Į TYLĄ...iš netikrumo...iš netekties...

Tikėjau, kad viltis atves

Prie atvirų laukujų durų

Ir aš įėjusi pro jas

Nuprausiu savo veidą sūrų

Nuo  netikrumo maišaties,

Nuo netikėtų labirintų,

Širdis išsikalbėt galės

Ir taip suras kas ją apgintų.

Tiktai ant durų vėl spyna

Langinės uždarytos  skreba

Aš vėl gi atėjau ne  čia,

Ne ten kur mano žvakė dega.

Ne ten, kur jausčiausi saugi,

Globojama ir reikalinga...

Žiema nubudo taip anksti,

Ir taip tirštai  į širdį sninga...

Su kuo į kalnus šiandien...

Ar dar tokių yra?

Žiūriu savo kėdėn,

Bet jos nesivesi, deja.

Kai gerai pažįsti draugus,

Kartais priešai tampa savi

Nežinia, kai bėdos užgrius,

Kurie gi bus geresni.

Prie stalo šventi su vienais,

Kiti tave stebi šaltai,

Ir žinok- patikėti kuriais,

Kurie tikresni

Kokia neteisybė, vienok,

Kas gražiausia -  taip  reta, taip trumpa...

Pasimetusi  siela  galop

Prie tikėjimo kojų suklumpa.

Išsiverkia pati sau viena,

Išsisako į  bundantį dangų

Ir nubėga rudene vaga

Beieškodama  laukiančių rankų.

Jos priglaus, ji  tai žino gerai,

Nes  pažįsta  jų kerinčią  galią.

Ir  akimirką tą, kai kerai

Išviešėja į didįjį kelią

Ji ir vėl pasijaus lyg danguj

Užlieta begalinės ramybės.

Nors trumpam  susitikę viduj

Dvi švelniausios pasauly esybės

Šiluma ir šviesa apsisiaus

Ir tegul laikas neša pavymui,

Kol perkūnas iš giedro dangaus

Jas  ir vėl paaukos užtemimui.

Kokia neteisybė, vienok...

Vyrų tai teorema -

Kur tik boba – ten bėda.

Visos su savais kaprizais,

Gerosios – seniai striptizuos

Arba gatvėje žibintų,

Be charakterio ir fintų –

Užmokėjai kiek paprašo,

Na, o rūpesčio nė lašo.

Pageidavimų jokių -

Nei kavutės, nei gėlių,

Ką norėjai tą gavai.

Savos užknisa juodai-

Tai joms ne laiku pradėjai,

Tai į kitą pažiūrėjai,

Vieną naktį negrįžai -

Ir perkūnai, ir žaibai.

Vyriška teorema –

Kur tik boba, ten bėda.

 

Pakeisti lytį ?

Argi padės?

Lytis ne ten žemai.

Didžiojoj galvoje lyties giliausi vingiai.

Tik va, bėda, kai nežinai,

Iš kur tie norai

Paslaptingi...

O jei išauštų ta diena,

Kada visiems pakeistų lytį

Ką reiktų, po velniais, tada

Gyvenime  prasimanyti?

Ir tu ne vyras,

O ir aš ne moteris,

Kažkoks tai keistas

Dievo kratinys.

Po negrabiais ir

Nereikšmingais potėpiais

Paslėpę jau belūžtančias dalis,

Išryškinam nežmogišką godumą,

Paminę širdį ir šiltus jausmus,

O savo tuščią garbę  ir orumą

Išdidiname prieš visus kitus.

Nors manome, kad likome tokie pat,

Bet  iš tiesų seniai jau nebe tie,

Ir tiktai retkarčiais giliai sukirba,

Juk dar kažkur esi ir tu, širdie.

Apvainikuota odėmis poetų,

O mudviejų lig skausmo pamiršta,

Tarp begalybės laiko piruetų

Likai raumuo su kraujo sistema.

Ir tu ne vyras,

O ir aš – ne moteris,

Nors kraujas teka iš pačios širdies.

Toks - ne visai žmogaus išlikęs modelis,

Sugriovęs pamatus ir nuostatas dermės.

Apie save? Galbūt  apie tave...

Į mūsų dieną ašara įkrito

Ir toji meilė, meilė netikra

Į naują salą basomis nubrido.

Ieškot savos pastogės po delčia,

Kol mėnuo taką dar bent kiek apšviečia.

Gal ras užuovėją nebūtame laike,

Nes būtame jau niekas nebekviečia.

