Laiškai MEILEI

Geriau neklauski. Tik priglausk
Ir savo širdimi pajausk
Ką kalba virpanti širdis.
Geriau už ją nepasakys
Nei žodžiai ištarti balsu,
Nei akys, veriančios žvilgsniu.
Priglausk, kaip glaudžia artimi
Ir kalbink, kalbink širdimi...

Nors ir nėra tavęs šalia,

Žinau, tikrai kažkur esi

Šiandien  gal mano eilėse

Rytoj - gal meilės ilgesy

Nukrėtus žiedlapius audra,

Subers į plaukus ir užges

Ir man jau nieko nereikės

Tiktai Tavęs, tiktai Tavęs.

O kai diena ilgais šešėliais

Nuslinks į atmintį, ilgam

Išliks rašytos mano eilės

Tik Tau vienam, tik Tau vienam.

Kai glostys vakaro metu

Laukais atbridusi vėsa,

Sapnai į vidų įsileis

Tiktai Tave, tiktai Tave.

O kai anksti  ryte nubusiu

Tebekraujuojančia širdim

Ir vėl aš ne kitais  tikėsiu,

O tik Tavim, o tik Tavim.

Jei nesupras manęs kiti

Jei nebešauks manęs vardu,

Man neskaudės. Tegul visi.

Tiktai  ne  Tu. Tiktai  ne  Tu.

 Aš  atiduosiu
Viską,  ką  turiu,
Nors  tu  šiandieną

Nieko  neprašai.

Neteisk  manęs,

Kad  pernelyg

Lengvai  paėmusi

Kitiems  išdalinu.

Kol  tavo  laikas

Laukia  išdidžiai,

Rusent    nesugebu-

Degte  degu.

Save  visam

Pasauliui  dalinu,

Nes  tu  juk  niekad

Nieko  neprašai.

Leisk  prisiliesti

Prie  tavęs.

Duok  ranką

Ir  vesk  ramiais

Gyvenimo  takais

Juk  šiandien

Mums  abiem

Visko  užtenka,

Kad  patys  sau

nebūtume  vergais.

Leisk  prisiglausti

Prie  tavęs.

Jau  blėsta

Šešėliai  paskutiniai

Gesdami.

Argi  šilti  jausmai

Širdy  atvėsta

Į  savo  rudenį

Įbrisdami.

Leisk  atsiremti

Į tave. Sustokim.

Abu pavargom

Metų  siautuly

Ir  metų  kraitėj

Laimės  paieškoti

Jausmų  supainiotame

Kamuoly.

Leisk prisišlieti

Prie  tavęs.

Jau  slysta

Drabužis  paskutinis

Nuo  rudens,

O šaltis vis dažniau

Į  čia  užklysta

Ištiesęs  ledo  skarą

Ant  vandens.

Leisk  man  pabūti

Su  tavim  šįvakar.

Kai  tirpsta  žvakė

Sutemų  vėsoj

Užmirškim  tai,

Kas  jau  išėjo  vakar

Ir  pasvajokim,

Kas  ateis  rytoj.

Leisk  prisiliesti

Prie  tavęs...

Mano  mielas,  suskaičiuok  metus,

mums abiem  drauge  beveik  per  šimtą.

Tavo  kursas  vis  dar  stabilus,

mano  akcijų  vertė  jau  krinta.

Mano  mielas, kai ateisi vėl,

neminėk  savos  kilmės  neverta-

aš  iš  nekilmingos  giminės

ir  todėl  nešioju  vieną  vardą.

Mano  mielas,  suskaičiuok  dienas,

tas,  kurios  nešnekintos  išėjo.

O dar  valandas  ir  minutes

išmatuoki  akimis  svėrėjo

Ir  įgytą  visą  brangų  turtą

išdalink  visiems  po  lašą  vieną,

ir  iškeisk  gyvenimą  užburtą

į  laimingą  paskutinę  dieną

Mano mielas, neklausyk manęs,

pamažu  vaikėja  mano  laikas.

Ką  darysi. Jau  vėlu. Ruduo

ir  voratinkliai  širdyje  draikos.

Mano mielas, negedėk  versmės,

nors  ir  pamažu, bet  visgi  senka.

