Laiškai VILČIAI




Mes meilei sutverti, neteiski -
Jausmai juk esti be kaltės,
Jei mylime ne tuos , atleiski,
Ir mus gal būt ne tie mylės.
Ne tiems gal dovanojam jausmą
Ir mums jį dovanos ne tie.
Ištrynus nerimą ir skausmą
Tik tu nepasitrauk, Viltie!

 

Dar  niekada
Taip  nežydėjo  liepos
Saldžiu, tirštu,
Klampinančiu  kvapu,
Ir  man  į  šitą
Kvapą  atsiliepus
Dar  niekada  nebuvo
Taip  svaigu.

Dar  niekada
Taip  netekėjo  saulė
Į  dieną  skaistų
Rytą  vesdama.
Šiame  spalvingam
Vasaros  pasauly
Net  dienos  ne  tokios
Kaip  visada.

Dar  niekada
Taip  negaivino  lietūs,
Nuprausdami
Ir  sielą  ir  laukus,
O naktimis  toks
Kerinčiai  žvaigždėtas
Lig  šiol  tikrai
Nebūdavo  dangus.

Dar  niekada,
Dar  niekada  sapnai
Man  nekvepėjo
Liepų  medumi,
O šiąnakt  šitą  kvapą
Godžiau  gėriau,
Kaip  niekada
Kartu  su  Tavimi.


Dar  niekada
Taip  nežydėjo  liepos.



Eilės tarsi gyvenimo pynės
Iš lengvai garbanotų vilčių.
Eilėse plikos nuotaikų skrynios,
Pasiklydę tarp laiko verčių.
Eilėmis šneka vienišas laikas,
Klykia žodžiais išalkęs nakty-
Aidi jausmas- sumindžiotas daigas
Sueiliuotų minčių sūkury.
Eilėse tirpsta žvakės pavienės,
Negailėdamos joms šilumos,
Eilėse visos naktys ir dienos -
Iš tikėjimo drobės baltos.






Maniau, jog spėsiu  perrašyti
Bent  vieną  dieną
Į švarraštį  ir  be  klaidų,
Bet laikas  man, matyt, neskyrė
Švariam  gyvenimui  dienų.

Tiek  to.  Pakaks  ir  juodraščių
Širdim  taisytų,
Kableliais, daugtaškiais skirtų,
Rašytų ir ne kart  braukytų
Smailiu  likimo  pieštuku.

Klaidų  nespėsiu  pakartoti
Visų    naujo.
Naujų  nespėsiu  prirašyt,
Na štai, man regis, atgailauju.
O, Dieve,  leisk  pasitaisyt.


Išbraidykim pavasarį drungną
Įsisupę į žalią sermėgą
Išskalaukime jį ligi dugno
Išsimainę į siautulį miegą

Prisigerkime sklindančio kvapo,
Kad apsvaigtume laikui į priekį,
Kad prie savo gyvenimo trapo
Priartėtume visko atriekę



 Tavo žodžiais alsuoju,
Juos geriu tarsi vyną -
Paslaptingai pulsuoja
Ir svaigina svaigina...
Skęstu jūroj bekraštėj,
Bangomis tyvuliuoju,
Mano knygoj beraštėj
Tavo žodžiai alsuoja.




Jei  yra  kur  nors  pasaka-
Tai  ji  tavo  širdy.
Tu    kelią  žinai,
Tu    kelią  jauti.

Tik  ar  nori,  ar  eisi,
Ar  vis  dar  bijai?
Ar  kiti  lengvesni
Buvo  einant  keliai?

Pasirink  ir  ateik,
Juk  matai - neklaidu.
Pasistenk  ir  įveik
Vieną  kliūtį    du.

Išsiskleis  ir  pražys
Sukrauti  pumpurai.
Tu    kelią  jauti,
Tu    kelią  žinai...

 



Ir  vėl  bus  gėlės, dovanos
Ir  žodžiai.
Draugai  tikri
Ir  ne   visai  tikri.
Visiems  išėjus
Vėl  dairysiuos  godžiai,
O vartai  taip  ir  liks
Neužkelti.

Kaip  visada  aukšti-
Lig  pat  dangaus,
Belaukiantys
Vienintelio  žmogaus.

Supyks  pasaulis
Ir  eilinį  kartą
Išlis  dangus
Į  žemę  žvaigždėmis.
Pernakt  girgždės
Neuždaryti  vartai,
O šitą  girgždesį
Fiksuos  širdis.

