Sveikas, mielas žmogau...

 

Sveikas, mielas  žmogau, 

užsukęs į mano pastogę. Įėjęs nepamiršk užverti vartų, kad į čia neprasibrautų kasdienė būtis ir netrikdytų Tavęs savo rūpesčiais, bėdomis ir visais tais dalykais, kuriais esi prisisotinęs ligi kaklo.

 Čia nerasi priešų, todėl neįsitempk. Čia niekas nestovės Tau už nugaros ir nerodys pirštu į smilkinį, todėl leisk sau būti tuo, kuo esi iš tikrųjų. Nusimesk visas kaukes nuo veido ir nuo širdies, pabūk savimi ir su savimi.

Jei išeisi iš čia bent trumpam patikėjęs, kad ne viskas šioje žemėje perkama ir parduodama, jei išsineši iš čia nors dalelę šilumos, pasidalink ja su kitais, suteik jos šalia esantiems ir pasistenk nors šiandien nesupykti ant to, kuris užlips Tau ant nuospaudos.

Iš esmės nepasikeis niekas. Gyvenimas rytoj bus toks, koks buvo iki čia ateinant, bet Tu nors čia ir dabar leisk sau patikėti tuo, jog jis šiek tiek gražesnis, nei yra iš tikrųjų.

 

ILGAS IR TOKS TRUMPAS MANO  GYVENIMAS

VAIKYSTĖ

Bandau atsisukti atgal į savo gyvenimą ir pažvelgti į jį šiandieninėmis akimis. Visuomet galvojau, jog savo biografijas rašo tik nusipelnę žmonės. Aš vis juokaudavau, kad išėjusi į pensiją būtinai pradėsiu rašyti savo atminimų knygą, nors ir niekam nesu nusipelniusi.  Daug kas joje tilptų, kiekvienas puslapis turėtų savo kvapą ir spalvą, praradimus ir atradimus. Gal būt tai, ką parašysiu dabar ir taps tos knygos metmenimis.

Mano gimimo metai tiesiog fantastiški. Gimiau pačiame šimtmečio viduryje. Tai labai patogu skaičiuojant metus. Prie 50 – ies pridedi  šio šimtmečio metus  ir metai kaip ant delno.  Penki metai po karo.  Mama  - mokytoja. Kas jau gyveno tuo metu, puikiai žino koks tai buvo laikas. Aš pati, aišku,   nepamenu. Ji, tik baigusi Krakių gimnaziją pradėjo mokytojauti už 6 km. esančiame Rūkų kaime. Ten ir susipažino su mano tėvu. Jie tuokėsi  slapta nuo savo tėvų – mano senelių. Mat mamos tėvai buvo Krakių miestelio, kuriame prieškaryje dominavo žydai, gyventojai. Mano baba buvo labai apsukri moteriškė ir mano tėvo, kaimiečio kilmė jos nedžiugino.  Tėvai buvo jauni, labai gražūs ir jau mylėjo vienas kitą. Tad vieną gražią dieną iš savo tėvų išvogę pasus, sėdo ant dviračių ir nuvažiavo į Pajieslio parapijos bažnytėlę, kad surištų savo gyvenimus. Po tokio poelgio neliko nieko kito kaip palikti tėvų namus ir išvykti laimės ieškoti į svetimą kraštą. Aš gimiau jau Žiežmariuose. Buvo šalta lapkričio pabaiga. Brrrr... Šio metų laiko nemėgstu labiausiai. Šiek tiek pykstu ir už tai,  kad mano gimimo vieta visą gyvenimą yra įvardijama kaip Kaišiadorių rajonas. Nieko bendro su tuo kraštu neturiu nuo to laiko, kai mano šeima, vos man sulaukus metukų, grįžo į savo apylinkes Kėdainių (anksčiau buvusiame Dotnuvos) rajone.

Keista, bet nelabai pamenu vaikystės. Išliko keletas šviesių atsiminimų, bet daug kas joje mane labai liūdino ir neleido jaustis laimingai.  Tėvas buvo ūmaus būdo, pavydus ir  dažnai skriausdavo mamą. Būdavo labai baisu, kai su ketveriais metais jaunesniu broliuku tekdavo slapstytis nuo siautėjančio tėvo. Jis mūsų neliesdavo, bet labai buvo gaila mamos ir mūsų širdelės tuo metu virpėdavo kaip epušės lapeliai. Dar prisimenu kaip bijodavau lėktuvų gausmo. Jie skraidydavo taip žemai ir griežtai susigrupavę. Kai tas gausmas sustiprėdavo, man rodėsi, jog prasideda karas. Tikriausiai apie jį buvo daug kalbama visur ir tai kėlė nepaaiškinamą baimę. Dar atsimenu pievą, kuri taip gražiai žydėdavo vasarą.

