Laiškai ŽMOGUI


Brandžiam kely, sunokę vaisiai svyra
Ištiesus ranką, juos pasiekt gali,
O visos skriaudos ima ir išbyra,
Bešokant laiko šokį pakely.
Bet šokis šitas dar tik įpusėjo,
Dar muzikos garsai tokie šilti,
O širdyje apsigyvenę vėjai
Keliauti kviečia dar toli, toli ...
Tešėlsta kuo ilgiau išdykę metai,
Tesiaučia audros gatvėj ir širdy,
Tegul visi gyvenimo verpetai
Ilgai išlaiko savo sūkury.



 Byra- subyra, Bėga -subėga 
Metų smiltelės po vieną,  po vieną
Pinas į pynę, kraunas į žiedą
Kol susibūrę metais nurieda...



Nesugražinti tų, kurie išėjo, 
Nebepavyti bėgančios tėkmės.
Šiltai sutikim tuos, kurie atėjo,
Nes jie juk neatėjo be eilės.

Ilgai brandino šį apvalų skaičių,
Lyg vyną seno ąžuolo statinėj.
Išpilstę į daugybę statinaičių
Ilgai gurkšnosim subrandintą vyną.

Ramiai, iš lėto, Kaip tikri gurmanai
Ragausim atskirai po vieną lašą
Kiekvieną valandą, kiekvieną dieną,
Kurią likimas dovanai mums neša.



 Sunku tame supratime,
Kai velniui dūšią
Parduoda jau ne vien
Tik dėl garbės
Ir kai gerai žinai,
Kad medžiai lūžta
Ne vien tik dėl
Išpuvusios drevės.
Sunku tame supratime
Kai brangūs žmonės
Išduoda, meta,
Įkeičia tave
Ir, kai akmenimis
Išgrindę taką,
Liguistai laukia
Klumpančio jame.
Kodėl ir vardan ko
Palieka brydės,
Širdies krauju rašytos
Ant akmens.
Argi nebeužtenka
Mūsų žemėj
Švaraus ir tyro
Geriamo vandens.
Sunku tame supratime,
Kai mūsų priešai
Palieka švaresni
Negu draugai,
Kai tavo vardą
Gabalais  suplėšo
Ne jie, o tie
Šalia kurių buvai,
Kai žodžiai lieka
Tik raidžių kolona,
Kai frazė tampa
Tik raidžių eilė,
Kai nežinai kada
Į tavo dieną
Pabels gi prakeikimas,
Ar kaltė.
Sunku tame supratime
Kada draugystę,
Kaip įrankį
Ir tą vardan naudos...
Kai  nebylioj kovoj
Susminga ietys
Dėl pareigų,
Bet ne dėl pareigos.
Sunku tame supratime.
Sunku.



 
Savo didžiuosius darbus pabaigę
Sukrenta dienos į metų kraigą.
Sugula dienos į lauką platų
Ir taip kas kartą. Metai po metų.

Vienus palydim, kitus sutinkam,
Vieni mus myli, kitiems netinkam,
Vieni globoja, kiti  išduoda,
Vieni tik ima, kiti tik duoda.

Laukas platėja, didėja kraigas,
Baigia aplenkti bėgantis laikas.
Žiū! Vėl paminklą kažkam tai stato.
Ir taip kas kartą. Metai po metų.




Tvanku širdy, tvanku kelionėj, 
Tvanku aistroj ir geiduly.
Tvanku tikėjimo malonėj
It nežabotoj paslapty.
Dangus dar kaupia savo lietų,
Padvelkęs žemėn gaivumu,
Kad jis žinotų, gal galėtų
Išlaisvint sielą iš tinklų...

 Tausokime  draugus.
Išėjusių jau  niekada
Ir  niekas  nepakeičia.
Gal  tik  atrodo,
Kad  labai  gražu,
Kai    buvimą
Iškeičiam   į  skaičių.

Mylėkime  draugus
Su    klaidom,
Su    silpnybėmis,
Su paklydimais.
Mylėkime  draugus
Kol  jie  šalia,
O ne keliuos,
Žymėtuos  praradimais.

