Tarp vėtrų keturių...

Meldžiu,  dangau,

Ne lietų siųsk,

Ne lietų.

Stiprybės man daugiau

Atsiųsk, dangau,

Kad viską išgyvenčiau,

Išmylėčiau,

Kad žmogumi išlikčiau

Pagaliau.

Mielasis,

Tu sakei -

Man tiek daug duota.

O iš tikrųjų

Nieko neturiu.

Juk tai tebuvo

Tik graži paguoda

Man, moteriai,

Tarp vėtrų keturių?

Mielasis,

Tu sakei,

Kad mano kelias

Pats reikšmingiausias

Iš visų kelių.

Bet tai tebuvo

Tik vilties plaštakė

Man, moteriai,

tarp vėtrų keturių.

Mielasis,

Pažiūrėk,

Jau mano žvaigždės

Išlijo lietumi

Iš netekčių

Ir niekuomet neties

Mėnulis tilto

Man, moteriai,

Tarp vėtrų keturių.

Todėl jau niekad

Savo rūmų menėj

Nebeieškok manęs

Tarpu svečių.

Akimirkai patapusi

Pelene,

Palieku moterim

Tarp vėtrų  keturių.

Kai vasara nubris rudens arimais

Pasibodėjusi plikais laukais,

Kai širdį gaubs bedvasis užtemimas,

Pasišnekėkime laiškais.

Pasišnekėkime ramiai, juk laiko marios –

Visa žiema ir polaidis po jos.

Pabūkime savų minčių karaliais

Ir pasivaikščiokim laiškuos.

Pavargusių dienų šaltam pavėsy

Nelepins saulė spinduliais kaitriais

Ir jei tuomet kitaip neišgalėsim,

Pasišnekėkime laiškais.

Į juos sudėkim šilumą ir viltį.

Kai nieko nebeliks, gyvenkim jais.

Jeigu kitaip negalime prabilti,

Šnekėkimės,

šnekėkimės

laiškais…

Nesielvartaut,

Ne guostis,

Ne verkšlent

Į žemę atėjau

Per pliką šaltį.

Ne mirti pasirengus,

O gyvent

Ir gal išpirkti

Kažkieno tai kaltę.

Todėl, prašau,

Man išmaldos

Nereikia.

Nereikia guosti,

Juo labiau gailėti.

Kol žemėj šėlsta

Aitvarai,

Kol žemėn sminga

Skausmo ietys,

Mylėk mane

Ir buvimu šalia

Apglėbki mano

Rudeninę gėlą,

O vieną kartą

Imk ir patikėk,

Jog rankose laikai

Tik trapią gėlę.

Bet tik neguosk

Ir negailėk manęs.

Aš atėjau ne mirti,

O gyventi.

Tada, kai vėjas

Draskė langines,

O žemė savo kūnu

Glaudė šaltį,

Aš atėjau ne guostis,

Ne verkšlent.

Prakalbint  atėjau

Negyvą gruodą

Ir begalinės meilės

Pasisemt,

Kad nesužvarbčiau

Ant tuščių aruodų.

Palepink mane nelepintą,

Priglausk, paglostyk dažniau,

Pašnekink mane nešnekintą,

Ir aš sušilsiu greičiau

Paguoski mane nepaguostą

Savo ramia šneka,

Atjauski mane neatjaustą

Savo širdim atvira.

Suraski mane nesurastą

Ir įsileisk į save,

Supraski mane nesuprastą,

Ir aš pražysiu gėle.

Pamilki mane nemylėtą

Savo visa širdimi,

Palepink mane nelepintą,

Palepink, jeigu gali.

Ar klausysi manęs,

Jei ateisiu

Išsakyti širdies?

Ar klausysi manęs,

Ar įleisi

Dalimi paslapties?

Ar priimsi

Į savo sapną,

Jei ateisiu nakčia,

Kai gyvybės

Šaltais šešėliais

Apsigaubus delčia

Ieško mano

Šešėlio pilko,

Kad išvestų iš čia?

Ar priimsi

Į savo sapną,

Jei ateisiu nakčia?

Užklupai  mane

Bevakarėjant,

Laimei  ar  nelaimei,

Nežinia.

Grįžtančia  namo

Sena  alėja

Lapkričiu

Pažliugusia  žeme.

Užklupai  mane

Nepasiruošusią

Kasdienybe

Dvelkiančiam  laike.

Ir  negražią,

Ir  nepasipuošusią,

Nelauktai

Iš  pasalų, slapčia.

Užklupai  jau  nieko

Nebelaukiančią.

Laimei, ar  nelaimei

Nežinia

Nuskubėjau

Miegančia  alėja

Į  tave

Neatsigręždama.

 

Nerašyk man adresu senu,

Keitės miestas, gatvė, pavardė.

Praeities paliko tiek nedaug –

Tiktai veidas, vardas ir kaltė.

Kelią aš pati pasirinkau

Tik kažkas jame labai netikra,

Net paliesti iš arčiau bijau –

Viskas taip trapu, tarsi iš stiklo.

Ir vėsa, nežmoniška vėsa

Siurbiasi į vidų lyg dėlė.

Nerašyk man adresu senu –

Keitėsi ne vien tik pavardė.

Pažaiskime savais...

Argi neskauda

Kada aplinkui

Vien tik svetimi,

Kada išlieti

Savo tylią raudą

Tik sau vienam,

Tik sau vienam gali?

Kai metai skęsta

Potvynio galybėj,

O mintys vis dar

Blaškos pašaliais,

Mes  susitikę

Po skliautuotu stogu

Dar vienąkart

Pažaiskime namais.

Kai vaisių vėl nokins

Subrendę pievos,

Lietaus išglostytos

Šiltais lašais,

Atbriski pas mane

Sodriais papieviais

Nors valandėlei,

Nors pažaist savais.

Ir, kai prie slenksčio

Glausis šaltos rasos,

O židinys jau

Šilumos neskleis,

Kai be gėlių trupės

Išdžiūvę vazos,

Pabūkime savais.

Ir likime savais.

Jei ateitum į mano vakarą

Beginklis, sušalęs, apleistas,

Įkūrus senutį ugniakurą

Šilumos kambarin prileisčiau,

Kad ir vėlei širdis sualsuotų

Dieną į naktį susupus,

Kad nuo užraktų išsivaduotų

Užkeiktos tylėjimui lūpos,

Kad akys, valktis numetę,

Nei šviesos, nei tamsos nebijotų,

Kad nei tavo, nei mano metai

Mums daugiau niekada nemeluotų.