Joje rasdavome viską, ko tik širdis geidžia. O anksti pavasarį, kai tik pašviesdavo saulė, jos atokaitoje prie namo rinkdavome stiklo šukeles ir tai buvo toks didžiulis turtas... Vienos švytėdavo žaliai, kitos geltonai, dar kitos –bespalvės, bet kai jas sudėdavome į vieną vietą, blizgėdavo, viliodavo ir atrodė, jog radome  lobių skrynią. Buvome kaimo vaikai – braidėme po rasotą žolę, iki išnaktų taškydavomės balose ir lietumi prausėme savo ištepliotas nosis. Dabar aš tas vasaras vadinu pieniškomis. Jose palikome savo pieniškus dantis, pienu kvepiančias pievas ir  kolūkio žirnius, kurių kas vakarą  prisirinkdavome didžiulius puodus, o mama juos išvirdavo su visomis ankštimis ir mes, ramiais ir gražiais vasaros vakarais, sėdėdami prieangyje gardžiavomės jais lyg pačiais brangiausiais  skanėstais. Dar  mama mokėjo virti „šokoladą“ iš pigių, bet mokytojai prieinamų produktų. Jei dabar kas  nors leistų tokios košelės paragauti... Už ją nieko skanesnio nebuvo ir nemanau, kad kada nors bus. Kiek kartų klausiau mamos  iš ko ji tą stebuklą anuomet sutverdavo. Ne kartą bandžiau pati tokį išvirti savo vaikams, bet taip ir nepavyko. Labai patikdavo ir „macai“ kuriuos kepdavo ant virtuvėje besikūrenančios „plytos“. Iškočiodavo plonai ir uždėdavo ant įkaitusių geležų, o mes laukdavome net išsižioję, kada jie apsipils pūslelėmis.

Mes dažnai keitėme gyvenamą vietą, besisukiodami tose pačiose apylinkėse. Nežinau kodėl, bet manau, jog mamą vos ne kas metai paskirdavo į kitą mokyklą, o gal tai buvo tiesiog geresnio gyvenimo paieškos.Tėvas baigė septynmetę mokyklą, buvo gabus ir kilnojantis iš vienos vietos į kitą vis atrasdavo įvairias švarias pareigas – tai pašto  viršininkas, tai koks nors vedėjas, kol galiausia užkopė net iki apylinkės pirmininko pareigų. Kur tik gyvenome, šeima visur buvo laikoma  šviesuoliais, o mes ne visai tikrais kaimo vaikais. Mūsų namuose visuomet buvo daugybė knygų ir laikraščių. Visada turėdavome mažiau, nei kolūkiečių vaikai, bet gyvenome knygomis ir  dažnai jausdavomės jų herojais. Mama mus pati apsiūdavo ir apmegzdavo, tad visuomet atrodėme  išpuošti ir gražūs...

JAUNYSTĖ

Ak, jaunyste, kvaila ir padūkusi...

 