Globokime  draugus,
  vis  mažiau
Kaskart prie  stalo
Per  šventes  susėda,
Kad  nereikėtų
Verst  atgal  lapus,
Kai  laikas  paskutinę
Giesmę  gieda.

Tausokime  draugus.





Ar  pameni, ieškodamas  vilties 
Vis  klausdavai  savęs  daugybę  kartų 
Kodėl, žmogau, toks  vienišas jauties,
Kodėl jauties lyg būtumei  už vartų.

Kiekvienas žingsnis tampa lyg žaizda,
Šviesos šešėlis slystant  lango rėmais
Įsminga kiaurai verdamas tave
Ir tu jauties lyg pats save ištrėmęs. 

Eini ir bėgi, klaidžioji keliais, 
Esi nenuorama, veržlus, bebaimis.
Tiki savim, ne  laiko  pranašais, 
O taip ir nesulauki  savo laimės.

Kai ji šalia, ją net paliest bandai, 
Kai su draugais susirenkat prie stalo
Suspurda tavo rankų liečiama 
Ir nuslenka prie kito stalo galo.


Gal per anksti. Gal kitame laike,
O gal tiesiog tos laimės neužtenka,
Tik nežinia kodėl kaskart  tave
Ta išdiduolė ima ir aplenkia. 

Ar pameni, ieškodamas vilties
Vis klausdavai savęs  daugybę  kartų
Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties,
Kodėl jauties lyg būtumei už vartų.





 Gal  ir  atrodo,  kad  nesvetimi,
Tiktai  kodėl  tavęs  nebepažįstu,
Kodėl  tie  metai  bėga  tekini
Ir  niekas    tenai  atgal  negrįžta.

Į  tuščią  erdvę  braunas  ilgesys,
Tuščius  kampus  užpildęs  praradimais
It  vientisas  didžiulis  kamuolys
Bemintantis  klaidom  ir  paklydimais.

Šauki   į  praeitį  visais  vardais
Ir  kuo  buvai,  jau  niekada  netapsi,
Garmėjęs  laikas  kažkada  kriokliais
Dabar  retėjančiais  lašais  bekapsi.

Ir  tik  atrodo,  kad  nesvetimi...





Kai  ateina  laimė  į  namus, 
Skubame  prieš    nukelt  kepurę 
Tik  dažnai  suklumpame,  deja,
Bėgdami  atidaryti  durų.






   Nevaikščiok  ten,  kur  sienos  storos, 
Kur  aukso  vartais  užkelti,
Kur  stūkso  betoninės  tvoros.
Kur  nepadėjai - neturi.

Tenai  laike  sustingęs  oras,
Gyvybė  dūstanti  šarvuos,
Supančioti  grandinėm  norai
Dejuoja  uždaruos  narvuos.

Ir      ten  bepasiimsi -
Ne  tavo,  tai  ir  neturi.
Tegul  išlieka  tavo  norai
Laisvi  kaip   vėjai  keturi.



Atšalo  oras. Vėjo  gūsiai. 
  sužvarbau. O  Jūs?
Žiema  artėja. Mano  pusėj
Dar  šlapia. O  pas  Jus ?

Gal  sniegas  jau  gatves  nuklojo,
Gal  jau  užpustė  Jus ?
Pas  mus  dar  vakarais  lynoja.
Nepakenčiu. O Jūs?

Man  dar  nespėjus  atsibusti
Jau  skambina  pietums.
Nuo  įtampos  gali  uždusti.
O kaipgi  sekas  Jums?

Žiūrėkit, saugokit  save.
Pagarbiai. Lauksiu. Iki.
P.S. Praleidau  dvi  raides.
 Atsiusiu  kitą  sykį


 
  Nebeklaidink manęs.
Nemoku kirti,
Jausmų kvalifikuot
Pagal grupes,
Nemoku nei pamiršt,
Nei prisiminti
Sutelkusi
Visas aplinkybes.
Nebeklaidink savęs.
Pakilęs vėjas
Į vakarą nustos
Brazdent stygas,
Ištikimasis tavo
Pasekėjas
Gerokai per anksti
Užpūs žvakes.
Nebeklaidink lemties.
Ne kartą šalo
Už laivo borto
Grubiai išstumta
Ne kart nuo
Apgaulingo pjedestalo
Ji tarsi vėjo
Buvo nusviesta.
Todėl nebeklaidink
Manęs, mielasis.


