LEDO KRUOPOS...jausmų palėpėje...

 

Kai paskutinį kartą čia lankiausi,

Radau kelis dienoraščius senus.

Ar pameni, tuomet manęs paklausei

Kodėl palėpėje slepiu jausmus.

Nepamenu ką atsakiau tą kartą,

Gal būt kažką labai arti tiesos

Dar nežinojau, kad jau kitą kartą

Tave paliksiu ant laiškų krūvos.

Talpi, neiškalbi jausmų palėpė,

Voratinklių išmezgus rietimus,

Vos man pašaukus tyliai atsiliepia

Atodūsiais į  mano  jutimus.

Išsemk mane lyg šulinį

Lig paskutinio rentinio

Ir sustabdyk akimirką

Gyvenimo fragmentinio.

Įkvėpk mane lyg orą

Sutvinkusį į karštį

Ir išvynioki širdį

Supančiotą į tvarstį.

Išgerk mane lyg taurę

Laukinės meilės sklidiną,

Tegul ji tavo jausmą

Naujais žiedais pražydina.

Išsemk mane lyg šulinį

Lig paskutinio rentinio

Ir sustabdyk akimirką

Gyvenimo momentinio.

Nebetylėk. Tyla jau staugia

Naktim lyg šuo į pilnatį

Ir ištuštėjusią palaukę

Netektimi užpildanti.

Nepasakyti žodžiai talpūs-

Jie pasipūtę ir išdidūs

Ir dar - kur kas labiau iškalbūs

Už šimtą kartų pasakytus.

Dažnai juos peršti, kol jie dyla

Išpjautum, rodos, ir išmestum,

Garsais užpildžius tuščią tylą

Namo gyvenimui parvestum.

Ir nebebūtų ji bebalsė,

Ir nebebūtų ji bežadė.

Tyla tikėjimą išbarstė

Lyg kortas senstanti kaladė.

Tyli? Tylėjimas net staugia

Naktim lyg šuo į netektį,

Suardžius paslaptį nejaukią -

Naivios širdies nedatektį.

Pamelavai  ir vasaros liemuo

Tikrai ne nuo karštymečio suvirpo,

O trumpas metų vidurio skiemuo

Be pėdsakų į nebūtį ištirpo.

Ir pasitraukė ūkanų kerai,

O, rodosi, tiktai pamelavai.

Neleisk, kad eidama visai  išeičiau

Ir išsineščiau skausmą su savim,

Ir niekada neleisk, kad pasikeisčiau

Palikdama užgesusia ugnim.

Neleisk, kad vėl apkaltinčiau likimą,

Suplėšiusį gyvenimą perpus,

Ir įsineščiau sunkų prakeikimą

Į savo apsikrėtusius namus.

Neleiski man, kad eidama užgesčiau

Kaip gęsta laužas paliktas nakty,

Neleisk, kad laiko paslapty prarasčiau

Tikėjimą nubudusį vilty.

Ir, kad išėjusi atgal negrįžčiau

Neleiski man, nes aš dar nežinau

Kokiam pasauly  mano karalystė,

Kurioj nė karto dar negyvenau.

Neleisk, kad eidama visai išeičiau...

Jau švinta. Įkaitus naktis

Ir vėl paskubėjo pasprukti,

Palikus ties paslaptimis,

Kurios dar galėjo užtrukti.

Pro langą smalsuolė diena

Jau kaišioja nosį į guolį

Ir pyksta nesuprasdama,

Kad ji neprašyta įpuolė.

Susigėdinta ryto aistra

Užgesino liepsnojančią ugnį

Ir nugrimzdo šviesos lydima

Į aukščiausios palaimos bedugnę.

Šykštus likime, trupinius barstai,

O juk kažkam nepagaili net saujos.

Atleisk, kad aš taip tiesiai, paprastai,

Tai nedėkinga  neviltis maištauja.

Žinau, kad  man užteks ir ačiū Tau,

O vilčiai savo  rasiu saugią vietą.

Ji pakanti. Atleiski jai, prašau,

Už nesaikingą troškulį turėti.

Skalsus likime, mano pėdseky,

Aplenk mane ir man parodyk kelią,

Kuriuo beeidama,  jo pakrašty

Surasčiau ramią   atilsio kertelę.

Trapus likime, seikėji retai-

Bijai išlepinti liguistą sielą-

Juk ne visi šios  žemės padarai

Išlieka savimi  patyrę gėlą.

Dosnus likime, pasilik ir vesk,

Tegul į nerimą, tegul į gruodą,

Tiktai, prašau,  pavargęs neišmesk,

Kaip išmeta suskeldėjusi puodą.

Likime mano,

Mano pėdseky...

Mes buvom svetimi,

Tokie ir likom-

Du poliai- ir pradžia

Ir pabaiga.

Ką kaltinti už tai,

Kad susitikom,

Kam priekaištaut

Už tai, ko nebėra.

Už tai, kad susikūrėm

Naivią pasaką

Ir ja tikėjom

Kaip maži vaikai.

Gal mums vaikystėje

Jų niekas nesekė,

O gal mes laukėm

Pernelyg ilgai.

Trumpam tarpukely,

Sulaikę kvapą

Eilučių tarpuos

Žarstėme mintis

Spėliodami, ką dar

Į juos įterpus

Kad būtų atviresnė

Paslaptis.

Tik laikas vėl

Atgal į savo vietą

Grąžino

Susiplakusias viltis,

Atsargiai skirdamas

Saikingą dietą,

Kad einant

Nebemaustų praeitis.

Aš nieko neprašiau,

Tiktai buvau

Nedeginau ir nesugrioviau tiltų,

Ar begalėjo būti paprasčiau,

Kad viesulai rūstybės nesukiltų...

Aš nieko neprašiau,

Tiktai buvau,

Tad už buvimą

Ir atsiprašau.

Ateik prie mūsų upės kaip tada,

Kai snigo žvaigždėmis  į drėgnus plaukus,

Kai pasislėpę  dviese naktimis

Svajojome, kad šios dienos sulaukę

Mes būtinai  sugrįšime   ir vėl

Įbrisime į sraunią  upės vagą...

...................................

Tavęs jau nebėra,

Tuomet kodėl

Aukštai danguj

Tos pačios  žvaigždės dega...

Tavim užpildžiusi kiekvieną kertę

Aš tyliai tyliai į Tave skverbiuos

Tik  skląsčiai taip ir lieka užsisklendę

Nepasakydami visos tiesos.

Tavim išrašiusi kiekvieną raidę,

Jas sudedu po vieną į natas

Ir svaigstame abu drauge išbraidę

Eilėraščių ir muzikos lankas.

Nepatogus gyvenimas jau ima mausti

Nuo jį apžiojusių aštrių nasrų

Ir įbrėžimai pradedą parausti,

Ir nuospaudos ant numintų pėdų.

Pavakary atslūgęs kūno karštis

Už horizonto išveda datas,

Ir slenka praeitin nudrėkstas tvarstis

Paskleidęs kvapą į visas puses.

Išaugtos  viltys  nepažįsta vėjo,

Kedenančio gyvenimo kupstus,

Ir, rodos, kad gyvenimas praėjo

Aplenkdamas ir širdį, ir namus.

Tavo pirštų dėmėm

Seka pirštai sutrikę,

Brydėj jų pasiklydusi

Ieškau esmės,

Bet rudens kelyje

Pirštų pėdos įstrigę

Prisišlieja širdim

Prie tavosios širdies.

