Laiškai TIKĖJIMUI



Kūną velniui,
O sielą Dievui,
Tik kodėl
Ir ar dar ilgai?
Rodos vieną
Grūdą pasėjau,
Tai iš kurgi
Tie du daigai?
 



Už abu gyvenu. Už abu.
Tik kodėl Sutvėrėjas nemato,
Kaip dalindama duoną ratu,
Aš bijau paskutiniojo rato.

Dalinu už abu. Dalinu.
Tik kas kartą kažkam neužtenka.
Tai kodėl Visagalis danguj
Nesutvėrė man ketverto rankų.

Tai  kodėl gi stiprybės už du
Negalėjo jis man dovanoti,
Kad nereiktų keliaujant ratu
Paskutiniojo rato bijoti.



Sutverk mane iš naujo, Sutvėrėjau,
Iš kieto ir nugludinto metalo,
Sutverki tokią, kad mane palietę
Širdin jau niekas neieškotų kelio.

O šiandien Tavo prastas tvarinys
Nerimsta, blaškos sopuliu pavirtęs.
Sutverk mane iš naujo, Sutvėrėjau,
Arba sava galia nustoki girtis.
 


Mylėkite visus.
Netgi nemylinčius,
Bet mylinčius
Mylėkite  labiausiai.




Neraginki, nebark, neteisk
Kai iš širdies visus išleisiu
Senais, išvaikščiotais takais
Pavargus pas tave ateisiu.

Šaltų pavėsių apsupty
Be pozos ir be jokio grimo
Ledinė ašara nakty
Maldaus ne meilės - atleidimo.

Sukrūpčios krosnyje ugnis,
Prarijus paskutinę auką
Ir dar ilgai vaitos naktis
Berudenėjančioj palaikėj.

Neraginki, nebark, neteisk.
Sušildyk ašarą ledinę
Ir bevaitojančioj nakty
Suteik malonę paskutinę.




Išėjau  ieškoti  laimės -
Nežinau  kaip  ji  atrodo,
Gal  jinai  mieste,  gal  kaime,
Pasislėpusi    sodo.

Išėjau  ieškoti  meilės,
Bet  ir  jos    nepažįstu.
Sako,  kad  prie  meilės  eilės,
O stovėt  jose  nedrįstu.

Išėjau  ieškoti  saulės.
Žiū. Už  mano  namo  kampo
Vakarėjančiu  dangum
Saulė    miškelio  slenka.

Išėjau  ieškoti  draugo,
Daug  pro  šalį    praėjo
Tik  nei  vienas  nesustojo
Ir  manęs  nepastebėjo.

Išėjau  žvaigždės  ieškoti
Stebuklingos  vakarinės,
O  pro  mano  namo  langus
Šnibžda  įkandin  kaimynės -

"Ieško,  ieško  ir  neranda,
Pametė  ir  neužmiršta."
Užsimetęs  tamsią  skrandą
Ant  manęs  pasaulis  niršta.

Ir  vis  tiek  išeisiu  laimės
Po  pasaulį  paieškoti,
O  suradusi,  parnešiu
Tau  prie  kojų  pasikloti.



Kažkas netikra. O baltoj žiemoj
Ir pėdsakai visi balti, balti.
Vienodai girgžda sniegas provėžoj,
Akis nudelbę medžiai apsnigti.
Ir niekas nieko tau nepasakys,
Nors gerklėje jauti netikrą skonį.
Kažkur pasimetė viena dalis,
Kad būtų užbaigta visa dėlionė.
Kažkas netikra. Nežinau pati
Kaip išsijoti visą sniegą purų,
Kad pėdsakai išlįstų netikri
Dar nesuspėjus jiems atverti durų.





Sugražinki  raktą
Nuo  pilies  ledinės,
Arba  atrakinki
Uždaras  vartus.
Praeities  nereikia
Netikros, auksinės,
Noriu  pasiimti
Tik  kelis  perlus.
Vieną - sau  į  kelią,
Kitą - tau  į  širdį,
Trečią - tam,  kas pirmas
Einančią  sutiks.
Dar  kelis  išbersiu
Jūron. Lai  ji  girdi,
Jei  kas  nors  negero
Mudviem  atsitiks.
Atrakinki  pilį
Ir  atvesi  saulę,
Tegul  ji  ištirpdo
Ledines  menes.
Kai  pilių  ledinių
Nebeliks  pasauly,
Tokiame  pasaulyje
Pasiliksim  mes.




Pasiilgau  švelnumo,
Gerumo, darnos,
Pasiilgau  likimo
Gražios  dovanos.
Įpakuotos  skoningai,
Gražiai  įrištos
Ir  belaukiančios  oriai
Kol    išpakuos,
Išvynios, iškedens
  švelniausių  šilkų,
Vakarėly  rudens
Apipins  vainiku.
Pasiilgau  laukimo
Šventos  paslapties
Tik  ar    įpakuos,
Ar  įrišti  mokės,
Ar įteiks ją  kaip  dera,
Ar    pašto  stoties
  atneš  neįspėję
Ir  prie  durų  padės ?
  nelaukiu  praeivių,
Man  nereikia  naudos,
  tik  laukiu likimo
Gražios  dovanos.