Net  tavos  kilmingos  giminės

neapeina  ir  nebeaplenkia

Mano  mielas,  prieš  Tavus  metus

mano  metai  krūpčioja  apkartę.

Iš   gėlių  nupink  jiems  vainikus

ir  išpuošk    jais  tuščią  namo  kertę.

Mano  mielas, pasilik. Ruduo

beldžiasi  į  išdraskytą  sielą

ir  nelauki - niekada dalmuo

nesujungs  gėlų  į  vieną  gėlą.

Pliuso  ženklo  niekas  nepadės,

rezultatas - begalinis nulis.

Mielas, nesupyki. Juk  ruduo

ir  toks  tirštas  pilnaties  mėnulis

Išsipūtęs  virpina  nakčia.

žadina  ir  taip  iš  gyvo  miego.

Mano  mielas,  nesupyk, delčia

tuoj  ateis. Nagi  matai -  atlėgo.

Viskas  programuotam  bėgime-

nežinai  tiktai  kuris  į  priekį.

Taip  ir  klaidžiojam  ratu  žeme,

savo laimės  žiburio  nesiekę.

Mano  mielas,  ar  mane  girdi,

tyliai, tyliai  laikas  groja  tango.

Nesvetingam  mano  lapkrity

veržias  šlapdriba  širdin  pro  langą.

Mano mielas, neatstumk manęs,

nors  ir  nekilmingos  giminės

O vardai.  juk  jie  visi   užges

be  pasirinkimo,  be  eilės.

Mano  mielas, aš  dar  gyvenu...

 Labai  tavęs  atsiprašau,

Paaiškinsiu  kodėl  rašau.

Kai  negaliu  prabilt  garsu,

Kalbu  eilėraščio  balsu.

Tu  šį  eilėraštį  skaitai -

Kažką  girdi,  kažką  matai,

Kažką  jauti  it  supranti,

Kad  tie  eilėraščiai  gyvi.

Kad  jie  į  širdį  iš  širdies,

Kad  jie  iš  laiko,  iš  erdvės,

Kad  jie  iškalbūs  daug  daugiau,

Nei  tai,  ką  vakar  pasakiau.

Jie  mano  skausmas,  netektis

Ir  didis  jausmas  ir  mirtis,

Troškimų  audros,  sūkuriai,

Laukimo  vėtros  ir  kerai.

Nepažabojama  mintis

Ir  nesutramdoma  viltis,

Naivaus  tikėjimo  klasta

Ir  nekaltybė  prarasta.

Tai  viskas  ką  šiandien  turiu,

Kitaip  nemoku,  negaliu.

Labai  tavęs  atsiprašau,

Kad  vėl  eilėraštį  rašau...

 Tu  nekaltas,
Kad  vėjas
Toks  šaltas,

Kad  į  ledą

Pavirsta  vanduo,

Kad  ne  viskas

Pasaulyje  balta,

Kad  ne  visas

Auksinis  ruduo.

Kad  sustingo  diena

Tu  nekaltas -

Ji  sustingo

Savam  laukime,

O  sniegu

Pasidengęs  asfaltas

Laukia  pėdsakų

Vedančių  čia.

Tu  nekaltas.

Kad  uždaros  širdys

Skuba  slėptis

Į savo namus,

Kad  ne  viskas,

Kas  sakoma girdis,

Kad  tik  džiaugsmas

Dalinas per pus.

Tu  nekaltas,

Kad  sniegas

Toks  baltas -

Jis  vilties

Nusidažęs  spalva

Kad  laukimas

Prie  stulpo prikaltas

Tu  nekaltas.

Ir  aš  nekalta.

 Nepavydėsiu. Ne
Kai  naktį  šią

Laikysi  kitą

Savo  glėbyje.

Nepavydėk  ir  tu,

Kai  su  kitu

Nueisiu nušviestu

Dangaus  skliautu

Tik  pasakyk,

Mielasis, ar tikrai

Mes  kartais

Naiviai  dosnūs

Kaip  vaikai.

Ar  ne  todėl

Kas kartą  paryčiais

Mes  patys

Tampame

Nakties  svečiais...

