žmonių sutikt visokių teko,
Mylėjau, laukiau, gyvenau.





Einu į pasimatymą.
Negailestingas laike,
Kodėl jaunystėj atėmei
Tai, ko šiandien taip reikia –
Jaunatvišką veržlumą,
Išdykėlišką viltį
Ir naivų sugebėjimą
Vien už akis pamilti...







Įkinkius arkliuką į seną noragą
Verčiu aš gyvenimo kreivąją vagą.
Pykstu ant pašėlusio savo arkliuko,
Kad vagą taip smarkiai į šoną pasuko.

Nemoku kinkyti, nemoku žaboti,
Nemoku žemelės gerai išvagoti.
Nemoku aš grūdo į dirvą pasėti,
O jei ir pasėju – nenori derėti.

Dairausi aplinkui. Laukuos vienas grumstas,
Vanduo šaltinėlio ašarom drumstas.
Tai verkia žemelė po mano kojom,
Kad aš ją, vargšę, kreivai vagoju.







Lyg vėjo blaškomas lapas
Glaudžiuos visuos pašaliuos
Ir tikiuosi, kad kartą šlavėjas
Suras mane ir sušluos

Su tokiais, kaip ir aš, benamiais.
Suvers į krūvą, padegs.
Ir baigsis beprasmės dienos,
Ir beprasmio skausmo užteks.







Atpūsk man, vėjau, svaigų šilo kvapą,
Žibutės mėlį, žirginį beržų ,
Atnešk man, vėjau, žalią gluosnio šaką,
Atnešk švelnių pušyno pumpurų.

Pavasarį atpūsk į širdį, vėjau,
Įžiebki kibirkštį senam lauže.
Žalumą pievų aš pamiršti spėjau,
Padvelk žolės pernykštės žalumu.

Paglostyk švelniai, pabučiuok į skruostą.
Atneški ilgesį žalių laukų.
Atnešk man, vėjau, svaigų šilo kvapą.
Tavęs aš laukiu ir tavim tikiu.








Grįžtu namo. Į savo šaltą gūžtą
Tarp sienų keturių,
Kur visos  viltys šukėmis sudūžta,
Kur nieko neturiu.

Grįžtu tvarkingai aš. Kiekvieną vakarą.
Tokia jau ta dalia.
Nėra nei židinio, a nei ugniakuro
Ir šilumos nėra.

Padėki, Viešpatie, jei tik gali padėti,
Sušildyk sielą, atgaivink.
Nuo nesėkmių ir begalinio melo
Apginki, Viešpatie. Apgink.







Ant stalo kortų kaladė
Ir aš kaip čigonės dukra.
Vakaro prietema. Vasara.
Sklaidosi žvakės liepsna.

Korta bloga iškrito.
Nemalonumų daug bus.
Ateis netikėtas svečias,
Sunegaluos sūnus.

Buvęs vyras laimingas
Svetimoje šeimoje,
Turiu draugę klastingą,
Kuri man kenkia slapčia.

Ir vis dėlto korta žada,
Ne viskas jau taip blogai,
Sušildys dar mano padangę
Saulės karšti spinduliai.

Svajonės išsipildys,
Jaunikis geras šalia.
Tik nežinia, kas jaunoji –
Aš ar mano dukra?

Sunku, kai namuos dvi nuotakos:
Viena dar visai jauna,
Kita jau „Balzako“ moteris
Ir kartą jau buvus žmona.

Ir nežinia, ko gailėti –
Jaunystės ar amžiaus brandaus.
Vienai dar teks iškentėti,
Kitos jau nieks neapgaus.

Vakaro prietema. Vasara.
Sklaidosi žvakės liepsna.
Ant stalo kortų kaladė
Ir aš kaip čigonės dukra.







Vidur didelio lauko
Apsigobus skara
Stovi eglė išvargus,
Vieniša, apleista,
Drasko audros pašėlę,
Vėjas laužo šakas.
Kas užjaus našlaitėlę,
Kas paguos ją, o kas?
Miško sesės sugludę
Tyliai ošia nakčia,
Per laukus neša aidas –

„Tu viena, tu viena.
Iškerojai per daug,
Per anksti pasenai,
Net Kalėdoms tavęs
Nebekviečia vaikai“

Bet tikėk. Vieną kartą
Per liūtį laukais
Prašalaitis keleivis
Pasislėpti ateis,
Jį apgobus skara
Suvirpėsi kaltai,
Ir į žemę pažirs
Tavo skausmo lašai.







Užmiršk bereikalingą skolą,
Komandiruotės laikas baigėsi.
Ją sugražins tavi vaikai
Svetimose pakraigėse.

Nevargink rytmečių rasotų
Išpažintim nereikalinga.
Komandiruotė trumpalaikė,
O vasara tokia žavinga...







Patikėk, ji ateis ir į tavo namus,
Atsinešus žarijų ugnelę įpūs,
Ir jauki šiluma tavyje išsiskleis.
Ji, tikėk, vienąkart netikėtai įeis.