Ir kad mūsų pavargusios rankos

Surastų prieglobstį šiltą.

Jei ateitum į mano vakarą,

Gal ir jisai prabiltų.

Atsigręžk!

Medžiai meta lapus.

Ar  regi,

Kaip šalna

Ruošia žiemai kelius?

Ar matai?

Lietūs pliaupia laukais,

Lietūs šnara miškais,

O tu vis spėlioji –

Ateis, neateis…

Neateis.

Jei spėliosi ilgai –

Neatleis.

Ar jauti,

Kaip širdis šaukia

Laiką vardais?

Nužydėjo ramunės,

Nuvyto lanka,

O tu vis spėlioji -

Gera, negera…

Į tave smelkias lietūs,

Tau grasina šalna,

O tavo spėlionėms

Vis dar galo nėra.

Tavo rankos,vaikine, svaigina,

Melodiją sklindant girdžiu,

O juk apsvaigau ne nuo vyno,

Tavo rankos svaigina, vaikine,

Ir aš drugeliu skrendu.

Salėj šviesos seniai užgeso,

Ištirpo žmonės aplink.

Liko tik rankos drąsios

Ir įsisiautėję dvasios.

Stipriau, stipriau apkabink.

Tavo akys man pasaką seka,

Lūpos ieško lūpų kitų,

O kol akys pasaką seka,

Mūsų kūnai tarpusavy šneka,

Ir aš drugeliu skrendu.

Iš savo vasaros

Į mano rudenį…

Ar ne keistai likimas

Kartais elgiasi,

Man siūlydamas

Tavąjį veržlumą,

O tau tiktai

Keistoką mano elgesį?

O aš jau ten buvau

Ir savo brandų vaisių

Kelionėj dalinausi

Su kitais.

Ar tu suprasi

Ir ar man atleisi

Už maldą pasilikti

Tik draugais?

Aš jau gerai žinau,

Kad metai grūdina,

Palikę randus

Ne tiktai veide.

Na kam gi tau

Į mano pilką rudenį,

Kai tavo vasara

Tokia žalia?

Neragink metų.

Jiems anksti į darganą.

Tegul dar kart likimas

Kortas išmeta.

Mes nekalti,

Kad mano metai

Nesutelpa tavuos

Ir iškrenta.

……………………….

Iš savo vasaros

Į mano rudenį…

Ar ne keistai likimas

Kartais elgiasi?…

Tu, kaip ir aš,

Elgies keistai,

Blaškais, klajoji,

Kankiniesi.

Tu, kaip ir aš

Eiles rašai.

Jose pasaulis

Dviems ir dviese.

Lyg du skaidraus

Vandens lašai,

Paslėpę laimę

Į pavėsį,

Nors ir gyvenam

Panašiai,

Bet vis skirtingose

Kertėse.

Nes tu, kaip aš –

Eiles rašai.

Blaškais, klajoji,

Kankiniesi.

Tavo jaunas,

Ištroškęs kūnas

Į mane alsuoja žeme

Ir aš sugrįžtu

Kaip žemė

Želmenim į tave.

Ir jau nežinia

Kur tavo

Ir kur mano versmė –

Žemės venomis teka

Didi gyvybės prasmė.

Žinau, kad čia tavęs nebuvo,

Nėra ir niekada nebus,

O ieškau, ieškau pasroviui

Vilties paleidus laivelius.

Gal upė plaukdama tolyn

Tave suras ir parsives,

Bet netgi Dievas gailestingas

Ne visagalis prieš sroves.

 

Netikros mintys,

Netikra svajonė,

Netikras net

Laukimas įkyrus.

Ir ilgesys netikras,

Ir buvimas

Ir visa tai

Su tavimi perpus.

Nes gi ir tau

Gyvenimas diktuoja

Netikrą laišką

Netikriems draugams.

Netikras laikas

Nuolatos meluoja

Ir netikriems

Vėl paklusti jausmams.

Ir visgi, jei išliko

Kažkas tikra,

Tame beprotiškame

Buvime

Mes, perėję

Gyvenimo mokyklą,

Netikrumu

Apgavome save.

Kur bastaisi, mano kapitone,

Argi ligi šiol nepavargai,

Neprailgo vieniša kelionė?

Kur buvai, bastūne kapitone,

Kad manęs lig šiol nesuradai?

Tavo jūrose jau audros tyla,

Vėjai gręžiasi kryptim kita.

Grįžk namo, bastūne kapitone,

Tesibaigia vieniša kelionė.

Aš pabūsiu tavo sekluma

 

Aš karščiuoju tavim.

Kliedesys vis ryškėja

Į naktį.

Nors esi, nors šalia,

Bet ta stingdanti

Baimė netekti,

Pasivertus liga,

Ar šešėliu virtusia

Nuojauta,

Man jau perša baudas

Ir netikusią savo

Užuojautą.

Tas kažkas

Mane nuolat

Vis stebi,

Vis laukia

Ir žeidžia.

Tas kažkas,

Užvaldęs liga,

Be tavęs gyvent

Nebeleidžia.

Nors esi, nors šalia,

Bet ta stingdanti

Baimė netekti,

O diena vis anksčiau

Ir anksčiau

Pasitinka

Karščiuojančią naktį.

Nebijoki, nevogsiu

Dienų, nei naktų.

Pasiimsiu tik tas,

Kurias pats dovanosi.

Nesvarbu, kiek jų bus,

Jau dabar nesvarbu.

Už kiekvieną iš jų

Aš likimui dėkosiu

Ir nekeiksiu aš jo,

Kad vieni trupiniai

Išsižarstė po mano

Vienišą stalą.

Pripratau jau seniai –

Atėjai, išėjai…

Tiktai tų trupinių

Kažkodėl nenuvalo

Toji mano sparnuoto

Likimo ranka –

Kartais man per sunki,

Kartais man per lengva.

Seklios   viltys

Aš, kaip ir tu,

Tikiu, kad mūsų laikas

Mums dar atseikės

Savo dalį.

