Laiškai SVAJONEI

Atleisk už tai-kad aš esu...

Ir kad nesu tokia kaip tu...

Elgiuos savaip-kalbu sava

Tik man suprantama kalba...

 Atleisk-negali žmonės du

Gyvent lyg vienas- uz abu...

Neteisk ir nieko nebekeisk

Tik savimi išlikti leisk...

Ieškau pavargusio savo artumo
Kartais vien sau, pailsėjus - kitiems,
Gerai neįvertinus tikro atstumo,
Kuris būna savas tiktai atstumtiems.
Traukia lyg magnetas tavo buvimas
Mano buvimą atskyręs versme.
Tyruose šaukia paklydęs laukimas -
Nuolat maištaujanti laiko dvasia.

 Aš tau paseksiu pasaką

Apie Stebuklų šalį,

Apie laikus senus,

Apie gerus laikus.

Aš tau paseksiu pasaką

Apie vilties salelę,

Apie pačius gražiausius

Pasaulyj senukus.

Aš tau paseksiu pasaką

Ir tu ja patikėsi

Nes pasaka šita

Iš nebaigtų sapnų,

Nes pasaka šita

Apie Stebuklų  šalį,

Alsuojančia Tikėjimu,

Viltim ir Gerumu.

Aš seksiu, seksiu Pasaką...

Mano kelias - daugybė vingių.

Ten už posūkio tavo stotelė.

Ar žinai, kaip tavęs pasiilgau,

Kaip norėčiau pasukti iš kelio

Ir įveikusi savo tuštybę,

Pasibelsti į širdį dar kartą.

Tik žinau, mano laimė išėjo,

Pasigrobus net tavo vardą.

Lig tavęs tik vienintelis vingis,

O išties, neįveikiamos mylios

Ir žvelgia nuo medžių viršūnių

Į mane mūsų laikas pražilęs.

Ežero akys atspindi

Ramybėj sustingusį laiką,

Nukritusius metų lapus

Nenuorama vėjas išdraiko.

Iš ilgesio virtę bežadėm

Sustingo dienos nebylios.

Lig tavęs tas vienintelis vingis

Iš tiesų - neįveikiamos mylios.

Su  paskutiniais  saulės  spinduliais

Su  vakaro  šešėliais  paskutiniais

Naktis, vartus  užvėrus,  įsileis

Tiktai  sapnus  iš  prigimties  laukinės.

Ir  viską - ką  darei,  ko  nedarei,

Kas  taip  rūpėjo,  o  paliest  neteko

Pavers  tikrove  sapno  vaizdiniai

Ir  ims  atrodyt,  kad  visko  užteko.

Ir  net  kelis  gyvenimus  pažinsi,

savais  keliais  dar  kartą  išmatuosi,

Surinkus  išsibarsčiusius  draugus,

Jiems  paskutinę  skolą  atiduosi.

Karštai  mylėsi, dar  karščiau - nekęsi,

Ne  kart  išeisi,  bet  ir  vėl  sugrįši,

Numirsi,  gimsi, vėl  iš  naujo  tęsi,

Aplenkusius  ir  vėl  pavyt  bandysi.

Dažnai  neteksi,  dar  dažniau  įgysi,

Ir  verksi, ir kvatosies  pasilikus,

Vienus  priimsi,  o  kitus  išvysi,

Trečius  taip  ir  aplenksi  nesutikus.

Šimtus  gyvenimų  per  vieną  naktį...

O pats  gyvenimas   gi - sapnas  vienas,

Kurio  metu  užtrunka  tiktai  naktys

Ir  taip  negailestingai  bėga  dienos.

Su  paskutiniais  saulės  spinduliais.

Kai  palaukėm  vėjas  lietų  nešė,

Žaibas  draskė  dangų  dalimis,

Širdyje  nubudusi  nedrąsiai

Augo  ir  lapojo  paslaptis.

Girdžiau  ją  šventu  laukimo  vandeniu,

Syvais  maitinau  karštos  širdies.

Supratau, jog  paslaptis  išbandymui

Siunčia  man  kantrybės  ir  vilties.

Ji  užaugs  stipri  ir  vieną  rytą

Pasibels  į  laukiančias  duris

Tik  ar  aš  pažinsiu, kad  tai  mano

Širdyje  išaugus  paslaptis.