Mes  buvome  ir  liksim  svetimi.
Saviems  visi  jau  išdalinti  vaidmenys.
Suklydo  laikas  bėgdamas  tolyn
Visus  metus  pakeisdamas  į  skaitmenis.

O ten  visi - dori  ir  nedori
Neramūs  blaškos  prisidengę  skaičiais.
Juose  neranda  vietos  nei  savi,
Nei  svetimi  pavirtę  giminaičiais.

Pusiaukelė  ir  ta  jau  praeity
Kurion  bežvelgtum  pusėn - kelias  vienas.
Šis  kelias  praradimų  apsupty,
It  nesugriaunamos  ledinės  sienos.

Pasidabinę  metų  visuma
Susėskime  visi  prie  vieno  stalo
Ne  visada  gal   jautėmės  savi,
Bet  svetimais  netapom  iki  galo.

Pasidabinę  metų  vėriniais
Dar  pabandykime  pabūt  savais.




 
Jaučiu    patį
  ir  tu.
Jutimo  kreivė
Į priekį  juda
Tuo  pačiu  greičiu,
O gatvėj  kaip  anksčiau
Keli  prekeiviai
Praeinant  siūlo
Nusipirkt  gėlių.
Aplinkui, regis,
Nesikeičia  niekas.
Tik  man  atrodo,
Kad  kur  kas
Grakščiau  vingiuoja
Kelias  į namus
Ir  liepos  daug
Išlakesnės  stovi
Nei anksčiau.
O ir  ruduo
Ne  toks  jau
Įnoringas-
Kur  kas  švelnesnis
Nei  visi  kiti.
Ir  senas  vėjas
Nebe  toks  aikštingas,
Pavargęs ilsis
Kiemo  pakrašty.
Tarp  išbyrėjusių
Kely  dienų
Jaučiu  visai    patį
  ir  tu.




Užtruko  pauzė. Laikas  stojo
Į  vieną  gretą  su  tamsa.
Gyvenimas  pasiligojo
Senai  pažįstama  liga.

Vėl  atsivėrė  žaizdos  senos,
Žiojėja  properšų  akim,
O  kūnas, tarsi  medis  senas,
Pasviręs  iriasi  pirmyn.

Kad  vėl  užvesti  naują  laiką,
Ištrinti  pauzes  ir  ligas,
Užgydyt  properšas  besaikes,
Įpūst  gyvybę  į  dienas

Ir  pelenuos pražydint  gėlę,
Griuvėsiuos  pastatyt  namus,
O  dar  vėliau - ramybės  dėlei
Į  juos  įleisti   tik  savus.

Ištrinki  pauzę.  Laikas  gyvas.



Laikas  savo  juodą  darbą
Jau  atliko  su  mumis,
Dieną  jau  širdis  neinkščia
Ir  nerauda  naktimis.

Blanksta  žodžiai  ir  laukimas
Nebe  toks  jau  atkaklus.
Ragina  pirmyn  likimas,
Versdamas  naujus  lapus.

Vienas  Dievas  tebežino
Kiek  kainavo  laikas  šis,
Kol  kankinos,  aimanavo
Skausmo  draskoma  širdis.

  vidaus  išrautas  nervas
Kartais  krūpteli  nakčia ,
Pamažu  tvirtėja  šarvas,
Luobas  auga  palengva

Viską  laikas  visagalis
Sudėliojo  į  vietas,
Tik  širdy  randų  randeliai
Jau  būriuojas  į  grupes.

Bet  ir  vėl  pasėsiu  viltį,
Vėl  blaškysiuos  kelyje,
Bebandydama  pakilti
Klupsiu  nelygiam  lauke.

Mano  visagalis  laike,
Tu  ne  tas  ir    ne  ta,
Gal  gyvenkim  susitaikę
Dviese  su  Tavim.  O  ką ?





O  tu  sakei,  kad  vėjas  išdraskys,
Kad  lietūs  paskandins, o  laukas  žalias
Į šalį  nuviliojęs  paklaidins
Ir  jau  neras  pas  mus  takų  birželis,

Kad  vasara,  lyg  stirna  nušuoliuos
Nespėjus  pasinert  į   šiltą  gelmę,
O aš  vis  laukiu  nuostabios  pradžios,
Kai  viskas  tarsi  verda,  tarsi  alma.

Ir  nesvarbu -  ruduo  tai,  ar  žiema,
Ir  nesvarbu    tu  sakei  įpykęs.
Žinau,  gal  ne  dabar ir  dar  ne  čia-
Suras  mane  gyvenimas  palikęs.

Ir  niekas  niekada  nepaklaidins,
Nepaskandins  ir  liūtys  šaltą  naktį.
Likimas  viską  lygiai  padalins -
Taip  lygiai,   jog  ir  man galės  užtekti.