Tik kartais gal

Kantrybės pritrūkstu,

Kai pas kitus

Jis nulekia pro šalį

Man, kaip ir tau,

Palikęs tuščią lauką.

Jame kol kas boluoja

Viltys seklios

Ir mes darkart

Išvaikščioję gatves,

Nenorim patikėti,

Kad jos aklos.

Aš, kaip ir tu

Dar laukiu mūsų meto.

Pavargusi, išsekusi,

Bet laukiu,

O rudenys lapus

Vis drasko, meta

Ir vis giliau šalčiu

Kvėpuoja laukas.

O  mūsų viltys,

Mūsų seklios viltys

Lediniu patalu

Save užkloję,

Tikėjimui tave,

Kaip ir mane,

Jau tūkstantąjį

Kartą paaukoja.

 

Aš laukiu tavęs

Kada šypsos dangus,

Aš laukiu tavęs,

Kada debesys verkia.

Aš laukiu tavęs,

Kada žvaigždės aukštai

Vakarą vėlų akis pramerkia.

Aš laukiu tavęs,

Kai atbunda laukai,

Laukiu tavęs,

Kada ižas išplaukia,

Kai sirpsta avietės,

Kai šneka miškai

Aš laukiu tavęs,

Kai kitur nebelaukia.

Aš laukiu tavęs,

Kai obelys svyra

Nuo vaisių gausybės,

Nuo metų naštos.

Išsiskyrimo gėlą patyrus

Laukiu nuo rytmečio

Lig sutemos.

Aš laukiu tavęs

Ramaus ir pikto,

Aš laukiu tavęs

Ir stipraus, ir pavargusio.

Aš laukiu tavęs

Visur, visados

Laukiu sugrįžtant

Ar sveiko, ar sergančio.

Aš laukiu tavęs

Nuo klajonių išsekusio,

Aš laukiu tavęs

Ir švintant, ir temstant.

Laukiu tavęs,

Nors sidabro plaukais

Pasidabinom abu

Besenstant.

Aš laukiu tavęs

Sekundę kiekvieną,

Džiaugsme ir vilty

Aš laukiu tavęs.

Dieną ir naktį,

naktį ir dieną

Laukiu ir lauksiu,

Kol mirtis išsives.

Žodžiai,

Tik žodžiai,

Ir tie jau išblėsę,

Praradę tikrumą,

Netekę prasmės,

Maudžia įkyriai,

Tvinksi nuobodžiai.

Žodžiai,

Tik žodžiai

Iš praeities…

Nesielvartauju.

Dar neskauda.

Dar  širdyje

Neištuštėjo.

Dar tvenkias

Debesys į audrą,

O viltys dar

Nesutrupėję.

Čia viskas dar tik,

Dar tik vėsta,

Dar pelenai

Neišbarstyti.

Kažkas dar bando

Prisiliesti,

Kažkas  dar bando

Pasivyti.

………………….

Nesielvartauju.

Dar neskauda.

Dar širdyje

Neištuštėjo.

Dar tvenkias

Debesys į audrą

Ir viltys dar

Nesutrupėję…

Einu ir einu,

O kely vien tik slenksčiai.

Jie vis auga, platėja

Ir galo nėra.

Kažkur dega ugnis,

Kažkur stūgauja vėjai,

O čia amžinu įšalu

Siela nėščia.

Ir taip nesulaikomai

Veržiasi ašara.

Nudeginus skruostą

Nuslysta žemyn,

Staiga suledėjusi

Krinta į pašalą

Ir skaudančiu aidu

Įstringa širdin.

Einu ir einu,

O čia vėjai, čia šąla.

Čia naktis, ne naktis

Ir diena, ne diena.

Ten toliau žydi gėlės,

Ten toliau geria kavą,

Tik manęs ten nėra

Niekada, niekada.

Lyg ir nieko

Šiandieną netrūksta.

Netgi vėjas

Ne toks atšiaurus.

Palengva visi

Potvyniai slūgsta,

O juk rodės -

Jiems galo nebus.

Bet man reikia

Dar vieno tvano,

Ir vėjo reikia

Drąsaus,

Ir dar – širdy

Uragano,

Ir tų rankų,

Kurios apsiaus.

Sugrįžau.

Net pati nežinau,

Kur klajojau

Ir kiek nebuvau,

Ką buvau

Sutikus kely,

Gal pažįstamų

Nepažinau?

Nesaldu

Tikriausiai tenai,

Jeigu aš

Parėjau namo.

Gal ieškojau

Per daug ilgai,

O gal ieškojau

Ne to, ką lengvai

Galėjau surast?

Nežinau,

Nežinau,

Nežinau.

Niekada

Netikėjai manim,

Netikėjai,

Bet aš sugrįžau.

 

Sužavėta, pakerėta

Ir kalta, ir nekalta,

Negaliu nesidrovėti

Tavo žvilgsnio liečiama.

Negaliu širdies išduoti –

Laimė pernelyg trapi,

Kad galėčiau ją aukoti.

Tegul lieka paslapty

Lyg regėjimas, lyg sapnas,

Lygu pasaka gera,

Lyg paklydusi svajonė

Su labai gražia pradžia.

Pakerėta, sužavėta

Aš nešioju širdyje

Visą tai, kas joj sudėta

Neišbarsčius pakely

Kažkada lytėtos laimės,

Pirmo jausmo trupinių,

Nenusakomos palaimos,

Skęstant gelmėje akių.

Ir to šilto, gero žodžio,

Lydimo prasmės gilios.

Tai, kas širdyje sudėta,

Amžinai ir visados.

Pakerėta, sužavėta

Negaliu naujam kely

Nei išteisint, nei nuteisti

Praeities ateitimi.

Suskilęs veidrodis. Dangus suskilęs

Ir aš. beskylanti perpus.

Nesutrupėję  liko durys tylios,

Pagrobę laimės ir vilties metus.

Bandau dėliot šukelę prie šukelės,

Bandau ką nors surinkt iš to, kas liko.

Bet čia jau nebe tos pelenės kelias,

Kuriai taip greit batelis atitiko.

Ir jau visai ne tie prabėgę metai,

Rytai, nebenešantys pažadų.

Nustoję suktis girgžda laimės ratai

Prie šukėmis pažirusių vilčių.

Įsiropštė vidun

Šeštadienio dvasia

Ir stumia lauk

Sekmadieninę prigimtį.

