Rašau į tylą.
Na, nejaugi
Ir šiąnakt
Nieks neatsakys
Tik aimanuos
Pavargus ryla,
It spąstuos
Užspeistas žvėris.
Po sielą, lyg
Po namą slankios
Jausmai,
Ištroškę šilumos,
Tiktai žarijos
Nykiai blankios
Jau įsidegt
Nebevalios...
Laike ištirpusiuos
Namuos
Kreipiuos į tylą...
...iš tylos...
Tirpsta sniego kalnai...
Sirpstant meilei,
Trupa patys tvirčiausi ledai.
Prie rusenančio židinio meiliai
Prisišlieja širdies slėpiniai
Ir atsiveria durys į kelią
Kuriame neklajos palikti.
Kur kiekvieną
likimo šakelę
Glaus pečiai, tarsi medžiai tvirti.
Tirpsta sniego kalnai...
Sirpstant meilei
Į namus grįžta kelio dvasia
Ir pakvietus kelionei išbėga
Per laukus lyg piemenė basa.
Bėgtum, skristum
Pavymui pajutęs,
Kaip išaugo gyvybės sparnai...
O aplinkui plevena skrajutės-
Meilės meto pirmi pranašai.
Du
gyvenimai skyrium
...Iki...
Du gyvenimai skyrium,
Du miestai,
Dvi teisybės,
Dvi riekės ant stalo.
Du tikėjimai
Lig begalybės
Ir nei vieno –
Kad taip
Ligi galo...
Du gyvenimai skyrium,
Dvi širdys,
Du pasauliai,
Kur bendras - tik kelias.
Nuo Tavęs
Link manęs
Vienos svirtys
Ir beirstančios
Kelio trinkelės.
Du gyvenimai skyrium
Į šlaitą.
Du šaltiniai,
Begirdantys orą
Ir purslai,
Jau bene
Paskutiniai,
Apsvaiginę
Savotišką porą.
...ir
po...
Du gyvenimai skyrium,
Dvi lovos,
Kambariai atskirti
Durimis...
Kaip staiga
Mūsų pasaka
liovės
Mus kerėt
Savomis spalvomis.
Du gyvenimai skyrium,
Dvi tiesos,
Du tikėjimai,
Kad niekada
Neužges vakarais
Šiltos šviesos,
Kad ir laimėje
Ir bėdoje...
Kad įveiksime skausmą
Ir kančią,
Kad nuo šiol
Būsim daug ramesni.
Tik ir vėl tamsoje
Skausmas sklendžia,
Kerta žvilgsniai
Kaskart piktesni.
Du gyvenimai skyrium
Į šlaitą
Nors ir miestas tas pats,
Ir namai.
Du gyvenimai
Tiesiai į klaidą
Nuvingiuoja
Keliu atskirai...
Du
gyvenimai skyrium...
Negailestingasai, kam
Vėl susiradai mane,
Jeigu niekad nebuvau
Tavo laimės svajone.
Jeigu niekada kartu
Neplaukėm debesimis,
O tik skirstėme dienas
Tavomis ir manomis.
Nudundėjo traukiniai
Laimę nusinešdami.
Negailestingasai, kam
Vėl žaidi su manimi.
Mano namuose ruduo
Neaikštingas ir ramus,
Tavo pievose piemuo
Vėlei gano ožiukus.
Meilė blėso pamažu
Nepaklusdama greitam
Tavo šuoliui, o dabar
Negailestingasai, kam?
Kalbėjomės per visą naktį,
O tegirdėjome save
Ir nebijojome netekti –
Žinojome, kad tai riba
Ir kad
sugrįžt nebegalėsim,
O eit toliau – tikra kančia.
Kalbėjomės per visą naktį -
O tegirdėjom tik save.
Išgalvojau per daug,
Išjutau per mažai
Tai ne tavo kaltė,
Kad manęs nematei.
Tau reikėjo daugiau -
Ir buvai Tu teisus
Aš iš tolo sekiau
Tavo jausmo žingsnius.
Bėgau jiems iš paskos,
Maldavau atsigręžt
Negalėjau savęs
Už silpnumą pakęst.
Nemačiau geresnių,
Gražesnių už Tave
Nors pro šalį ėjai
Su geriausia drauge.
Pavydėjau ilgai,
Iki šiol dar jaučiu
karštą jausmą paslėptą
Krūvoje netekčių.