Susidėvėjo ilgesys ir nerimas

Susinešiojo lyg megztinis senas

Ir krenta dirvon abuojumas beriamas,

Todėl neklauski kaip šiandien gyvenas.

Yra toksai gyvenimas - be kvapo,

Bespalvis ir beskonis,  ir bereikšmis

Todėl neverta į buvimą trapų

Gražinti mūsų sunešiotas reikšmes.

Tik vieną vėlų vakarą prisėdus,

Prie krosnies išardysiu megztą daiktą,

Kaip ir visus pasenusius  parėdus,

Ir garsiai pasakysiu – viskas baigta.

Mintys lyg lengvas drugelio plazdenimas,

Skrenda į liepsną dar kartą sudegt,

O nekalbus užsisklendęs gyvenimas

Primena – visko galėjo užtekt.

Ilsis pavargę ilgesio akys,

Plyti išmėtyto laiko skutai,

Jų pataluos lyg pelėkautuos slepias

Mažo gyvenimo blyškūs purslai

Pirštais likimo  kažkoks pakeleivis

Verčia skubėdamas  knygos lapus

Ir tik vienintelis veidrodis kreivas

Veidą tikresnį parodo už mus.

Karčią grimasą, žiupsnelį pagiežos,

Ledą užstrigusį sielos kertėj

Veža palaikės likimo vežėčios,

Kol neišbarsto kelio duobėj.

Bėglio šuolis, tarsi skrydis

Elgesys lyg uraganas,

Už  senos pašiūrės kampo

Ožio palaikai vaidenas.

Draskosi  įsiutę žvėrys

Engdami silpnesnę auką,

Griaudžia viesulas pašėlęs,

O vilkų ruja jau laukia

Savo mūšio valandos.

-------------------------------

Byra  ašaros tiesos.

------------------------------

Eitų ir vaikus apgintų

Užliūliuotų, nuramintų.

O, kad būtų ji tikra

Paskutine valanda...

Erdvėje ištirpsta gėris,

Ganosi laukiniai žvėrys,

O gyvenimo takuos

Ji  ir vėl be atgaivos.

Gal neteisi, gal prasikaltus,

O gal tiktai nebemiela...

Į dulkių debesis sukeltus

Ir vėl kėsinasi audra

Žaibai lyg dalgiais žemę skrodžia

Liepsnos liežuviais vedini

Ir į audros esybę  godžią

Įpuolame jau svetimi.

Arimų drumzlinos akys

Ir vakaras lyg užpečkyj,

O tu dar klausi kaip sekas,

Tam gličiam ir tamsiam lapkrityj

Netgi dieną užsidegi lempą,

O į kaulus įvirtus drėgmė

Taip sulėtina  rudenio tempą,

Kad tampi kaip bespalvė dėmė

Ant  nuvargusio pilko asfalto-

Jis ir taip ne labai išvaizdus,

O tu klausi kodėl aš pavargus

Sugrįžtu  į  mūsų namus.

Ramini, jog taip būna kas metai

Ir aš tai suprasti turiu -

Visą sumaištį  rudenio metą,

Visą  slėgį  tamsiausių dienų.

Ir manai, kad suprast negaliu,

Juk suprasti taip paprasta kartais

Tik  kaip gi pasiust po velnių

Šitą  būvį  ties pragaro vartais.

Prasilenkėm.

Lyg traukiniai

Tarp dviejų tolimų stočių

Ant bėgių priešinga kryptim

Taip neteisingai nutiestų.

Prasilenkėm lyg du laivai,

Bekraštėj jūroj tarp bangų,

Todėl manęs dar neradai

Ir aš dar nežinau kur Tu.

Bet jei bus lemta susitikt,

Beeinant vakaro keliu

Aš negalėsiu pasilikti,

Nes per vėlu.

Nes per vėlu.

Vis dar ieškai...

Manęs ar savęs...

Nesuprantamas laiko motyvas,

Čeža  lapai, užtvindę gatves,

O  migla tarsi sielvartas gyvas...

Ir jausmai tartum voro tinkle,

Sudraskytų pinkles ir ištruktų,

Tik keliaujant miglota gatve

Į namus dar kaži beužsuktų.

Vis dar ieškai...