Su josios brutalia jėga

Aš negaliu savęs sulyginti.

Įsiropštė vidun. Ir ką gi -

Šeštadienį negyvenu,

Tik saugau ją,

Kaip saugo vagį,

Kad neišneštų iš namų

Taip laukiamą

Sekmadienio artėjimą

Ir kažkuriam

Kamputyje širdies

Paslėptą meilę, viltį

Ir tikėjimą,

Ir dalį išgalvotos

Paslapties.

Įsiropštė vidun. Ir ką gi –

Šeštadienį  negyvenu,

Tik  saugau ją,

Kaip saugo vagį,

Kad nepaspruktų

Iš namų.

Pasiilgau vakaro –

Jaukaus, ramaus ir šilto,

Ir žvakių liepsnomis nušviesto

Bejungiančio mūs sielas tilto,

Kurį dažnai apeidavom

Kitus kelius kituos kraštuos suradę,

Ir džiaugdavomės lyg vaikai,

Kas kartą properšas aklai užadę.

Šilkinio žvilgsnio, artumo rankų

Ir to tylėjimo svaiginančio

Be galo pasiilgau.

Kasdien sunkiau linguoja vėjy

Pakelėje išstypę  smilgos.

Pasiilgau vakaro -

Jaukaus, ramaus ir šilto -

Ir aukuro iš neramių svajonių

Ir neišblėsusios ugnies supilto.

Nepavėluoto lūkesčio,

Neišbarstytų sutemų,

Nesuvilioto laiko pasiilgau,

Neišsakytų žodžių, minčių neištartų

Ir praeities šešėlio ilgo,

ilgo …

Aš pasiilgau vakaro.

Neužmiegu, nors jau gili naktis.

Kava užmigt neleidžia.

Pro langą skaisčiai šviečia pilnatis,

Šešėliais žaidžia.

Lyg kino juosta sukas mintyse

Seni vaizdai praėję,

O labirintų painiame rašte –

Viliokė fėja.

Einu, klystu ir kelio nerandu,

Nakties šešėliai žaidžia.

Išvesk greičiau į rytmetinę šviesą –

Kava užmigt neleidžia.

Jau išsakyta viskas.

Žodžiai stingsta,

Kelionėje atgal

Net ašarų nėra.

Tiktai suvirpa

Išdavikai pirštai

Ties atsisveikinimui

Ištiesta ranka.

Jau išsakyta viskas.

Nebereikia

Nei apsimesti,

Nei darkart išduot.

Jau nebereikia

Akyse paguodos

Lig pamišimo

Naktimis ieškot.

Bevelija į tuštumą

Įžengti,

O ten jau gal kaip nors

Lengviau iškęst.

Dabar svarbu,

Kad išdavikai pirštai

Atgal manęs

Neverstų atsigręžt.

Aš jau nebe ta. Praėjęs laikas

Paliko manyje savas pėdas.

Gal kartais tik verkiu, kaip mažas vaikas,

Gailiuos ir vėl darau naujas klaidas.

Rečiau jau skauda, kai mane sužeidžia,

Pačios dažniau įskaudinti kiti.

Anksčiau man nepatikdavo dviveidžiai,

Dabar į juos darausi panaši.

Meluot išmokau,netikėt išmokau.

Apgaut mane jau darosi sunku.

Tampu beširde, netikra, gruboka,

Atrodo, kad ne savimi tampu.

Jausmais žaidžiu.Tai atstumiu,

tai traukiu

Mylėt nemoku. Meilė užmušta

Kažkur seniai. Aš nieko nebelaukiu.

Praėjo laikas.Aš jau nebe ta.

Ko reikia moteriai,

Pietus į stalą nešančiai,

Ko reikia moteriai

Po rūpesčio dienos,

Ko reikia moteriai

Nuo kasdienos pavargusiai?

Nedaug. Šiek tiek švelnumo,

Meilės, šilumos.

Kad apkabintų,

Kad švelniai paguostų,

Kad nuramintų

Verkiančią nakčia.

Priglaustų retkarčiais

Prie savo skruosto,

Nevienadiene būtų atrama.

Žiemos metu atneštų

Šiltą vasarą,

Viduvasarį virstų šaltiniu.

Skausme sava ranka

Nubrauktų ašarą

Ir pasitiktų rudenį kartu.

……………………………..

Ar daug?

Kokie menki šitie troškimai…

Plikas laukas ilgesiu klykia,

Styro ražienos pašiurpę,

O laikas, bejausmis laikas

Gyvenimą verčia dulkėm.

Sužaižaruoja plynė

Saulės laidos užlieta

Ir žinai, kad atėjo laikas

Naujam derliui ruošti vietą.

Sutviska lietaus karoliai

Ir suvirpėję dingsta,

O metai, išvargę metai,

Atgal į žemę sulinksta.

Aš neskubu įeit.

Bandau stabdyti laiką,

Skaičiuoti  ligi šimto –

O gal atidarys?

Lig skausmo pavargau,

Be galo nusibodo

Pasaulį nuo savęs

Atskirti durimis.

Ten tuštuma klaiki,

Tenai sparnus išskėtus

Pamišėlė vienatvė,

Belaukianti manęs.

Kasdien vilty sustingstu

Prie durų užkerėta –

Gal kas pravers duris,

Į vidų įsives…

Ant stalo taurės, žvakė

Ir prieblanda raminanti,

Melodija švelni,

Kvapni juoda kava.

Ir pasitrauks vienatvė

Sparnus liepsnoj apsvilusi,

Ir apsivilks drabužiais

Begėdė tuštuma.

.

Aš neskubu įeit

Aš tyčia raktą pamečiau.

Ką palikau išėjus

Nenoriu prisimint.

Lig skausmo pavargau,

Be galo nusibodo

Kasdien vidun įėjus

Duris užsirakint.

Einu gatve, o gatvė juokias

Staiga pražydusia diena.

Linguoja gluosnis susituokęs

Su savo laimės mergina.

Nustriksi žiogas su žiogiene

Į povestuvinius namus.

Vieni po du, kiti po vieną,

Kas kaip išmano, gerbia dieną

Ir jos linkėjimus visus,

Einu gatve, o gatvė džiaugias

Staiga pražydusia diena.