Paženklinta  laike   sava  data,

Savu  vardu  ir  savita  lemtim

Aš  nuolat  ieškau, nesurasdama

Tik  vieno  sapno  nemigo  naktim

Gal  nunešė  jį  vėjo  genama

Į  praeitį  beslinkdama  diena,

O gal  likimo  broliai  siausdami

Jį  paskandino  vėtrų  sūkury.

Išvaikščiojau  pažįstamais  keliais,

Nežinomuos  keliuos  sava  tapau,

Naujus  draugus  jau  vadinu  vardais,

Prie  kasdienybės  jaukiai  pritapau.

Tik  štai  karšta  širdis  belaukdama

Visus  kelius  išdegino  sausra,

Juose  basa  ir  alkana  viltis -

NESUSAPNUOTO  SAPNO  PASLAPTIS..

Aš  parėjau  iš  ilgo  kelio,

Daug  sužinojau, daug  mačiau.

Tame  kely  tavęs  ieškojau,

Ieškojau, bet  nesuradau.

Aš  sugrįžau   pavargus  eiti

Ir  susipykus  su  lemtim.

Ji  kartą  man  tave  įkeitus,

Pasiūlė  likti  praeitim.

Mainais  jaunystę  dovanoti

Tą  kart  lemtis  pasiūlė  man.

Bet  niekada  tavęs  aukoti

Aš  neišdrįsčiau  net  dievam.

Tegul  nerealus, netikras,

Tegul  svajonėse,  sapne,

Tegul  trapus  tarytum  stiklas.

Bet  nuolat  lydintis  mane

Paveikslas  tavo  išgalvotas

Tik  vienas.  Jų  nėra  daugiau.

Aš  sugrįžau  iš  ilgo  kelio,

Nes  tokio  niekur  neradau.

Susirgau  tavimi.

Nieks  nekaltas,

Kad  liga  išopėjo

Ir  skauda,

Kai  netyčia

Pati  išgirstu

Kambary vakarais

Savo  raudą.

Susirgau  tavimi

Ir  lyg  slogą

Pabandžiau  išsigydyt

Be  vaistų

Ir  įbridus

Į  rudenį  nuogą

Paprašiau, kad

Jisai  pasikeistų.

Kad  nebūtų

Toks  veriančiai  šaltas,

Toks  svetimas

Metų  papėdėj,

Kad  nesijaustų

Nekaltas

Savo nuogybėj

Begėdėj.

Lyg  užkratas

Smelkias  vidun

Ir  neleidžia

Pačiai  išgyti.

Susirgau  tavimi

Tai  patark,

Kaip  šią  ligą

Tolyn  išvaryti.

Nepatikėsit, angelą  mačiau-

Jis  nusileido  iš  paties  dangaus.

Neklauskit  koks  jis - nežinau,

Pavidalas  lyg  ir  žmogaus.

Lyg  debesėlis  sklandantis  šalia,

Atplyšęs  nuo  didžiulio  debesies,

Globoja,  stebi,  saugo  paslapčia

Ir  niekam  neišduoda  paslapties.

Gal  aš  šį  angelą  tik  sapnavau,

Parsivedžiau  į  dieną  iš  nakties.

Na,  ne - jis  gyvas -  toks  kaip  aš,

Tiktai  baikštus  iš  prigimties.

Ateik  Šventų  Kalėdų  naktį

Man  savo  pasaką  pasekti.

Lai  prisipildo  stebuklu

Grytelė  draskoma  vilkų.

Lai  užsilopo  stogas  kiauras

Ir  praplatėja  stalas  siauras.

Te  išgaruoja  visos  baimės,

Tegul  visiems  užtenka  laimės

Nors  vieną  naktį  per  metus.

Atsiųski  savo  stebuklus.

Beskęstantį  pakeiski  luotą

Į  pasakiškai  gražią  puotą,

Kad  jos  visiems  vienodai  tektų

Ir, kad  atėjusiems  užtekt -

Ir  tiems,  kurie  jau  buvo  čia,

Ir  tiems,  kurie  ateis  nakčia.

Ateik  Šventų  Kalėdų  naktį

Man  savo  pasaką  pasekti.

Užsukau  į  namus,  o  čia  šilta.

Židiny  jaukiai  spragsi  ugnis.

Šitiek  metų  nebuvo  kūrentas

Suaižėjęs  namų  židinys.