 

 Atėjai  susižeidęs,
Ar  sužeistas,
Bet  vis  dar
Ieškodamas  kalto
Atspindy
Rudeninio  lietaus
Išmaudyto
Pilko  asfalto.
Nors  kelią  jau
Sniegas  nuklojo,
Nematyt
Nusikaltėlių  veido,
tavo  skausmas
Lyg  atviras  nervas
dar  niekam
Kaltės  neatleido.
Į  kitus  jau
Gyvenimus  smelkias
Ir  vis  ieško  ir  ieško
Skriaudėjo
Akimis,  mintimis,
Ar  žodžiu -
Nesvarbu, juk
Vis tiek  nusidėjo
Nesugyja
Pulsuojantis nervas,
Nebegyja ir
Žaizdos  pasenę
Kol  aplinkui
Galybė  kaltų,
Kol  kalti
Netgi  dar  negyvenę.



Juokaujat ponai, 
Ir išties, 
Kodėl gi mums
Nepajuokavus...
Pasiautėkim
Takais lemties-
Tik kaip gi čia
Neapsigavus...
Kaip nesuklupus 
Už klaidos,
Taip grubiai 
Permestos per kelią,
Kaip nesuerzinus 
Žaizdos,
Kada tokia liauna 
Šakelė?...
O šiaip jau, ponai, 
Ir išties,
Kodėl gi mums 
Nepajuokavus...  



   Visų  spalvų  ir  atspalvių  visų.
Juk  dar  ne  visos  dainos  išdainuotos,
Nesverk  gyvenimo  praėjusiu  laiku-
Dar  geras  gabalas  neišmatuotas.

Dar  bus  dienų - ugningų  ir  šaltų
Ir  audros  šėls, blaškys  ramybę  vėjai,
Nerankiok  praeities  senų  klaidų
Ir  neskaičiuok  kiek  kartų  nusidėjai.

Gyvenimas  toksai.  Visiems  ratu-
Vieni  kitiems  nusideda,  atleidžia.
Net  vedini  geriausių  paskatų
  meilės  kartais  ima  ir  sužeidžia.

Išėjęs  eiti - eik  ir  nesustok,
Svarstydamas  kuriuo  keliu  pasukti
Juk  kelią  tu  žinai  tik  nebijok
Beeidamas  paslysti,  ar  suklupti.

Kelionėj  nuo  žiemos  ligi  žiemos
Tiek  daug  kely  dar  galima  surasti,
Tik  nepraleiski  nei  vienos  dienos
Ir  neužmirš  jos  naktimi  užkąsti.


 

Žmogau,  vis  tempi  ir  tempi, 
Įsikinkęs  į  savo  vežimą,
Kuriame  įsimetęs  veži
Gyvenimą  savo  nežymų.

Pavargusi, drumzliną,  pilką,
O  kartais  neramų  ir  piktą,
It  staugiantį  pilnačiai  vilką
Kažkur  vidur  lauko  paliktą.

Tempi   lyg  nukaršusį  žvėrį-
Žaizdotą, pūliuojantį,  skaudų,
Užmiršęs  ramybę  ir  gėrį
Keiksnoji  likimą  apmaudų.

Žmogau,  tu  didingai  drąsus
Vis  iriesi, iriesi, iriesi,
O  nakčia  vis  sapnuoji  sapnus
Ir  regi  juose  ateitį  šviesią.

Susitikęs  ryte  su  aušra
Dar  norėtum  sapnais  pagyventi
Tik  ir  vėl  tam  pačiam  vežime
Teks  gyvenimą  savo  gabenti.



Nepakeliu  tylos - 
Garsios  ir  atgrasios.
Ji  lyg  nevykusio
Gyvenimo  žymeklis.
Bandai  pradėti
Viską  nuo  pradžios,
O prieš  akis  ir  vėl
Tylos  tarpeklis.
Nei  peršokti  gali,
Nei  jo  apeit,
Nei  jo  pastumti,
Ar  pakeisti  vagą.
Tylos  tarpeklis
Šaukia - S V E T I M I,
Nors  širdyje  dar  gyvas
Laužas  dega.
Jame  liepsnoja
Praeitis  menka,
O    tarpeklio
Ateitis  ne  mano
Lyg  siena  stūkso
Gaudžianti  tyla,
O    prieš 
Be  jokio  talismano.