Žiūriu – sūnus visai suaugęs,

Parankėj mergina jauna…

Visi po du, po du.Po vieną

Aš nieko nebesutikau.

Pasveikinti gražuolę dieną

Geriau po du, negu po vieną,

Bet kas gi kaltas pagaliau?

Einu gatve, o gatvė šiepias

Aplink visi po du, po du,

Bet kas gi kaltas, kad lig šiolei

Poros sau rasti

Sumigo vasaros laukuos

Vilties plaštakės,

O prieš mane ir vėl tos pačios

Laukimo akys

O prieš mane ir vėl tas pats

Ruduo pavargęs.

Nukorė galvą prieklėty

Atšipęs dalgis,

Susmigę daržinėj į šieną

Užmigo šakės,

O prieš mane ir vėl tos pačios

Laukimo akys.

Kliedesys ir rūkas,

Vėjo apsuptis,

Varvantis perukas,

Verkianti naktis.

Pasislėpę akys

Veda užmarštin,

Prislopintas juokas

Veržiasi pirmyn.

Išnaudotas laikas

Gęsta palengva.

Įsismelkęs tvaikas

Gąsdina žeme.

Gyvenimas dosnus.

Kiekvieną dieną

Jis mums atseikėja

Ne vien metus.

Skausme dažniau

Palikdamas po vieną,

Į šventę sukviečia

Ne vien draugus.

Gyvenimas dosnus.

Visiems pabarsto

Ir laimės, ir nelaimės

Trupinių.

Tik tie antrieji

Daug greičiau apkarsta,

O laimė - tai juk tai,

Kas neskalsu.

Gyvenimas dosnus.

Dalina laiką

Ne kiekvienam po lygiai,

Bet visiems

Jis galimybę

Būt žmogum suteikia

Netgi į žmones

Ir nepanašiems.

…………………………..

Gyvenimas dosnus.

Ar žinai, kada kvepia namais?

Kai mėnulis vaikšto stogais,

O sutemos kloja kelią

Ant stalo mažoj pirkelėj

Duona gardžia pakvimpa.

Prie stalo šeima susirinkus

Laužia Kūčių  plotkelę.

Tik šunys loja į kelią

Ir nesugrįžtančių laukia.

O jų vis daugiau palaukėj

Kauburėliuos, žymėtuos kryžiais.

Pats brangiausias tas, kur negrįžęs.

Vilties žiburėlis sklando –

Gal  tiktai kelio neranda?

Gal dar pareis užtrukęs

Tavo,  Motin, sūnus padūkęs.

……………………………………..

Kol pirkioj žybsės žiburėlis,

Prie stalo sėdės ir vėlės.

Kol mėnulis vaikščios stogais,

Mums nuolat kvepės namais.

Jų jau daug išėjo ir negrįžo –

Mylimų, brangių ir laukiamų.

Pasiliko nuvarvėję kryžiai

Netekties paženklinti krauju.

Kauburėliuose pravirkę žvakės

Susilieja vientisa rauda.

Žvakių šviesomis nušvietę taką,

Jau išėję grįžta paslapčia

Į namus, į sielą ir į širdį,

Įsiterpia į tuščias vietas.

Nežinia, ar jie tikrai mus girdi,

Bet juk juos  taip aiškiai girdim mes.

Gyvenimas iš metų,

O metai iš akimirkų.

Mus veža laiko ratai

Pašėlusiu greičiu.

Naktis akis užmerkia,

Diena į darbą veda,

O viens kitam tespėjam

Pažerti trupinių.

Bet kartais vėlų vakarą

Arba ankstyvą rytą

Aš patikiu tik Dievui,

Ko tau nepasakiau.

Mes daug drauge ieškojom

Ir dar daugiau suradom,

Nors ir nebuvo lengva,

Bet aš nepavargau.

Vaikai, vaikai,

Kiek rūpesčio ir baimės,

Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės

Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės

Ligas įveikus. Likdavo vilties,

Kad jūs užaugsit stiprūs ir valingi,

Kai ligos vaikiškos toli paliks,

Kad būsit mylimi ir supratingi,

Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.

Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,

Tikėjausi, kad būsite laimingi.

Vaikai, vaikai,

Kokie nelygūs žingsniai.

Pirmi keliai jau tampa pavojingi.

O metai eis, įgavę savo kainą

Ir niekas jų nesugražins atgal.

Savas klaidas suspėję ištaisyti

Ar rasit kelią pas mane? O gal?…

O gal jau nebespėsite sugrįžti?

Nuo skausmo apsiniaukusi širdis…

………………………………………….

.

Vaikai, vaikai

Juk motinos gyvena,

Kol su jomis gyvena  jų viltis.

Prabėgę metai ir namai nutolę

Per rūpesčius savus ir per savus vaikus

Tik Tavo akys metuose išlieka

Primindamos  kelionę į namus.

Į gyvenimo juostą įpynusi dainą,

Įpynus jaunystę ir šypseną šviesią

Niekada neliūdėk, kad gyvenimas eina.

Dar ir laimė, ir meilė kelius tebetiesia.

Klausykim širdies ir tikėkim širdim.

Tik ji šiandien neparduota išlieka,

Tik  jos dėka mes gyvenam viltim

Netgi tada, kai vilties nebelieka.

Gyvenkim širdim ir būkim kiti –

Viską, o viską širdim išjauskim.

Būkim vieni kitiems geresni,

Dažniau paguoskim, dažniau  priglauskim.

Tu man viena. Šiandien ir visados.

Žinau, kad Tu esi, ir man užtenka.

Nors ir neglostai vakarais galvos,

Nors nejuntu švelnumo Tavo rankų

Žinau, esi. Skausme ir bėdoje

Aš mintyse ant kelių galvą Tau padėsiu.

Ak, kaip sunku, kada esi viena,

Leisk nors svajonėse pabūti dviese.

O,Mama. Aš užaugau taip seniai

Ir taip seniai jau nebe tavo vaikas.

Man kartais regisi,kad amžinai

Išskyrė mus gyvenimas ir laikas

Sunku man, Mama. Be Tavęs sunku.

Gyvenimas man laimės nenupynė.

Aš noriu būti guodžiamu vaiku

Ir stipriai prisiglausti prie krūtinės.

Leisk man prie kojų Tavo išsiverkt.

Gal palengvės. Supraski ir atleisk.