Išeinu

Taip jau yra,
Kad kasdienybė
Nesklinda smilkalais kvapiais,
Kad vargana žmogaus esybė
Keliauja  banaliais takais
Ir tiktai retkarčiais ištrūksta
Basa po pievą pabraidyt,
Nes laiko taip dažnai  pritrūksta
Save lyg indą išvalyt.
Eini viena į tirštą tamsą,
Ir vėl sakysit banalu,
Bet tam, kuris širdim nesensta
Gyvenimas ne iš raidžių.
Ir ne iš žodžių laša kraujas,
Ir ne iš sielos - dėmesys,
Todėl nereikia bausti skaudžiai,
Kaip kartais baudžia juokdarys
Tarsi juokais išdrėbęs purvą
Ant nebegyjančių žaizdų.
Et, apie ką čia mudu kalbam,
Juk visa tai taip banalu.
Sakai  - palaidojai tėvelį...
O polėkis, o jo sparnai,
Prastai su Tavimi berneli,
Jeigu be jų pragyvenai.
Rašei, rašei ir vis be šarmo,
Tik apie tai kaip gyveni,
Neįdomi Tavoji karma -
Pegaso įsūniai  kiti.
Aš jau baigiau. Belieka eiti
Dar kart labai atsiprašau
Už tai, kad  gyvenu banaliai,
O parašau dar banaliau.

 

Likau tik šaltis , įsispyręs

Į nunešiotus veltinius.

Ištrynusi visus punktyrus

Ir čia atvedusius kelius

Į ateitį be jokio kraičio

Paminus praeitį judu

Ant vienadienio vežimaičio

Su   beužspringstančiu    ratu

O gal tikrai nebuvo nieko,

Tik šalto rūpesčio lašai

Ir ant puraus vatinio sniego

Nutūpę laimės pažadai

Gilioj žiemoj pusnim užkloti

Likimo valiai  palikti

Gal užmiršti, gal pražiopsoti,

Arba laiku neišgirsti

Pasislinko penktadienio vertės -

Beartėjančioj miesto tyloj

Ilgesys savo kuprą užvertęs

Dar kart liudija mūsų byloj

Beskubėdamas kaltint ir teisti

Nepasako, kodėl ne valia

Paprasčiausiai paimt ir atleisti,

O ne rykštėmis plakti  purve...

 

Teisybę kojomis į priekį

Apraudančių -visa minia,

Jai išsiskirsčius pasilieki

Ties sudaužyta statine

Ganėtinai graudus vaizdelis-

Ruduo, stiklinės šukės, aš

Nueinančių pėdų  pulkelis,

Kurių greit  niekas nesuras.

O ir ieškoti nebeverta,

Teisybės išnara kape.

Jei kas ir buvo radęs kartą

Tai tik vaivorykštės gale.

Nevaikščiok čia

Ir nesklaidyk šių lapų,

Jie parašyti ne tava kalba,

Tegul skaitys tik tie,

Kuriems jie šneka

Kalba be paslapčių -

Suprantama.

O Tu čia svetimas,

Dairais išpuikęs,

Ieškodamas savaip ręstų tiesų.

Išeik, prašau, išeik

Į miesto dulkes

Kur tiek aplinkui

Ciniškų  veidų.

Mišria  kalba

Vieni kitus apšaukia,

Suprasti  paprasta ir neklaidu.

Nevaikščiok čia,

Nesiblaškyk tarp  žodžių

Ir neieškoki paliktų klaidų.

Vėluoju būti. Kaip dažnai,

Suvokusi teoriją,

Parsinešu visus žaislus

Į savo teritoriją.

Vis antraeiliai vaidmenys

Ir svetimas motyvas.

Vis klaidmenys ir klaidmenys

Lyg priekaištas negyvas.

Tai pasuku ne ten, tai vėl

Ne savo bėgiais riedu...

Vėluoju būti. Tik todėl

Ne aš laiminga – jiedu...

Vis brendam ir brendam

ieškodami rūmų

savo sielai sušildyt,

įgauti stiprybės,

O mūsų gyvenimas

kliūna ir griūna

už mažo grumstelio

besvietės galybės...

Išėję surasti

ir vėlei prarandam,

bet ieškom - nestojam

ant kelių prieš vyksmą

ir savo didybės

mažutėj pirkelėj

užsklendžiame stingulį

veriantį riksmą...

Tegul nutrenks mane perkūnas,

Jei neturiu kitų dievų,

O nuodėmingas mano kūnas

Lai pagyvena tarp velnių,

Sušoka velnišką kadrilių,

Pakursto ugnį  po smala

Už tai, kad gyvenu, kad myliu,

Už tai, ko žemėj nėra.

Paskui į katilą tą patį

Tik išmaišykite geriau

Už tai, kad nutrenkė perkūnas

Ir dar už tai, kad gyvenau.

Išėjau į gyvenimo tiesiąją.