Skiria laikas pavargęs,

Virtęs sluoksniais kartumo

Ir tame kartume

Ieškau MŪSŲ rudens...

Prisiglaudę nakčia

Prie dėmėto artumo

Tavo pirštų  dėmėm

Mano pirštai srovens...

Ašara klastūne,

Nevirpėk ant skruosto,

Neskubėk išnešti

Skausmo į gatves,

Nes nuožmus teisėjas

Ant likimo sosto

Į tave pažvelgęs

Nesupras tavęs.

Tegul laikas kelią

Palengva iškloja

Nuo likimo smūgių

Saugančia ranka,

Tegul tavo laikas

Neskuba - vėluoja,

Nejučiom paklysta

Ties pačia riba.

Ašara klastūne,

Neišduok laukimo,

Neskubėk išnešti

Nerimo dirglaus.

pasistenk užtrukti

Posūky likimo,

Pabandyk ištirpti

Sieloje žmogaus.

Nedėlioki ant delno likimo

Sudraskyto gyvenimo kelio.

Jame be kasdienio laukimo

Nesurasi gaivesnio šlakelio.

Epizodiškai blyksinčios šukės

Trūkinėjantys vingiai nerangiai,

O ir likęs kelelis aprūkęs,

It tikėjimas knapsintis  vangiai.

Nebelopyk gyvenimo kelio

Iš senokai nutrinto albumo

Ir neburki iš delno brūkšnelių

Tarp juodų ir apkartusių dūmų.

Ant išvarginto delno likimo

Tiktai skurdūs  bereikšmiai takeliai

Ir nei vieno raiškaus išlikimo-

Tik siūleliai, siūleliai, siūleliai...

Tavy lyg veidrody save mačiau,

Klajojau krištoliniam atspindy.

Ar pažinau? Tikriausiai pažinau-

Lyg upės susibėgę sielos dvi

Žodžius pamiršę kalbasi tyla,

Kai viskas sakoma tik širdimi,

Kai toj tyloj labiau nei bet kada

Kiekvieną sielos krebždesį girdi.

Ištirpsta visos paslaptys tyloj-

Nusineša jas tekantis vanduo

Ir stingsta  nenusakomoj maldoj

Ruduo. Toksai  nepaprastas ruduo.

Juk ne aš išgalvojau tą pasaką,

Tai kodėl palikai prie obels -

Jau ir kelias atgal nebepasuka,

Ir ąsoty -nė lašo vandens.

Obelis nebeprašo nuskinti -

Nederlingas išpuolė ruduo,

Krosniai duonos nespėja rauginti

Darganoj aptrupėjęs dubuo.

Ir meška jau seniai užaugino

Paskutinius rudus meškučius,

Laikas grįžti, tik niekas nežino

To takelio atgal į namus.

Jis nebuvo klaidus, tik vingiuotas,

Nebėra niekur  tavo pėdų-

Prie bevaisės obels samanotos

Pilnas laukas pilkų riedulių.

Juk ne aš išgalvojau tą pasaką,

Tai kodėl palikai prie obels?

Be tavęs – tik pilkas akmenėlis,

Tik begęstanti ugnelė pakely,

Be tavęs – tik slystantis šešėlis

Vakarėjančiame vandeny.

Tik trapus grumstelis vidur kelio,

Tik takelio siauro atplaiša,

Be tavęs esu tiktai dulkelė

Šalto vakaro pabaigoje.

Užtvindę krantą, karštos bangos ritas,

Vilnija rausvo atlaso šviesoj

Ir nebeatskiri – diena, ar rytas,

Ar tiktai sapnas rudenio vadoj.

Rausva šviesa šiltais šešėliais sklaidos,

Anapus gatvėje troški diena.

Užsukome netyčia- lyg per klaidą,

O pasijutome lyg buvę čia.

Staliukas keturiems. Jaukus laukimas

Ir rodos, viskas čia sutverta dviem.

Gal būt todėl ir atvedė likimas,

Tarsi neleisdamas užeit kitiem.

Diena į jaukų vakarą pavirtus

Atvėrė amžiams uždaras duris

Ir klaidžioja širdy šiek tiek apgirtus

Taip panaši į aitvarą lemtis.

Užtvindę krantą, karštos bangos ritas,

Vilnija rausvo atlaso šviesoj

Ir nebeatskiri – diena, ar rytas,

Ar tiktai sapnas nuodėmės pradžioj...

Pasuk iš kelio tamsią naktį.

Gūdžiam likimo glėbyje

Ateik gyvenimo uždegti

Ir susideginti  jame.

Ateiki pasitikt likimo

Ir išsilieti naktyje,

Pabėk nuo keisto įpratimo

Gyventi vovere rate.

Atveski šėlsmą gūdžią naktį

Sulaužęs nuostatas visas

Ateiki pasaką pasekti

Nebegalvodamas – O kas…

Tebus akimirksnis palaimos

It žaibas vidury žiemos,

Gal tos trapios trumputės laimės

Gana bus ligi pabaigos…

Gal mes ištirpsim ir į žemę

Sugrįšime visai kiti.

Išklausę ką mums žvaigždės lemia

Laimingi, bet  nesutepti…

Dar pabūk. Mūsų valandos senka.

Iš namų neišveski nakties.

Pasiguldęs likimą ant rankų,

Pasilik. Mūsų valandos senka,

Neišeik. Neišneški vilties.

Tegyvenu laiškais.

Tarp išsakytų žodžių

Ieškodama tikrosios paslapties

Randu tik žiedlapius

Kelių bekvapių rožių

Iš kažkada žydėtos praeities.

Tegyvenu laiškais.

Sklaidydama iš lėto,

Bandau atrasti intarpą tiesos,

Ir slysta palaidais

Garsais, seniai girdėtais

Link nerimu paženklintos pradžios.

Dėliodama taškus

Atsiverčiu likimą,

Lyg stalo kortas pažeriu datas.

Netraukdama išsirenku

Pavargusį laukimą

Ir išvedu į ilgesio lankas.

Tegyvenu laiškais,

Paprastumu mįslingais,

Kur tiek nepakartojamos slapties,

Kur mintys klaidžioja

Koridoriais tvarkingais

Be jokio  išėjimo ir tremties.

Šiapus lango tik aš ir ruduo.

Kartais uždegam žvakę ir šnekam.

Nebežinom kelintas skaitmuo-

Neskaičiuojam ir niekam nesakom

Kiek tokių įprastų vakarų

Prie nedrąsiai bemirksinčios dagties,

Kiek painių ir svarbių paslapčių

Saugo tvirtos gyvenimo sagtys.

Viskas šiandien, šįvakar, šiąnakt…

Kaip suspėt iškalbėti likimą,

Kaip toje naktyje išsitekt,

Ir išsaugoti žvakės degimą.

Šiapus lango tik aš ir ruduo…

Šuke rašau gyvenimą

Ant miesto grindinio-

Duobėto ir nušiurusio

Likimo sprindinio.

Ir plinta raštas, kaip liga

Aplinkui židinį,

Palikęs pėdsaką laike

Šuke rašytinį.

Vitražais sielos margintą,

Šešėliais lygintą

Ir atpildo belaukiantį,

Kad bus atlyginta.

Už nevilties tylėjimą,

Už griausmą glūdintį,

Už skaudantį mylėjimą,

Lyg šunį budintį.

Skeveldromis drėkstos vilties

Eskizą tarpinį

Paliksiu prie pradžios versmės

Lyg gražų karpinį.