Ir aš jau, Mama, pradedu pavargt,

Pamilk mane ir , jei gali, neteisk.

Tu man viena. Šiandien ir visados.

Žinau, kad Tu esi, ir man užtenka.

Leisk prisiliesti prie Tavos kaktos

Ir  pabučiuoti Tavo švelnią

Tėve,

Skleisk šilumą, kaip skleidęs,

Gerumą spinduliuok.

Kitiems kaltes atleidęs

Savųjų neskaičiuok.

Lyg spindulys giedros dienos,

Lyg šiluma namų

Mums būki mūsų ateitim

Ir mūsų likimu.

Gyvenimo klaidžiuos keliuos

Tavų akių reikės,

Į mūsų virpančius žingsnius

Įlieki išminties.

Į mūsų nerimo dienas

Ateiki su viltim.

Į anūkėlių ateitį

Prabilki praeitim.

Iš ten, iš amžių glūdumos,

Ir iš savų šaknų

Išliki  mūsų ateitim

Ir mūsų likimu.

Svirply neklaužada,

Melodiją, kurią tąnakt svirpei,

Šią  vasarą kitoms jau suokia,

Tik - jaunesni svirpliai.

Sumerkęs gluosnis ežeran

Nusvirusias kasas,

Kiekvieną vakarą išklauso

Pažįstamas gaidas.

O meldai gūžčioja pečiais –

Kas gi žlugtas velės?

Neliks mergų paežery,

Svirpliais jei patikės.

Kokios trumpos naktys biržely

Koks jaukus ir šiltas lietus.

Nebaisus nei miško takelis,

Nei naktinis svirplys nebaisus.

Noris viską ranka paliesti,

Išsilieti birželio nakty,

Vasaros šventas stebuklas

Apžavėjo savo glėby.

Ir žybsi, žybsi švieselės

Jonvabaliukų kaimenės,

Kai paparčio žiedo ieškoti

Išeina Jonai ir Janės

Kokios gražios naktys biržely

Ir koks rytas aušta vaiskus.

Vaidilučių vainikai plaukia

Išdabinę  upės kelius.

Paparčio žiedas jau surastas

Kažkam galbūt laimę atneš,

O birželio naktys neramios

Dar ne vieną iš proto išves.

Išskleistais sparnais

Per žemę

Vasarą praskris

Jos aštrus

Jazminų kvapas

Belsis į duris.

Lubinai, žvakes

Uždegę,

Naktimis budės

Ir suplėšę

Gelmę juodą,

Aušrą šokti kvies.

Ir kaskart

Liūdnesnės akys –

Vis daugiau

Nakties.

Išskėstais sparnais

Per žemę

Vasara praskries.

 

Aš nepataikausiu. Ne gražuolė.

Nors graži. Savotiškai graži.

Gal todėl, kad nė į  jokią kitą

Tu visai, visai nepanaši.

Ne gimta. Bet vėlgi – mano sūnui

Gimtine išliksi amžinai.

Gal todėl su tavimi suaugau,

Gal todėl tu manimi tapai.

Vakare žiburiuose paskendus

Išsilieji vientisa šviesa

Ir paslėpusi nelaimės randus

Nuteki ramia Neries vaga.

O kada trumpiausią metų naktį

Tavo vardą  švenčia Lietuva

Aš ir vėl skubu Tave pasveikint

Mano mažas mieste, JONAVA.

Kaimo   peizažas

Kvepia šienu. Skalbiniai pradžiūvę

Skleidžia meldų, ajerų kvapus.

Dūzgia bitės į laukus pabirę,

Kvepia žiedlapių saldus medus.

Tiek kvapų aplinkui. Aromatas

Vasaros sunokusios pilnai.

Ties kiekviena gryčia sustatyti

Saulėj džiūsta šieno žaiginiai.

Krykščia ežere vaikai pažirę,

Taškosi vandenyje žuvis,

Gluosnio šakos vandenin nusvirę,

Ant lieptelio bestovįs žvejys.

Bulvių laukas žydintis nemažas,

Vasarojus plaukiantis antai.

Toks štai mano tėviškės peizažas,

Jeigu jį mintyse nutapai.

Abipus vieškelio javai jau plaukia,

Senos sodybos vietoj likęs uosis.

Jis daug ką mena, ir galybę  metų

Praeinantiems pro šalį verks ir guosis.

Mažai jau vieškelių tokių belikę –

Lietuviškų, dulkėtų ir tikrų.

Užtat kiek medžių vienišų paliko

Ten, kur žymės nebėr net pamatų.

Einu į ten, kur dar tvirta sodyba,

Kur bitės dūzgia, kur saldus medus,

Kur praeitis manoji pasilikus,

Kur vasarai aš atvežu vaikus.

Kur senas tėvas savo bandą gano,

Mamos daržely žydi jazminai,

Kur šiandien dar abu gražiai gyvena,

Savi dar medžiai ir savi laukai.

Čia kiemas savas. Ežero bangelė.

Tik čia pavargus pailsėt galiu.

Tiktai kodėl aš taip retai šį kelią

Prisimenu ir dar rečiau grįžtu?

Ir netikri atrodo sentimentai

Senoj sodybvietėj prie medžių paliktų.

Kaip reik išmokt dabartimi gyventi,

Kad neskaudėtų praeities žaizdų?

Abipus vieškelio javai jau plaukia

Ir aš juo pas senus tėvus grįžtu

Metus nebuvus.Na, o jie vis laukia

Nenusisekusių gyvenimui vaikų.

O lietau, taip lauktas,

O, lietau.

Be tavęs aš vos neuždusau.

Tik šiandien sulaukus pagaliau

Tyro oro gurkšnį nurijau.

O, lietau.

Tu išmaudyki mane savy,

Atgaivink, kaip medį, jei gali.

Tavo vasaros lašai šilti

Man gyvybę sugražins. Tiki?

O, lietau.

Aš taip dėkinga tau.

Kodėl  gyvenime  taip  būna,

Kad  tas, kuris  neturi  nieko,

Su  savo  mintimis  ir  su  siela

Švarus lyg  mažas  kūdikis  išlieka?

Ir  niekada  nesutikau  žmogaus

Lengvai  gyvenančio  ir  doro.

Matyt,  taip  surėdyta  iš  dangaus

Neatsiklausiant  mūsų  noro.