 Įaugai  į  mane,
Į  mano  kūną,

Dar  nepažįstantį  tavęs,

Į  mano  sielą -

Būseną  bekūnę

Ir  į  mintis

Kasdienes  ir  šventas.

Įaugai  šaknimis,

Kaip  medis  jaunas,

Išleisdamas  kaskart

Naujus  ūglius

Ir  nuolat  manyje

Dvi  jėgos  kaunas,

Kovodamos  už

Nuosavus  namus.

Ir  vis  dažniau

Užvaldo  tavo  jėgos

Ir  mintyse  kaskart

Daugiau  tavęs.

Ir  netgi  potvyniams

Širdies  atlėgus

Jau  nebelaukiu

Kas  iš  jų  išves.

Suaugom  šaknimis,

Širdim  suaugom,

O  mintys  įsileidžia

Tik  tave,

Neatpažįsta  jokio

Kito  draugo  ir  šakos,

Išsiraizgę  erdvėje.

Įaugai  į  mane-

Net  mano  kūnas,

Dar  nepažįstantis  tavęs

Jau  linksta,  šliejasi,

Lyg  pataikūnas

Ir  tiesia  į  tave

Savas  šakas.

Įaugai  į  mane...

 Mylėk aistringai ir karštai,
Kad kartą imčiau ir sudegčiau,
Kad tavo laužo atšvaite
Savęs akimirksniu netekčiau.

Mylėk ne žodžiais - akimis,
Kad į jų gelmę nugarmėjus
Tave išgerčiau naktimis
Kaip vandenį įkaitęs vėjas.

Mylėk aistringai ir karštai,
Kad laužo liepsnai jau užgesus
Ilgai alsuotų pelenai
Auksinį rudenį pratęsus.

Dvi  obuolio  pusės
Po  žemę  keliavo,

Ieškojo  ir  lipdė

Gyvenimus  savo.

Užaugo,  subrendo

Ir  sėklas  išbarstė,

Gyvenimais  savo

Jau  spėjo  apkarsti.

Dvi  obuolio  pusės -

Ir  mano,  ir  tavo

Gyvenimo    kryžkelėm

Skyrium  keliavo,

O kai  susitiko,

Pro  šalį  praėjo,

Pavargę  ieškoti

Rastu  netikėjo.

Ne kartą  nudrėskę

Gyvenimo  tvarstį

Dvi  obuolio  pusės

Suspėjo  apkarsti.

Dvi obuolio pusės
Po žemę keliauja,
Dvi obuolio pusės
Dangum pasikliauja ...

Išėjom  dviese.   Taip reikėjo
Šioje  kelionėj  atsiremti.

Išėjom  dviese  patikėję,

Kad  pasitiksim  savo  lemtį

Atšilę  kelyje  į  priekį,

Kad  dar atrasim  ko  ieškojom,

Pasieksime,  ko  nepasiekę

Ir  pasiklosime  po  kojom

Ankstyvą   rudenį  spalvotą

O  į  metus  suguldę  kraitį,

Turėsime  kuo  užsikloti,

Kai  negalėsime  paeiti.

Išėjom  dviese. Patikėjom,

Kad  nesužvarbę  mūsų  širdys,

Kad  radome  ko  neturėjom

Ir,  kad  abu  vienodai  girdim

Į  mus  besklindantį  motyvą,

Užpildantį  kiekvieną  kertę

Ir  įsiliejantį  į  gyvą

Tikėjimą  kitu  gyventi.

Išėjom  dviese,  o  kelionės

Pačios  pradžios  abiem  pakako,

Kad  pirmas  įsisukęs  vėjas

Nublokštų  nuo nelengvo  tako.

Į  čia  sugrįžome  jau  skyrium

Naujom  žaizdom apvainikuoti

Nebejauni  ir  nusivylę,

Įskaudinti  ir  vėl  išduoti...

Atleisk už sutrukdymą, mielas,
Neįvertinau laiko svarbos -
Patikėjau, kad vienišos sielos
Nesudrumsčia ramybės tvarkos.
Įžūli? Ką darysi - prasčiokė.
Viskas tiesiai - tarsi nuo tvoros.
Ne estetė - tik vidutiniokė
Iš kaimiečio sodybos ankštos.
Žodžiai grubūs, linkėjimai kandūs,
Netašyta, sudiržus kalba
Ir jausmai tokie naivūs, nebrandūs -
Lyg vaivorykštės juosta marga.
Atleisk už sutrukdymą, mielas,
Neįvertinau laiko svarbos -
Patikėjau, kad vienišos sielos
Šaukia glaustis vienai prie kitos.
Ak, atleisk už sutrukdymą, mielas...