Ji tikrai dar ne kartą sugrįžt pabandys.
Tik palik jai plačiai atlapotas duris.
Jei ateis ji pavargus, silpna, alkana,
Įsiveski vidun ir sušildyki ją.


Nebijok, neišduos. Bet ir tu neišduok.
Ne paverski daiktais. Pinigais neskaičiuok.
Išmatuok širdimi. Širdimi ją išjausk.
O paskui tylutėliai jos vardo paklausk.


Jei tyra ir tikra, jei gili ir stipri,
Išsiliejus tavy, ji pasiliks tavimi.
Tu juk lauki tokios. Juk tokios tau tik reik.
Nevėluok į namus. Pasitikti pareik...









Palik laukimą,
Palik viltį,
Palik gebėjimą prabilti,
Kada tyla nekenčiama.
Kada naktis, kada diena
Paliki ilgesį širdies.
Tegul šalia manęs budės
Tavų akių šilta šviesa,
tavųjų rankų šiluma.
Palik laukimą,
Palik viltį,
Palik gebėjimą pamilti.









Tu man atleisk,
Dažnai aš klydau,
Dažnai į nuodėmę bridau,
O pasirinkus kelią slidų
Aš nuo tavęs tolyn slydau.

Tu man atleisk.
Aš tarsi medis
Skleidžiaus ir vėl lapus mečiau.
Kažko ieškojau. O suradus
Nurimt galėdavau, tačiau
Ne man lygus,
Begrumstis kelias,
Ne man šiltadaržio dirva.
Man lauko vėjas, klonis žalias
Ir taurė laisvės sklidina.

Tu man atleisk,
Kad nemokėjau
Ramiai ir pamažu rusent.
Atleisk už tai, kad nenorėjau
Anksčiau už vakarą pasent.







Koks mažas mudviejų pasaulis-
Tik lova, židinys, kėdė
Ir begaliniu artumu
Tirštai pripildyta erdvė.


O kai išeiname į dieną
Ir ten tokia pati tvarka.
Koks mažas mudviejų pasaulis -
Tik Tu ir aš, ir artuma.




 

Surask man užuovėją menką
Nors trumpam, nors labai trumpam.
Dienų vėjuota užtenka,
Pūgų ir šalčio pakanka,
Leisk pailsėti man.










Suprasti aš nespėjau,
Ką man tada kalbėjai.
Tiesiog nebuvo laiko pagalvot.
Gerai, kad neskubėjau
Ir pasakyt nespėjau,
Nes tu nebenorėjai pakartot.






Pasėdėk su manimi virtuvėje prie stalo
Tegul bus ši vakarienė dviems.
Čia seniai visi jau puodai šąla-
Negaminsi trims senoms kėdėms.

Pasėdėkime nors kartą dviese -
Du vienatvei pasmerkti vaikai.
Tu seniai savoj virtuvėj vienas,
O ir aš viena labai seniai.

Pasėdėkime prie stalo dviese,
Kaip normalūs žmonės, kaip visi.
Tie seni voratinkliai kertėse  
Tegul bus šįvakar nutraukti.

Ištylėkime šį savo skausmą,
Gerkim kavą, kol dar garas kyla.
Pakalbėti ir vėliau suspėsim,
Jei įveiksim dviese šitą tylą.

Pasėdėk su manimi virtuvėje prie stalo,
Tegul viskas taip ir lieka dviems.
Nelinkėk vienai man viso gero,
Palinkėki gero mums abiems.




Aš praeitis tava
Nesikartojanti, jauna
Čiurlenimas upelio neramaus
Ir lopinėlis mėlyno dangaus
Aš praeitis tava,
Kaip ta daina -
Kažkur girdėta, bet jau pamiršta.

Aš dabartis tava
Karti ir nelengva,
Įstrigusi kaktoj raukšle gilia,
Plaukuos palikusi šarma pilka.
Aš dabartis tava,
Kaip ta daina
Su įkyrėjusia melodija sena.

Aš ateitis tava.
Nesuprasta ir atstumta.
Apsamanojęs rudenio dangus,
Žieminis vėjas šaltas, atšiaurus.
Aš ateitis tava,
Kaip ta daina
Nesugrąžinamai jaunystėj prarasta.





Tu man kalbėjai apie laimę,  
Kad ji tikrai tikrai ateis,
Bet ji turbūt seniai paklydo,
Pasuko svetimais keliais.
Tu man kalbėjai apie džiaugsmą,
Kad jis šeimininkaus namuos,
Bet jis turbūt duris sumaišė
Ir linksminas namuos kituos.

Apie tikėjimą kalbėjai,
Kad jis išliktų manyje,
Kad būčiau aš tvirta prieš vėją
Kad nebijočiau naktyje.
Kad neišduočiau, nepalikčiau,
Kad neįskaudinčiau tavęs, -
Bet nemaniau, kad šitie žodžiai
Prieš mane pačią atsigręš.