Po ilgo blaškymosi tėvai nutūpė savo tėvų žemėje.  Pradžioje, aiškindamiesi santykius, metus laiko gyveno kiekvienas savo tėvų namuose, o po metų aprimo ir pradėjo kurti savo šeimos židinį tėvo tėviškėje Rūkuose. Senelių namuose įrengėme nenaudojamą namo pusę ir pradėjome naują gyvenimą. Tuose namuose mačiau tikrą aslą, tikras girnas, kuriomis baba maldavo kruopas, tikrą pečių ant kurio tuo metu, kai jame kepdavo duoną, galima buvo užlipti ir pasišildyti. Duona visada kvepėdavo ajerais iš ežero, kuris  tyvuliavo sodybos pašonėje. Rytais jis skęsdavo ūkuose, gal todėl ir vardą tokį gavo – Rūkų ežeras.  Nedidukas, bet  tada  jis atrodė ir didelis,  gražus  ir traukte traukė  akį savo saulėje blizgančiomis  bangelėmis. Man ėjo šešiolikti metai. Jau prieš metus buvau pradėjusi lankyti Krakių vidurinės mokyklos devintą klasę. Šioje mokykloje ir tame kaime praėjo patys gražiausi mano gyvenimo metai. Visada buvau aktyvi, tad mokykloje nuobodžiauti neteko. O ir metai tokie, kai pradėjo rūpėti daugelis dalykų, kuriems ligi to meto buvau abejinga. Taip palengva į širdį  atėjo ir  pirmoji meilė. Jis buvo dviem metais vyresnis už mane, žaidė krepšinį ir buvo vienas iš  tų, kurie greitai patraukia mergaičių dėmesį. Tas romantiškas jausmas teikė daug laimingų valandų, bet nemažai ir  jaunatviško skausmo ašarų. Viskas atrodė labai rimta ir amžina. Bet juk tai tik pirmoji meilė gležna ir neapsiplunksnavusi, jautri ir  karšta. Tais laikais nebuvo jokių slaptų minčių apie kažkokius artimesnius santykius. Visi palydėjimai po vakaruškų  ir gegužinių, pasivaikščiojimai mėnesienoje baigdavosi tik nekaltomis švelniomis glamonėmis ir nedrąsiais bučiniais, kurie įstrigo visam likusiam gyvenimui.  Kai mano meilė mane pabučiavo pirmą kartą, bene porą mėnesių vaikščiojau mokykloje nuleidusi galvą, nes kažkodėl vaidenosi, kad visi apie tai jau žino. Pirmosios jausmų bangos blaškė mano laivelį po ežerą, kuriame leisdavau savo vasaras, supo  svajones ir liūliavo mano jaunystę. Tais metais teko išgyventi ir pirmas netektis. Vienas po kito pamečiui Krakių kapinaitėse atgulė ir mamos ir tėvo tėvai, mano seneliai.  Tai buvo pirmos mirtys, tad  buvo labai sunku susivokti, kad  ateina toks laikas, kai su savo artimais  žmonėmis  tenka  atsisveikinti amžinai.

Mokykla buvo ta vieta, kurioje mes rasdavome viską, ko mums tuo metu reikėjo. Buvo įdomu ir klasė buvo mūsų šeima. Net pasibaigus pamokoms skubėdavome atgal į būrelius, kad kuo daugiau laiko praleistume kartu. Buvome išradingi, veržlūs, sumanūs, aktyvūs. Mūsų buvo pilna visur. Išbraidėme ir sniegą ir varsas, išragavome viso miestelio uogas ir obuolius, savo dainomis pažadindavome visus besnaudžiančius. O kokios buvo varžybos tarp klasių, kokios viktorinos, kokie konkursai. Net choras ir tas patikdavo. Nesvarbu kaip mes ten sudainuodavome, užtai kaip buvo linksma grįžti drauge namo. Man mokykla ir šiandien turi savo kvapą. Grįžtame į ją dažnai ir visada atrodo, jog nebuvome iš jos išėję. Mes  mylėjome savo mokyklą  ir likome ją įsimylėję visiems laikams.

Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, išsibarstėme po visą kraštą. Nepatekusi į aukštąją mokyklą, įpuoliau į pirmą pasitaikiusi technikumą ir specialybės net nesirinkau. Kur buvo vieta, ten ir ėjau. Man buvo vis tiek, nes mano mylimi dalykai – literatūra, žurnalistika, rašymas taip ir liko anoje pusėje slenksčio. Tapau baldų technike technologe, bet šiandien jau nebeskiriu skirtingų medžio rūšių pliauskų. Galima sakyti nedirbau šio darbo. Tuo metu, baigus kokią nors mokslo įstaiga vykdavo jaunų specialistų turgūs. Suvažiuodavo pirkliai ir mes stodavome į turgaus vidurį, o jie rinkdavosi. Jei studento pageidavimas sutapdavo su pirklio pasirinkimu, būdavo tikra šventė, o jei kuriam tekdavo eiti pas tą pirklį, kuris nieko neišsirinko, tuomet tekdavo ir ašarą nubraukti – juk paskyrimas trims metams... Kadangi ir technikume buvau labai aktyvi ir baigiau jį su pagyrimu, pasirinkau mokytojo darbą.  Maniau, jog  tik jis tuo metu galėjo atitikti mano visus lūkesčius ir svajones.  Norėjau aprėpti visą pasaulį.  

Pirmieji darbo metai, pirma patirtis,  pirmieji įspūdžiai   praėjo Kėdainiuose. Nėriau į darbą tarsi į šaltinį ir gėriau jį, ir mėgavausi ir buvau pasirengusi bet kokiems iššūkiams.  Tuo metu į širdį pasibeldė brandi, pražydusi visomis vaivorykštės spalvomis antroji meilė.