Šuke karpytą iš grubaus

Dulkėto grindinio

Ranka pavargusio žmogaus-

Lemties augintinio.

Ir vėl, sūnau, aš tiktai laišką

Iš ilgesio spalvų pinu…

Ir tau ir man šiandien neaišku

Kiek dar tokių pačių laiškų

Į tolimas šalis rašysiu,

O naktimis tiktai sapne

Aš tavo sapną aplankysiu

Nepasilikdama jame.

Rašai, kad viskas klostos sklandžiai,

Kad jau šiek tiek apsipratai,

Kad įdegis įsėdęs brandžiai

Ir, kad šnekiesi svetimai.

Tik ilgesys lyg rūdys ėda -

Troškimas artimo, brangaus…

Ir man, sūnau, jau miglos sėda

Ant tavo atvaizdo blankaus.

Bandau tikėt, kad viskas sekas,

O telefono gaudesy

Tik trumpos ir konkrečios šnekos –

Ar tu esi ir kaip esi…

Kas taip gyvenimą sudarkė,

Išblaškęs pasviečiui vaikus?

O Viešpatie, bent tu užtarki

Prieš negandas, netekimus…

Ir vėl, sūnau, aš tiktai laišką

Iš ilgesio spalvų pinu…

 

 

O kūnas vėl alsuoja tavimi,

Įkaitęs linksta tik į tavo pusę

Ir glaudžiasi sava paslaptimi

Dvi širdys proto balsui nepaklusę.

Sutrupinę pasvirusius slenksčius

Į tolį skverbiasi nebylios akys

Ir nugula pavargusius pečius

Slogus laukimas, ilgesį išsakęs.

O kūnas vėl alsuoja į tave

Ir vėl  dalindamos save per pusę.

Suklupdo savo paslaptis šalia

Dvi širdys, proto balsui nepaklusę.

Kol perskeltas dangus į žemę žeria

Rieškutėmis sustingusius lašus,

Ateik į šalčio apsuptą salelę

Į mano sielos dvynį panašus.

Prie jaukiai spragsinčio likimo laužo

Tegul dvi sielos pasikeis namais

Ir artuma, gerumo atsilaužus,

Užsuks  į juos nežinomais keliais,

Kuriais ir mes išėję vėl sugrįšim

Į slėpiningus dvasinius namus...

Ateik į šalčio apsuptą salelę

Į mano sielos dvynį panašus.

Norėčiau parašyti žaismingiau,

Linksmiau. gražiau, šilčiau ir nenuobodžiai.

Kam rūpi menkavertis “pavargau”

Arba pailsę ir nušiurę žodžiai.

Buitis, būtis, gyvenimas, tiesa,

Išvarginę nenuoseklų likimą

Ir ta nesibaigianti velniava

Bevirstanti į  lėtą pritapimą.

Norėčiau nusipraust ir aš nūnai

Pašventintais vandens purslais ir eiti

Į ten, kur sielos kuždasi savai

Ir kur su kaukėm nevalia įeiti.

Norėčiau parašyti visuma,

Tik laikas trupiniais ir ją išbarstė

Nesuskubau ateiti, kaip darna

Nespėjusi sušalti ir apkarsti.

Iš balto sniego pastačiau namus,

Rudens pačiam tamsiausiam pakrašty

Neužgaulius, nežemiškai švarius,

Kaip meilė pirmutiniame glėby.

Nespėjau pasidžiaugt ir štai, nėra -

Ištirpo vos atšilusiam kely-

Nei balto namo rudenio gale,

Nei meilės išsiskleidusiam glėby…

Retai beužsuku. Atvėso

Namų įtrūkęs židinys.

Ir langas – tas, kuris į šviesą,

Nutūpęs šerkšno gėlėmis.

Sustingę  styro šaltos sienos

Bedvasėj ir tamsioj tyloj.

Į ledą šiluma kasdienė

Susimetė jausmų audroj.

Ir krenta žemėn baltos kruopos,

Nagais velėdamos grindis.

Ką reiškia mūsų mažos stokos

Prieš sudraskytą dalimis

Gyvenimą, laukimą, lemtį,

Prieš širdį, aprengtą šalčiu.

jau vakaras. Jau ima temti,

O grįžt ir vėl slidžiu keliu…

Retai beužsuku. Atšalo.

Sugriuvo senas židinys,

O namuose ant pliko stalo

Tik nebegyvas virdulys.

Jau niekas nepakvies arbatos

Ten, kur pasimetė seka,

Kur tiktai šerkšno gėlės retos

Į šviesą žiūrinčiam lange.

Retai beužsuku. Atvėso…

Išgyvensim abu. Kai išdegins

Visą netektį laikas ugnim,

Įkyri atmintis neberagins

Širdį šėlti bemiegėm naktim,

Paskutinio saulėlydžio spindžio

Niūrūs laiko šešėliai neseks,

O už vieno vienintelio sprindžio

Kelias naujas ir mums pasiseks.

Kai pajusim, kad vėjas užpustė

Ir neliko pėdų įspaustų,

Kai išmoksime nebesuklusti

Tarp dulkėtų klavišų garsų,

Išgyvensim. Paminę likimą,

Atžymėję datas netektim,

O lėtėjantį savo bėgimą

Apvynioję naujom paslaptim

Išgyvensim. Abu išgyvensim,

Tik ar tokio gyvenimo reik…

Praeitis neužges. Ja rusensim.

Jeigu tokio – tai eik ir išeik.

Žinau, kad man

Negalima kaip Tau –

Be priekaištų,

Be sąžinės graužimo,

Be amžinos kaltės,

Kad atėjau

Tam neturėdama

Dangaus leidimo.

Tokia tiesa.

Tiktai nesuprantu,

Kodėl abi nešiojam

Jausmą vieną,

Tik Tavo kelias

Buvo be tabu,

O aš pavėlavau

Ne vieną dieną.

Kai švelniai glostai

Mylinčius pečius,

Aš mintimis

Išglostau visą kūną.

Tu nebijok,

Aš tiktai į svečius

Ir tik svajonėse-

Kitaip nebūna.

Net nežinau

Ar dar pavydžiu Tau.

Likimas toks

Ir aš pavėlavau.

Kalbu su tavimi,

O žodžiai dūžta

Į šaltą sieną

Kambary tuščiam.

Negirdi niekas,

Tik šviesa suklusta,

Mirksėdama gaubte

Neišvaizdžiam.

Ir aš balsu

Gyvenimą, lyg knygą

Skaitau berimstančioj

Dienų gausoj

Ir tokį, kaip ir buvo –

Basą, pliką, paklydusį

Kasdienėje  klastoj

Atsivedu prie tavo

Laiko rūmo.

Verčiu kiekvieną

Lapą iš eilės –

Be užsilikusio

Naivaus orumo

Pati neberandu

Tikros esmės.

Kalbu su tavimi,

O žodžiai dūžta…

Toli, toli -
Už tūkstančio naktų,
Už begalės kelių
Atgal į laiką,
Begrįžtant į anapus
Už klaidų,
Tolimame sapne
Mažučio vaiko
Vaikystė žaidžia
Stiklo šukele,
Saulėkaitoj
Pavirtusia į lobį -
Stiklinė laimė
Saulę skrosdama
Tokia turtinga,
Ir tokia beglobė.

...toli, toli,
Už tūkstančio naktų…

Kiek dar draskysite
Nagais likimą kruviną -
Klastos ir neapykantos nagais,
Vėliau sutvinkusį ir drumstą turinį
Ištrėkšit po tikėjimo langais?