 

Davei sparnus,
Tikėjimą ir viltį,
Tad leisk nuo žemės
Atsiplėšt, pakilti.
Kodėl įdavęs
Raktą į rankas
Man neparodai
Durų į kurias
Įstačius raktą
Spragteltų spyna,
Duris plačiai
Plačiai atverdama.
Argi tik tam davei
Sparnus ir viltį,
Kad jie palūžtų
Nepradėję kilti?

Man nereikia meilės atskalūnės,
Svetimos, šaltos ir laikinos,
Man nereikia ir širdies klajūnės
Laikinumo siūlais išaustos.

Man nereikia meilės pataikūnės,
Paslaptingai pavogtos, gudrios,
Man tik reikia debesų skrajūnės
Ir vienintelės, ir visados ...

Aš nenoriu su kitais dalintis,
Man nereikia stalo trupinių.
Noriu ja ir praustis, ir dabintis
Vietoj auksaspalvių audinių.

Noriu aš stiprios laukinės meilės -
Susidvejinusios ir karštos,
Noriu aš ir nori mano eilės
Savo meilės, bet ne svetimos.

Kodėl  mane  pasirinkai?

Aš  neverta

Tavų  laiškų,

Pačių  šilčiausių  žodžių.

Aš  neverta

Man  rašomų  eilių -

Per  daug  jose

Tikėjimo  ir  grožio.

Aš  neverta  širdies

Ir  tie  laiškai

Neramią  valandą

Mane  užklupę,

Užliejo,  kaip

Užliejami  laukai,

Užtvenkus  sraunią,

Bet  negilią  upę.

Kodėl  pasirinkai  mane?

Aš  neverta,

Kad  žadintų  rytais

Rašytos  eilės,

Kad  jos  lėtai

Migdytų  vakarais

Prisodrintos

Tikėjimo  ir  meilės.

Aš  neverta,

Kad  man,

Kad  su  manim

Kalbėtų  taip,

Kaip  niekada  ir  niekas

Aš  pavargau

Nuo  netikrų  jausmų

Ir  dieną  šią

Pasitinku  paliegus.

Aš  neverta.

Siaučiant  pūgai,  ateisiu  pusnynais  baltais,

Pasibelsiu  į  langą  sidabro  varpais,

Ar  įleisi  į  vidų  prie  švenčių  ugnies,

Ar  paliksi  už  durų? Paklauski  širdies...

Ne  paguodos  ieškoti  užklysiu  į  čia -

Pasisemt  atlaidumo  ir  tapt  atlaidžia,

Atitirpti,  sušilti  prie  Tavo  peties,

Atsigerti  gerumo  iš  Tavo  širdies.

O  vėliau  sugražint  visą  tai  su  kaupu

Tuo  pačiu  užpustytu  sugrįšiu  keliu.

Aš  ne  skolą  atnešiu,  atnešiu  Vilties,

Meilės,  Laimės,  Gerumo  įžiebtos  kibirkšties.

 Ar moki išlaikyti meilę
Savam glėby ilgai, ilgai,
Ar moki ją globoti meiliai,
Ar moki saugoti karštai?

Ar jai širdy dar liko vietos,
Ar jos nesutrypė lemtis,
Ar Tavo meilė netikėta
Galės pažadinti viltis?

Gal Tavo meilei šiandien šalta,
Gal  ji kažkur tai paslėpta,
Gal ieško  ji  ir nesuranda
Kelių į širdį, į Tave?

Paklausk savęs,  paklausk širdies-
Ji atsakys, neištylės...

O, mano  įkvėpėjau,

Tavo  laikas

Lyg  duonos  riekė

Alkanam  riekta.

Trumpi  šešėliai

Dieną  išsidraikę,

Į  vakarą pradingsta

Paslapčia.