Finišuoti - dar būtų absurdas,

Kol ne visos paženklintos kliūtys,

Kol neapėmė nuotaikų skurdas.

Kol keliu dar einu – neropoju-

Ir kol akys dar šviesą atspindi.

Išėjau į gyvenimo tiesiąją...

Na, pratęskite ją bent per sprindį.

Numetusi visus lapus

Sena beržinė vanta

Stebėdama aplink nuogus

Dar daug ko nesupranta.

Po rūbais slepiama blyški

Jaunų ir senių oda.

Takoskyra tokia ryški -

Juk perka ir parduoda.

Mainais į pinigus kažkas

Iškeis  nudirtą kailį,

Plaukais apžėlusias rankas –

Į vieną jauną kvailį.

Ir tęsis paslaptis nuoga

Per visą karštą naktį-

Mažai ar daug -svarbu už ką

Susirenka netekti.

Nubėrusi sausus  lapus

Sena beržinė šluota

Iššlavus priepirčio takus,

Sugrįš į maro puotą.

Kvailai gyvename, kvailai balsuojam,

Vieni kitus apšaukdami kvailiais.

Iš pančių taip ir neišsivaduojam

Tik tariamės, kad esame laisvais.

Aplojame viens kitą, tarsi šunys.

Tik balsas, kaip ir šuns, – į dangų neis.

Kol pjaunasi tarpu savęs viršūnės,

Neatsiliekam – pjaunamės su jais.

Būsime pagarbinti

Pagarbinę,

Būsim išmylėję

Išmylėti.

Seilę, saulės lataku

Nuvarvinę,

Eisim ramūs

Saulės išlydėti.

Kuisis pievoje

Pikta kamanė -

Jos dar šiandien

Niekas nemylėjo.

Rusvaplaukė

Pievos laisvamanė

Palikta prie laužo

Prometėjo.

Išvogtą mintį,

Iškrapštytas smegenis,

Išniekintas

Iš godulio ertmes

Užpildytumei,

Jei tiktai turėtum

Laisvas, nuo vyrių

Atrištas rankas.

Atėjęs į kilnių

Melagių fiestą

Sau paieškot

Pritrūkusios esmės,

Norėtum skelbti

Šaukti, kviesti

Vagies dienon...

Vagies? O taip,

Vagies!

Laisvai prieinamas gašlumas

Tabako dūmų svaiguly

Ir nenusakomas kuklumas -

Du viename, kai trys minty.

O smilkalais išvalius orą,

Jie dar labiau prieinami –

Bepildantys kukliausią norą –

Trys viename – ir vis kiti.

Jų buvo ne daugiau kaip trys-

Karalius, smuikas, juokdarys.

Kadangi smuikas buvo vienas

Juo grojo paeiliui kiekvienas.

Kada smuikuodavo karalius-

Visi užmiršdavo bedalius,

Kai smuiką virkdė juokdarys

Visiems atrodė, kad kvailys,

Nes smuikas juokėsi ir verkė

Ir niekas jau nebesitvarkė

Tik laukė – susigės išgirdęs

Ir liausis savo tautą virkdęs

Ne juokdarys- jisai tik antras.

Pirmuoju groja muzikantas.

Išvedęs muziką laukais

Pagros, pravirkdys ir paleis.

-----------------------------------

Jų buvo ne daugiau kaip trys,

Karalius, smuikas, juokdarys...

Na, gelkit, plakit juos-

Juk  jie ne jūsų -

Kad nemodernūs,

Kad akli kai kam,

Kad  berašydama

Ir vėl pargriūsiu,

Priskirus  kirtį

Skiemeniui  kitam.

Ir be manęs apstu

Didžių išminčių.

Kablelio vietą,

Žodžių vainikus

Laisvai išdėstančių

Ir giliaminčių,

Skaičiuojančių lyg

Akmenis rimus.

Eilėraščiai?

Per skambiai pasakyta-

Gyvenimas

Ant lapo pakrašties...

Kada neieškai sau

Likimo kito,

O tiktai – trisdešimt

Trečios raidės...

Tebus ji vidury,

O gal prie galo –

Svarbu, kad mano

Ir, kad tik manaip

Nugultų vieton

Ant senučio stalo

Su mintimi

Išdėstyta savaip.

Na, gelkit, plakit juos –

Juk jie ne jūsų...

KitoKs.

Kitoniškai ir lūpos susegtos,

Ir raukšlės kaktoje kitaip išlinkę.