Kiek dar akmenimis  į sielą atvirą

Svaidysit beskubėdami šalin,
O švarioje it sniegas gatvėje
Nudelbsite akis žemyn?

Į kokį ežerą  sutvenkę aklą pyktį
Paleisit nuotėkių keliais
Ir ką po to galėsite palikti,
Tikėjimą suplėšę gabalais?

Susitiksim į vakarą,
Vėtroms nurimus
Mūsų laiko stotelėj
Senam prieklėty,
Ten, kur bėgančio laiko
Išblukusios žymės
Vis dar veda likimą
Link laužo nakty.

Link kaitraus
Ir neblėstančio
Sutemų laužo
Šaltoje nevilty
Pasidžiaugt šiluma,
Tik kasnakt šį tikėjimą
Vėtros sudaužo
Į nubėgančio laiko
Grumstus kelyje…

Vogtą  meilę įsupus į šaltį,

Palikau pakeliui į namus.

Tegul išperka menamą kaltę,

Teišgirsta kaip draskos dangus.

Įsisiautėję  pūgos pašėlę

Teišdraiko šešėliais sniege.

Jau ir taip  ją - lyg nuosavą lėlę…

O juk ji - iš kitos pavogta.

Mano naktys,

Kalbuos su jumis –

Kartais reikia

Kažkam išsilieti.

Jūs tylenės -

Jums prabėgomis

Iškalbėti

Gyvenimą knieti.

Tamsios sruogos

Kartėlį uždengs

Nebūty paskandinusios

Skriaudą

Ir užspaudę akis

Pasilenks

Prie vaitojimo

Tylą priglaudę…

Ir užlies

Visavaldė tamsa

Atsiliepus į aklą šaukimą

Ir dienos

Nebeliks  naktyje,

Ir to keisto

Beprasmio bėgimo…

Pabelsk ir aš atversiu

Duris seniai nevarstomas,

Takus žiedais nubersiu,

Tik kelias liks nebarstomas,

Kad niekada ir niekas

Nebeklebentų durų,

Kad laimė, tarsi miegas

Po saulės procedūrų –

Klampi, saldi, įkaitus

Ir perštinti, ir gelianti,

Lig galo išsiskleidus -

Tokia šilta ir verianti

Baltųjų perlų turtą

Beslystantį išgirstų

Ir nėrinį, lyg burtą,

Paklydusį tarp pirštų,

Sutraukytų ir liktų

Dvi sielos apsinuoginę-

Be baimės, be reliktų-

Lyg po saugiausia stogine.

Kur niekada ir niekas

Nebeklebentų durų,

Kur laimė – tarsi miegas

Po saulės procedūrų.

 

Du bokalai, eglutė ir aš…

Toks likimas. Ir nieko negaila.

Tu žinai, aš žinau, kad ne mes

Už klastingo gyvenimo vairo.

Už Tave, už save, už Metus

Ir už tai, ką jau teko patirti.

Tai jau daug. Net daugiau už kitus

Turim ką  su savim pasiimti.

Tu - ne mano. Ir aš ne Tava.

Šiąnakt vėl išmesti – lyg ne žmonės.

Sielos kūną palikę toli

Dar negrįžo iš savo kelionės.

Toks likimas ir nieko negaila.

Tu žinai, aš žinau, kad ne mes

Už klastingo gyvenimo vairo,

O ir vėjas – ne mūsų bures…

Rimsta naktys suglaudę bures,

O į lovą ir vėl pilnatis

Savo šaltą šešėlį įmes

Ir tikėsis, jog ši sueitis

Tai dermė tarp dangaus ir žmogaus,

Tarp tikėjimo ir tarp lemties.

Tik ar kas prisiglaudęs paklaus

Ar nešalta šešėly nakties...

Žinau, kad tai praeis

Ir vieną rytą

Nubusiu tamsoje

Ir be tavęs.

Žinau, kad mūsų

Meilė išmainyta

Ir ją išmainėme

Tikrai ne mes.

Gyvenimo taisyklės

Groja maršą,

Nes visos išimtys

Kažkur šalia.

Pakelkim tostą

Už mažutį farsą,

Už tai, kad į kitus,

Ne į save išeiname

Su maskarado kaukėm,

Neskaudindami jų,

Savęs išduot

Ir nubrenda

Gyvenimas palaukėm,

Neleisdamas

Akimirkai sustot,

Priglust, pajaust,

Išgerti visą karštį

Ir tik vėliau

Suderinti stygas,

Ir paskutinį

Puslapį užversti

Lig galo prirašytą-

Be P.S.

Tame trapiam

Gyvenimo take

Tiesiog pabūkim

Tam pačiam sapne -

Kur žiemos

Po storiausia gūnia,

Paslėpę beviltį –

Rudens bastūnę,

Kur saulė

Į aukščiausią

Tašką grįžta

Ir vėl iš naujo

Tęsti pasiryžta.

Kur vasaros

Ant nemigo sūpynių

Išvargę ilsis

Po dienos lenktynių,

Kur šėlsta audros

Ir jausmai tikri,

Kur tik palietę

Virstam savimi,

Kur akys, pirštai,

Lūpos sakmę seka,

Kur balsas,

It skaidrus

Šaltinis teka.

Šiame trapiam

Gyvenimo take

Nors vieną naktį

Tam pačiam sapne…

Iki tavęs – tik traukiniais,

Kuriuos girdžiu kiekvieną naktį…

Tiesiais, nugludintais keliais

Ir aš bevelyčiau pasekti.

Bet jais nubėga tiktai mintys,

O kūnas slankioja apsunkęs -

Seniai beaistris ir beviltis,

Bešluostantis likimo dulkes.

Iki tavęs  - gal traukiniais,

Gal pilnatim ar užtemimais

Keisti  linkėjimais ateis

Pavirtę laiko piligrimais…

Jeigu ne tu, aš  neišdrįsčiau eiti

Taku, kurį parodei kažkada…

Ne tiek jau daug šiandieną pasikeitę,

Tik be tavęs man nejauku jame.

Tik be tavęs - rudens šešėliais draikos

Bauginanti ir įkyri tamsa,

Tik be tavęs, juo iškeliaująs laikas,

Kaskart dažniau padvelkia nykuma.

Pažvelki į akis.

Kodėl jos slysta

Kaskart pro šalį

Būdamos greta,

Kodėl jos niekad

Susitikt nedrįsta

Su nuolat

Prasilenkiančia tiesa.

Apgaulės šydas,

Nerimu pritvinkę,

It susitelkę

Sangrūdoj ledai-

Taip greit ištirpt

Ir pasiduot nelinkęs

Ir driekiasi

Voratinklio  kerai.

Apraizgę praeitį

Tolyn nuslysta

Ir, rodosi, kad

Išeities nėra,

Kai visos tiesos

Ima ir paklysta

Siauram gyvenimo

Labirinte.

Kiek daug žinau  -

Žinau, ko nedaryčiau,

Ką dievinčiau.

Mylėčiau kaip… Žinau

Kalbėčiau ką

Ir ko nebesakyčiau,

Jei tik likimas

Lemtų pagaliau…

Žinau kada atleist,

Kada paguosti,

Kaip rūpestį

Pasidalint pusiau,

Kaip dviese ankšta

Laime apsijuosti…

Tiktai tavęs nėra,

Ir aš buvau…

Tau keista. Atėjau paklusti –

Dar kartą nusilenkt likimui,

Prie merdinčios vilties priglusti

Ir padėkoti supratimui

Už žingsnį paprastą ir aiškų,

Už kelio atkarpą atlaidžią

Už Tavo paskutinį laišką,

Kuris nutvilkė, bet nežeidžia.