Pamažu  tirpsta  skriaudos  pavargę,

Palengva  traukias  šaltis  šalin,

Net  grasinanti  vėtra  už  lango

Nebaugina  sava  padėtim.

Jaukiai  dvelkia  švelnus  aromatas,

Pamažu  skleidžias  jausmas  trapus.

Lyg  įspėdami  krūpčioja  metai

-" Sugrįžai  ne  į  savo  namus".

Ir  lyg  sapnas  pro  šalį  nuplaukia

Visi  žodžiai  protingi  tolyn.

Pasilieku, nes  noriu,  nes  laukiu,

Nes  aklai  pasikliauju  tavim.

Užėjau  į  namus  ir  man  gera,

Židinys  jaukiai  mirksi  ugnim.

Nebereikia  nei  rūmų,  nei  dvaro -

Tik  pasaulio  per  pus  su  tavim.

Laikas  nudriekė  ilgą  šešėlį,

Trumpakojė  diena  veja  naktį,

Susitiko  dvi  vienišos  eglės

Širdimi,  kad  galėtų  prašnekti.

Dvi  vienišos,  pakirstos  eglės

Per  šventes  susibėga  ir  šneka

Kol  senoji  užmiega,  jaunoji

Per  naktį  jai  pasaką  seka.

Stebuklingą  gyvenimo  pasaką

Su  žvaigždelėm  iš  folijos  lapo,

Su  dažų  palete,  dailininkas

Iš  kurios  jos  gyvenimą  tapo.

Juostą  žalią  ir  juostą  geltoną,

Vieną  šiltą, o  kitą  jau  šaltą,

Dar  sapne  ji  suranda  sau  namą

Iš  gyvenimo  rąstų  sukaltą.

Veidai  pamiršti  vėl  atgyja,

nematyti  susirenka  žmonės,

Tuos,  kuriuos  dar  turėtų  sutikti

Ligi  galo  savosios  kelionės.

Aušta  rytas  ir  eglė  jaunutė

Savo  pasaką  baigia  ir  minga,

O senoji  nubunda  gyventi

Iš  pasakos  grįžus   laiminga.

Vakarėja. O  sniegas  lyg  muzika,

Sūkuriuodamas  tviska  ir  šoka,

Užkariaudamas  visą  alėją,

Kaip,  kad  vienas  jisai  ir  temoka.

Sausis  groja  simfoniją  savo,

Lyg  pats  įstabiausias  maestro,

Atskleisdamas   visą  didybę

Nežemiško  savo  orkestro.

Vakarėja,  o  sniegas  lyg  muzika...

 Palydėk mane  pirmyn,

Ten, kur  upė  keičia  vagą,

Kur  žaltvykslių  apšviesti

Kloniai  ir  pakalnės  dega.

Palydėk  mane  tenai,

Kur  diena  sutinka  naktį,

Kai  iškilūs  lubinai

Rengiasi  žvakes  uždegti.

Palydėk  mane  toli,

Kur  nešalta,  kur  nesninga,

Ten  kur  žmonės  paprasti

Niekad  meilės  nepristinga.

Palydėk  mane  į  priekį

Ir  išvesk  į  tokį  kelią,

Kuriame  tik  švarūs  siekiai

Ir  apgaulės   nė  šlakelio

Palydėk  manę  į  tolį,

Ten  kur laukia,  ten  kur  tiki,

Kur  kiti  likimo  broliai

Apsidžiaugs  mane  sutikę.

Laikas  eiti.  Į kelionę

Palydėk  mane,  mielasis,

Pasiimsiu  tik  svajonę,

Na,  o  visa  kita  rasis.

Palydėk  mane  į  kelią...

 Ištirpsta  dienos, likdamos  sapnais,

Pavargę, besiblaškančios, be  vietos,

Nurieda  ratais  dulkančiais  keliais,

Nebesulaukę   blizgančios  karietos

Metus  jau  puse  amžium  vadini,

Ir   vis  tiki, kaip  ta  maža  mergaitė,

Stebuklo  laukianti  šaltoj  nakty,

Jog   jis  ateis - negali  neateiti.

Su  sniego  sūkuriais,  ar  per  balas,

Gal  net  per  rudenėjantį  arimą

Ateis  ir  vieną  dieną  išsives

Gyveniman  be  falšo  ir  be  grimo.

Užgesę  žodžiai  pusbadėj  nakty

Nuguls  į  praeities  skausmingą  kraitę.

Net  ir  didžiausioj  nevilty   palik  širdy

Nakties  stebuklo  laukiančią  mergaitę.

Aš jau seniai neišnaudoju žodžių,
Nebestatau iš jų tuščių pilių
Ir jau seniai kitiems nustojau rodžius
Namus, susmukusius po netekčių.
Kampus paramsčius suręstais pastoliais
Iš laiko, iš gyvybės ir vilties,
Išklojus aslą savo metų guoliais,
Seniai jau nebeerzinu lemties.
Imu tik tai, ką pasiunčia likimas
Ir niekada nebeprašau daugiau.
Dėkoju, kad šis laikinas buvimas
Nevargina, kaip vargino anksčiau.
Iš debesų, iš oro ir iš laiko
Semiu mintis ir sėju pakely,
Nes jau žinau, kad metai nesilaiko
Kas buvo parašyta sutarty.
Išleidžiu žvilgsnį pabraidyt po pievą,
Aprengus drapanėlėmis piemens,
Kad rastų ir atskirtų savo Dievą
Papėdėje prie almančio vandens.
Mažas žaizdas išglostau meilės mirksniais.
Iš metų vakarėjančios laidos
Imu, geriu, alsuoju. Laiko tvinksniais
Matuoju gylį paprastos tiesos.

 Kuo  Tau  esu?

Gal  draugė,

Gal  sesuo,

Gal  tik  pažįstama

Iš  tolimo  miestelio,

O gal  tiktai

Nueinantis  ruduo,

Arba  akmuo

Ant  rudeninio  kalio?

Gal  šiluma

Nueinančių  dienų,

Gal  prieskonis

Prie  duonos  kasdieninės,

O gal  ištroškusiam

Tik   geriamas  vanduo

Iš  ne kasdien

Pasiekiamos stiklinės.

Gal žaislas,

Gal  žaidimas,

Gal  lėlė,

Gal  tik  miražas

Vėstančių  dienų,

O gal  kvapni,

Bevystanti  gėlė?

Tai  visgi,

Kuo  gi  Tau  esu?

 Ne  pavasaris  kaltas,

Ne  saulė, ne  mintys,

O tik  netikėtai

Pažadintos viltys,

Troškimas ieškoti,

Surasti, suklysti,

Dar  kartą  prarasti,

Dar  kartą  paslysti.

Ne  pavasaris  kaltas -

Likimas  įkaitęs

Kelionėn  pakviečia.

Paukščiu  išsiskleidęs,

Į  erdvę, į tolį

Vilioja  įnerti,

Iš  anksto paruošęs

Linkėjimų  kraitį.

Iš  ten, iš  aukštai

Akmenėliu  kristi

Ir  tavo  kelionėje

Taką  nugrįsti,

Kad eidamas  juo

Jaustum  kelią,  jo  širdį,

Suprastum,  kad  kelias

Ir  mato,  ir  girdi.

Nubudę  svajonės,

Sapnai, it  apgaulė...

Pavasaris  kaltas,

Ir  oras,  ir  saulė.

Išvesk  iš  čia  į  ten,

Kur  vėjai  šneka

Su  vakarėjančia  žara,

Kur  saulė  švelniai

Glosto  ryto  taką

Ir  šis  nurausta

Tartum  mergina.

Kur  šypsos  debesys

Baltais  pūkeliais,

Kur  kelią  lydi

Švieslentė  dangaus,

Kur  naktys  tauriai

Į  žvaigždyną  kelia

Visus  jausmus

Palaiminto  žmogaus.

Kur  kvepia  ramuma,

Kur  svaigsta  oras,

Kur  skleidžias  žiedas

Nuo  tylios  drėgmės,

Į  ten,  kur  laimė

Tarsi  meteoras

Nukrinta

Nepalikdama  dėmės.

Išvesk  iš  čia  į  ten,

Kur  mano  laikas

Sutilps  į  vieną

Su  tavu  laiku

Ir  niekas  į  ramybę

Nesitaikys  piktu

Ir surūdijusiu  ginklu

Išvesk  mane  iš  čia...

Palikim  paslaptį  nakty

Nuo  mudviejų  įkaitusią

Ir  brėkštančiame  paryty

Išvesk  mane apkvaitusią

Iš  karšto  sapno  apsupties,

Iš  troškulio  beprotiško

Ir  iš  vaitojančios  nakties

Lytėjimo  savotiško.

Mano laimė bastūnė

Iš alyvų išplaukus,

Lyg maža pataikūnė

Įsivėlė į plaukus

Iškedeno, išdraikė

Ir ištirpo kaip sniegas,

Mano laimė palaikė

Saldi tarsi miegas.

 

 Pačiu  įstabiausiu  keliu,

Spalvom  dyvinom  išdabintą

Tarp  širdžių  vienišų  ir  aklų

Nutieski  vaivorykštės  tiltą.

Išpuoški  karoliais  rasos

Tokį  kerinčiai  svaigų  ir  jaukų

Nuo  rytmečio  ligi  žaros,

Ligi  mūsų  vaikystės  palaukių

Tarp  gyvenimo  ir  tarp  mirties

Iš  jausmo  ir  skausmo  supintą

Tarp  radimų  ir  tarp  netekties

Nutieski  vaivorykštės  tiltą

Iškaišyki  jį  vėjo  žiedais,

Apšlakstyki  lietum,  kad  nevystų

Ir  lankyki,  lankyk  vakarais

Ir  neleisk,  kad  vienatvė  užklystų.

Tarp  svajonių - tų  laiko  vilčių

Į  septynias  spalvas  sutalpintą,

Iš  sutrupintų  mūsų  vilčių

Man  nutieski  vaivorykštės  tiltą

 

Į  mano  dieną

Vėjas  įpynė

Saule  ataustą

Juostą  šilkinę

Į  mano  naktį

Sapną  įaudė,

Sapno   gyvybę

Šildė  ir  glaudė

Į  laiko  pynę

Įvėrė  saują

Raudonų  uogų,

Menančių  kraują

Į mano  viltį

Įsegė  kelią

Į  paskutinę

Pasakų  šalį.

Trapią  svajonę

Sutikt  žadėjo

Ir  užsimiršęs

Tolyn  nuskriejo.

Dovanoju  tau  tylą

Iš  laiko  iškaltą,

Dovanoju tau šilumą

Nykią  ir  šaltą.

Nesupyk. Kitokios

Šilumos   pasisemti

Eidama  praradau

Jai  pritinkantį  samtį.

Ir  dabar  dalinu

Visą  gruodą  po  kruopą,

Sukarpau   ir siunčiu

Patalpinus  į  voką.

Tik  prigludus  šalia

Prie  tikėjimo  laužo

Atsigaus  šiluma,

Ir  pamirš kaip ataušo.

Suvilnys  bangomis,

Išsiskleis lyg aguona,

Įsisups  į  suknelę

Raudoną  raudoną

Ir  ateis  pas  tave

Nesupyki, mielasis,

Ta  pati šiluma

Tavo  mugėje  rasis.

 Sninga  ievos

Gyvenimą  baltą,

Svaigsta  laimė

Užgniaužusi  kvapą,

Į pavasario

Sostą  sutvertą

Pasikviečia

Tikėjimą  trapų.

Iš  pievų, iš lauko

Vijoklių

Išpynusi

Naktį  ir  dieną

Ant  vėjuotų

Likimo  sūpuoklių

Užsodina  jaunystę

Kiekvieną.

Po  kojomis

Išsnigtas  patalas

Vilioja  įkristi

Į  naktį,

O gyvenimo

Geismas  nematomas

Pažadina

Eit  ir  sudegti.

Sninga  ievos,

Gyvenimą  sninga...

 Ir kodėl gi diena nenusimeta
Savo apsiausto drėgno, tamsaus,
Ir kodėl gi jinai neapsirengia
Saulės suknios iš skrynios dangaus?
Ir kodėl gi dienos palydovai
Jai neleidžia nubust ir sušilt?
Kur pasislėpė vėjai varovai,
Nesuspėję dangaus išvėdint?

Mano laimė tokia nedidelė,

Ji telpa į tavo delną-

Vingiuoto kelio paklydėlė

Bekopianti stiklo kalnu.

Mano laimė baugšti. Sutrikusi

Trupa kristalais  saują

Sau nieko nepasilikusi

Vienam tik tau atnašauja.

Mano laimė išties benamė

Keliaujanti tavo delnu

Vingiuoto kelio paklydėlė

Bekopianti stiklo kalnu.