Kiti  draugai

Susirenka  prie  stalo

Šarmotam  mano

Metų  vakare,

O dienos  traukiasi

Tolyn  ir  šąla,

O tu  sakai, kad

Reikia  būt  kantria.

Tarsi  šimtus gyvenimų

Gyventum,

Tarsi  kažką  dar

Ruoštų  ateitis,

Tarsi  metus  dar

Įkalnėn   ridentum,

O  jie  ridenasi

Pakalnėn  vis.

Kantrybės  taurė

Išsemta  lig  dugno,

Rusena  plėnys

Praeities  karštos,

O, mano  įkvėpėjau,

Ties  bedugne

Tik  tuščias  slėnis

Lydintis  link  jos.

Tu  sklidinas  aistros, tarsi  ąsotis

O  meilės  alkyje  esi  besotis.

Neišsisėmęs,  neišgertas,

Pačios  gražiausios  meilės  vertas.

Beeidamas  link  sutemos,

Neišdalinęs  šilumos

Ir  savo  jausmo  neišbarstęs

Vis  nesiliauji  laužo  žarstęs,

Kad  vėl  galėtumei  įpūsti

Karščiausią  ugnį - jai  paklusti,

Ištirpt,  išnykti  aistroje

Lyg  gaivalingame  sapne

Ir  vėl  iš  naujo  kilt  ir  degti,

Sava  aistra  uždegti  naktį.

Tu  sklidinas  aistros,  tarsi  ąsotis-

Neišsemiamas,

Nesutramdomas,

Besotis...

 Į  žemę  skleidžia  aštrų  geismą

Pavasaris, aistra  patvinęs.

Į pirmutinį  savo  teismą

Ateina  jausmas  pirmutinis.

Teisėjas  jau  įmitęs,  griežtas,

Visus  pavasarius  pamiršęs

Lyg  vandeniu  alus  atmieštas

Be  jokio  skonio  ir  įniršęs

O  jausmas  toks  gražus,  toks  tyras,

Dar  neišduotas,  neišbartas,

Drąsus, ryžtingas  lyg  fakyras,

Tarsi  pasaulis  jam  sutvertas.

Na, žinoma, kad  jo  jaunystei,

Kad  jo  tikėjimui  ir  meilei.

Teisėjams   taip  būdinga  klysti,

Kai  jie  jau  eilėje  beeiliai.

Kai  jų  pavasariai  beaistriai

Pro laiko  akinius  nemato,

Kai  širdyje  nelikę  gaisro,

O  geismas  slepiasi  už  metų.

Ir  kai  pavasaris  patvinęs

Į  žemę  skverbia  savo  aistrą,

Nubudęs  jausmas  pirmutinis

Gesina  pirmutinį  gaisrą.

Meilė  ši  beteisė,  negera,

Ją  išrauti  iš  širdies  turiu

Pasitraukt  visai  kitu  keliu

Ir  nueit  kaip  visada  viena

Tik  kodėl  aš  taip  ilgai  delsiu

Nors  žinau,  kad  ateities  nėra -

Meilė  ši  beteisė,  negera.

Tik , kodėl  išeiti  negaliu.

  Į  tave  ir  į  laukimą
Viltimis  ir  viltimis,

Nubanguoju  į  likimą

Potvynio  vandenimis

Jam  atslūgus  vėstu,  rimstu,

Palengva  sklaidau  lapus

Ir  meldžiuos  kad  nenugrimztų

Mano  jausmas  patiklus.

 Susėskime  šalia  bent  vieną  kartą
Ir  ištylėkime  visas  skriaudas,

Ir  ištylėkim,  ką  ne  vieną  kartą

Išbėrėme  lyg  sėklas  į  vagas.

Ką  sėjome  kasdien - tedygo  usnys,

Ravėjome  ir  deginom  laužuos,

O  žemę  piktžolių  pridengę  pusnys

Jau   nebeleido  grįžti  atgalios.

Susėskime  šalia. Tyloj  pajauskim,

Joj  ištylėkime  visas  klaidas,

Išleiskim kol  dar  liko  visą  skausmą

Tegul  ramiai  išeina. Na,  o  mes

Dar  minutėlę  tyliai  pasėdėkim

Tegul  tyla  už  mus  abu  nuspręs

Ko  mums  labiau  reikėjo,  ko  mes  siekėm

Ravėdami  nuo  piktžolių  vagas.