Už tą taikios ramybės būvį,

Už Dievo laikiną pastogę,

Kurioj kiekvieną sielos pjūvį

Išsilaižau lyg žaizdą slogią.

Tau keista – atėjau paklusti…

Sugėrę skausmą - pernykštį sniegą

Ar beatversim, jei vėl pabels,

Ar užmigdysim nuskriaustą miegą,

Pasiūlę gurkšnį drungno vandens.

Ar atidėsim į laiko kraitę

Laukimo šventę- lašą rasos,

Ar bemokėsime  skriaudą įkeitę

Paliesti pradžią naujos tiesos.

Kūno takais braidžios mintys paklydę,

Pirštų galiukais žaizdas kedens,

Į karštą kamuolį geismą išlydę,

Jį visą kelią dulkėm ridens

Kol pasidengs visos buvusios rievės,

Kol suminkštės  susilietę randai,

Kol sutvirtės susidariusios žievės

Ir pasitrauks ištuštėję sapnai.

Šliaužios rimtis, pranašaudama taiką

Painioj kelionėj klampaus rudens

Suvėlę skausmą, praeitį, laiką

Ar beatversim, jei vėl pabels...

Blaškiaus, ieškojau minioje,

Belaukdama metus barsčiau,

Neiškeičiau pakelėje

Ir į kitus neišmainiau.

Sudužo perlai netikri,

Suskilo stiklas į šukes

Ir likom mūsų lapkrity

Tik TU ir AŠ. Tik TU ir AŠ.

Vedžioju pirštais tavo kūną,

Lyg Brailio raštą neregė –

Tai slysteli, tai vėl užkliūna

Kažkur iškritusi raidė.

Skaitau, lyg knygą, man rašytą,

Be sudėtingų paslapčių

Kiekvieną naktį, o iš ryto

Vėl ieškau ištrintų raidžių.

Įkaitę pirštai veda ranką

Koridoriais Tavos slapties

Ir šioj kelionėj neužtenka

Taip greit ištirpstančios nakties.

Vedžioju pirštais Tavo kūną

Lyg Brailio raštą neregė,

Kol pirštai ima ir užkliūna

Ten, kur  paklydusi raidė…

Nusėsiu  bučiniais  šį painų kelią –

Švelniais, aistringais, degančiais viltim,

Net atokiausiai slypinčią kertelę

Užpildysiu  liepsnojančia ugnim.

Banga atūšiu. Duždama į krantą,

Pursluos įsupus, glostysiu vėsa

Ir užliūliavusi  dar gyvą  randą

Suvilgysiu jį bučinių rasa.

Nuseksiu bučiniais kelionę pirštų -

Nerimastingai  skubančiais, drąsiais

Ir smigsime  į  begaliniai tirštą

Palaimą nebevaldomais jausmais…

Ką šiandien besakyčiau – liks ne tai.

Širdy vis dar negęstantys jausmai

Srovena nenutrūkstama gija,

O žodžiai – tai tik tiltas į tave.

Ir tas  - perdėm trapus ir be ramsties

Virš apačioj išplitusios drumsties…

Ką šiandien bedaryčiau – viskas Tau,

Brangus ir nepasiekimas žmogau.

Aš dar ne kartą grįšiu. Audrai kimstant

Ateisiu laiko pamirštais takais

Ir vakarop, į jūrą  saulei grimztant.

Užklosiu išsidraikiusiais plaukais.

Užliesiu vilnimi ir bėgsiu  slėptis,

Kad ši išdaiga liktų nekalta,

Kad dingtų visos persekioję slėgtys

Ir kaltės, virtę nuodėmių našta.

Kad liktum tu ir liktų mano laikas,

Į nežinią  nusekdamas pėdas,

Kad nusidriekęs praradimų šleifas

Paliktų nereikšmingas detales.

Aš dar ne kartą  grįšiu, saulei  tekant

Pajausti, kaip alsuoja ramuma,

Priglaudus  sielą išklausyti  sakant,

Kad reikalinga, laukiama, sava…

Apie tave jau rodos viskas parašyta

Ir taip mažai – tu neišsakoma

Dažnai  išduota, skaudinta, mainyta

Ir  niekada iš anksto neužsakoma.

Tik paslaptys subėgę prisimins,

Kuo būtų žemė be tavęs pavirtusi,

Ir  džiaugsis, ir prakeiks, ir pasigirs…

O man  gražiausia - kai lengvai apgirtusi.

Apsilankyk, juk nebuvai nė karto

Ir nesvarbu dėl kokių priežasčių.

Kiekvienąkart, stovėdama prie vartų

Ne tolstantį – artėjantį jaučiu.

Ir rodos viskas žinoma ir aišku

Ir paslaptis – seniai ne paslaptis

Tuomet kodėl jau perskaitytus laiškus

Ir vėl rūšiuoju  savo mintimis.

Apsilankyk, juk nebuvai nė karto…

Nenoriu grįžt

Ir neprašau atgal

Ir netgi laiko

Neprašau gražinti

Tiktai maldauju,

Nepraeik prošal,

Padėk nuo laiko

Vėtrų  apsiginti.

Rožių žiedlapiais snigo ir snigo,

Visą kelią per naktį į rytą

Sklandė rožiniai šilko lapeliai

Ir lytėjo, ir glostė, ir vyto…

Jųjų kvapo prisodrintas oras

Įsigėrė į plaukus, į kūną

Apsvaigindamas budintį laiką

Lyg  įkyrų nakties pareigūną.

Įsiropštęs į rožinį patalą

Susiliejo į vientisą karštį,

Kol svaigus sueities aromatas

Rožių žiedlapiais sielą išbarstė.

Tegul tebus

Ši skausmo ašarėlė,

Nuslydusi

Likimo skruostu,

Lengvu šydu,

Reta užuolaidėle

Ant  šėlstančio

Ramybės uosto.

Šilta rasa

Ant vienadienio rašto,

Suvilgiusia

Naujos gyvybės  seką,

Kad ją sušildžiusi

Pati suprastų

Nelengvą , bet iškilnią

Laiko šneką.

Leisk išeit-

Nepasiėmiau nieko,

O ir Tu nebuvai man dosnus-

Ėjo dienos pavargę, paliegę,

Kol išvirto į skausmo  metus.

Nuvilniję šešėliais per sniegą,

Jie išeina visai svetimi,

O juk buvo ir naktys bemiegės,

Ir rytai artimi, artimi…

It  tikėjimo atšvaitas šventas-

Laumžirgėlis rasotam lange

Ir sūnelis – gandrų iškalentas

Atriedėjusiam bričkos rate…

Leisk išeit. Juk nepaėmiau nieko.

Nebuvai man dosnus… Na, o tau…

Išretėjusią maršką palieku,

Kurioje taip ilgai  gyvenau

Turbūt gerai, kad viskas liko

Rugių lauke anuo metu…

Tu nematai kaip aš senėju,

Aš nematau kaip sensti tu.

Vaikai užaugę skirstos laimę -

Vienam daugiau, kitam mažiau,

Kaip ir tame vaikystės kaime,

Tik šiandien viskas dar painiau.

Mums nereikėjo limuzinų,

Išbraidėm vieškelius basi.

Namai ir mūsų ir kaimynų

Lig galo buvo atlapi.