Žiema  parėjo. Vėl  užsnigo  kelią,
Nustebinusi  savo  baltumu,
Žiūriu  į  liepos  šąlančią  šakelę
Jau  šiemet  nebelaukusią  pūgų.

Pakriko  laikas.  Susimaišė  dienos,
Net mėnesiai  pasikeitė  eile
Susijaukė  gyvenimas  padienis
Ir  jaunai liepai, augančiai  kieme.

Ji  dar  nežino  metų  paklydimo,
Ji  nepažįsta  veriančios  klastos,
Jos  trumpame  kely  nuo  pat  gimimo
Nepasitaikė  netikros  žiemos.

Pavasarį  jos  dar  nelankė  pūgos
Ji  ir  žydėjo  dar  tik vieną  kart,
Todėl   nespėjo prisidengt  pabūgus,
Ir  su  kaimynėm  savo  pasitart.

Dar  teks  iškęsti  ateity  ne kartą
Nepastovumą  vasaros  šiltos
Ir  dar  ne  vieną  tokią  žiemą  šaltą
Pavasarį  iškelti  ant  šakos.

Pavydžiu  jai. Dar  visas  pažinimas
Ateityje,  o  ten  tiek  daug  vilties...
Pavydžiu, kad  jos  menkas  palikimas
Ir  toks  didžiulis  kelias  paslapties.



Vien  klausimai  ir  klausimai -
Kodėl? Iš kur? Kada? Kas kaltas?
Į  gležną  viltį  atkakliai
Trapus  tikėjimas  įkaltas.

Neranda  išeities  mintis
  savo  uždaryto  taško.
Šventai  išsaugotas  viltis
Ant  laiko  grindinio  ištaško.

Jame  užgimęs  audinys
Spalvom  tikėjimą  patraukia,
Susiformavęs   kūrinys
Naujam  gyvenimui  pašaukia.

Ir  vėl    naujo, tik  naujai
Sukyla  abejonės, viltys
Ir  vėl  tie  patys  klausimai,
Ir  vėl  tikėjimu  dalintis...

   

Aš noriu tiek nedaug
Tiktai išlikt tokia,
Kokia esu -
Su savo parašu
Ant debesų.
Su savo  veidu
Ežero paviršiuj
Ir nesvarbu
Į ką rytoj pavirsiu,
Aš noriu tiek nedaug
Išlikt  tokia,
Kokia esu...

Ir  visgi, jeigu tu mane pamirši,
Pažvelk į tamsų ežero paviršių...




Nežadink  manęs  anksti
Pratęsti  noriu  šią  naktį -
Kiek  galima  ilgiau  glėby,
Kaip  galim  vėliau  netekti...

Nežadink  manęs  anksti,
Negąsdink  sapno  į  rytą,
Leisk  gyvent  ligi  galo  jame,
Jei  neskyrei  gyvenimo  kito.

Nežadink  manęs  anksti.




Įsupk  mano  kelią  į drapanas,
Paliksiu  jo  dalį  ir  tau
Pasiklydo  gyvenimas  tekinas,
Bevingiuodamas  ten,  kur  šilčiau

Apgaubk  mano  kelią  sušalusį
Savo  rankom  raizgyta  skara
Ir  išleiski  laukimą  išbalusį
Pasidžiaugti   naująja  vaga

Įsupk  mano  kelią  į drapanas,
Kad  sušiltų  beeinantys  juo,
Kad  per  plonas  gyvenimo  nagines
Nepajusčiau,  kai  žemėj  ruduo.

Ir  ateik  tuo  keliu  lyg  pavasaris,
Nusimetęs  senus  drabužius
Tegul  visos  gyvenimo  ašaros
Ant  tikėjimo  skruostų  išdžius.





Mes išgalvojom pasaką
Ir ne kitiems, o sau -
Mažutę laiko atšaką
iš kelio "PAVARGAU"
Metus, nuskendusius ūke
Išlaidoję kely,
Į savo vakarą krante
Atėjom nešini
Įgytų nuoskaudų našta,
Kantrybės trupiniais,
O pasaka tokia šventa
Sušildyta jausmais.
Nutvilkę orą ugnimi,
Sušvitę įkandin,
Tikėjimu ir viltimi
Įbridę paslaptin
Mes išgalvojom pasaką
Iš menamų jausmų -
Mažutę laiko atšaką
Iš kelio be namų.




 
Ir vėl į naują pasaką brendi
Atleidusi visas klaidas kūrėjo,
Kol vieną gražų rytą aptinki,
Kad tavo pasaka kitur išėjo.

Nuplovus pėdsakus tolyn eini,
Gyvenimas vėl verčia naują vagą.
Nuskausmintame laiko atspindy
Tiktai prisiminimai skaisčiai dega.






Aš išmokau kaip reikia
Prašnekinti naktį
Ir laiku užgesinti
Besmilkstančią dagtį.

Išmokau grąžinti,
išmokau uždegti
Tik nieks neišmokė
Kaip reikia netekti




 

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Netekau amo, atradusi Jus.
Nežemiškas pasaulio matymas ir vertinimas...
Didelės sėkmės Jums.

Gailė