Saulė išdegino lauką,

Net peršti pavargę grumstai.

Man jos, kaip žemei – per daug,

Man jos, kaip žmogui – mažai.

Į sudžiūvusią žemę pritvinkę

Krenta ir krenta lašai.

Man jų, kaip žmogui – per daug,

Man jų, kaip žemei – mažai.

Išdraikytos, išduotos, išniekintos

Mintys neramios

Krinta lyg sėklos bevaisės

Į sudžiūvusią žemę.

Krisdamos šnibždasi, barasi,

Keikia sėjėją,

Kol pamažu numiršta,

Sudygti nespėję.

O kaip dažnai mes dangstėmės ir klydom

Pakeitę veidus, svetimu vardu.

Visus drauge labai gerai matydami

Nepastebėdavom vieni kitų.

O kaip dažnai mes buvom prašalaičiais

Ir svetimų, ir artimų žmonių.

Lyg aritmetikoj gyvenom skaičiais

Ir slėpėmės už durų be stiklų.

Mes buvome tokie. Tokie ir likom,

O keičiasi tik metai ir būtis.

Pardavinėjame už  trisdešimt skatikų

Vieni kitus. Ir tai ne paslaptis.

Apsimetam, kad nieko neįvyko,

Kad viską nulėmė dangaus ranka,

Pardavinėdami  už trisdešimt skatikų

Netgi ir tuos, kurie yra šalia.

Mes esame tokie, kaip esam,

Ir nesvarbu, kieno gyvename vardu.

Kiekvienas savo kryžių žemėj nešam,

Tik  taip dažnai ant svetimų pečių.

Kol šiandien

Drauge dar esame,

Regis, visur

Suspėsime.

Dar ne dabar,

Ne laikas –

Ir vėl pro šalį

Skubėsime.

Rytoj, o gal

Po savaitės…

Ir staiga

Vieno neliko.

Štai ir atėjo

Laikas…

Kas su mumis

Atsitiko?

Nematom, negirdim,

Nejaučiam.

Vis skubam

Laiką aplenkti

Ir sminga į širdį

Vinys,

Kuriais užkala

Karsto dangtį.

O, laike! Tu viską užgydai,

Palieka neskaudūs randai.

Ką vakar netyčia pametei,

Šiandieną, žiūrėk, radai.

Viskas nusėda dulkėm,

Valai jas ar nevalai.

Tik laikui žaizdas užgydžius,

Palieka randų keliai.

Žmogui reikia žmogaus,

Kad galėtum suprasti

Kur eini, ką darai, kas esi,

Kad  save savyje sugebėtum atrasti,

Kad neklaidžiotum vienas nakty.

Žmogui reikia žmogaus,

Kad pajusti galėtum

Jog kažkam reikalingas esi,

Kad globotum, kad sergėtum

Ir kad mylėtum,

Kad brandintum gerumą širdy.

Tegul nutrūksta liūdesio gija.

Skausme užgimę metai teišdyla.

Pasveikink naują dieną su aušra,

Pagerbk virš upės patekančią tylą.

Palaimink vėją, mišką ir laukus,

Prikelk iš po žiemos šalpusnio žiedą,

Pakvieski savo priešus ir draugus –

Tegul prie bendro stalo atsisėda.

Užteks liūdėt. Tegul sužydi vėl,

O tie žiedai tegul vaisingi esti.

Išeiki  į gyvenimo audras

Kitiems ir sau gyvenimo pratęsti.

Kas jau ėjo, nuėjo į praeitį,

Ir skausmai, ir jaunystės svajonės.

Visko buvo, nes visko reikėjo.

Tenekyla šiandien abejonės –

Gal ne taip, gal geriau būt galėjo –

                                                Netiesa.

Netiesa.

                             Netiesa.

Buvo tai, kas būt privalėjo –

Ir aušra, ir vakarė žara.

Visko buvo, ir viskas išliko -

Ir svajonės, ir laimės troškimas,

Ir širdis, tarsi dvidešimtmetė,

Ir žvilgsny jaunystės dvelkimas.

Ji ne viešnia namuos.

Ji jau sava.

Įėjo palengva, nedrąsiai.

Šiandien jos pilna

Jau visuos kampuos,

Vargu ar laisvą

Vietą besurasi

Prie jos, berods, ir aš

Jau įpratau.

Ištikimai palydi

Ir sutinka.

Ar reikia sielvartauti

Pagaliau,

Kad kartais su mumis

Taip atsitinka?

Ji ne viešnia namuos.

Čia svečias aš.

Džiaugiuos suradus

Šeimininkę savo.

Ji išklausys,

Tik niekada neguos –

Ne ji kalta,

Kad laimė iškeliavo.

Tai kas, kad būna šalta

Kambary,

Ji juk pati nesugeba

Sušilti.

Net ir prie jos

Per laiką pripranti,

Netgi prie to,

Kad ji tokia beširdė.

VIENATVĖ

Visi mes savotiškai teisūs.

Šioj žemėj daugybė kelių.

Vienų nelaimingos dienos

Kitiems pavirsta džiaugsmu.

Vyras šeimą palieka.

Blaškosi jo moteris,

O kitai,  jo sulaukus,

Šoka iš laimės širdis.

Klinikoj silpnas ligonis

Donoro laukia širdies,

Bet juk kad jis išgyventų,

Reikia kito mirties.

Randa berniūkštis skatiką

Skepetoj dieną turgaus,

O jį pametus senutė

Ašarom veidą praus.

Visi mes savotiškai teisūs.

Šioj žemėj daugybė tiesų.

Paeiliui tenka džiaugtis ir verkti –

Gyvenimas eina ratu.

Pakalbėkim visai atvirai.

Sakai – vienatvė svaigina.

Neblaško neramūs sapnai,

Tuštuma nė kiek nebaugina.

Negaliu tavim patikėt.

Paskutiniam svečiui išėjus

Lieka tuščias ne tik kambarys,

Širdis taip pat ištuštėja.

Negaliu patikėti tavim,

Kad tau niekad nebūna šalta.

Tad kodėl  gi  giliam vakare,

Įsisupus į seną paltą

Vis kartoji, aklai kartoji

“Man ramu, man šilta ir gera”,

O akyse neviltis su vilties

Spinduliais žaidžia karą.

Negaliu tavim patikėt.