 Man buvo dvidešimt, o jis buvo kolega iš tos pačios mokyklos. Kai jam atėjo pavėluotas šaukimas į Tarybinę Armiją, nemačiau kelio per ašaras.  Į namus plūste plūdo  laiškai. Lankiau savo mylimąjį armijoje, gyvenau diena, kada jis grįš atostogų, o vos sulaukusi, prisiklausiusi piktų kalbų  iš šalies,  sugrioviau savo meilę. Įsižeidusi išvykau į kelionę, kurioje ir susipažinau su savo būsimu vyru ir būsimu savo dviejų vaikų tėvu. Maniau, jog taip galėsiu pabėgti nuo savo jausmų. Ir pabėgau. Netoli – į Panevėžį. Netrukus susituokėme. Budo pavasaris, o į Lietuvą sugrįžo ir mano mylimas. Niekada jo nesutikau,nemačiau, negirdėjau. Net nežinau kaip susiklostė jo gyvenimas, tik viena ausimi girdėjau, kad grįžęs jis labai greitai vedė.  Kol mano  jaunystė  sklaidėsi, gyvenimas ėjo savo keliu.

Pirmoji  BRANDA

Taip jau nutiko, kad mūsų šeimai  iš Panevėžio teko išvykti, kai pirmagimei buvo vos 1,5 metukų. Mergytė buvo visas mano džiaugsmas ir pats didžiausias turtas. Persikėlėme į Jonavą, nes čia gavome kambarėlį gyventi. Dviejų kambarių bute gyvenome dvi šeimos. Mūsų laiptinėje visi taip gyveno. Mums atiteko mažesnis kambarėlis, bet kokiais laimingais jautėmės jį turėdami.  Tai buvo mūsų namai, mūsų šeimos lizdelis. Atitvertame kambarėlyje tilpome ir mes, ir mūsų dukrytė, o dar vėliau į jį parsivežėme ir naują šeimos narį – sūnelį. Dukra dar neturėjo ketverių ir jai buvo nelengva susitaikyti su tuo, jog jau ne ji pati svarbiausia šiuose namuose. Bet ilgainiui viskas stojo į savo vėžes, išskyrus vieną dalyką. Šiuose namuose nebuvo  pačios stipriausios grandies –meilės. Tiesiog bridome gyvenimu gerai  žinomais takais ir  manėme, jog taip galėsime nugyventi visą savo gyvenimą, užauginsime vaikus ir džiaugsimės anūkais. Bet...  Vaikams paaugus  supratau, jog gyventi be meilės nemoku, negaliu, o ir nenoriu. Rinktis nebuvo iš ko ir sprendimas atėjo pats savaime. Likau prie suskilusios geldos ir pradėjau mokytis gyventi  be vyro, bet su vaikais. Negaliu pasakyti ar gyvenau teisingai, bet visuomet vadovavausi viena taisykle – gyventi taip, kad nebūtų gėda mano vaikams. Gal jiems trūko duonos, gal kažkokio rūbelio, bet meilę, kurią nešiojau savyje, visą atidaviau jiems.   Buvau darbšti ir naginga, todėl ir negalėdama įpirkti įmantresnių rūbų, megzdavau ir siūdavau  juos savo rankomis ir  dažnai mūsų rūbai atrodė prašmatniai ir buvo vieninteliai tokie.  Namai  nebuvo skalsūs. Kai sūnui buvo trylika, o dukra užbaiginėjo Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje, vertėmės ypač sunkiai. Kartą draugė atėjusi į namus išgirdo mano ir sūnaus pašnekesį apie vakarienę, kai jis atėjo manęs paklausti kiek nuskusti bulvių. Man paklausus kiek jų yra ir išgirdus atsakymą, kad bulvės yra aštuonios, automatiškai atsakiau, kad nuskusti pusę esamų, o kitas palikti rytdienai. Po to vakaro mano draugė pradėjo teikti mano šeimai  humanitarinę pagalbą. Šiandien tikrai ne kiekvienas galėtų suprasti kaip sunku buvo tokią pagalbą priimti, bet ji  tepasakė tik vieną – privalai priimti, gal būt kada nors ir  man jos prireiks. Ačiū, Dievui, jai jos ligi šiol neprireikė, o gera ir plati jos širdis padėjo mums išsilaikyti  tuo sunkiu laikotarpiu. Buvo visko tame brandžiame kelyje – ir mažų džiaugsmų, ir  savų bėdų ir  linksmų nuotykių. Išgyvenome ir ačiū Dievui už visas patirtis, gyvenimo pažinimą ir jo pamokas.