Tegul  nuspręs  už  mus  ko mes  ieškojom

Ir  ką  suradom  nešvariuos  laukuos

kaip  kreipiniai '"mielasis"  ir  "mieloji"

Šarma  nusidriekė  rudens  plaukuos.

Jau  metas.  Kilkime. Tyla  sudužo

Paskelbus  nuosprendį  abiem  kartu,

Beliko  tik  stikliniai  laiko  dužiai

Pažirę  ant  supjaustytų  dienų.

 Nežinau  kur  esi,
Nežinau   kur  surasti,

Kaip  išplėšti  iš  sapno

Ir  į  dieną  atvesti.

Į  save  ir  į  laiką

Įausti  lyg  raštą.

Mano  ilgesiui  reikia

Vienintelio  krašto

Kuriame  mums  abiem

Žvakė  degtų  ir  tirptų,

Kuriame  mūsų  laikas

Į  vieną  sutilptų.

Atsiliepk,   jei  esi

Aš  išgirsiu,  pajausiu,

Sustabdysiu  kely

Ir  pati  prisiglausiu.

 Tavam  laike  aš  liksiu
Tiktai  maža  dėmelė,

Tik  mažas  akmenėlis

Ant  nunešioto  kelio.

Kai  eidamas  pro  šalį

Nejučiomis  paspirsi,

Kažin  ar  ką  pajausi,

Kažin  ar  prisiminsi.

Maža  likimo  dulkė

Nugulusi  ant  kelio

Lemties  dulksna  nudulkia

Gyvenimui  pro  šalį.

 Dėkoju Tau už tuos žodžius,
Už viltį kažkada pamilti,
Už tai, kad į tuščius kampus
Pasėji norą vėl sušilti.

Už tai, kad jau dabar, kad čia
Rašai man stebuklingus laiškus,
Kurie išgydo nejučia,
Katruose žodžiai tokie aiškūs,

Kuriais remiuosi, kai širdis
Vėl bando šaukti pasislėpus,
Kurie ir protą ir mintis
Pažadina savaisiais siekiais.

Dėkojau Tau, kad taip gali
Širdim į širdį atsišaukti,
Kad Tu esi, kad gyveni,
Kad sugebi kitus pašaukti

Į žalią gatvę, į laukus,
Kurie atšilę mūsų laukia,
Kad vėl išėję į kelius
Nebenuklystų į palaukę.

Ir dar už tai, kad visada
Randi reikalingiausią žodį,
Kuris bežadėj tyloje
Iš naujo priverčia kvėpuoti.

Dėkoju Tau už visą tai
Ką man sava širdim davei.

Mano kelias pritrūko drąsos

Ligi galo tikėjimą vesti

ir šis, neįveikęs trasos,

Paskubėjo savy užsisklęsti.

Į savo dūlėjantį kiautą

Įsileidęs tik dreskiančią tylą,

Atsirėmęs į slegiantį skliautą

Sklaido mano gyvenimo bylą.

Kiek vilties, kiek šviesos, kiek dainų

Surašyta gyvenimo lapuos.

Palengva prisilietus prie jų,

Jie nubyra lyg žiedlapiai trapūs.

Juos surinkęs tikėjimas vėl

Bando skleistis į dieną, į esmę

Ir suprasti kada ir kodėl

Jis prarado gyvenimo prasmę.

Mano kelią įkvėpęs drąsos

Ir padrąsinęs imti ir vesti

Jis sugrįžo prie savo trasos

Gyvenimo šventės pratęsti.

 

Išsaugojau, apgyniau,

Pražydinau   savy

Lyg  žiedą  paskutinį

Į  šalną  pakely

Dievams  nepaaukojau,

Neišdaviau  žmonėms,

Giliai  širdy  nešiojau,

Neleisdama  kaltėms

Įeiti  ir  suminti,

Išrauti  ir  išmest,

Neleidau  užgesinti

Nei  su  savim  išvest.

Išsaugojau, apgyniau,

Užgesinau  pati

Lyg  laužą  paskutinį

Tamsiam  rudens  kely...