KitoKs,

Nes mintys niekada nesusektos

Nubėga ristele vos tik prislinkę.

Kitaip

KitoKiems mums, Kitaip gyvenas,

Virvena nuolat viduje upokšniais.

Kitaip -

Spalvotai  naktimis  vaidenas

Ir niekas nesusidėlioja sluoksniais

Kaip normaliems žmonėms.

Praleidę naktį,

Ryte jie turi tvirtą tikslų  planą

Ir eina ten,  kur žino kaip  patekti

Ir visame tame ramiai gyvena.

KitoKs,

      Kitaip,

Kitur –

ir nieko tragiško....

Spragsi laikrodžio seno spiralė.

Ko stebiesi – tokių nebėra?

Dingo daug kas. Juk netgi moralė -

O juk buvo tokia artima.

Tiksi laikrodis – laiką meluoja,

Jo švytuoklės – malūno sparnai,

Kaip tik nori - taip vėjas sukioja -

Byra laiko suplėkę grūdai.

Ar manai, kad dar juos sudaiginsi?

Pabandyk, gal šį kartą pavyks,

Vis geriau, nei visai  sunaikinsi

Na, o  laikas -  savaime išnyks.

Atsistojau prie teisybės durų.

Ką jūs manot, jas atidariau?

Tik  vaikystės  pasakose būna

Pabaiga be nuostolių, tačiau

Tęsinys nutylimas ir kartais

Jį randi įkritusį mauruos,

Na, o jis suspardytas-vos vartos,

Laukdamas natūralios sekos.

Viskas, kas per barzdą nuvarvėjo,

Ko nespėjome suspaust delnuos

Kiek užtruko, o paskui išėjo

Už laimingos pasakos ribos.

Tinklas buvo vietomis suplyšęs-

Kaip ir žvejas. Na, o pats žvejys

Nepluktais linais skyles užrišęs

Vis dar bandė gaudyti žuvis.

Kol galutinai  varliukų pora

Savo letenėlėm išpūstom

Išklausyt sutiko žvejo norą -

Pasigalynėti su  bangom.

Nuliuoksėjo varlės į meldyną,

O auksinė, bet laisva žuvis

Seno žvejo tinklą pradangino,

Kol tasai liuoksėjo bangomis.

Tinklas buvo vietomis suplyšęs-

Kaip ir žvejas. Na, o pats žvejys

Vos tik gyvas iš vojažų grįžęs

Keikė ne save, o tik žuvis.

Rašyt nemoku,

Nerašyt taip pat,

Todėl rašau

Kaip moku.

Kiti gal eina

Tiesesniu keliu,

O aš einu

Kreivoku...

Bet savo, o ne

Svetimu keliu –

Tame juk

Nieko blogo?

Rašyt nemoku,

Nerašyt taip pat,

Todėl rašau

Kaip moku.

Vis dažniau gyvenimą tik žaidžiam

Virsdami suaugusiais vaikais

Ir tiktai tada kaltes atleidžiam,

Kai patiems pakvimpa atlaidais.

Padedame virstančiam pargriūti,

Paaugliams nuslidinam kelius -

Kuo daugiau lindės tamsioj pakriūtėj,

Tuo daugiau  jėgos ir baimės bus.

Pamažu pavirstame mutantais-

Nuogas kūnas, įvaizdis, šlovė,

Pinigai ir jau, žiūrėk, kurantais

Veriama gyvenimo gelmė.

Vis dažniau gyvenimą tik žaidžiam

Ir kokie atlaidūs žaisdami -

Apsivalome, kaltes atleidžiam

Ir toliau gyvenam „kaip visi“.

Tiktai atrodo, kad staiga

Diena pavirto naktimi,

Bet juk temėjo palengva,

Tik mes į tamsą tekini

Pametę galvą ir  ribas.

Ištrintose smegenyse

Ieškodami tiktai savęs

Skubėjom išarta vaga

Kurioj jau niekas nederės.

Čia – piktžolių karalija

Įsišaknys ir užderės

Ties mūsų peržengta riba.

Ir liksime visai kiti

Po retušuotu laimės  būviu

Kas verks, kas juoksis eidami

O kas tik replikuos – pražuvę.

Galvoje  net   spengia.

Keistas jausmas

Gyveni ar tiktai sapnas toks.

Taip pažįstamas vargonų gausmas

Tik gyvenimas visai kitoks.

Rodos, kad radai teisingą kryptį

Ir eini kur reikia, bet gi ne.

Būtinai kažkas turės nutikti

Ko labiausiai baiminies, deja.