Ir  dienos… Kokios ilgos dienos

Nuo ryto ligi sutemų,

Dabar į vakarą kasdienį

Įbridome ligi ausų.

Akis pramerki  jau pavargęs,

Iš lėto ridenies žeme -

Namai, trumpa kelionė, darbas -

Vien rutina ir rutina.

Gal ir gerai, kad viskas liko

Išplaukiančiuos rugių laukuos

Atrodo vakar susitikom,

O kaip seniai  viena iriuos.

Neišeik. Neišeik prieš pat lietų.

Tvankuma jau suguldė vaikus,

Kelio dulkės nusėdę ant kieto

Žvirgždo glūdina akmenukus.

Neilga ši klastinga ramybė

Greit šią darną suplėšys žaibai.

Neišeik prieš sutvinkusį lietų.

Neišeik… Neišeiki  visai…

Pašokim. Ir tegul šiek tiek paskauda,

Tegul sudilgsi širdyje šiąnakt,

Išliekim tango savo sielos raudą

Ir nebijokime kažko netekt,

Ko dar nespėjom išbert… Kas liko

Pasidalinkim lygiai, be skriaudos

Surasti esmę šįkart pabandykim

Ne žodžiuose, o  kūno judesiuos.

Pašokim paskutinį savo tango,

Gal gi  agonija nebus žiauri…

Maestro,  muziką! Vilkai už lango

Seniai jau  tyko grobio alkani.

Iššukuok mano plaukus, likime,

Nedraskydamas – šukom retom,

Lai suguls visos mintys nurimę

Išravėtom, tvarkingom vagom.

Kai ryte atsibusiu iš miego,

Sušukavęs supink į kasas

Ir įsek baltą žvaigždę iš sniego,

O paskui, nusiplovęs rankas,

Atsisėski prie pusryčių stalo

Sukalbėti rytinės maldos

Ir palaiminki kelią be galo

Ir tikėjimą be pabaigos.

Iššukuok mano plaukus, likime,

Nedraskydamas – šukom retom,

Lai suguls visos mintys nurimę

Išravėtom, tvarkingom vagom.

Kai ryte atsibusiu iš miego,

Sušukavęs supink į kasas

Ir įsek baltą žvaigždę iš sniego,

O paskui, nusiplovęs rankas,

Atsisėski prie pusryčių stalo

Sukalbėti rytinės maldos

Ir palaiminki kelią be galo

Ir tikėjimą be pabaigos.

Jei leisi pasisemt iš šulinio

Samtelį savo atsinešiu,

Šlakelį  menką laimės turinio

Į šaltą trobą parsivesiu.

Užteks ilgam. Į jį žiūrėsiu

Kaip į sparnuotos laimės brydę

Iš šalto ąžuolų pavėsio,

Kur amžiai ilsis pasiklydę.

Kartais rodos   - pasaulis verčiasi,

O jis stovi  kaip ir stovėjęs

Ir kas ten viduj taip beldžiasi,

Ir iš kur tas nerimstantis vėjas.

Rodos imtum – atsargiai  priglustum,

Ir nurimtų  pašiurpusi žemė.

Kiek tereikia nedaug, kad nubustum

Ir kiek daug už akimirką ramią.

Nekviesk manęs.

Atgal negrįšiu.

Skeveldrų neberankiosiu

Perniek,

Retais sapnais

Į praeitį užklysiu

Tik kaip praeivė

Ta, kuriai vis tiek

Ką ten sutiksiu –

Šilumą ar šaltį.

Įsigalioja laikas

Senaties.

Net meilę

Susigūžusią į kertę,

Ir ją paliksiu

Teismui praeities.

Nekviesk manęs.

Gal vieną gūdžią naktį

Išmanius protą

Bėgsiu iš paskos.

Nebemeluosiu sau-

Vis dar viliuosi

Sulaukti savo

Beprotės dienos.

Kalbėk ir nesvarbu

Ar tiktai tiesą,

Aš atsirinksiu

Palengva, vėliau-

Kai nematysiu,

Kai nebegirdėsiu,

Kai per atstumą

Viskas paprasčiau…

Pas tave neatsinešiau nieko,

Su tuščia viltimi atėjau.

Praeities nenorėjau išniekint,

Ateities gi – pati nežinau.

Gal ir atsekė mintys iš paskos –

Jos paklydėlės ieško namų,

Bet ir tavo širdy vėtros draskos,

Bet ir tavo kely neramu.

Pamažu tirpsta rudenio vaškas,

Stingsta jo gintariniai lašai,

O tikėjimo virpantis taškas

Toks netikras ir jo tiek mažai.

Atitirpstam ir mes kaip ta žvakė,

Uždegta jau visai vakarop,

Prisiminę jaunystę  ištakią,

Ir pasiuntę likimą velniop.

Ir vėl lyg išmaldą - tik likučius

Naktis sužėrė nuo pilnatvės stalo.

Et, koks gi tu, gyvenime, skalsus

Ir nuoseklus - be išlygų lig galo.

Kas puodžiaus – puodžiui…Tebūnie ir tiek.

Kiekvieno celėj rasis rugio kruopa,

Vandens šlakelis  ir nereiks perniek

Keiksnoti pertekliumi savo stoką.

Et, koks gi tu gyvenime skalsus…

Tavo rankose – mano širdis,

Mano lūpose - Tavo vardas

Apraizgyta tinklais paslaptis

Ir žinojimo kelias suveltas.

Čia juk viskas ne taip kaip visiems,

Atitvertas žinojimo laukas

Lyg akiniai nuo saulės akliems

Į pagalbą tikėjimą šaukias.

Bet ir jo, tarsi oro mažai

Ir eini vis pamesdamas kelią.
Mano širdžiai Tavieji delnai –

Paskutinė kelionės stotelė…

Čia juk viskas ne taip kaip visiems.

Kai nubudę jausmai, tarsi vagys

Tyliai slenka namo paryčiais,

Pasislėpę vertybės benagės

Saugo savo ramybę tinklais.

O juose- tik nenuoramos kuojos.

Negausi ši beprasmė žūklė

Kol  iš  samanų  patalą klojas

Nerami, margaspalvė kaltė.

Nusimetusi nuodėmę saldžią

Lig drobulę nuo savo pečių

Godžiai geria akimirką gardžią

Lig pačių paskutinių gaidžių.

Nuimk tą kuprą,

Liaukis bausti, Dieve,

Užritinai ir pamiršai.

Sakai nepamaldi,

Sakai – bedievė

Ar taip atvest

Tikėjimui bandai?

Tikiu Tavim

Ir be bažnyčios lonkų,

Meldžiuosi

Ne tradicine malda,

Suklupusi

Prie seno namo gonkų

Su Tavimi šneku

Širdies kalba.

Jeigu manai,

Kad aš Tau nusidėjau,

Nubausk bausme,

Kurią atlikt galiu,

Tiktai išlaisvinki,

O mano Dieve,

Nuo nesiliaujančių

Lankyt bėdų.

Atleiski man,

Nebegaliu panešti-

Kupra jau tampa

Nepakeliama,

Arba paaiškinki

Kaip ją numesti,

Arba išvesk, išvesk

Mane iš čia.

Tavo karštos lūpos sudrėkino naktį,

Vilnija, banguoja žemė už ribos,

Užmiršau, kad skauda, kad galiu sudegti,

Kad galiu nerasti kelio atgalios.

Prakaito lašeliai  ant odos nutūpę,

Lyg maži  kristalai žvilga naktyje,

Ašarota laimė virtusi į upę

Kaitina ir neša degančia vaga.