 Kaip  greitai  išsisėmė  šiluma,
Koks  nedosnus  ir  negilus  aruodas.
Sušilt  nespėji, o žiūrėk   nėra,
Į  širdį  krenta  tik  sustingęs  gruodas

Širdis  gyva. Ji  tirpdo  netgi  gruodą,
Mėgina  palengva  prisijaukinti.
Žinia,  viena  ji  nepripils  aruodo,
Bet  gal  suspės  dar  bent  šiek  tiek  sušilti.

Kokia  nerūpestinga  šiluma.
Suradusi  vis  glaudė,  glostė,  šildė,
Pradėjai  atitirpti  ir  staiga
Ji  vėl  apleidžia  išdraskytą  širdį.

Širdis  naivi. Ji  viltimis  gyvens,
Palikus  vieną  kibirkštėlę  mažą
Įpūs,  uždegs  ir  dar  ilgai  kūrens,
Tarsi  norėtų  atiduoti  grąžą.

Kokia  negailestinga  šiluma.
Ji  gaubė  tarsi  rūkas  tamsią  naktį.
Užvaldžiusi  nežemiška  jėga,
Paliko  vien  tik  pamoką  netekti.

Kaip  greit  išsivėdėjo  šiluma.



 Mes  taip  ir  neišmokom  būt  kiti,
Skubėdami  kasdien  daugiau  sugriebti
Brangiausius  žmones barstom  pakely,
Bandydami  kas  kart  daugiau  atriekti

Sijojame lyg  miltus  prieklėty,
Nors  rėtis  jau  seniai  praradęs  formą
Ir  pripažįstame  tik  tuos,  kurie  savi -
Tokiais  patapę  pagal  savą  normą.

Kiti  subyra  užmarštin,  o  joj
Tokių  nevykėlių laukai  bekraščiai
Visi  ne goduly  ir  ne  valdžioj,
Nevykusio  gyvenimo  beraščiai.

Mes  taip  ir  neišmokom  būt   kiti,
O gal  kitais  ir  nenorėjom  būti
Juk  kaip  dažnai   išliekame  šventi
Pasiuntę  artimą  į  tikrą  žūtį.

Pasaulis  margas. Stulbina  spalvom.
Raibais  keliais   į  ateitį  vingiuoja
Vieni  su  savo  vyžom  apgraibom,
Kiti  ant  savo  asilų  atjoja.

Kiekvieno  duona  vis  kitaip  skalsi,
Kiekvienas  lopas  turi  savo raštą
Diena  kiekvieną  veda  ta  pati,
Tik  ne  kiekvieną  atveda  prie  krašto.

Mes  taip  ir  neišmokom  būt  kiti...




Tėkmėj  dienų  supainiojom  vertes
Kelis  kartus  vienas  kitom  pakeitę.
Ar  šiandien  dar  kas  nors  pažins,  atras
  pirmą  tikrą,  prigimtinį  veidą?

Iškraipėme  supriešinę  visus,
Vieniems  atleidę, o  kitus  pasmerkę,
Švariais  grūdais  užpylėme  pelus
Ir  iriamės  į  priekį  užsimerkę.

Dienų  tėkmės  suskilusioj  geldoj
Ramiai  sutūpę  laukiam  išrišimo,
O  nešvarioj  mokyklinėj  lentoj
Vis  bandome  ieškoti  prigimimo.

O  prigimtis  švari. Ir  ji  negrįš
Į  sužalotą  ir  sutryptą  sielą
Tik  kartais  gal  pažadins  naktimis
Primint  dienų  tėkmėj  patirtą  gėlą.