Rodykles kažkas kely sumainė

Ir patraukei priešinga kryptim

Nei nuėjo tau skirtoji laimė

Sąlygota kelio sutartim.

Galvoje net spengia.

Be varžybų

Palieki  už nugaros  savus,

Kūną lietūs tarsi rėtį merkia

Padalinęs sąmonę per pus.

Jei ir vėl apie tą patį šnekam

Vis ieškodami senų  bėdų,

Ar bereikia šito seno tako

Ir apdulkusių jame pėdų.

Ir iš vis - ar praeities bereikia,

Kai joje paliekame šašais,

Ir ant senutėlio būsto kraigo

Nusišlapiname paryčiais.

Mano laimė išėjo į karą,

Į dieną skriaudom  sulytą

Mano laimė išėjo kovoti

Su jėga dar lig šiol nematyta

Savanaude, šiurkščia, abejinga

Grubumu spinduliuojančia kauke

O, mano nerimstantis skausme,

O, mano vaikystės palauke,

Padėkit parvesti į rytą,

Paklokite tiesų kelią

Kuriuo sugrįš suvarpyta

Į namus mano laimė bedalė.

Išėjo į karą laimė...

Dabar jau nebeliko nieko

Nei pareigos, nei priedermės

Išbirome smulkiais ant sniego

Prie pat akligatvio duobės.

Tokiais smulkiais... Visi pro šalį

Praėjo vidury dienos,

Kad bent kas nors vilties lašelį,

Kad tai nebepasikartos.

O gal tai tik skeveldros sapno

Prieš saulę  vartos paryčiais...

Kokia  naivi saviapgaulė

Ties subyrėjusiais namais.

Dabar jau nebeliko nieko.

 

 

Rinkome po kruopą, nešėm dėjom,

Kaip dvi kregždės lipdėme namus,

Kad kiekvienas  į  svečius atėjęs

Išsineštų tik šiltus jausmus.

Kad nesibodėtų vėl sugrįžti

Pasisemt kiek trūksta šilumos,

Kad juose jokia gėlė nevystų

Be vandens, be meilės ir šviesos.

O dabar pro šaltą lauko mūrą

Skverbiasi  ledinė tuštuma

Be pavidalo., be jokio tūrio

Mano meilė miršta išduota.

Širdy lig dugno išseko

Šiltų jausmų aruodas -

Svetimas skausmas tapo

Tiktai bereikšmės godos,

Svetimo kailio negaila -

Per daug jau savas nudirtas -

Dažno  gyvenimo kvailio

Būdas be proto tvirtas.

Gilėja tik skausmo vagos

Ir netekčių arimai.

Kokios kelionės sekos,

Tokie ir jos piligrimai.

Širdy jau visai išseko

Buvęs pilnas aruodas

Ir vėl ieškojimų takas

Į neišsekusius klodus.

Ateina laikas -

nusidėvi batai,

drabužiai, vazos,

net kėdė.

Ateina laikas,

kada keičias

daug kas

į kitą vertę.

Netgi pavardė,

sąlyginai jauna,

nenudėvėta,

kažkiek tai laiko

buvusi sava,

tave apleidžia

ir  į  josios vietą,

žiūrėk,

jau įsirangiusi

nauja.

Bandai priprasti

prie šaukimo naujo,

prie parašo,

pasirinkto pačios,

įlieji jai  šiek tiek

savesnio kraujo

ir pradedi

vėl viską

nuo pradžios.

Juk taip  tiki,

kad ji bus neeilinė,

kad  ją nešiosi

ligi pat baigties,

kad ji vienintelė,

kad išimtinė,

lyg  vėliava

ant marmuro peties.

Didžiuojies,

kartais pyksti,

kartais  leidi

jai būt pačiai

svarbiausiai

iš visų

ir užmiršti,

kad ne jinai

pirmoji,

iškėlusi tave

iš pat  šaknų.

------------------------

Kada žvakutėmis

Kalneliai žydi,

Tarp kauburėlių

Lapkričio ūkuos

Susirandi savus

Ir vėl išlydi

Vardu nuo jų

Atskilusios šakos.

-----------------------

O, moterie!

Kurį laiką velniškai skaudės

Pabaigą kiekvieną dieną laidojam

Tarp nesupratimo ir kaltės

Rudeninės saito gijos skraidžioja.

Trūkinės šešėliai - ties riba

Susilies į vieną tašką merdintį.

Netiesa, kad visko pabaiga

Gali  prisiminimus iškeldinti.