Vidurinioji  BRANDA

Vienišės gyvenimas truko net 13 metų. Niekada nesakiau, kad noriu gyventi viena ir iš tikrųjų nenorėjau. Vis tikėjausi, kad sutiksiu tą, kuris pažadins manyje moterį su visais mano susikaupusiais jausmais, privalumais ir trūkumais. Ieškojimų kelyje teko sutikti nemažai vyrų, bet nei vienas nepatraukė manęs savo širdimi. Pasimatymai būdavo trumpi ir bespalviai, o aš vis dairiausi iš kurios gi pusės atplauks Grėjaus laivas, nešamas vėjo ir lengvų bangų. Ir vėjai pūtė, ir bangos blaškėsi, bet to laivelio taip ir nebuvo matyti horizonte.  Kažkokios atsitiktinės akimirkos kartais leisdavo manyti, kad gal  kažkas ir mezgasi, bet tuojau pat viskas virsdavo aukštyn kojomis ir mitas apie kokius nors artimesnius santykius  subliūkšdavo lyg oro balionas.  Tais metais ištekinau dukrą. Sūnus, neradęs laimės Lietuvoje išvyko į Ispaniją, kur taip pat sutiko savo antrąją pusę – gražią lietuvaitę iš Pirčiupio. Turiu tris gražias anūkes. Šeima pagausėjo ir  iki pilnos laimės šeimos grandinėje man tetrūko tik  vienos grandelės.

Vėlyvoji BRANDA

Metams perkopus pusamžio ribą į mano namus dar kartą pasibeldė meilė. Trečioji, vėlyva ir  tikra beprotė. Įpuoliau kaip į ugnį. Savyje buvau sukaupusi tiek  karščio, tiek švelnumo, tiek gilių jausmų, jog  degte degiau ir skubėjau tuo degimu pasidalinti su savo išrinktuoju. Pamečiau galvą ir sveiką nuovoką. Pardaviau taip sunkiai užgyventą butą Jonavoje, išpardaviau ir išdalinau  viską kas buvo jame  ir  nusekiau paskui savo paskutiniąją meilę į Kėdainius.  Paaukojau  savo  patogumus, kuriuos turėjau Jonavoje, kai iki darbo tebuvo 7 minutės kelio, savo draugus, savo aplinką. Liko tik darbas, kurį vietoje septynių minučių nuo šiol pasiekdavau beveik per valandą. Visa širdimi pasinėriau į naują gyvenimą, būsto tvarkymą, sodo pražydinimą naujomis spalvomis.  Verčiausi per galvą, kad įtikčiau naujai šeimai, kuri pasipildė dar dviem vaikais ir  trimis anūkais. Tik... Visame tame meilės troškime, apsvaigusi nuo laimės nepastebėjau svarbiausio dalyko – taip lengvai dalindama meilę, pati jos negavau nei šlakelio. Mane vedęs žmogus buvo bejausmis mano atžvilgiu ir taip lauktos meilės neturėjau laimės patirti. Kai atsipeikėjau ir supratau tai, savo namučių jau nebeturėjau. Gyvenau mano pačios  išpuoselėtuose svetimuose namuose. Cinikas  vyras tiesiog atvirai šaipėsi iš manęs, jog tuomet kai tvarkiau šiuos namus, jie buvo mūsų, bet dabar jie vėl tapo jo namais ir aš juose visai nereikalinga. Buvau trečioji šio vyro žmona ir jam susiradus estafetės perėmėją, jis pareikalavo skyrybų. Pereinamasis prizas atiteko kitai. Skyrybos išdraskė širdį ir namus.  Praradau ne tik materialų pagrindą, o daug daugiau – tikėjimą, viltį ir saugumo jausmą. Nežinau ar kada nors gyvenimas vėl taps spalvotas, bet tikiuosi  sulaukti geresnių laikų

 REZIUME

Visuose šiuose atradimuose ir praradimuose mane lydėjo plunksna, kurią mano ranka vedžiojo baltuose popieriaus lapuose pats angelas sargas. Tik ji padėjo man išgyventi ir laimės akimirkas ir nelaimės gūsius. Tik jos pagalba galėjau išlikti netgi sunkiausiais laikotarpiais. Atleiskite man tie, kuriems mano eilėraščiai atrodys sunkūs ir liūdni ir pasidžiaukite šviesiomis akimirkomis, kurių tikrai yra. Toks jau tas gyvenimas – kartais sūrus, kartais prėskas. Bet svarbiausia jame išlikti savimi ir nesiliauti tikėti, kad jis „beprotiškai fantastiškai“ gražus ir nepakartojamas.

Visada Jūsų Eglė.

Egmilė