Gyvam  dienorašty
Pulsuos  jos  tvinksniai-
Jame  tiek  praradimų
Ir  kaltės
Ir  tik  kartkartėmis
Užklydę  blyksniai,
Suteikiantys
Paguodos  ir  vilties.

O  vartai  vis  tie  patys -
Lig  dangaus,
Belaukiantys
Vienintelio  žmogaus.



Baltai  lazdelei

Neklausia  laikas  bėgdamas  į  prieki
Ar  spėji,  ar  nespėji    paskos,
Gal  kartais  klupdamas, bet  gi  neatsilieki
Ir  nedejuoji, kad   " nebegaliu".

Keliai  neplatūs,  širdimi  statyti
Į  priekį  veda  lazdele  balta
Ir  tau  daugiau  negu  kitiems  matyti
Kokia  šviesi  tamsioj  nakty  diena.

Tikėk,  nepaklaidins  tavęs  keliai,
Nes  viską  savo  širdimi  matai.



Negražink  man  išmėtyto  laiko,
Išbarstytų  dienų  negražink.
Tik, maldauju,  į  ateitį  einant
Paskutinės  vilties  neatimk.
                                                                   
Nebevaikščiok  keliais  praradimų,
Neberink  sudaužytos  širdies,
Tai,  kas  liko  paliki  likimui
Gal  kiti    surinkti  padės.

Ji  nėra    trapaus  porceliano,
Gal  visas  suklijuosiu  šukes.
Ji  stipresnė,  nei  daugelis  mano
Tiktai  tu  atitrauki  rankas.

Negražink  man  išvogto  gyvenimo,
Eik savų  paklydimų  takais
Ir  paliki  man  pasaką  menamą
Kažkieno  išrašytais  vardais.

  iškeisiu  ramybę  į  vėtrą,
Kad  ir  vėl  sualsuotų  širdis
Ir, atvedusi  audrą  į  giedrą
Išmazgot  paprašysiu  grindis,

Kad  jose  nebeliktų  tiek  purvo,
To  murzino  šleifo  kaltės.
  išsižadu  šiandien  prieš  Dievą
Sumaitotos  savos  praeities.

O išėjus, po  trupinį  rinksiu,
Į  mozaiką  sudėsiu  dalis,
Jei  reikės, net  svetur  pasiliksiu,
Tik  tegul  atsigauna  širdis.




Gyvenimas  šaukia
Atvėręs  duris,
O už    tyliai  laukia
Išalkus  naktis.
Suvaitoja  aistringai
Ir  išėjus  trumpam,
Atsiduoda  laiminga
Pirmam  sutiktam.
Sugrįžta  apsvaigus,
Pavargus, dosni,
Save  atidavus,
Priėmus  savy,
Nurimusi  laukia
Graži, kaip lemtis.
Gyvenimas  šaukia,
O  ji  tik  naktis.


Ir  vėl  kažkas  nepasakyta,
Įstrigęs  žodis  kelyje
Ir  taip  neįprasta  matyti
Tave, įklimpusi  jame.
Kiekvieną  vakarą  ir  rytą
Praeidama  visai  šalia
Girdžiu  šį  žodį  uždarytą
Kaskart  maldaujantį  tave
Paleist  į  laisvę  ir  palikti.
  būtinai  kas  nors  suras,
Prisijaukins, padės  sušilti
Tylos  sutraukęs  grandines.
Ir  vieną  kartą  žodis  kūnu
Pataps  ir  žemė  atsigaus.
Paleiski  žodį, lai  jis  sklando
Nuo  žemės  ligi  pat  dangaus.
Tegul  laukais    vėjas  neša,
Tegul    lūpų  į  lūpas
Kartoja, lentoje  užrašo,
Tegul  sujungia  į  dainas.
Tegul  juo  guodžiasi  ir  šildo,
Tegul  juo  džiaugiasi  širdis,
Tegul  globoja  dienos  ilgos
Ir  kantriai  priglaudžia  naktis.
Išleiski  žodį  nesakytą
Į  bundantį  ankstyvą  rytą.



  netekau  savęs
Ne  vieną  kartą.
Išeidami
Išvesdavo  mane
Ir    gyvenimą,
Skubom  sutvertą,
Ir    išnešdavo
Su  savimi drauge.
Rinkau  suplėšytą
Kiekvieną  skiautę,
Siuvau, dėliojau,
Glosčiau  skutelius.
  naujo  mokiaus
Einant  pasikliauti
Savim. Iš  naujo
Susirinkt  draugus.
Sutelkusi  save
Į  kitą  būtį,
Į  naują  kelią -
Kelią  netekties
Kas kartą  sprendžiau
Būti  ar  nebūti
Ir  vis  ieškojau
Lyg  drugys  ugnies.
O ją  suradusi,
Skridau  sudegti
Ir  taip  kas  kartą
Viskas  nuo  pradžios.
Dabar  jau  nebijau
Savęs  netekti.
Surink  išmokau
Ligi  pabaigos.