Iš širdies... Dar pasiliks ilgai

Vėjuose ganytos geismo įbraižos,

Ir skambės du svetimi balsai

Tarsi dvi gyvenimo apybraižos.

Žingsniai atgal sako senstu.

Prisiminimai dažnėja.

Ką gi – visi į priekį

Turime savo alėją.

Vieniems ji tiktai prasideda,

Kitų  – artėja į finišą

Taip ir judame tyliai į priekį

Prisiminimų pynėse.

Gerai, jei ten rasti pavyksta

Gyvą ir tyrą  šaltinį,

Kuriame niekada neišnyksta

Pati svarbiausioji pynė.

Kuriame niekada neišsenka

Šiltų atminimų klodai,

Kuriame randi kitą širdį

Kuriai lygiai taip pat atrodo.

Žvilgsnis vis krypsta į priekį

Po kojom rečiau dairaisi

Ir vertini metų kiekį

Kaip praeity kadaise

Vertinai  savo tėvą,

Amžiams likimo skirtą,

Gyvenimo iškamuotą,

Bet lygu ąžuolą tvirtą.

Ir tiki, ir vilies, kad žingsniai

Veda ir ves tik į priekį

Aš tuo tikiu kaip niekas,

O Tu manim patikėki.

Aš neklausiu. Tu man nesakyk

Kas išbraidė nusėdusią rasą,

Kas iš ryto suskambo varpais,

Man palikęs tik aidinčią grąžą,

Kas iš kelio atėjo  mylėt,

O išėjo skaudėti į rytą,

Jei paklausiu, tu man nesakyk,

Netgi to, kas nebuvo sakyta.

Kas  pareis į namus vakare

Per atodūsį sunkų ir lėtą

Aš neklausiu ir Tu man nesakyk,

Nes ne kartą jau buvo girdėta.

Kiek spalvų dyvinų pasiskleis

Po išvaikščiotą kelią akytą,

Jei sakysiu – tylėk - neklausyk,

Juk tiek kartų jau buvo sakyta...

Ir  kas ne taip...

Ar laiko rūdys

Įsišaknijo taip giliai,

Ar pėdsakas

Lietum paplūdęs,

Ar beržo

Verkiančio lašai?

Gal vėjas,

Šėlęs visą naktį,

Sutraukė

Aukso grandines?

Na, kas ne taip

Ir ko netekti

Bijau išėjus

Iš Tavęs?

 

Tavęs dar nemačiau tokios pavargusios

Prasilenkiam  kas rytą ties stotim -

Tu išdidi ir oriai pasitempusi,

Kas šiandien  atsitiko su tavim?

Išblukę akys smigdamos į tolį

Neleido palydėt tavęs žvilgsniu.

Lyg žaibas driokstelėjo namo polį,

Kai pamačiau ties morgo langeliu.

Šešėlį tamsų skleisdama aplinkui

Stovėjai tarsi žemė...Su Tavim

Vienutėlaitė ir maža mergytė

Tamsiu ryšulėliu po pažastim.

O, Dieve, o juk žmonės nuolat malė-

Tokia šeima...Bet ar žinai, kas jis?...

Dabar žinau, kai pamačiau abi jas

Palūžusias ties morgo durimis.

Tavęs dar nemačiau tokios pajuodusios

Tarsi nuodėgulis be kibirkšties.

Mieloji,  kelkis, nors ir kelias juodas

Bet eiti juo jums dar ilgai reikės.

O, Dieve, o juk žmonės nuolat malė-

Tokia šeima... O jis... Ar tu žinai?...

 

Dabar jau negerai abiem, o rovėm

Viens kitą, tarsi piktžoles iš daržo,

Atsiriboję menamom tvirtovėm,

Jausmus retežių geležim suvaržėm

Ir spurda jie  mažutėj koplytėlėj

Ir bijo, nes jau visos senos spynos -

Naujom širdelėm...  Raktų ryšulėliai

Pardavinėjami tiktai už grynus.

Reikia eiti, kol dar ratais neveža.

Tu šiek tiek nuraminai, tiesa.

Na, tiek to, kad paskutinėj provėžoj

Aš pasijutau tarsi klane.

Na ir kas, kad kasdienybėj bliūkšta

Lyg pradurtas burbulas  slapta

Laimė, susupta į ploną lukštą

Ir  kažkam prie durų numesta.

Reikia eiti, kol dar ratais neveža

Kol dar pervaža neuždara,

Eiti ir parnešti savo laimę,

Bet pirmiausiai - atgaivinti ją.