Gal  ir  galėjau 
Kiek  kitaip, bandžiau.
Tik  mūsų  žiemos  buvo
Tokios  slidžios.
Kažkaip  šalia
Praslydau - nemačiau.
Kaip  skverbias  akys
Į  mane  pavydžios,
Žvilgsniu  aplink
Tirpdydamos  ledus,
Kad  dienos
Neužkliūtų,  nepaslystų,
Kiekvieną  kart
Išėję  į  svečius
Sutikti  vakaro
Namo  sugrįžtų.
Gal  ir  galėjau
Kiek  kitaip. bandžiau,
Tik    akių
Lemtingų  nemačiau.

  Neišsaugoti  savo  širdies,
Nei  savo  bedūžtančio  jausmo
Atsišliejus  prie  gležno  paties,
Prie  dar  vieno  negyjančio  skausmo.

Neišnirt  su  našta  ant  pečių,
Užsimetus  dar  antrąją  naštą,
Neišverkti  visų  netekčių,
Neišardžius  painiausioji  rašto.

Nesurasti  likimo  versmės
Seniai  apleistam  sąvartyne,
Neįžvelgti  tikrosios  prasmės
Apgaulingų  prasmių  atvašyne.

Nenurimti  išlydint  metus,
Nesukrovus  jiems  tinkamo  kraičio,
Nesutupdžius  į  savo  lizdus
Neieškoti  ramybės  pašlaičių.

Neišsaugoti  savo  širdies,
Nei  savo  suskirdusio  jausmo
Prie  ligoto  prigludus  peties,
Prie  dar  vieno maištaujančio  skausmo.

 Mes taip ilgai į vienas kitą ėjom,
Tikėjomės ir laukėm taip ilgai,
Jog žaizdomis laukimas išopėjo
Ir peršti nesugiję skauduliai.

Mes taip ilgai keliavome be meilės
Dažnai paklysdami šiame laike.
Šiandieną parašytos Tavo eilės
Nebežinia - pradžia, ar pabaiga?

Jau taip seniai ilgėjomės glamonių-
Tik vėjas teikė užgaidas visas,
O vos sugrįžus iš ilgų kelionių
Nakčia sapnuodavau Tavas rankas.

Pajūrio saulė lepino ir šildė,
O jūros bangos guodė vakarais.
Aš taip ilgai sapnuos Tave regėjau
Gyvenimą pavertusi sapnais.

Mes taip ilgai į vienas kitą ėjom,
Jog ši diena labiau nei bet kada
Su mano sapnu taip supanašėjo,
Kad nežinau - tikėti  ja, ar ne?


 Kai  sugriausim  paskutinį  tiltą,
Liksime  tik  svetimais  krantais,
O    mažą  pylimą  supiltą
Vėjas  dulkėm  išnešios  laukais.

Tavame  krante  ant  šlapio  smėlio
Niekas  mano  vardo  nerašys,
Maname  krante  žibučio  mėlio
Atspindys  nuplauks  vandenimis.

Kai  sugriausim  paskutinį  tiltą
Kranto  nuošliaužos  medžius  išvers
Tuos,  kurie seniai  prarado  viltį
Išgyvent ramiai  šalia  vandens.

Kai  į  tavo  krantą  grįš  pavasaris,
Mano  krantas  skendės  migloje,
Laukdamas  savos  likimo  vasaros
Klaidžiojančios  laiko  kelyje

Kai  sugriausim  paskutinį  tiltą
Liksime  tik  svetimais  krantais.
Nieks  nebe užsuks  į  čia sušilti
Prie  likimo  laužo  vakarais.

 
 Vien nežinia, tik nežinia
 Atbėgusi iš sudėtingo laiko,
Save įsupus migloje,
Gyvenimo taisyklių nesilaiko.

Į sumaištį iškeitusi namus,
Į nežinią pavertusi laukimą,
Aprengusi migla visus kelius,
Sutikus mus staiga šmaikštauti ima.

Vien nežinia, tik nežinia
 Nuskausmina, kai viskas nebeaišku,
Kelionėj su vilties daina
Pasirenkame jos akcentą aiškų.

Su sopuliais iš praeities dienų
Išeiname į kelią susitikti
Ir jau be ypatingų skrupulų,
Be pastangų patikti ir įtikti.

Vien nežinia, tik nežinia,
Kas kartą kviečianti ir vėl tikėti,
Prarasdama, atrasdama,
Neleidžianti kely ilgai liūdėti...






Komentarų nėra: