LEDO KRUOPOS...ant delno...

Suprakaitavusi diena

Sukniumba į arimo klostę,

Po galva pasitiesdama

Rugiais prakvipusią prijuostę.

Į žemę leidžiasi naktis

Išskleidus juodą parašiutą,

Išsiuvinėtą žvaigždėmis

Mėnulio atšvaitais  atsiūtą.

Pro langus skverbiasi sapnai

Margi, gėlėti ir apniukę,

Lyg netesėti pažadai

Nusidėvėję ir išblukę.

Įdūkęs žemės  gaudesys

Nurimsta palengva ir tyla,

Tamsa užklodamas akis

Prieš naują, sudėtingą bylą.

Labanakt. Mikime ir mes

Nuo įtampos dienos sudilgę,

Viltim nugirdę  svajones,

Mintis nakties vėsa suvilgę.

Labanaktis. Saldžių sapnų,

Belydinčių į naują dieną,

Lyg stiklo taurių sklidinų

Purslais gyvenimo padienio.

Ne į Dievą – į save

Įtikėjęs ir išpuikęs,

Tarsi tie visi kiti

Tik eilinės žemės dulkės,

Tarsi pleiskanos plaukuos-

Negali atsikratyti.

Juk sunku padebesiuos,

Ar ne taip, dievuk, mažyti?

Iš labo ryto paslaptis

Į vakarą nukeipus,

Apsamanojusi viltis,

Kuriai likimas vaipos

Kedena išnarą rimties,

Ieškodama pavėsio,

Tikėdamasi paslapties

Nežemiško gardėsio...

Vaitoja varpas,

Dūžiai kimūs

Į žemę klimpsta palengva,

O laiko ūkanoj  parimus

Į gausmą beldžiasi diena.

Rasa, palikus

Savo pėdą

Ramunės žiedlapio krašte,

Ramiai į netektį nurieda

Laukimą nusinešdama.

Sublyksi ašarų

Karoliais,

Sudilgsi  sielos virpesiais

Ir vėl į dieną, lyg atolą

Įsibrendame paryčiais.

Šienaujam sūrų

Laiko klonį-

Skalsiausią pašarą vilties,

O priekyje ir vėl kelionė

Nuo netekties lig netekties.

Nekalti! Nekalti! Nekalti!

Visos kaltės ant kryžiaus sukeltos.

Nusiplakę, bet vis dar gyvi -

Kokios sunkios tos svetimos  kaltės.

Gyvenimas ilgai spalvas nokina-

Žmogus dar nenunokusias jas skina

Ir greitai, nusitvilkęs rūgštimi,

Aplieja naują dieną tulžimi.

Užtvindęs erdvę, kelią, laiką,

Tikėjimą po svietą draiko,

Neskirdamas savų nuo svetimų,

Skubėdamas raškyt naujų spalvų,

Artėdamas prie paskutinio taško

Ir vėl jas nenunokusias nuraško.

Įsodink mane į laivą

Ir išplaukim, ir išplaukim

Upėm, jūrom, vandenynais

Ir paraistėm, ir palaukėm.

Ir per vėtrą, ir per audrą,

Ir per klampų klampų kelią

Tegul ūžia, tegul kaukia

Visos negandos pro šalį

Jokie štormai mums  nė motais.

Karštas kraujas laivą veda

Per išalkusius bangynus

Ir per sniegą, ir per ledą.

Tavo rankos mane gaubia-

Stiprios, tvirtos ir bebaimės,

Mano ištikimas drauge,

Neišpasakotos laimės.

Duok man savo karštą ranką,

Nebelaukim, nebelaukim.

Sėskime į mūsų laivą

Ir išplaukim, ir išplaukim.

Kartais būnam tylūs, kaip laukimas

Ir iškalbūs kartais , kaip lemtis,

Jau išdovanotas palikimas,

Išdalinta trupiniais viltis.

Jau tik eit į paskutinę stotį,

Tik, žiūrėk, kažkas pasako: "Ne!“

Mums toje sumaištyje kovoti,

Teks, tik ne po vieną, o drauge.

Ačiū Tau, Likime. Tavo žodis

Žmogui tebūnie žvaigždė ryški,

O, kai vėl stotelė pasirodys-

Sumirksėk neoniniu taksi.

Ir išvežk į žalią žalią juostą

Kur tiek daug laukinės paslapties,

Tegul tai, kas niekad nepabosta

Teikia stebuklingos išminties.

Kam leidai atsitvert namais,

Kam išmainei į raštą klaidų,

Kam leidai patikėt dievais,

Kurių vėliau neįsileidai.

Kam leidai išsklaidyt metus,

Palikęs tiktai vieną dieną

Lyg užstatą. Tu atkaklus

Tik aš – visai ne vienadienė…

Man nevalia ir aš nutilsiu,

Kokiais beverčiais tampa žodžiai...

Nevarginsiu, neprisiminsiu

Tik į kitus  pažvelgus godžiai

Įkvėpsiu džiaugsmo aidą skurdų

Nueidama į praeitį-

Supainiotų likimo burtų

Vilties ir skausmo sąlytį.

Man nevalia. Sustabdė laikas

Kopimą ne į savo kalną

Ir  sutelktas miglas išvaikęs

Atgal į nudėvėtą balną

Užkėlė naują patyrimą

Ir po truputį pratina -

Kiekvieną naują praradimą

Lyg piktžolę išretina.

Man nevalia. Ir vėl pamiršus

Renku mintis neužrašytas,

Iškaišioju tarp lauko viržių

Į samanas neištaršytas,

Lemties priėmusi sprendimą

Į kamuolį supainiotą -

Gal būt net  naują išdavimą

Likimo  vėtrų gainiotą...

Man nevalia ir aš nutilsiu...

Gęsta vakaras. Slėny žemai

Tūps tuoj miglos  į  glėbį nakties,

Žaros poilsio guolį minkštai

Paskutiniais šešėliais išties.

Ir tik laikas nakčia nemiegos-

Vis skaičiuos ir skaičiuos minutes,

Tarsi maldą kas kartą kartos

Nuo pradžios tas pačias eilutes.

Kažkieno paskutinė žvaigždė

Žemėn krentant likimą užklos

Ir naujoji gyvybės versmė

Atsivers prie senos pabaigos.

Gęsta vakaras. Laikas nuožmus

Savo poste skaičiuos minutes

Už tave, už mane - už visus,

O suskaitęs ramiai išsives.

Susitiksime vėl. Tik ne čia.

Amžinybėj nebūna nakties,

Tik šviesa - begalinė šviesa

Be šešėlio kraupios netekties.

O kol kas, o kol kas... O kol kas

Mūsų vakaras slėny dienos,

Paskutines surinkęs žaras,

Šiltą guolį šešėliais išklos.

Bešokinėjant kliūtimis,

Per rudenio šalvenimą

Su visomis paslaptimis

Skuba išveš gyvenimą.

Laukimas stalčiuose dūlės-

Tokia likimo sąlyga,

Kada užklumpa be eilės

Gyvenimo opaligė.

Su visomis paslaptimis

Į rudenio šalvenimą,

Bešokinėjant kliūtimis

Skuba išves gyvenimą.

Nesubrendę mano eilės-

Kaip ir aš, kaip ir aš,

Antrarūšės, antraeilės

Tik minioj  į mases.

Nesubrendęs mano žodis

Nei iš ten, nei į čia...

Jis lyg liekana paklodės -

Tik maža atplaiša

Nesubrendę mano mintys,

Nevalia, nevalia

Jas rašyt, jomis dalintis...

Ne kokia  pabaiga.

Galiu ramiai sakyt "buvau"

Ir kortomis dėliot pasjansą.

Nuodėmiavai? Nuodėmiavau,

Sulaukusi lemtingo šanso.

Ir polėkiais, ir mintimis

Lankiausi ten, kur vėjai nešė,

Kur debesys su bangomis

Gražiai gyvenimą išrašė.

Buvau kviesta ir nekviesta,

Ir laukiama, ir netikėta,

Palikusi ir palikta,

Žadėta ir nepažadėta.

Buvau ir čia ir ten buvau,

Kur šiandien tavo metai krykščia,

Vilčių vilnim nubangavau

Per savo dieną vakarykščią

Dabar ramiai sakau -"buvau",

Dėlioju kortomis pasjansą.

Nepamenu - nuodėmiavau?

Ir nugrimztu į saldų transą...

Gyvenimas painus - šventa tiesa-

Tai temdo ilgesys,

Tai akina klasta...

Medžiai, garbanas savo ištrinkę,

Žemėn meta geltonus lapus,

Pajautimai į karštį sutvinkę

Provokuoja begėdžius sapnus.

Ir išeina, be laiko išeina

Vasarojantys metų ženklai,

Nesutilpę į vasaros dainą

Papėdžiui iškeliauja aidai.

Plinka vasara. Dar tik rugpjūtis

Žengia savo pirmuosius žingsnius,

O aplink besibaigiančios pjūtys

Vakarienei sušaukia gandrus.

Traukias dienos į kamuolį rainą,

Miglomis  driekias painūs tinklai

Ir išeina, be laiko išeina

Vasarojantys metų ženklai.

Praris gyvenimas lyg gardų kąsnį,

O sudorojęs aplaižys pirštus

Ir vėl dairysis kaip nutvert silpnesnį

Ir vėl paliks ramybėj stipresnius...

Žmogus ir prigimtis- kokia darna.

Neatskiriamos  tikrosios vertybės.

Ir tiktai ten, kur jų visai nėra -

Grimasos iškreiptos kvailos tuštybės.

Žmogus ir visuma - tamprus ryšys.

Tiktai vertes pasvėrę lieka taurūs.

Tuštybės taurėj murkdosi žvėris,

O jo veiksmai nežinomi ir žiaurūs.

Žmogus ir laisvė- vientisa gija -

Kada  žmogus toj laisvėj būna laisvas,

Kada tik įkaitas  ir nežinia už ką -

Tik vargšas apgailėtinas belaisvis.

O juk ir ten žmogus, ir čia žmogus.

Tik suvokimas iš skirtingų polių,

Surinkę prigimties visus lašus

Skirtingi būna net tikrieji broliai.

Šita kelionė tik į vieną pusę,

Be bilieto atgal.

Skubėdami, pavargę ir uždusę,

Su viltimi - o gal...

Gal perėję į kitą laiko juostą

Sugrįšime srove,

Nutūpsim uogele ant laiko skruosto.

Juk paprasta, ar ne?

Tegul kalbės lietus, kada nesikalba

Tegul kalbės ne žodžiais, o lašais,

Kai tarp savęs du žmonės nesusikalba,

Belieka pasikliauti pranašais.

Gerai ar negerai, tik Dievas žino,

Laukimo skonis visuomet kartus.

Štai ir lietus į vakarą  nurimo

Ir laikas į aną nepanašus.

Nustojo metai garbint savo tiesą

Ir pasiklydo  maišaty kitų,

Prarasdami palaimintą pavėsį

Iš naują laiką lemiančių  ženklų.

Tegul pasikalba likimo paukščiai -

Tarp žemės ir dangaus tokia erdvė,

O jos plotmėj tokie skirtingi aukščiai

Ir  nenusidėvėjusi dermė.

Tegul už mus kalbės visi, kas moka

Širdim, žodžiu, akim ar juslėmis,

Arba tyla, kurią gerai suvokia,

Kuri nedūžta ties netektimis.

Nenusimink, kai laiko žingsniai platūs

Pro šalį eidami išves metus,

Neilstantis, guvus gyvybės ratas

Naujiems vardams kvėpavimą įpūs.

Rasakilos delne  sumirga lašas

Užsiliūliavęs vasaros spalvom

Ir vakarai, kaip du lašai panašūs

Benubrendantys tom pačiom varsom.

Lyg  žmonės artimi - visad po vieną

Išeina neįspėję, kad negrįš

Ir laukiam jų ne valandą - kasdieną

Įeinančių pro praviras duris.

Gyvename su permainingais lūžiais,

Su nenuspėjama veiksmų seka

Ir atsaku - širdies beribiais dūžiais

Matuojama gyvenimo trasa.

Supleišėtas spragas užpildę turiniu

Skubotai keičiame lapus naujais,

Ir štai tokiu sulopiniuotu kūriniu

Užbaigiam savo kelią ties namais.

Nežinau kiek dar bus sukakčių,

Kokios datos nuguls į dienoraštį,

Kiek dienų minimų ir svarbių

Išsirinksim iš laiko kainoraščio.

Nesvarbu, nes gražiausia data,

Užkariavusi svarbiausiąją vietą

Visame ateities kelyje

Liks raudona gija pažymėta.

Atėjau iš tolimos šalies

Peržengus ne vieną slidų slenkstį,

Tarp beribio laiko ir erdvės

Kelias tarsi virbas išsilankstė.

Kilpos, posūkiai, raizgi  seka

Ir negailestingai klampūs vingiai,

Kuriuose beskęstanti tiesa

Vegetuoja nuobodžiai ir tingiai.

Saldūs vaisiai nuolat uždrausti,

Painios pasakos  perdaug kremzlėtos,

O, gyvenime, išleisk šasi,

Kol  dar liko gabalėlis vietos.

Mano išgalvota laimė

Sutrupėjo ir išbiro

Man palikusi saujelę

Sauso ir grūdėto žvyro.

Mano išgalvotą sapną

Išvedė naktis už rankos

Ir į naują šaltą dieną

Išėjau neapsirengus.

Iš kažkur atklydęs vėjas

Ėmė tiesiai ir pasakė

"Laimė tavo vienadienė,

Bet labai graži plaštakė".

Kažkas neįprasto  žydėjime,

Neišsiskleidęs žiedas vysta,

Netgi beprotiškam tikėjime

Pražįsti taip ir neišdrįsta.

Rudens danguj žvaigždė sušvitus

Tame pačiam kely užgęsta

Ir vos nubudęs pilkas rytas

Tuoj pat į vakarą nuskęsta.

Laukimas, eidamas pro šalį,

Nustebintas žmogaus puikumo

Užpustė  nutiestą takelį

Dėl tokio paiko atsainumo.

 Skuba laikas gyvenimą sekti,
Beliūliuodamas svaigstančią naktį,

Kad galėtų sugrįžt ir uždegti

Paskutinę gyvenimo dagtį.

Skuba laikas ir veda pavymui

Už rankutės gyvenimą tuklų,

Nusilenkęs gamtos paskyrimui,

Į pasaulį saikingą ir kuklų.

Skuba laikas gyvenimą sekti,

Po laukus išbarstydamas naktį,

Kad galėtų sugrįžt ir uždegti

Paskutinę gyvenimo dagtį.

Saulė klimpsta į debesį tankų,

Tirštas oras virš marių išbrinkęs,

O prie kojų iš Viešpaties rankų

Žemėn veržias laukimas sutvinkęs.

Liečia drėgmę išgairinti pirštai,

Į save siurbia lašą po lašo,

Saulė sminga į prietemą tirštą

Ir rausvai pakraštėlį išdažo.

Subanguoja, suošia giružė,

Išsiilgusi vėtros glamonių.

Į žemelę  atgaudžia, atūžia

Pliūpsniais gardinta Dievo malonė.

Smelkias veržliai, praradusi saiką

Griebia glėbin išdžiuvusią vagą

Ir užtvindo  per magišką  laiką

Išdidžiai vinguriuojantį  taką.

Oras skleidžia ne kvapą, o geismą

Kunkuliuoja įaudrintos srovės

Ir į šitą  prisirpusį žaismą

Atsiliepia vidinės ramovės.

Į nugulusį klonyje dangų

Susispiečia nuo soties apgirtę

Visos nuodėmės puolusių rankų

Nuo švaros į  šventąsias pavirtę.

Sklaidos debesys. Žemė pražydo

Varsomis nusipraususi veidą

Ir saulužė, nudrėskusi šydą

Į varsas basomis nusileido.

Brendu į naują laiko juostą –

Čia tiek neįprastų spalvų-

Tai žadina, tai švelniai glosto,

Tai išsilieja iš krantų.

Tai keri savo atradimais,

Tai veda įkandin šviesos,

Tai šokiruoja paklydimais

Kely link senkančios brastos.

Gyvenimas, jausmais užlietas,

Putoja, veržiasi pirmyn,

Apstulbintas ir apžavėtas

Likimas slenka įkandin.

Ir šis trapus spalvotas laidas

Tarp praeities ir ateities

Lyg lengvas debesėlis sklaidos,

Išniręs iš gilios versmės,

Iš sudėtingų metų klodų,

Iš sluoksniais sukrautų dienų,

Iš ten, kur kažkada atrodė

Neliko jokių paslapčių.

Ruduo pražydo. Lietus plauna

Pavargusius kely metus,

It sieną, nerimą sugriauna

Skandindamas įtarimus.

Brendu į naują laiko juostą

Kur tiek viliojančių spalvų,

Nužengusių ant laiko bluosto

Ir kerinčių atradimu.

Ir kam prašyti kritikų malonės,

Juk ne į mus jų žvilgsniai nukreipti-

Mažų žmonių - mažytės ir teplionės,

Tad kam prašyti kritikų malonės-

Nepatepti dangaus. Nepatepti...

Rudens dangus

Žvaigždėm į žemę krenta,

Langinėmis vėl

Šliaužioja lietus

Ir plukdo nerimas

Į šaltą krantą

Laukuos paklydusius

Širdies turtus.

O ilgesys į sielą

Nuolat neša

Netikrumu

Užpildytas spragas

Ir skersvėjy vienodai

Nykiai laša

Į tas pačias

Sudilgintas pėdas.

Į rudenį įbridę

Tampam baugūs,

Lyg išvaryti

Iš jaukių namų-

Pavargę, išsiilgę

Ir nesaugūs-

Plika širdim

Tarp medžių išrengtų…

Praryjame metus be jokio saiko,

Į kalendorių nekreipiam domės,

Neatsigręždami išbarstom laiką

Ant nebaigtos gyvenimo drobės.

Vėliau  ragaujame kiekvieną dieną,

Pasukti bandom laiką atgalios-

Tik laikrodžio rodyklės kieto plieno

Ir valandos nebemena pradžios.

Laše ar trupiny sutvinkęs skonis

Nepakartojamas saulėlydžio take

Kas sakė, kad vėlus ruduo beskonis,

Kas sakė, kad saldi tiktai pradžia…

Kelias slysta. Žiojėja duobė,

O joje išsiblaškęs dangus,

Lyg seniai įsigėrus dėmė,

Beskalaujanti apvalumus.

Žaidžia spalvos ir krykščia ruduo

Ištepliojęs klevus raudonai,

Duobėje įsitvėręs vanduo

Laiko dangų iškėlęs aukštai.

Laikas veda laukus rudeniop

Juos išvalęs nuo derliaus naštos,

Ir pavargęs suklumpa galop

Ant pačios paskutinės vagos.

Kelias stingsta. Sugrįžęs dangus

Vėl iš aukšto į žemę spindės,

Kol ir vėl pasipustęs padus

Nusileis ant ryškiausios žvaigždės.

 

Svarbus kiekvienas rytas –

Net tas – neišsakytas…

Ir tas, kuris žydėjo,

Ir tas, kuriuo išėjo,

Kuriuo pavargę brido

Ir toj brydėj paklydo…

Svarbus kiekvienas rytas

Saulėtekiais rašytas.

Svarbus kiekvienas žvilgsnis,

Net, jeigu tai tik mirksnis

Paviršiumi praslydęs,

Ar tik vos vos užklydęs

Pro kiaurus sielos langus

Paglostyt tavo rankos.

Akimirka ar mirksnis –

Brangus kiekvienas žvilgsnis.

Svarbus kiekvienas žodis.

Net jeigu ir kartotis

Pradės laike paklydęs -

Juk kažkada pražydęs

Nokino meilės uogas.

Ir jei jis šiandien nuogas

Prieš laiką pasirodys,

Nesmerkime. Jis – ŽODIS.

Ištirpstame laike lyg ledo kruopos

Kaktomuša suėję su žeme,

Anksti pražyla išretėję sruogos,

Be laiko ir visai ne vakare

Lyg vagos arime gilėja  rievės ,

Vagodamos ne veidą-likimus,

O rankos, tarsi surambėję žievės

Dažniau delnais į viršų… O namus

Išpusto  per anksti užklupę pūgos

Ir vakaras lyg širdgėla skvarbus

Ateina, kai palūžęs ir sukniubęs

Ant kelių klūpo vienišas žmogus.

Kai bėdoje nemato ir negirdi,

Šauki ar ne – vis ta pati  dalia

Ir laužo likimus  išplėšus širdį

Bebalsė ir neregė tuštuma...

Ištirpstame laike lyg ledo kruopos

Be laiko ir visai ne vakare,

Anksti pražyla  išretėję sruogos

Kaktomuša suėję su žeme…

Nežinia kas – ar laikas, ar gruodas,

Ar nuo šalčio sustėrus būtis,

Ar likimas ne kartą išduotas,

Ar staigi ir skaudi netektis.

Nežinia, kas nualino dieną,

Ligi galo išrengęs plikai,

Kas iš sodo nudraskė po vieną

Rojaus obuolius taip įžūliai.

Išnešiojo, išbarstė, išdraikė,

Sumaitojo pavienius vaisius

Ir į nežinią nubloškė veikiai

Draiskalais parėdytus metus.

Nežinia kiek dar liko paguodos.

Dvelksmas lėto ir šalto rudens

Prasiskverbęs pro debesis juodus,

Pasigavęs likimą graudens.

Beprotiškas virš žemės sklando tvaikas.

Jokios užuovėjos nuo jo nėra.

Mažutis ir nekaltas žemės vaikas

Vėl krūpčioja nuo išgąsčio nakčia.

Gimdytojai skaičiuoja savo laimę

Nuo išmaldos sugrubusia ranka,

O namuose ir vėl pasklidus baimė

Sūpuoja  lopšyje alkaname

Vien skriaudą  šaltą ir negailestingą,

Vien skausmą, dovanotą artimų…

Kodėl gi meilės vis dažniau pristinga,

Kodėl tiek daug  išeina iš namų…

Sustyro laikas ir sudiržo širdys

Išgirdę raudą gęstančioj nakty.

Jau ne visi tą raudą ir begirdi

Net kūdikiui   pravirkus patvory.

Pusnis likimo nuverčiam nuo slenksčio

Po savo durimis, o už tvoros

Ant surūdijusio likimo dangčio

Vėl duslūs smūgiai ant švelnios odos…

Beprotiškas virš žemės sklando tvaikas…

Aplenkęs dulkančius kelius,

Po visa lemiančių derybų,

Apniukęs rytmečio dangus

Ir vėl pareikalaus skyrybų.

Bambėdamas be paliovos,

Iš kelnių diržą išsijuosęs

Į žemę vėl žaibais grūmos

Ir nelaiminga meile guosis.

Paliko, išdavė, negrįš…

Dangaus skaistybės vartai platūs

Ir pliūptelės žemyn ugnis,

Atokvėpio nebesuradus.

Pašėls, pasiaus ir išsikraus,

Atvėsęs kris į minkštą guolį.

Koksai šėliojimas dangaus,

Koks karštas rytmetis išpuolė…

Paskutiniai žiedlapiai nukrito,

Tyliai tyliai pasitraukdami

Ir gyvenimą  jau kitą rytą

Vėl pradėsime netektimi.

Praeitis paslėps daugybę saitų,

Išbarstys pakampėmis vardus

Ir išleis į kelią – kelią klaidų

Savo neišmokytus vaikus.

Kai ir vėl atgis atšilę sodai

Pulsime gyvent salsvais kvapais.

…Kartais toks laimingas sau atrodai,

Misdamas menkučiais trupiniais…

Medžioja žodį, žvilgsnį, net draugus,

Su kuo kalbėjai vakare ar rytą-

Ir tu jau tarsi ne visai žmogus,

O tik auka į kampą įvaryta.

Ir tavo kreivė rankose kitų,

Likimas išmestas už laivo borto-

Čia daug tokių, vienodai pasmerktų

Kaladėje tarp kozirinių kortų.

Smulkmė, palaidos gretos pavėjui

Supuolę bando keisti vėjo kryptį,

O šis, nusikvatojęs pavymui,

Skaičiuoja ką išmest, o ką palikti.

Toj beprotyste dvelkiančioj tvarkoj

Pas Dievą  ateini prašyt malonės,

Bet juk ir jo palydoje šventoj

Tie patys susirinkę žemės žmonės.

O žemėj, kaip danguj. Tik ne visiems

Žiedais vienodais rojaus sodas žydi-

Žiedai bevaisiai tenka alkaniems…

Taigi, ir ko gi sotūs jiems pavydi?

Už ką jie žodį, žvilgsnį ir draugus

Medžiodami, sutraiško likimus…

Žvėrių keliais

Išeina ir pareina

Kaskart naujai

Paženklinti vardai

Ir puslapy penktam

Už slogią kainą

Puikuojasi

Daug žadantys veidai.

Ir nebelieka vietos

Miško žvėriui.

Painiais takais

Jau šliaužioja kiti.

Tik rodosi, kad

Gimstame vien gėriui,

O patys sau

Ir gražūs, ir geri.

Iškeitę laisvę

Už laukinę kainą

Ir pamažu

Pavirtę žvėrimis,

Žvėrių keliais

Vieni iš ten išeina,

Į ten – kiti -

Ir taip pamainomis.

Ruduo – pavargęs, drumzlinas ir piktas

Teplioja stiklą pirštais murzinais,

O amžinas judėjimo reliktas

Palindęs po geltonais skarmalais.

Ir kambary, ir gatvėje nemiela -

Gličiais takais benubrendąs ruduo,

Bebandantis įsikabint į sielą,

Išvesti ir  nebegrąžint namo.

Sulėtinta srove nubėga dienos

Išskrodę tirštą tamsą paryčiui,

Kol pamažu ištirpsta  slogios sienos,

Ištrikę  visą slaptį  pakeliui.

Ruduo, ruduo …

Kasdieniniame verpete

Į valandas laukimas brenda,

O susiliejęs su žeme

Čia jokio atsako neranda.

Nerimsta virpanti naktis,

Ištroškus ieško užtarimo,

Kad pailsėtų ilgesys

Nuo nesiliaujančio laukimo.

Ištirpęs vakaras delne

Karštais lašais į žemę kristų,

O susitelkęs varsoje,

Ryte iš sutemų išbristų.

Kaip visada- ne ten kur laukia,

Kur durys, kaip ir širdys plačios,

Kaip visada- ne ten kur šaukia,

O ten, kur įsiprašo pačios

Sušalę braunasi vienatvės,

Paminę gėdą ir draudimą

Tiesiog iš rudeninės gatvės

Į gaižiai aitrų patyrimą.

Į skaudančių jausmų palėpę

Dar vieną išnešiotą skausmą,

Įdavę į likimo glėbį,

Išgirsta vėl tą patį griausmą.

Ne prakeiksmais sustabdę laiką

Beeinantį anapus gatvės,

O ilgesiu, lyg savo vaiką

Išlydi rudenio vienatvės.

Ir vėl sugrįš ne ten kur laukia,

Kur durys, kaip ir širdys plačios,

Ne ten, kur mylintys pašaukia,

O ten, kur įsiprašo pačios.

 

Keliaudamas žmogus likimą paišo

Sugretinęs nederintas spalvas -

Vėliau gyvenimą nuo metų raišą

Sudėsto į nušiurusias knygas.

O knygose tose - tarp laiko slenksčių

Subėgę tiesos skirstosi kelius

Tarp prietėmy pasklidusių žebenkščių

Nesaugiai eidamos ir vėl užklius.

Šviesos takais nubėga tiktai dienos,

Naktis geluonį slepia tamsoje.

Žmogaus gyvenimas – ėjimas vienas

Trapia ir aštriabriaune atkarpa.

Gyvenimą nušiurusį  ir raišą

Benešdamas lyg maišą ant pečių,

Žmogus keliaudamas likimą paišo

Skubos tvarka - nerinkdamas spalvų.

Diena lėta - tik laikas greitas,

Beklupdamas ir vis risčia…

Jau prisipildęs pilnas skreitas

Ir kelio pabaiga šalia.

Sutupdžiusi į vieną gretą

Berudenėjančius medžius,

Gyvenimo trasa į ratą

Pakviečia nekviestus svečius.

Ką  pasitikt, ką išlydėti,

Kam tik pradžia, kam pabaiga.

Vienus pastumt, kitiems padėti,

Trečius – tik apraudot, deja…

Vieniems, gyvenimas neklausęs

Atseikėja apsčiai,

Kitiems - jo kailis pasišiaušęs -

Lyg ne visi  svečiai…

Dešimtmečiai, tarsi medaliai

Nutūpę atlape,

Šalti, pavargę ir bedaliai -

Laive trečia klase…

Viltis sudegino jau tiltus,

Tikėjimas – žvakes,

Svajonės- į eiles supiltos,

Tik ar skaitys jas kas…

Ir vėl gyvenimo laivu,

Gyvenimo upe…

Ir visas kraitis – tiktai metai

Nusėdę atlape.

Kas šį kartą į likimo lėkštę

Paskutinį svarmenį įdės,

Kas atnešęs,  paskubės nutėkšti

Visą purvą ant virpios lėkštės.

Kam gi vėl kelionė rodys kryptį,

Kam gi savo nugarą atgręš,

Ką suspės begrįžtant pasitikti,

Ką nesugrąžinamai praras.

Į šaltą vandenį įbridus

Diena skalauja likimus,

O laiko antklodė išskydus

Vos beuždengia skilimus.

Ir žiojas naujos laiko opos

Išvertę skaudulio šaknis,

O tarpe jų - subirę kopos

Ir smėlio kelias prieš akis.

Pėdų nėra. Likimas šiapus

Jas dar paliks kely biriam,

Tik jos, kaip ir migla anapus –

Tik laikinai, tik neilgam…

Subrandino rudenys metus,

Išmintis pravėrė savo skrynią

Atidengdama supratimus

Ir paskleisdama jų visą pynę.

Viskas atvira, tik imk ir semk,

Išdalink visiems po gerą saują.

Ko bereikia – džiaukis ir gyvenk…

…Tik širdis ir  vėl kažko maištauja…

Gyvenimas be trupinio odos,

Lyg ištemptas ir begalinis nervas,

Palikęs toks –po nelygios kovos,

Kurioj nuplėštas paskutinis šarvas.

Sulėtintame laiko tvinksny

Klampi nevėstanti lava,

Nutvėrusi nedrąsų žingsnį

Neleidžia perlipti per ją.

Ir klumpa laikas neištvėręs,

Pažėręs pažadus dugnan,

Lyg valkata, namus pragėręs

Pasitikėjimo vardan.

Sulėtintame laiko tvinksny

Akimirka, lyg lavina

Nuryjanti kiekvieną mirksnį

Nė karto neužspringdama.

Išeina žmonės

Nieko nepasakę,

Suduždami tyla,

Ir gęsta ašarom

Patvinus žvakė

Ties laiko pabaiga.

Pašiurpęs inkščia

Susigūžęs skausmas

Kamputyje žaizdos,

O juo paženklintas

Beribis jausmas

Ant netekties ribos

Vaitoja, blaškosi

Save išverkęs

Ir tik įveikęs ją,

Atsitokėja

Palengva sutelkęs

Tikėjimą pradžia.

Į dangų kertiniai akmenys

Atsirėmė šaltą naktį,

Kad suspėtų beauštant rytui,

Sidabro žvaigždę nusegti.

Ir viską pradėti iš naujo,

Pakeisti upės bėgimą,

Pasitelkus į savo lemtį

Sidabro žvaigždės likimą.

Mano muzika žody įstrigus,

Tyvuliuoja nuskendusios natos.

Kartais girdis iš kalbančios knygos,

Iš eilėraščio retkarčiais matos.

Aš gyvenimui žodžiais dainuoju

Kaip žinau, kaip galiu, kaip išeina

Širdyje tyliai smuikas išgroja

Ligi galo neišbaigtą dainą.

Mano muzika žodyje gimsta

Susiliejus į vientisą giją

Nuvingiuoja takeliais ir grimzta

Į minties ir natų karaliją.

 

Suvarpyti vakaro gaisai

Vėl vidun laukinį šaltį košia,

Tyliai inkščia išrengti laukai

Pasislėpę sutemų miglose

Nusipurtai slogą ir eini

Į pašiurpusią ir pliką gatvę,

Švilpiant  vėjui apleistoj širdy

Atsigavus siautėja vienatvė.

Svarbiausi žodžiai užsisklendę

Ir lieka tiktai tie – kiti,

Kurių nesivedam į šventę,

Nes jie kasdieniškai prasti.

Svarbiausi žodžiai susikaupę –

Jie lyg tikėjimas rašte.

Ramiai prieš tylą atsiklaupia

Belaukdami – kada, kada…

Ir kam, ir kaip… Į kokią sielą

Besiveržiantys ištekės.

Ką jie suteiks – viltis, ar gėlą,

Ar juos sutiks ir ar girdės?

Svarbiausi žodžiai užsisklendę…

Nubėgo vėjas laukais,

Įbrido kelias į upę,

Ties seno tilto stulpais

Prisiminimai sutūpę

Dalijasi patirtimi,

O kelias brastos neranda –

Su neramia viltimi

Gilyn į sūkurį brenda.

Upės srovė išalkus

Pagauna kelią ir neša,

Į vieną vagą sutelkus

Kiekvieną surinktą lašą.

Išnyko javų brydė,

Nuskendo klajoklio pėdos,

Vandens ir dangaus srovė,

Iškeitus senus parėdus,

Užliejo karšta vilnim

ne tiktai kelią – ir metą,

Paženklinus šia sueitim

Atgal nebegrįžtantį ratą.

Nuo linkėjimų ligi linkėjimų

Traukia metai kraitį vežime

Ir su nepaliaujamu skubėjimu

Nuridena nuodėmių žeme.

Išsibarsto pakeliui likimai

Ir namai subyra tarsi smėlis,

Saujoj lieka tik prisiminimai

Ir  šešėliais virstantis kartėlis.

Vėl gyvensime tarpu linkėjimų

Įtikėję žemiška galia  -

Nebevaikišku pasižadėjimu

Su neįtikėtina pradžia.

Išeina dar vieni
Nuo nešulio sulinkę,
Pavargę ir pikti,
Visas bėdas surinkę.

Išsineša tik mažumą -
Tiek, kiek panešti gali,
O visa kita - sąžinei,
Į sąskaitų kraitelę.

Ir šventiniam glėby,
Į blizgesį išmainę,
Išeiname akli
Į naują metų raidą...

Ir vėl nauja seka
Rikiuos dienas į gretą
Ir vėl kaip visada,
Tik ilgesys, kaip reta ...

Aš – ne verdenė, ne vijoklis

Kasmet iš naujo bundantis

Ir ne  viliojantis upokšnis

Savais stebuklais gundantis.

Tiktai  betirpstanti žvakelė

Ant rentinio  sudužusio,

Maža, neišvaizdi švieselė,

Gyvenimo praūžusio.

Toje maišatyje

Nubėgančių dienų,

Betirpstančio dangaus,

Veidų be grimo,

Tame sūkuryje

Begęstančių žarų

Tarp atradimų

Ir tarp netekimų

Artėdama lyg lašas

Prie srovės,

Bandydama įveikt

Tą pačią kreivę,

Vos prisiglaudusi

Prie pat tėkmės,

Staiga pasijuntu

Tiktai praeivė -

Tarp laimės žiburių

Mažute šviesele,

Suspindusia kely

Prieš rytą lėtą,

Beeinančių kartu

Gyvenimo vora

Tik tavo apšviesta

Ir palytėta.

Toje maišatyje…

Ir vėlei bėdos?

Supratau. Paliko...

Skambutis naktį,

Ieškantis peties.

Man taip ir

Nepasisekė įdegti

Į tavo širdį

Perkeltos ugnies.

Likimas šaipės

Siųsdamas paguodą,

Į lūpas

Sudėliodamas žodžius,

Kurie iš nieko neima-

Tik duoda

Dažnai, net

Neužsukus į svečius.

Paguodos?

Prašom. Visada.

Juk draugas,

Lyg monolitas

Kintančiam laike.

Širdis jausmais

Lyg riebalais apaugus

Kažko dar laukia,

O kažko – jau ne.

Karpau dienas, lyg knygą seną,

Kaip vaikas – tik paveikslėlius…

O žodžiai? Jais seniai kūrena

Vos bekvėpuojančius  pečius.

Virš kamino pasklidę dūmai

Ilgai dar  suodimis byrės

Ir vėl iš naujo atvirumai

Skris  nuo raidės ligi raidės.

Kaip smarkiai keičiasi laikai-

Anksčiau dėžutėse – laiškai,

Žurnalai. laikraščiai, šaukimai…

Dabar – reklamos ir rinkimai,

Šventi politikų veidai,

Jų gražios žmonos ir vaikai -

Ant popieriaus slidaus, lyg ledas

Prieš rinkimus mesijais dedas.

Dar sąskaitos, kad gyvenai…

Kaip smarkiai keičiasi laikai…

…………………………………

O gatvėj – gyvos panoramos -

Gyvenimo už būvį dramos.

Anksčiau dėžutėse – laiškai,

Dabar – reklamos, bet – dažnai…

Mūrinio garažo pašonėj

Vėl spragsi lauželis, o šaltis,

Suvaręs sustirusius žmones,

Kuriems – tiktai keiktis ir bartis.

Dviem pliauskom pašildę arbatą,

Plikytą šakelėmis krūmo,

Jie šaltį atšildyt įpratę

Prie suodžiais skrajojančių dūmų.

Kur priglaus juos naktis – Dievas žino –

Gal stoty, gal po dangčiais į trasą…

Jiems tas pat. Jų seniai nevadino

Žmonėmis, o tik ujo ir grasė.

Prie mūrinės sienelės sutūpę

Bėga metai, praradę likimą,

Ir arbatai žievelių prilupę

Laukia savo Dangaus užtarimo…

Dainiai apdainavo tavo karštį,

Tavo netekimą – mirtimis,

Negalėdami paklust priversti

Tapo tavo ginklo aukomis.

Vargšą tu paversdavai  laimingu,

Pasipūtėlį – visai aklu.

Tavo jėgai – jėgai paslaptingai

Niekas nenubrėždavo ribų.

Tu valdei pasaulį, turtą, šlovę,

Tavyje visų laikų karai,

Tu vienintelė jausmų valdovė

Širdyse, kurias tik užvaldai.

Tu buvai, esi ir taip per amžius

Tavo dėmesio maldaus visi,

Net jaunystę laikui pasiglemžus, -

Kris prie tavo kojų lyg jauni.

Metai nepavaldūs jokiai tvarkai.

Jie ištirpsta tavo šviesoje

Ir visi – valdovai ir jų klerkai

Dega tavo laužo liepsnose.

Dainiai apdainavo tavo karštį,

Tavo netekimą – mirtimis,

Kas uždės nuskausminantį tvarstį

Tapus tavo ginklo aukomis…

MEILEI

Jie kalba taip gražiai

Širdy susėdę -

Mažam kampelyje

Suradę vietą,

Gal tik šiek tiek

Suglumę, susigėdę,

Kol daug kas nauja,

Daug kas netikėta.

Įkaitę srovės

Skleidžia itin jaukų

Jų pulsų ritmą

Aplinkai ir žmogui

Ir vos pajutę

Begalinę trauką

Paklūstam nežabotam

Meilės smogui.

JAUSMAI, jie kalba taip gražiai...

Jei mokėčiau pasiūti gyvenimą,

Siūčiau jį iš neblunkančios drobės,

Kurioje lyg plaštakės plazdenimo-

Meilės dvasios prisodrintos trobos.

Siūlės būtų lengvutės, nežymios,

Nesiskirtų nuo audinio margo,

Netikėtuos lemties įplyšimuos

Glaustus meilė prie tvinksinčio vargo.

Jei mokėčiau gyvenimą siūti,

Siūčiau jį,lyg apsiaustą patogų,

Kuriame jokio karo už būvį

Ir karaliaus nevaikiškai nuogo.

Praeitis po tuščią namą slenka,

Rinkdama gyvybės likučius

Ir surinkusi į vieną slengą,

Sudėlioja  prisiminimus

Ne visi supranta kalbą tokią -

Šifro raktas pamestas ir tą,

Kas šią kalbą perskaityti  moka,

Veda  savo išminties  ranka,

Kad išsaugotų mįslingą lobį,

Lyg didžiausią turtą iš gelmės

Ir, kad pasijutusius beglobiais,

Visuomet  išvestų  iš nakties…

Ir vėl šiąnakt budėjo pūgos,

Blaškydamos keliais sapnus,

Ir vėl tikėjimas pabūgęs

Užsklendė girgždančius vartus.

Į langus beldėsi įšėlę,

Klebeno prietėmy duris

Į širdį susimetę vėjai,

Nusiraminti negalįs.

Ir vėl šiąnakt užklupę pūgos

Išpustė šilumą  laukais,

Ir vėl pasimetė atslūgęs

Pasitikėjimas savais.

Kasdienėmis taisyklėmis nevaikščiojau -

Tavęs ieškojau tik tarp išimčių

Gyvenimo koridoriais ir aikštėmis

Nešiojaus  Tavo atvaizdą kartu.

Radau? Dar nežinau. O metai verčiasi

Per galvą, beskubėdami tolyn,

Su jais drauge ir visos vertės keičiasi

Nustūmę Tavo atvaizdą tolyn.

Ramybės  metas. Nužaibavo probėgom

Karšti  audringų metų viesulai,

Garmėję liūtys vienadienėm nuotekom,

Atokaitoje ilsisi ramiai.

Gyvenimas metus -lyg upė vandenis-

Nekeisdamas judėjimo krypties,

Nuplukdo į didžiuosius laiko metmenis,

Praplėšęs siaurą uždangą lemties.

Vis galinėjamės – kuris vikresnis,

Kas šeimininkas, kas tiktai piemuo,

Sakysit laimi tas, kuris šaunesnis?

Na, ką jūs, žemėje kitoks matmuo…

Ne visada mes buvome tokiais,

Kažko dar mūsų  metai nesuspėjo,

Prisiminimų žemėj ties vardais

Kažkas dar pasiliko neišėję.

Ir kalbina, ir ragina dažnai,

Ir kviečia grįžt iš nuolatinio karo

Gyvenimo kovoj  mes tik  kariai

Be laipsnių, antpečių  ir pjedestalo.

Paskutiniai ledai baigia tirpti,

Kūnas šaukia gyvenimui,- Laikas,

Eikim savo dalies pasiimti,-

Tik kažkas nevalingai sulaiko.

Taip panašios – pagunda, lemtis

Nežinai net kuri jų tikroji -

Kartais drasko paika prigimtis,

Kartais kūniškos aistros šėlioja.

Sieloj kaunasi du juokdariai

Ir nei vienas nenori paklusti,

Gal todėl visada – du keliai

Ir abu į savotišką rūstį.

Akyse – pavasaris,

Širdyje – koriai,

It languotos vasaros

Bičių aviliai,

Dūzgia naujos viltys,

Kvepia medumi,

Supas lipnios mintys

Ties pražūtimi.

Akyse - pavasaris,

Širdyje – rasa

Ir iš lėto ašara

Brendanti brasta.

Mintys susivėlę

Kamuoly tirštam,

Žemė kelia gėlę,

Tik neaišku kam…

Bunda žemė ir aš jai pavydžiu

Tos tvarkos, nepaklūstančios niekam,

To kasmečio pavasario skrydžio

Nuo kurio vis labiau atsiliekam.

Kyla žemė iš gniaužtų ledinių,

Nusikrėtusi šaltį nuo kūno

Ir   įpuola  į   glėbį  laukinį

Nežaboto  gamtos  palaidūno

Tiktai  vienišas keistas  naivuolis

Netikėtai patekęs į žaizdrą,

Nesupranta, kad  išskleistas guolis

Sužydėjo patenkinęs aistrą.

Bunda žemė ir aš jai pavydžiu…

Koks tas kelias į rojų neilgas,

Vos tiktai užmiegi ir jau čia -

Stovi stalas, lyg vieškelis ilgas

Ir tokia nekasdienė šviesa.

Sodo vaisiai  sveiki,  nematyti,

Žalios vejos, paskendę žieduos,

Niekada nesibaigiantis rytas,

Net pavėsis ir tas be tamsos.

Paukščių trelės praskleidę ramybę,

Lyg užuolaidą rojaus lange

Atsigulę  į  žydinčią  vygę

Apsikloja  švelnia  lopšine.

Ir sūpuoja jas žmonės panašūs

Kaip ir žemėj, tiktai  nepikti,

Neišvargę, paslaugūs ir gražūs

Viens į kitą šiltai, širdimi.

Spinduliuoja šviesa ir ramybe

Šiluma, išsiskleidus lankoj…

Ir staiga  sugrįžti į esybę

Amžinoj kaip pasaulis kovoj.

Išsivaikščiojom

Kas sau, kas kur,

Adydami lopais

Skylėtą laimę.

Kiek  daug gyvenimų

Ne čia – svetur

Išėjo įsikibę

Tik į baimę…

Nežadėjau aš laikui stebuklų –

Nugyvent pagal nuoseklią raidą,

Vos užgirdusi salves pabūklų,

Į rankas pasiėmusi kreidą,

Piešiu savo gyvenimą margą,

O širdy nesiliaujančios kovos,

Gal į  pergalę, o gal į vargą –

Prie likimo bemerdinčio lovos.

Pažadėjau aš laikui tik menką,

Kelyje išsibarsčiusį kraitį.

Neskubėk. Palaikyki už rankos.

Kolei kas dar nenoriu išeiti.

Gyvenimas – jis visada į skolą

Ir nežinai kaip sugražinti ją,

Išbandymų užritindamas volą

Dažnai atsiveda ties praraja.

Žvelgi anapus – baimės akys plečias

Ir čia jau pasilikti negali ,

Nebežinai – gyventojas ar svečias,

Danguj, o gal jau pragaro ugny…

Gyvenimas. Jis visada į skolą.

Nevaikštau svetimais keliais – tik savo

Siauru, neišravėtu takeliu.

Tuomet kodėl gi, ponai, užsigavot –

Pribarstėte kelionėje spyglių.

Keliai jūsiškiai šalia mano brydės

Kasdienės ir visai nepatrauklios

Apakina ir dažnas juos išvydęs

Net nepamato varganos sekos.

Tuomet kodėl gi, ponai, kliudo juosta

Lyg plonas laiko plaukas numesta,

Nepretenduojanti į jokį sostą,

O tik ramiai vingiuojanti šalia.

 

Kai   grįžta tie, kurių seniai nematęs,

Kurie lyg vakar ėmė ir išėjo,

Norėtum džiaugtis prarastą suradęs,

Tiktai kada tos žaizdos  surambėjo?

Nejautrios tapo laiko rudimentams

Į praeitį žvelgi  tarsi per šydą

Ir nebelieka vietos sentimentams

Prieš pastatytą svetimumo skydą.

Mes tik svajonėse

Visai kiti -

Ir geresni kur kas,

Ir gražesni,

Ir mūs gyvenimas –

Spalvotos drobės,

Ir nei vienos dienos

Šaltos, beglobės.

Sugrįždami į būtį

Savimi

Tik kasdienybėj

Tampam atviri.

Sukalbėkime maldą kasdienę,

Padėkoję kas savo dievams

Išardydami stūksančią sieną

Ir palaiminę kelią vaikams.

Užrakinkime pyktį į narvą,

Kad daugiau niekada ir niekam.

Dar – užnerkime liūdesiui šarvą

Iš visų pakelių surinktam.

O paskui, susiėję užsėkim

Tuščią dirvą gerumo grūdais

Ir praleiskim meilę į priekį -

Tegul laisto ją syvais tirštais,

Kad daigai dygtų sodrūs ir vešlūs

Kad įaugtų giliai šaknimis,

Kad gyvenimas šimtmečiais tęstus,

Ir ne vien tik lietaus dienomis.

Mes visi – tik žmonės paprasti,

Mūsų nuodėmės - tai mūsų klaidos,

Gal todėl ne visuomet geri,

Viens kitam ne visada atlaidūs.

Su kuprota laikmečio našta

Nuo savųjų skaudulių apgirtę,

Prarasta gyvenimo karta

Su trenksmais į nežinią įvirtę.

Paskubėję gimti  ir nūnai

Nepataikę su kitais į koją.

Iš svetur atklydę aitvarai

Negloboja, o tiktai maitoja.

Aidi laiko dūžiai “PRARASTI”,

Nuolat trinksi durys, kad jas galas,-

Vis prieš nosį… Ir  giliai širdy

Išgirsti kaip artinas finalas.

 Dyla krumpliai rate,
Lūžta ašys vežimo,

Išsiskaidę laike

Seka dulkės pavymui.

Tempia metai valktis

Išrikiavę  į gretą,

Paskutinė grandis

Išakėjus kaip reta.

Vieno grumsto pakaks –

Nusiris į atšlaimą.

Atgailauti neteks –

Viskas dings lyg savaime.

Kūdikystė mažučiais delniukais

Brėžia savo gyvenimo taką,

Šlepsi mažas dailus kamuoliukas

Ir vis šneka ir šneka, ir šneka…

Lango stiklas pirštukų padeliais

Lyg  pėdutėmis nutapinėtas

Čia kiekvienas močiutės daiktelis

Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.

Knieti  imti, paliesti, pažinti,

Palaižyti, pagriebus   į saują,

Greitai  jau nemokės apsiginti

Net žema senučiukė  indauja.

Į neramų sapnelį atklysta

Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos

Ant putnučių skruostukų  pražysta

Šypsenėlės - beraustančios uogos.

Koks trapus kūdikystės ėjimas,

Į laimingo  gyvenimo   tąsą,

Koks mąslus sueities išlikimas

Laiko laiptais gyvenimą neša.

Žaidžia kelio dulkėmis likimai -

Žarsto, seikėja, išpūsto į šalis,

Be keliaujančiųjų sutikimo

Išdalina į keistas  dalis.

Štai manoji krupsi vidur kelio,

Susispietę  mintys ir darbai,

Švilptels laikas viesulu pro šalį -

Tiek jau to buvimo ir matei.

Dar tik brandina pumpurą gyvybė,

Žalsvėjančiais takais sugrįžta jėgos,

Pakirdusiuos  šlaituos melsva dievybė

Pasklido vos tik įšalui atlėgus.

Palikę supustytą seną smėlį,

Įniršusias pūgas, klastingą ledą

Panirkime  į aksominį  mėlį -

Nubudus gyvastis  gyventi veda

Pavasario  šilkiniais  pasaitėliais,

Ramiai vilnijančiom berželio sruogom,

Pasidabinę  aukso  žirginėliais

Pakilkime ir eikime. Juk mokam…

 

Už lango katės drasko miesto tylą -

Pavasaris, o meilės tiek mažai,

Į jų kvietimą netvirtai prabyla

Išsekę ir nešvarūs katinai.

Krepšely tyliai murkia giminaitis -

Salonų liūtas darosi tingus,

Į sotį savo prigimtį iškeitęs

Neatsišaukia į malonumus.

Už šiltą guolį, tariamą ramybę,

Gyvenimą modernų be lyties

Ir paliktą  tik vieną galimybę -

Likt ištikimu ligi pat mirties.

   

Per metų klodų perteklius ir stoką,

Per laiptus, kur už ledą slidesni

Mes nešame gyvenimą keistoką

Dažnai net jo paties nesuprasti.

Aprengę retkarčiais drabužį šventą

Sodiname prie stalo tarp draugų,

Mažutę laimės pilį susirentę

Iš  paprastų  kaip rožinis tiesų.

Palikę kaprizingus laiko vingius,

Išleidę netikrumą pro duris,

Patikriname ar labai sulinkus

Svarbiausioji gyvenimo ašis.

Per metų klodų perteklius ir stygių,

Per laiptus, kur už ledą slidesni,

Įtempę savo meilę tarsi stygą,

Mes viens kitam už laiką svarbesni.

Išsibarstė lietuvio šeima

Po pasaulį ieškodama duonos,

Skęsta kaimas savam girtume,

Klimpsta vėtrose paliktas kluonas.

Tėvo dalgio atšipęs ašmuo,

Motinėlės daržai neravėti,

Ir  į dirvą įklimpęs akmuo

Pasirengęs čia nuolat tupėti.

Prie klėtelės susmukus važis

Laukia  rankų stokojančių darbo,

Bet  sena varomoji ašis

Nesulūžo, tik baisiai pavargo.

Išsibarstę tėvai ir vaikai

Nesusėda prie šventinio stalo,

Slogioje tyloje pramanai

Visą atmintį  suodžiais išvalo.

Keisis kartos, kartosis lemtis,

Grįš namo išsibarstę vaikaičiai

Tik ar daug sugražins atmintis,

Kad neliktume vien prašalaičiai.

Išsibarstė lietuvio šeima…

Pavargę nuo kasdienio  netikrumo,

Nuo nuolat klupinėjančių tiesų,

Apkartusio  ir nuogo patiklumo,

Nuo užrakintų ir šaltų širdžių,

Išeiname į dieną lyg į  mūšį

Ne už save – už prarastus, už juos…

Ir einam, kasdienybei nepaklusę,

Ieškoti dar nesurastos  tiesos.

Pūgoj išvargę snūduriuoja pusnys,

Ore dar tvyro atgarsiai dienos,

Po šturmo susitelkę sniego šūsnys

Ilgai dar susikūprinę styros.

Erdvėj pasklidę klaidžioja šešėliai.

Reti jų žingsniai  šlepsi  įkandin,

Bet šalčio tyloje  lyg koplytėlėj,

Nurimsta pasitraukdami šalin.

Ilgai sušalę šauksis vienas kito,

Apnikę mintys  nerimu sklandys

Po žodžių tų, kurie lig sniegas krito

Liks tiktai dar viena balta pusnis.

Užvertus kelią   ir pėdas paslėpus,

Čia ir dabar išdavusi metus,

Išeis į  praeitį lyg niekur nieko

Išnešdama  visus  talismanus.

Ii vėl  iš naujo suksim laiko ratą,

Atlėgę vėl skubėsime prošal.

Ne taip kaip reikia – kaip seniai įpratę-

Perdaug nesigręžiodami atgal.

Ir laikas pametė gijas,

Ir kelias vietomis įtrūko,

Į susivėlusias bures

Įlindęs gaivalas užtruko.

Nusektum bėgančia gatve,

O pasivijęs keistum kryptį,

Kad tik užburtame rate

Nebereikėtų pasilikti.

Vėl dalinas garbę, postus

Tekini į savo sostus,

Vėl grumtynės už sėdynę,

Nors ir klykia už Tėvynę.

Seime susitepę sėdi,

Vyriausybėj lemia dėdė,

Viens už kitą ir už žemę,

O juk Lietuva jau vemia.

Nustekenta, išnaudota,

Rėžiais kruvinais žaizdota,

O aplinkui rateliu

Šoka tūkstančiai tranų.

Spaudoje jokių naujienų,

Raganos, karai be sienų,

Vis tą patį, vis taip pat

Kas savaitę tet-a-tet.

Šūkauja laukuos tiesa

Nerangi ir svetima,

Krūpčioja troboj senukas,

Jo  galvūgaly kirvukas.

O aplinkui – ponai, ponios

Ir ponaičiai plačiapečiai.

Išpustyti visi kluonai -

Liko kumečiai beračiai.

Godulio įleidus vorą

Laisvė sunaikino dorą,

Sąžinė jau prabanga…

Lietuva, ar Tu laisva?

Tu gulbinas, o aš tik prūdo antis,

Tu ežere, aš – sodžiaus tvenkiny.

Jei ir skaitai, skaitai dantis sukandęs,

Juk aš tik margaplunksnė prūdo antis

Maurais apžėlusiame vandeny.

Tokių kaip aš, čia murkdos kelios vados,

Keli apsipešioję antinai…

Nepatrauklus šio tvenkinio paradas –

Išsirikiavę plaukia  margos vados,

O gulbinai? O gulbinai  aukštai…

Užvertę galvas stiebiasi į  rojų –

Tik meldų viršūnėlės prieš akis,

O prie trumpų ir nušleivotų kojų

Įmitęs laikas stabarus suklojo

Ir visa tai vadinasi – LEMTIS.

Kažkur išėjo žodžiai… Širdyje

Neryškūs pėdsakai, it tamsios dėmės

Ramybė apgaulinga ir diena

Į šaltą bejėgystę atsirėmus.

Pavasaris? Argi tikrai tai jis?

Kur jo šilkinis guolis, kur jo mostas,

Saldi it nuodėmė juoda naktis,

Ir ištaigingas  žaliasparnis  sostas?

Ir kur išėjo žodžiai… Ir kada…

Tuščia širdis tuščiai  skaičiuoja laiką,

Kaip visada – lyg vartai - atvira,

Kaip visada - išalkus ir palaikė…

Eidami pernykščių lapų

Susivėlusiais gūbriais,

Savo laimės bilietėlį

Išsikeiskime smulkiais.

Kam už dieną, kam už kelią,

Kam už ilgesio lašus,

Kam už tai, kad ne pro šalį,

O į širdį, į namus

Nutupdys mažutę viltį,

Sklindančią iš už ribos

Kol dar ne vėlu pakilti,

Kol neperžengėm laidos.

Eidami pernykščių lapų

Susivėlusiais gūbriais

Savo laimės bilietėlį

Išsikeiskime smulkiais…

Gyvenimas lyg kortom –

Laimės sruogom

Akimirkas dėlioja.

Būk budrus.

Paliks nušiurusį

Palaikį, nuogą,

Vos tik pakliūsi

Į versmės nasrus.

Žiedų pūga į laiko rašmenis

Savuosius patalus supustė

Ir dyla aštriabriauniai ašmenys

Priėmę atgailą už rūstį.

Apsnigę sodai žemės valtyje

Sūpuodami saulučių pievą,

Žiedais pavasarį įvardija,

Ir  garbina lyg savo Dievą.

Baltais linkėjimais sutvirtinę

Kelionės pradžią ir jos tąsą

Paleidę ryškiaspalvę virtinę

Išbraidžioja šilkinę rasą.

Nukloja  kilimais po kojomis

Raštuotos  vasaros  linkėjimus

Ir vėl lyg užburti kartojamės

Bereikšmiuose pasižadėjimuos.

Danguj pūkinės duknos plauko,

O žemėje, kaip visada

Išdžiovus drapanas palaukė,

Ramiai į tolį brisdama,

Vilioja skubantį keistuolį

Stabdyt akimirką,  o joj

Išsipurent  pūkinį guolį

Ir pasinert gelmių vėsoj…

Danguj pūkinės duknos plauko,

O žemėje - kaip visada

Rami banguojanti palaukė

Ir  debesys tvenkinyje.

Nedėkingai, padrikai

Išsibarstę laiko ratuos

Seklūs metų  pakraščiai

Į arimą kojas bados.

Eina pasitikt pradžios

Apsvaiginę šaltą baigtį…

………………………

Išardytuos pakraščiuos

Nei pradėti, nei užbaigti.

………………………

Ne už viską padėkojau,

Dar ne viską pasakiau,

Nežadėjau, neaukojau

Tik ėjau, ėjau, ėjau…

Vis į priekį, vis į skolą

Už save ir už kitus,

Nulydėdama į tolį

Nesugrįžtančius metus.

Ne už viską padėkojau,

Dar ne viską pasakiau

Nepalaukiau, nesustojau

Tik ėjau, ėjau, ėjau…

Nevarginau be reikalo.

Iš paskutinio veikalo

Į rudeninę rudumą

Parsinešiau tik gūdumą,

Lyg nelytėtą krešulį -

Nakties ir skausmo nešulį

Bekrūpčiojantį, nuogą

Ir vieną vario sruogą,

Ir  varpo šerdį šaltą

Netekintą – iškaltą

Iš pakaitinio luito,

O gal akmens užguito.

Į savo vėsią glūdumą

Grįžtu atgal nepjudoma.

Ir vėl sugrįžtame į čia,

O tos akimirkos taip trupa.

Susirenkam  kaip visada

Matuoti jau  išaugtą rūbą.

Švarkelis, suolas, nėriniai,

Ruda klostuota uniforma.

Tik vakar buvo taip seniai,

O šiandien jau kitokia forma

Dėliojame taškus ant I…

Išmokome nebūti naivūs…

Geriau apkurtę ar akli,

Arba nuo nuodėmių  neblaivūs.

Tokie protingi…Išmintis

Tarsi iš sklidino ąsočio.

Pavargę akys ir širdis

Nuo to klestėjimo besočio.

Ir vėl sugrįžtame į čia -

O tos akimirkos taip trupa -

Kad  dar kartelį paslapčia

Pasimatuot išaugtą rūbą.

Septynios dienos savaitėj –

Septyni spalvoti sapnai

Ir nieko, ką būtum pakeitęs,

Ir nieko, ko dar nematei…

Septynios girgždančios svirtys

Virš išsemtų šulinių

Ir viltys – byrančios smiltys

Iš  rentinių septynių.

Nusiskynus užsidėjau

Gelsvo rudenio kepurę –

Tegul kalba ką tik nori,

Tegul kiek tik nori žiūri.

Mainos spalvos, minga gėlės

Seno ąžuolo pavėsy,

Gelsvą rudenio kepurę

Ligi pabaigos dėvėsiu.

Ir vėlei paskutinį lapo žodį

Paliksime už paraštės – netilpo,

O skaitantys vis nesiliaus ieškoti

Prasmės tarp sudėtingų rašto kilpų.

Kažkas manys, kad nutylėt pavyko,

Kai kam atrodys – pergudravo laiką,

Tik žodis, kur už borto pasiliko

Jokių tvarkos taisyklių  nesilaiko.

Išsklaidyk šią rūstį.

Lai nenyksta

Duonos kvapas

Ir medaus akis...

Tegul viskas lieka,

Tegul viskas vyksta

Nevalingai,

Kol lašais iškris…

Apsitraukęs voratinkliais vakaras

Sunkia tamsą pro šaltus pirštus

Ir įkūręs sudrėkusias pakuras

Išsidriekia ant žemės tingus

Po kupra  pasiklojęs arimą,

Ant pačių  užsivertęs girias

Dar ilgai klauso jųjų ošimo

Lyg girdėtų  senas lopšines.

O paskui palengvėle užsnūsta.

Ligi rytmečio sapno kely

Saugo tamsą, kol toji išsprūsta

Ir ištirpsta  šviesos spinduly.

Stovėjo pirkios, o virš kaminų

Kas rytą šiltas garas sklaidės.

Čia buvo visko – pykčiai be karų

Ir vakarai lig ašarų atlaidūs.

Kiekviena kalva turėjo trobą

Savą šulinį skanaus vandens.

Kas, kad ligi vieškelio toloka –

Čia vis tiek pulkai vaikų skardens.

Į svečius užklys kaimynų šuo,

Pats kaimynas atskubės į talką,

Slėnyje  karvutės ir piemuo,

Išbraidys pavasarinę valką.

Šiandien tiktai medžiai atskiri

Tarp  savęs  pasišneka pavėjui

Į kalnelį vieną  paeiliui

Kaimo seniai ėjo ir išėjo.

Jų vaikai tik lapkričio ūkuos

Susirinks į  vienadienę  maldą,

Kur tėvai ant tos pačios kalvos

Turi po mažutę žemės valdą,

Į kurią jau niekas nesigvieš,

Kurioje kur kas daugiau  į gylį,

Čia ramu, čia niekas nebelies,

Čia net medžiai lyg numirę tyli.

Neperrėksiu, o ir nereikia

Draskyti skausmui atlapų,

Kas eis, kas ves, ką neš į priekį,

Kas rankios nuobiras kitų.

Negriausiu sienų, nežadėsiu

Susieti ryto su naktim

Tiktai pažadink, kai kliedėsiu

Sparnuoto angelo akim...

Kodėl gi žmonės

Taip dažnai

Ne į  artėjimą –

Į pyktį,

Lyg nuolat

Alkani vilkai

Tik bėgt ir bėgt –

Nepasilikti.

Neatsišliet,

Nepatylėt,

Nepalaikyti

Užu rankos,

Kodėl, kodėl

Neprisišliet

Prie tų,

Kurie šiandieną

Brangūs?

Ir rengiamės, ir elgiamės keistai

Dažnai  nubraukę lengvą metų šydą,

Seniems atrodome lyg ir vaikai,

O šie seniai su šypsena nulydi

Ir nežinai nei pats kas gi esi,

Kiek galima, ką jau reikėtų slėpti.

Ar tikra tai, kuo gyveni, jauti

Ir kaip gi tą gyvenimą apglėbti

Savy ilgai dar  elgsimės keistai,

Ir liksime vaikėziškai patrakę

Kol tik pažįstami šilti jausmai

Išlydys  paskutinę  laiko žvakę

Banalūs tostai, posmai, žmonės.

Jausmai banalūs. Banali

Istorija, kur dvi kelionės

Vienoj kelionėje abi

Rankas supynę neša savo

Banalią viziją tiesos.

Visi, kuriuos tiesa užgavo

Prie banalėjančios ribos

Sustojo į galingą mūšį

Už garbę, už tikrus vardus,

O tu prie ąžuolo Stelmužės

Toks banalus... Toks banalus...

Ruduo ir vėl į kūną smelkias

Lyg aštriabriaunis sūkurys

Nudrėksdamas  sulytas  velkes,

Pritapinėdamas grindis,

Išpurškęs kiaurapradę drėgmę -

Buvimą  stingdančios dienos

Ieškodamas kelių į sėkmę -

Bet ji  gal ir pasikartos

Tik jau vėliau ir  kitą kartą

Ir bus visai visai kita -

Vieniems – pati gražiausia šventė,

Kitiems – nemeilė ir  klasta.

Gražiausias rudenio motyvas

Jau meta vystančius lapus,

Ir smelkias lapkritis negyvas

Ir  vienareikšmiai nedalus

Į atokiausią sielos kertę,

Kur dar lašelį šilumos

Taip kruopščiai buvome užvertę

Po paskutinės  atgailos,

Kur slėpėme save ir savo

Tik sau  surankiotas  mintis.

O štai -  atėjo ir  ištaškė

Lyg balą - į visas šalis.

Toks šaltas,  toks nykus, nemielas,

Toks svetimas ir toks dubus,

Jog rodos niekad  nepakilsim

Į vėjo glostomus krantus.

…………………………..

Bet tai tik lapkričio motyvas

Iš  tebešlampančio rudens,

Kuriuo kiekvienas žemės syvas

Ligi pavasario graudens.

Kai miesteliuose  užges  langai,

Kai tyla po šaltą žemę slankios

Mirusių kvartaluose takai

Paliktas pėdas šviesoj surankios

Jų  pašvaistėj dar ilgai spindės

Artimi veidai ir  šiltas kvapas.

Jais ateisim, kai užges žvaigždės

Paskutinis - žemiškasis  takas.

O šiandien, įspausdami pėdas,

Jums, brangieji,  tepastatom žvakę,

Nes tik  čia  gyvenimas ir mes

Skoloje už tai, ko nepasakę.

Blaiviom akim

Į sąžinę, lyg gultą

Iš paskutiniojo –

Devinto rato.

Ir kas gi nuopuolį

Dėmėm nugultą

Beeinantį link

Pragaro surado?

Paėmę nušveitė

Lyg vario puodą,

O priedo dar

Ir auseles pridėjo,

Tikriausiai žino,

Kad skolon neduoda,

O, jeigu mirti -

Tai tik už idėją.

Blaiviom akim

Į seklumą išlipęs

Sublyksi vario

Atspalviais aptekęs,

Šį kartą jis jau

Nebebus devintas

Ir nebereiks statyt

Ant kranto žvakės.

MOTINAI

Vos šliaužia metai. Skausmas plinta,

Juoda skara nuslysta ant peties.

Lydėjai nežinion jau užaugintą,

Beeinantį link savo praeities.

Kasdieną vis brauki likimo šluoste

Paveikslą žvelgiantį gyvom akim,

Ir vis platėja  praradimo juosta,

Ir vis sunkėja žemė po tavim.

Ir durys varstos - tik ne tie įeina,

Ir gėlės kvepia, tik ir jų nereik,

Nes tądien išvarvėjo žvakių vaškas

Ant paskutinio užrašo beveik.

Randi dar pirštų  pėdsakus ant knygų,

Sena knygelė  paslapčių pilna...

Ir vis mąstai, kodėl tokie nelygūs

Gyvenimai su savo pabaiga.

Eini ir ieškai pėdsako ant slenksčio,

Plaukų  sruogelės neklusniuos plaukuos

Lyg paskutiniojo  gyvybės ramsčio,

Lyg paskutinės Dievo dovanos.

O metams šliaužiant, skausmas plečias,

Juoda skara nuslysta tik nakčia

Ir nežinia, kuris iš jųjų  svečias,

Ar  MOTINA, ar tas, kurio nėra...

Patikėk, aš kitoks nei visi

Man garbė daug svarbesnė už sąžinę

Juk pirmoji – visų priešaky

O antroji - nulindus į nežinią

Patikėjau - kitoks, nei visi...

Pažiro  lašeliais antai,

Ten kur nieko nebuvo padėta,

Kodėl gi neklausi, žinai?-

Į tą pačią, į senąją vietą,

Kurioje mes abu kažkada

Tiek ieškojome lobio paslėpto...

Ir štai bligsi šaltinio srauja

Prie suskilusio riešuto liepto.

Ir kurgi ji slėpės anksčiau,

Kai leipėjo karštis be proto?

Nematei? Ir aš nemačiau,

Atsišliejus į alksnį kuprotą

Bučiniais, nekaltais bučiniais

Svaiginausi,  tarsi pakerėta

Ir tavim, lyg šaltinio lašais

Savo troškulį girdžiau iš lėto.

Kai  nepasigendi,

Kai  nebe skauda,

Kai nebeieškai

Metuose paklydęs,

Kada išrauni

Paskutinė raudą

Ir supranti save

Klystąs ir klydęs,

Vėl atrandi tą patį

Brangų veidą,

Imi jį glostyti,

Rasa suvilgai,

Nešioji su savim

Ir nepaleidi,

Nes nežinojai

Kaip jo pasiilgai.

Tu - manoji laimužė paklydusi -

Ieškai kelio ir vis nerandi...

-----------------------------------------

Kaip dažnai kaimo žvilgsniai pavydūs

Į mane strėlėmis įsmeigti.

-----------------------------------------

Tu – dangus dar nė kart nelytėtas,

Išsibarstęs žvaigždynais takus.

Akimis šimtą kart išmylėtas

Pro išraudusius klevo lapus.

Tu - likimas ant kelio užsnūdęs

Pačiame gyvasties pakrašty.

Jei nubustumei, eitum panūdęs

Vieną rytą sutraiškyt  glėby.

Tu  ir  aš... Pas Tave - iš dangaus

Sapno laiptais žemyn nusileidau.

O paskui dar ilgiausiai glaudžiaus

Prie gaivaus išrasojusio veido

Bet ar tu pajutai drėgną karštį,

Ar mėnulio šaltoj pilnaty

Bučiniai, kur lankoj išsibarstė -

Buvę tavo- dabar surinkti?

-------------------

Kaip dažnai kaimo žvilgsniai pavydūs

Į mane strėlėmis įsmeigti.

-------------------

Pasek man, mama, pasaką -

Tą – iš vaikystės.

Gal aš tada kažko neišgirdau,

Arba nesupratau,

Nes veiksmas vystės

Trumpai ir greitai,

Gal – ir paprasčiau.

Ar ten tikrai laimėdavo

Geriečiai,

O trečias brolis – tas –

Na, kur kvailys,

Kaskart, įlindęs,

Tarsi bičių spiečiun,

Pabaigoje atverdavo duris

Laimingas, sveikas,

Kvepiantis lyg vėjas

Laukais, žvaigždynais,

Atviru dangum,

Ar tai jisai tada

Kvailiu vadinos?

Kodėl ? Sakai, -

Kad atlapu vidum...

Pasek man, mama, pasaką –

Tą iš vaikystės...

Tokia proga... O mes atskirti

Trintuku, kuris kartą ištrynė

Visą kelią, kuriuo tu eini

Ir kurį mano pėdos įmynė

Tokia proga... O mūsų nėra

Ir nebus, nes takų nebeliko-

Aš- su savo vargdiene skara,

Tu – ant nebaigto namo vainiko.

Taip ir liksim laike atskirtais

Tokia proga...O mes savo pirtį

Kursim skyrium senais stagarais -

Visa kita suspėjo suirti.

Geriau  neklausk. Mums vis mažai po saule.

Ne vietos. Jos kol kas visiems gana.

O kaipgi Tu? Kaip tavame Pasauly -

Naktis ar susitinka su diena?

Gal ten kur  tu – nakties išvis nebūna.

Saulėlydžių, saulėtekių... Ir jų?

Kodėl diena – nerimstanti bastūnė,

Prilipusi prie krašto debesų?

Gražu, tiesa? O kaip ten paukščiai gieda,

O gėlės kvepia? Lietūs ar  dažnai?

Jei be saulėlydžių, tai kur nurieda

Saulužė pailsėti, ar  žinai?

O gal paklausk...