Plėšte išplėšei.

Ir neklausk ar skauda.

Beveik ramu...

Ir tik prieš rytą kartais

Širdis panūsta

Šnekinti likimą,

Suklupusį ties

Praradimų vartais.

Kai jau žodžių neliks

Balto laiko lape -

Nei dėmės, nei raidės-

Tik švara

Aš jau būsiu kitur,

Aš jau būsiu toli

Jums visiems

Svetima, svetima.

Laikas vers į vagas

Seno kelio vėžes

Nepalikęs akmens

Ant akmens,

O naujam ir švariam

Balto laiko lape

Naujos paraštės

Apsigyvens.

Už nugaros tamsa.

Juoda gelmė

Įtraukia į save

Ir nieko tragiško.

Palieka pėdos

Sename sapne –

Maža dalelė

Prakeikimo magiško.

Bet pėdsakus užklos

Žiema gili,

O vasarop nuplaus

Birželio liūtys

Ir liks tik pilkšvas lopas

Ant dangaus,

Kuris šį sapną

Kartkarčiais paliudys

Praradimo vartais.

 

Tu ne mano.

Už durų tik vėjas

Tarp suplėšytų

Laiko  skvernų.

Išėjai

Dar nė kart

Neatėjęs-

Kol krupsėjau

Tarp tavo delnų.

Tik vėliau

Viskas virto

Į gėlą.

Šiapus durų-

Aštrus ilgesys...

Ir jausmai

Su skausmu

Susivėlę,

Ir trumpa,

Bet talpi

Praeitis...

Aptempus kūną žėrinčia suknia,

Karoliais šerkšno kaseles išpynus,

Šįvakar žemė, žiemą švęsdama,

Pati šituo žėrėjimu svaiginas.

Šaltuko raštas  ledo atspindy,

Sidabro jūra degantis sniegutis…

Net vėjas, pasislėpęs nuošaly,

Šį vakarą staiga nustojo pūtęs.

Rimties tiek daug.

Ir kai į širdį

Taip sunkiai

Dunksteli tyla,

Aš įbrendu

Į šitą tylą

Jau svetima,

Jau svetima.

Jau nebelauksiu,

Nebešauksiu,

Nebeieškosiu

Pakeliuos,

Nerinksiu

Atsainiai barstytos

Pakeleivingos

Šilumos.

Nors dar laukai

Tavim nusėti-

Nebegirdžiu,

Nebematau.

Širdis sustojo

Pailsėti

Ir pailsėti

Leidžia  Tau.

Jų niekas nerenka. Jie byra

Į juodą žemę, kad numirtų

O kitąmet  tame lauke

Kitus ir jau kitaip sodintų.

Jie jau atsidavė žmonėms,

O mes vis ėjome pro šalį

Kaip kad praeiname pro tuos

Kurie žydėti nebegali.

Ir keikiame save už tai,

Kad skubame, kad nelaimingi,

Kad  mūsų svarbūs  reikalai

Kitiems visai nereikalingi.

Sudėvime  jausmus greičiau,

Nei savo paprastą  apsiaustą

Ir einame kur  paprasčiau

Ir norime, kad nebeklaustų.

Už ką, kodėl tokie paiki

Skubėdami pirmyn paliekam

Brangiausius  žmones pakely

Ant  šiugždančio vasario sniego.

Jų niekas nerenka. Jie byra...

Iš debesų baltų,

Kur sniego pilys

Sidabro bokštais

Smelkiasi dangun,

Iš ten, kur susitelkę

Visos tylos,

Atėję šventės

Beldžiasi vidun.

Balsais varpelių,

Sklindančių iš tolių,

Balta skara

Prie kojų ištiesta

Vilioja iš visur

Sugrįžt namolio

Jauki, šilta

Kalėdinė Dvasia.

Išeinam į kovą

Ir, štai – ne laiku

Likimas pasiūlo

Gražių dovanų.

Užkariaujame vietą,

Atrandam namus,

Tik laimė žadėta

Ir vėl pas kitus…

Gyvenime skirtingi laikrodžiai

Skirtingai valandas skaičiuoja,

O tie kreivi likimo veidrodžiai

Jiems antrina ir rankom ploja.

Taip ir išeina mano dienos

Kartu su laiko atvaizdais,

Palikę nuotraukas ant sienos,

Nusėtas oro bučiniais.

Su aprėdais kažkiek senoviniais,

Su rogėmis, kurios vėluoja,

Su sveikinimais tiktai proginiais

Manieji metai išvažiuoja.