Dalinuosi  ir  vėl  dalinuos -
Ne  skausmu. Tik  diena  ir  naktim.
Nerandu  išdraikytuos  laiškuos,
Kas  dalinas  drauge  su  manim.




Tavęs  belaukiant
Nelaukė  laikas.
Metus  išdraskęs,
Lapus  išdraikęs,
Tirpo, sutirpo,
Metams  nuplaukiant,
Neliko  laiko
Tavęs  belaukiant...



 Aplinkui  tiek  šviesos,

Aplinkui  tiek  erdvės.
Po  šurmulio  dienos,
Po  šėlstančios  nakties
Paskendo  tyloje
Ir  miestas,  ir  draugai,
Dar  gyveni  Senais,
O  jau  Nauji  antai,
Įklimpę  pusnyje
Dar  švarūs  ir  geri,
Dar  viskas  kelyje,
Dar  nieko  netekty...
Blaškaisi  tarp  likimo
Ir  bundančios  vilties.
Tikiesi  išlikimo,
Kad  niekad  neskaudės...
Tiki  viskuo,    šiąnakt
Matei,  ar  išgirdai
Ir  nesvarbu  kas  sakė -
Draugai,  ar  nedraugai.
Dar  reiks  mintis  pažinti,
Išrankioti  žodžius,
Sudėti  ir  atskirti
Tikrus  ir  netikrus.
Dar  šitų  metų  kelio
Pati  pradžių  pradžia,
Dar  visko  bus,  bet  šiandien
Tikėkim,  kad  yra
Ir  meilė,  ir  teisybė,
Ir  laukianti  širdis,
Kad  niekas  neišduos,
Įskaudint  neišdrįs...
.....
Aplinkui  tiek  šviesos,
Aplinkui  tiek  erdvės
Po  šurmulio  dienos
Lyg po  pirmos  nakties.





Nesielvartauk, neverta, toks gyvenimas
Šiandien šešėliu į tave, rytoj - daina,
Viena diena lyg traukinukas tekinas,
Kita - lyg žemės grumstas paslika.

Nesielvartauk, neverta, taip jau būna,
Eini, o kelias baigiasi staiga
Ir netikėtai klimpdamas į liūną
Randi šakelę, styrančią šalia.

Nesielvartauk, neverta, toks gyvenimas,
Tokia tvarka gyvename visi -
Ir tas, kuris likimo gausiai penimas,
Ir tas, kurį paliko patvory.



Vėjas  drasko  drabužį  nakties
Lyg  senokai  nuvalkiotą  skarą.
Ji , pavargus  ant  ryto  peties
Prisišlieja  akimirksnį  gerą

O  paskui,  susirinkus  sapnus,
Išdėlioja  juos  taip  kaip  įpratus
Tik  parsinešė  vėl  ne  visus,
Kurgi  josios  sapnai  pasimetę?

Naktinėja  dienos  apšviesti,
Beklaidindami  žmogų  ir  naktį,
Išsiblaškę  sapnai  pakely
Į  namus  nebegali  patekti.

Saulei  leidžiantis  eglių  šakom,
Žemėn  grįžta  naktis  pailsėjus
Ir  pareina  naktinėm  pėdom
Tie  sapnai,  kuriuos  išvogė  vėjas.

Viskas  skęsta  bežadėj  tyloj,
Žemės  gausmas  nurimsta  ir  minga,
O sutemų  skraistėj  juodoj
Įsisupus  naktis  paslaptinga

Vis  dalina,  dalina  sapnus,
O pamačiusi,  kad  neužtenka
Ji  dažniausiai  gražiausius  sapnus
Atiduoda  į  keltą  rankų.

Gal  todėl  taip  dažnai  sapnuose
Susitinka  tos  pačios  svajonės,
Gal  todėl  netikėtai  nakčia
Apsilanko   nežinomi  žmonės.



 



Neatsakiau į vėtrų šauksmą šiąnakt,
Neliko žodžių po sunkios dienos
Tik dar ilgai jaučiau vaitojant skausmą,
Suklupusį prie išverstos tvoros.
Byrėjo žvaigždės ašarom nukrėstos
Lyg obuoliai nuo rudenio obels,
O man atrodė, kad vaitoja miestas
Be duonos paliktas ir be vandens.
Neatsakiau šiąnakt į vėtrų šauksmą,
Neišnešiau paguodos į gatves.
Susupus saugojau sutryptą jausmą,
Užsklendus į save duris visas.