Tą šventinį vakarą trapų

Tu buvai lyg nulūžus gėlė

Su vytimo žymėm ant lapų.

Bet ir tu negali patikėt

Tuo, kas visą laiką skaudėjo.

Atvirai atėjai pakalbėt,

Tik atvirai neišėjo.

Trapi lyg rūkas iš toli atplaukęs,

Nesikartojanti, šventa ir laukiama.

Aš taip ilgai ir atkakliai ieškojau

Atgal sugrįžti kelio į tave.

Ir kartą sugrįžau. Tie patys vėjai,

Tas pats dangus. Net saulė ta pati.

Tik praeitis negrįžo. Neatėjo.

Ji taip ir liko palikta kely.

Pavirtus svajone toliau gyvena,

Tai priartėdama, tai vėl nutoldama,

Nors primiršta, bet ima – surusena,

Tada jau stipriai skauda liečiama.

Bėgame, skubame, eilėse mūsų pilna,

Pilna darbe ir namuos.

Pykstame, baramės, mylim ir kenčiam

Moterys mano kartos.

Esame gražios ir esame švelnios

Tik dažnai vyrai, deja,

Žmonose savo įžvelgia  velnius

Ir angelus svetimose.

O juk mes visos esam panašios,

Visos auginam vaikus,

O namuose vyrai užleidžia

Laikyt jau visus kampus.

Esame tvirtos ir skausmui, ir gėlai,

Tegul vyrai už mus dejuos.

Skubam vaikais ir krepšiais apkibę

Moterys mano kartos.

Ateikime. Ateikime visi

Ir kelias tenebūna

Skaudžiai ilgas.

Ateikime. Ateikime visi,

Kaip ligi šiol

Viens kito išsiilgę.

Sugrįžkime. Sugrįžkime į čia,

Kur netgi sienos

Mūsų esmę mena.

Sugrįžkime. Sugrįžkime į čia,

Kur visada išliksim

Nepasenę.

Sueikime. Sueikime greičiau

Į savo nepamirštamąją

Pradžią.

Sueikime. Sueikime greičiau,

Kol neprasmegome

Į gelmę skradžią.

Sugrįžkime.

Sugrįžkime į čia…

Jau  spalis.

Dar  ne  šlapias

Tik  glitėjantis.

Dienos  taip

Begaliniai  maža

Ir  jos  toks  trumpalaikis

Sušvytėjimas.

Tai  lyg  kasdien

Aplankantis  miražas.

Dangus  lyg  rėtis

Žvaigždėmis  nusėtas

Sidabro  tiltą

Jūroje  nutiesia,

O  rūsčios  bangos

Smėlio  krantą  plaka,

Gauruotą  ranką

Į  mane  ištiesę.

Tokia  štai  sidabrinė

Spalio  pasaka

Nakčia  atvedusi

Mane  prie  jūros

Ir  nežinia, ar  patekau

Į  savo  krantą,

Ir  nežinia,  ar  man

Šios  bangos  gūra.

Aš  nieko  nežinau,

Ir  ji  nežino,

Kodėl  šią  vėsią

Ir žvaigždėtą  naktį

Aš  sumaniau  pas  ją,

Lyg  gerą  draugą,

Su  begaliniu  ilgesiu

Atkakti.

Ji,  kaip  ir  aš –

Šalta  ir  užsisklendus -

Pakalbinta

Man  nieko  neatsakė.

Didinga  savo

Šėlstančioj  vienatvėj,

O aš  baigiu  sutirpt

Joje  lyg  žvakė.

 

Negailėki  šiltesnio  rudens,

Mano  Laike,

Nedraskyk  mano  metų,

Neplėšyk  širdies.

Ten  ir  taip  reikalai

Be  tvarkos  išsidraikę,

Ten  seniai  negerai,

Ten  seniai  negerai.

Patikėsiu  save

Tavo  rūpesčiui, laike.

Sutvarkyk  mano  dieną,

Sudegink  naktis

Ir  sulopyki  viltį

Nuo  metų  palaikę

Ir, prašau, ir  meldžiu,

Išvalyki  mintis

Nuo  pilkų  netekties  pelenų

Vienvaldystės,

Nuo  laukimo  besočio,

Kaltos  praeities,

Nuo  tuščių  pažadų

Ir  eilinės  kvailystės,

Iškentėtos  dienos,

Išgedėtos  nakties.

………………………….

Negailėki  šiltesnio  rudens,

Mano  Laike.

Šioj  žemėj  jau  seniai  takus  išmyniau.

Vienų  šiandien  nė  pėdsako  nelikę,

Užpustė juos  negailestingas  laikas,

Žole  užžėlė  akmenys  nuplikę.

Jais  eidama  klupau,  griuvau  ir  kėliaus,

Žaizdas  išsilaižydavau  pati.

Lyg  uogas  ašaras  rinkau  į  saują,

O  bučinius  nešiojausi  širdy.

Ir  šiandien,  atsigręžusi  prieš  vėją,

Baugiu  žingsniu  link  kryžkelės  žengiu.

Anksčiau  aš  pasirinkti  nemokėjau,

Dabar  jau  pasirinkti  negaliu.

Šio  žemėj  daug  kreivų  takų  išmyniau.

Gerai,  kad  laikas  juos  žole  užklojo,

Einu  pirmyn, o taip  sugrįžti  noris

Ir  susitikt  jaunystę  basakoję.

Kažin  ar  reikia

Pėdsako  gilaus,

Jei  nieks  neklaus

Ir  nieks  neatgailaus.

Neišgalvota –

Ji  tokia  tikra –

Pavargėlių

Gyvenime  karta.

Mano mažas  žmogau,

Mano saulės  zuikeli,

Be  tavęs  negaliu

Ir  mama  nebegali.

Kaspinėliai  baltučiai,

Šortukai  gėlėti,

Mano mažas  žmogau,

kaip tavęs nemylėti.

Tavo aukso  plaukai

Saulės  spindulius  žeria,

Mano mažas žmogau,

Mano  lauko  gėlele.

Šypsenėlė  šilkinė,

Skruostukai  įkaitę,

kaip  tavęs  nemylėti,

Mano  aukso  mergaite.

Mano  mažas  žmogau,

Mano  sielos  dalele,

Be  tavęs  negaliu

Ir  kiti  nebegali.