Susiliejo buvęs,esamas ir būsimas

Laikas vienlyčiam karščio junginy,

Išsiliejo  žemė  į keisčiausias būsenas

Beprotiškam karščio ir drėgmės kely.

Tavo karštos lūpos sudrėkino naktį,

Vilnija, banguoja žemė po manim,

Užmiršau, kad skauda, kad galiu netekti,

Pakerėta karščio pavirtau ugnim.

Pabūk nuodėmklausiu.

Ne nuodėmes - save

Išpirkti iš likimo pasiryžau.

Neklausk kodėl. Juk

Nuodėmių žeme

Dar niekas niekada

Atgal negrįžo.

Suklups ruduo,

Nukrės lapus lyg obuolius

Pirma šalna suleis

Nagus  į smėlį

Ir stos prieš Dievo teismą

Apsinuoginus,

Nudrėksdama  pavargusį šešėlį.

Pabūk nuodėmklausiu…

Stebiu ilgai, kol mažas juodas taškas

Pranyksta horizonto gelmėje,

O mintys lyg sukrus vilkelis blaškos

Įkaitusių jausmų sūkuryje.

Įstrigę žodžiai degina ir peršti,

Lyg žlugtą juos ilgai velės naktis,

Taip ir nesusimojusi  išversti,

Kad išskalautų nešvarias  mintis.

Jei reikės išeiti, eisiu tyliai

Iš tavęs lyg iš šventų namų -

Be audrų, be priekaištų, nebyliai

Vos tik užsitraukusiu ledu

Nešiu maldą sielvartui it jauką.

Skausmui plėšant sielos langines,

Atsirėmus į  likimo šauką -

Į bemiegę tylą be tavęs,

Pasodinsiu prietemą ant kelių,

Iššukuosiu plaukus retomis

Šukomis nuplikusio berželio,

Apipinto Širvio eilėmis.

Jei reikės išeiti, eisiu tyliai...

Klaidų žemėlapis. Kiek klupta,

Kiek kartų provėžose strigta,

Kiek ligi vieno lemto žingsnio

Tiktai akimirkos pristigta.

Kiek klaidžiota ir kiek ieškota…

Žemėlapyje skaudžios gijos

Ir ryškios dėmės, kur sustota,

Ir žalias laukas joms sugijus.

Klaidų žemėlapis. Kiek klupta…

Išsiskirkime gražiai, kaip dera,

Pasilikdami  gerais draugais.

Ne į mūšį ėjom, ne į karą…

Kam dalintis  numintais keliais?

Juk norėjome apeit pasaulį,

Išsklaidyti miglą, o kada

Laikėm rankose mažutę saulę…

Ar prisimeni…  Paleidom ją.

Sugrįžimo taką šlavė liūtys, -

Ardė  užtvankas, o dar vėliau -

Vis dažnesnės, vis skaudesnės griūtys…

Vis dažniau,- o ,Dieve, pavargau”.

Išsiskirkime gražiai, kad niekas

Neprimintų sopulių senų,

Kad išėję drąsiai atsitiestų

Mūsų metai  tarp šiltų delnų.

Nepritapau. O man atrodė širdį

Atidaviau į jų rankas…

Jos nereikėjo rauti. Ją sumindė

Savi – ne svetimi ir ne bet kas.

Dienų tėkmės neberikiuoju,

Senokai nerašau laiškų,

Neieškau ir nesimatuoju

Gerokai išaugtų tiesų.

Kiekvienąkart į kitą delną

Ir vis iš naujo, vis ne tau,

Kasdieną vis kitokį velnią

Likimo suodim išpaišau.

Seni geri saitai  sutrūko,

Mazgus jau raišioja visi…

Gal kiek per greitai išsidūko

Laikai žaismingi ir basi.

Vis dar einu į žilą salą

Su  garbanotais pakraščiais

Ir aitriai kvapnų  pievų stalą,

Nusėju žydinčiais  kupstais…

Dienų tėkmės neberikiuoju,

O ir laiškų neberašau

Tik vis sapnuoju ir sapnuoju,

Kad tavo sapną sutikau.

Garsai. Balsai. Į žemę skverbias pėdos.

Išbėgu apkabint… Nepažinau…

Ir vėl į savo ilgesį  be gėdos

Tarsi į  seną  kuprą  įlindau.

Taip toli dar nebuvau nuėjus

Nuo tavęs, nuo mūsų, nuo namų…

Stoviu naktyje, kur vien tik vėjas

Ir deruos su savo likimu.

Savo laime  pasikliauti lioviaus -

Netesėta ji ir svetima.

Taip dažnai ne savo purvą ploviaus,

O švari paliko tik  šviesa.

Žvyro vieškeliais nubėgo laikas

Nesvetingai vedamas kartų,

Įsigėręs kaimo pirkios tvaikas

Tarp išmėtytų mamos skarų,

Keletas šiltų prisiminimų,

O kraitelės pačiame dugne

Popieriaus ir ašarų rietimai

Perrišti nublukusia skiaute.

Taip toli dar nebuvau pabėgus

Nuo savęs, nuo mūsų, nuo vilties

Stoviu naktyje, kur vien tik vėjas

Neišsiderėjus ateities.

Pasigrobsiu tave iš rudens.

Tegul bara senukas, te baudžia.

Ar girdi kaip ragelių garsai

Į melodiją mudu įaudžia?

Įsisupę voratinklių skėty

Užmigdysim tekėjimą  vangų

Ir išleisime širdis  pavaikščiot

Po raukšlėtą devintąjį dangų.

Kas Tu?

Dangaus atstovas,

žemės vaikis,

ar paskutinio

sapno tęsinys,

likimo debesis

trumpam išvaikęs,

ir sklidinas

lyg laimės šulinys?

O gal tik vėjo šiltas

pakraštėlis,

pralėkdamas

nudilgei srovele…

Liaunutės sielos

mažas užvadėlis,

prikėlęs skristi,

o ne eit žeme.

Klupdžiau mintis, o jos vis kėlės,

Slėpiau, uždariusi laikiau

Tik jos, lyg prisikėlę vėlės

Pakildavo kaskart aukščiau.

Kad į tave giliau panirtų,

Išbraidę sielą grįžtų čia

Ir ant paties siauriausio tilto

Atgultų poguliui nakčia.

Kad ir pavargę, bet laimingos,

Kad ir  sušalę, bet arti

Susipina  ir tyliai minga

Jaukiam rugsėjo pakrašty.

Išskaidžiau širdį ,kūną, sielą

Į atskirus dalis.

Ar taip geriau?  Neklauski mielas,

Telieka paslaptis.

Kada viena iš meilės miršta,

Tegul išeis kita

Į nuodėmių pasaulį tirštą

Ir bus jo priimta.

Tegul  trečioji  ieško peno-

Pasaulis toks dosnus,

Tegul suranda ir gyvena

Sau jaukesnius namus.

Išdalinau joms palikimą –

Po ašarą ir tiek...

Dar - po žiupsnelį supratimo,

Gal jis nebus perniek.

Išskaidžiau kūną, sielą, širdį.

Neklauski ar lengviau.

Jos jau seniai manęs negirdi

Ir vaikšto kuri sau.

Nežinau ar miegojau šią naktį,

Audros raižė  širdies likučius.

Nebijojau išeit ir netekti,

Tik bijojau, ar rasiu namus...

Nebauski, Dieve,

Paklydimų vagos,

Išraižę sielą

Akmenim užvirto

Kol dienos

Ir bevalės, ir melagės

Išsivadavo

Iš likimo girto.