Į  jos  namus, užklydęs  pasibeldė
Slogus  ir  netikėtas  ilgesys,
O  jis, kaip  visada, ramiausiu  veidu
Užvėrė  savo  girgždančias  duris.

Jos  širdyje  ir  vėl  apsigyveno
Laukimas  nepasotintos  vilties,
O jis,  kaip  visada, ramiai  gyveno
Savam  pasaulyje    praeities.

Kai  vieną  dieną    likimų  kreivės
Į  vieną  susipynė  nelauktai
Jie  tapo  neplanuotais  pakeleiviais,
Bebandančiais  bendrauti  atvirai.

Prisijaukinti,  pamažu  priprasti.
Suprasti  nerimą  ir  troškimus,
Tame  kely  kažką  bendrai  surasti,
Pažadinti  bemiegančius  jausmus.

Ji  savo  laukime  ieškojo  žodžių,
O  viltyje švelnumo,  šilumos,
Po  trupinį  į  saują  rinko  godžiai
Kas  lieka  po  išeinančios  dienos

Tikėdama  bent  vakare  suspėti
Sugauti  viltį  nešančias  žinias,
Kad  nebereiktų  naktyje  kliedėti,
Kad  bent  kada,  bet  ką,  tik  ne  bet  kas

O  jis, vienintelis  likimo  pakeleivis
Pabelstų  į  gyvenimą  žinia,
Kad  jam  šiame  kely  yra  keleivė,
Vienintelė, svarbi  ir  artima.





Į namus parsinešiau tik mirksnį
Greitai išvarvėjusios dienos
Ir mažutį, trapų laimės žvilgsnį
Lyg šiltus linkėjimus nuo jos.
Pasiklojau ant ištiesto stalo,
Nakčiai paguldžiau šalia savęs,
Kad išsaugočiau jį ligi galo
Su viltim, kad niekad neužges.
Rytas aušo šaltas ir aptingęs,
Žemėn skleidėsi nauja diena,
Žvelgė ledo akimis sustingęs
Vakarykštis mirksnis į mane.




Paimk į šventę miško šlamesį,
Ošimą jūros pasikviesk
Ir esantiems šalia Tavęs
Prie kojų šilumą patiesk.
Sušildyk židinį liepsna,
Į širdį viltį įsileisk
Ir po truputį, palengva,
Jos spindulius kitiems paskleisk...








Išglamonėjai vėju,
Išbučiavai bangom
Ir nuklykei į tolį
Žuvėdrom sutiktom,
O aš vejuosi klyksmą,
Viliodama atgal,
Bet nepasuksi vyksmo
Į praeitį. O gal?





Į smėlio kalną
Viltys supiltos,
Vėjas nešioja
Pavienes smiltis.

Lietui suplakus,
Nugula krantą,
Saulei atakus
Byra ir krenta.

Viltys sutūpę
Į smėlio balną,
Vėjui atbudus
Skrenda į kalną.

 


Širdis kiekviena turi teisę gyventi,
Širdis kiekviena turi teisę į lemtį.
Drąsi ir baugšti - kiekvienai duotas kelias,
Nors mažas, bet savas gyvybės kampelis.

Nėra per prastos ir nėra per garbingos,
Nėra pasmerktos  ar  nereikalingos.
Jei ji dar gyva, jei pulsuoja, jei plaka,
Paliki jai viltį surast savo taką.

Netraiškyk tikėjimo sielvarto batais,
Neleiski prarasti dar nieko neradus,
Neleiski išnykti, neleiski užmigti,
Neleiski jos niekad ir niekam palikti.

Širdis kiekviena, kol gyva, turi viltį
Tikėti ir laukti. Jai reikia pamilti.
Tik ji žino tikrą gyvenimo kainą
Ir skauda tik jai, kai jis veltui praeina.





1 komentaras:

Anonymous rašė...

Ar jūs ieškote taikos savo pasaulyje, ar pavargote išgyventi savo santuokos traumas ar kenčiate nuo sveikatos problemų, daktaras Egwali yra čia, kad padėtų į jūsų gyvenimą sugrąžinti taiką ir laimę. Šiandien pasikalbėkite su gydytoju Egwali ir būkite tikri, kad viskas bus gerai. „WhatsApp“+2348122948392
https://www.facebook.com/Dr-Egwali-HerbalSpell-Home-104943231946675/