Kodėl neateini?  
Juk viską jau žinai,
Kad reikalingas, geidžiamas
Ir laukiamas.
Be reikalo mes klaidžiojom keliais
Uždengę veidus netikrumo kaukėmis

O laikas nešė mus
Kažkur visai šalia
Tik retkarčiais suvesdamas
Į būtį.
Tie netikėti žvilgsniai paslapčia,
Tos pastangos ištirpti ir nebūti ...

Jau skraistę paslapties
Nusinešė miškai,
Jau žvilgsniai atviri
Ir žodžių kliedesys.
Kodėl gi taip nežmoniškai ilgai
Lydėjo mus laukinis ilgesys?










Man reik Tavęs,
Kad retsykiais paguostum.
Man reikia Tavo žvilgsnio, šypsenos.
Man reik Tavęs,
Kaip laivui reikia uosto
Po štormo ar po devintos bangos.
Man reik Tavęs
Lietaus kaip žemei reikia,
Išsekintai ir saulės ir sausros,
Man reik Tavęs,
Kaip žiedui bitės reikia,
Kad susilauktų vaisių gausumos.
Man reik Tavęs,
Kad aš ramiai miegočiau,
Sapnuos regėčiau tik šviesias spalvas.
Man reik Tavęs,
Kad nieko nebijočiau.
Nebegaliu.
Aš pavargau.
Man reik Tavęs...





    Sumaniau Tavęs ieškot vienatvėj
    Ir į rudenį įsibridau,
    Lapų kilimuos paskendę gatvės,
    Išėjau Tavęs ieškot vienatvėj,
    Išėjau ir niekur neradau...

     



    3 komentarai:

    Donna Burkley rašė...

    Mano begalinis pagyrimas skirtas šiam giliai kerėtojui, kurį verta mėgdžioti. Ačiū daktare. Sveiki, mano vardas Donna 38, aš gyvenu San Francisko įlankos rajone Kalifornijoje. Mano emocinis gyvenimas pasisuko labai stipriai ir buvo palaimintas, nes mane nukreipė šeimos draugas, tapęs seserimi, skausmas buvo toks nepakeliamas, kad mane traumavo, nes man skaudėjo, turėjau neramių naktų, dėl kurių mane beveik apgailestavau. likus maždaug metams iki mano susitikimo su daktaru Egwali, kuris padėjo atgaivinti tai, kas, mano manymu, dingo. Patikėkite, kad iš pradžių aš taip pat buvau netikintis dėl įvairių susitikimų su keletu rašybininkų ir svetainių, esančių ant savo žavingo vyro sugrąžinimo prie manęs ribos, aš visada buvau stipri ir žinojau, kad turi būti patikima vieta padėti mano pačios santuokinė trauma už tai iš tiesų sukėlė tiek daug chaoso. Kathy surado daktaro Egwali straipsnį ir atidavė jį man, aš susisiekiau su juo ir paaiškinau, ką išgyvenau, jis sakė, kad jis turėjo atlikti tam tikras apeigas, kurių metu buvo atliktos visos būtinos procedūros, nes tos apeigos buvo atliktos, mūsų gyvenimas buvo toks spalvingas, nuo to laiko jis yra mano idealus vyras ir myli mane bei mūsų vaikus. Dar kartą dėkoju jums, daktare, galite prisijungti prie jo bet kurioje iš šių terpių ir būti laiminga siela, nes tikiuosi, kad pasiseks!

    „Viber“ / „WhatsApp“: +2348122948392
    El. Paštas: dregwalispellbinder@gmail.com

    Anonymous rašė...

    Visiems, kurie skaito tai, turite tikėti ir būti pozityviai nusiteikę, nes veikia didesnės jėgos, nei galite įsivaizduoti. Tai pagerės, kai tikėsite ir atitinkamai elgsitės, tada kiekviena jūsų situacija pagerės, nesvarbu, ar tai numatėte, ar ne. Po susitikimo su daktaru EGWALI aš sutvarkiau daiktus su savo sutuoktiniu. Mano sąjungą sužlugdė kai kurios nematytos jėgos, nežinojusios, kad mano santuoka buvo pagrindinis tikslas, mes turėjome nuolatinių problemų, kurių neišsprendėme, tačiau viskas buvo atnaujinta po to, kai atvyko DR EGWALI, nes esame laimingi ir gyvename taikiai, be jokios abejonės, labai rekomenduoju tiems, kuriems reikia geras burtas veikia, jis tikrai yra patikimas bet kokioms problemoms, su kuriomis susiduriate, nesvarbu, ar tai meilė, apsauga, pinigai ar psichinės galios. Rašykite jam el. Paštu Dregwalispellbinder@gmail.com arba „Viber“/ „WhatsApp“ +2348122948392

    Anonymous rašė...

    Ar jūs ieškote taikos savo pasaulyje, ar pavargote išgyventi savo santuokos traumas ar kenčiate nuo sveikatos problemų, daktaras Egwali yra čia, kad padėtų į jūsų gyvenimą sugrąžinti taiką ir laimę. Šiandien pasikalbėkite su gydytoju Egwali ir būkite tikri, kad viskas bus gerai. „WhatsApp“+2348122948392/https: //www.facebook.com/Dr-Egwali-HerbalSpell-Home-104943231946675/