Išsaugoki šį

Gležną išlikimą,

Užpildyk turiniu

Žaizdotą širdį

Ir vesk su saule

Kol dar nesutemo,

Kol dar šalia

Išliko tie, kur girdi.

Suvarstyk

Išsiplaiksčiusią

Kelionę

Po  tik atžėlusią

Ir švarią pievą,

O glausdamas

Išsprūdusią  dejonę

Nerūstauki...Nešėlk...

Nebauski, Dieve.

Ne tavo. Tu neklydai. Apgavau.

Tą naktį, kai ėjau į šaltą lietų-

Ėjau į niekur, bet nemaldavau,

Kad man atleistumei ar pagailėtum.

Tad nemaldauk ir tu. Aš jau toli.

Mus skiria ne atstumai ir ne kliūtys

Mes nepažįstami ir  svetimi

Kaip nepažįstamos ir mūsų būtys...

Tarsi laukčiau lietaus...

Juk žinau,

Kaip skausmingai

Į ilgesį laša,

Kaip įkyriai

Kokiais gi keliais

Savo šlapią

Grasinimą neša.

Kaip jis skrodžia,

Kaip stingdo į ledą,

Kaip vidun,

Lyg į sąžinę teška...

O aš laukiu  lietaus,

Nes širdis

Lyg išdžiuvusios

Samanos traška.

.................................

Tarsi laukčiau lietaus.

Tarsi laukčiau...

Tavo rankom net ruduo

Šilko verpalais sulopo

Ir nurimsta, ir neskauda,

Ir nei vieno margo lopo.

Nors iš seno, bet naujai

Susidėsto visos tiesos

Ir iškreivinti takai

Vėl palieka tiesūs tiesūs.

Tavo rankom  net ruduo...

Dar  valandėlę...

Na gal antrą, trečią,

O jau paskui visam...

Lazdynai riešutus

Jau krečia

Tiktai kodėl ir kam...

Kažkas surinks,

Kažkam reikės juk.

Žiema... Žiema ilga...

Gal pavaišins jais

Lauktą svečią,

O gal jau ir nebe...

Meilė į meilę,

Aistra į aistrą

Visą gyvenimą

Ieško kelių,

Kaitina kraują,

Žadina gaisrą,

O nesuradusi

Lieka tabu.

Esu pavargusi ir šalta

O tu vis klausi ar tikiu,

Kad  žemėje ne pirmą kartą -

Gal net  dešimtą gyvenu.

Nepamenu, gal ir tiesa,

Kad nebe pirmą kartą čia -

Gal būt medžiu, gal būt šunim,

Bet dar nei karto - su tavim.

Laižomas liepsnos

Karštais liežuviais

Pabandyčiau bėgti-

Per vėlu –

Nesakau – galutinai

Pražuvęs.

Vis dar gyvas,

Tik negyvenu...

Pjaunamas audros

Ugniniais dalgiais

Gal  ir apsiginčiau –

Negaliu –

Nebemoku,

O bet kaip nenoriu

Nors dar gyvas,

Bet negyvenu...

Skverbiuos į tavo paslaptį be gėdos,
Nerausdama, kaip tie rudens klevai,
Ir kol takai gelsvai raudonai rėdos
Skverbiuos į tavo paslaptį be gėdos
Lyg nežinočiau visko mintinai,

Lyg niekada dar būčiau nepalietus,
Neprisiglaudusi savai savai,
Bet širdyje vis nesiliauja lietūs
Ir aš į tavo paslaptį be gėdos...
O tu man nieko nieko nesakai...

Rugiagėlių akim,

Rugių spalvos plaukais

Atsivedi laukimą

Lyg žvėrį vakarais

Išalkusį, bet stiprų,

Su plyštančia aistra.

Ir ta pačia nudiržusia

Rugiagėlių spalva

Išsivedi bebrėkštant,

Išvargusį pernakt,

Palikęs tamsią tuštumą

Ir likučius sudegt.

Rugių spalvos plaukais,

Lyg ežerais akim

Sugrįš ir vėl laukimas

Išalkusiu žvėrim.

Į lango rėmą,

Durų staktą,

Į palubio šešėlį -

Viltis lyg paukštė

Aklinam garde.

Tu priėjai,

Staiga duris

Pravėrei

Ir ji išskrido

Nesugaunama.

 

Žinau tikrai -

ne paskutinį  kartą

Įkalinus

akimirką, save

Neviltimi

prisodrintą minutę

Grubiai į tavo

laiką terpdama

Bandau surasti

atramą nežymią,

Tik atsišliejusi

ne aš – kita...

Savy  nešuosi

tą prakeiktą žymę

Seniai užbrėžtą

nešvaria  spalva

Ir net tada

  vis dar dairausi šlaito,

 Ramaus užutėkio

  painioj versmėj

Nors ir regiu tą  pačią

tamsią kreidą, 

Jos ryškų rėžį 

smengančioj duobėj...

Suėjo visi tarsi dvasios

Ir kapsi prisirpę lašai –

Ir laiškas, kurio neparašius,

Ir  laikas, kurio tiek mažai.

Ir skolos iš vakar į šiądien,

Ir šalnos, kurios jau dažnai,

Nudriskęs  laukimas kaip tądien,

It suplėšytos laimės skvernai...

Išdrikę nelaimintos sruogos,

Tarsi raganos laumės plaukai

Ir pažadas – pažadas nuogas,

Kaip ir visi pažadai

Daug čia jų į susirinko į šviesą

Ir kapsi, ir kapsi lašai

Į žemę ledinę, į tiesą,

Į laiką, kurio tiek mažai...

Ne visada žinau kuriuo keliu -

Gal kartais tau atrodys, lyg iš niekur...

Nekeik manęs, jei kartais užtrunku,

Nepriekaištauki, jei nepasilieku.

Einu ir  nežinau, o gal ne čia

Turėjau nešti  išgalvotą  tiesą,

Nepyk, jei būsiu ne visai sava,

Kol Tu skandinsi  šilumą į  šviesą.

Ir kai sėdėsiu ne visai šalia,

Nes mano mintys bus mane išvedę...

Nerūstauk Dievui. Ne sava valia

Kaskart einu per dykumą bežadę.

Tu vis klausi, kodėl gi į  laiką

Atidėjau visus likučius,

Tu manai, kad žinau?

Gal taip reikia,

O gal saugau šešėlių namus,

Kol dar blaškos pasieniais  pavargę,

Eina, klumpa ir skęsta viduj,

O juose - visos durys

Bevelkės

Ir tos pačios – visai pažemiui.

Gal todėl  atsirėmęs į žemę

Kartais toks ūkanotas dangus,

Ir tos brydės

Po širdį neramią...

Ir tas mano likimo  žmogus...

Tas kankinamai atviras veidas,

Ašarotas akių atspindys,

Tarsi sielą, lyg žmogų išleidus

Į nežinomas Dievui šalis.

Lyg žaizda, atsivėrus iš naujo,

Lyg slogi nevilties atmaina,

Ašarota gelme atnašauja

Išsiveržusi laiko lava.

Šniokščia šiurkštūs saulėlydžio syvai,

Aimanuoja papėdėj akmuo,

Ir bedūžtantys stiklo masyvai,

It sutrupintas metų  skersmuo,

Meta iššūkį Dievui ir laikui,

Pasiglemžę išvogtas viltis

Ir slepi savo skausmą lyg vaiką

Į sudrėkusias vėtrų akis.