Sakei, kad niekas niekad
nenuvils,
Neleisi, kad jausmai slapta numirtų,
Kad tu tai tas, kuris visur
apgins,
Kad pastatysi laimei šimtą
tiltų.
Kad, jei reikės, išlyginsi
kelius,
Kad meilė visada namus surastų
Ir, kad per mudviejų ilgus metus
Nuo mūsų niekada nenusigręžtų.
Sakei budėsi laimės namuose,
Kad niekas niekada jos neišneštų,
O aš ieškojau žodžiuose tiesos
Lyg neregė raidžių tarp Brailio
rašto.
Tikėjau Tavimi ir savimi
Vis laukiau, kad pažadinsi į
rytą...
O naktyje žvaigždė su viltimi
Į gilią duobę žemėje įkrito.
Nors ir neigiu, bet dar ilgai
Kalbėsiu su tavim ir tarsiuos
Mes esam įpročio vergai
Ir mums nesvetimas katarsis.
Bėdoj, ligoj ar netekty -
Visur ieškosiu rankos tavo
Pamiršusi, kaip praeity
Skaudėjo, kai jinai užgavo
Vėliau, kai visa tai praeis,
Paleisiu pelenais pavėjui.
Tavęs neliks ir man atleis
Visas žaizdas, kurias skaudėjo.
Tu buvai tarsi vėjas,
Susupęs mano skausmą
Savuos skarmaluos,
Atviliojai prie tekančios upės
Iš beirstančio kelio balos.
Neišpaikinta,
Neišmylėta,
Neišglostyta,
Nesupranta
Aš įpuoliau į glėbį gruoblėtą
It nulūžusio medžio šaka.
Tu išglostei kiekvieną kertelę
Ir aptvarstei visas žaizdeles.
Nors buvai iš nežinomo kelio -
Man be galo reikėjo Tavęs.
Aš neklausiau iš kur Tu ir kas
Tu,
Toks gražus buvo Tavo vidus.
Taip norėjau, kad meilė surastų
Tau ir man stebuklingus namus.
Tu buvai tarsi vėjas įdūkęs...
Atsiverkit vartai,
Negirgždėkit vyriai
Leiskite į vidų
Mano laimę tylią,
Mano laimę baugščią
Iš svetur parėjusią,
Kitame pasauly
Upeliu tekėjusią,
Upeliu sruvenusią
Per gūdžiausią girią...
Atsiverkit vartai,
Negirgždėkit vyriai...
Karalystėje mudviejų - TU
Už vartų - pasaulis ir kelias.
Susipainiojau tarp pažadų,
O ir skrynioj – ne auksas, o
varis.
Kelias šaukia – ateiki ir eik
Tik kažkas vis sulaiko už rankos
Aš seniai nebe aš ir beveik
Nematau pro pavargusius langus.
Karalystėje mudviejų – TU,
Aš - tik pilkas šešėlis. Ir kartais
Į save mintimis
sugrįžtu
Ties sudužusio vakaro vartais.
Kad dar kartą paslėpčiau jausmus
Atokiau nuo akylo kaimyno,
Kol į vakaro
brydę sugrius
Paskutiniai širdies klausimynai.
Karalystėje mudviejų – TU,
O ir skrynioj – ne auksas, o
varis
Susipainiojau tarp pažadų,
Nors už vartų gyvenimas verias.
Tavo veido puslapiuose raidės
Susilieja -nieko nematau,
Nors ir vakar jos driežiukais raitės,
Bet aš jas be rūpesčio skaičiau.
Tavo veido puslapių stebuklą
Saugojau it bibliją savy,
Kol brangus ir žvilgantis
viršelis
Vieną kart ištirpo vandeny.
Nesimatėme,
nesikalbėjom,
nejučia prasilenkėm laike.
Vienas kito laukėm
ir tikėjom,
kad gal būt nubus
tokia diena,
kai išėję paryčiui
į darbą,
susitiksime netyčia...
Kaip kadais.
Ir atrodys, kad
nebuvo metų
išnešiotų
svieto pakraščiais.
Ir kad niekas niekur
nepradingo.
Du pažįstami
lyg pašaknų
susitinka, kaip
kadais į darbą,
kelyje ties tuo
pačiu klevu...
Na, o jei toks rytmetis
aplenks,
ką gi, žmogui
būna ir blogiau...
Vėl meluosiu,
sau - neįdomu
kad gerai,
jog nieko nežinau.
Savo širdžiai
pasakysiu - NE,
kai su krūpčios
gatvėj nerami.
Tik nenuorama viltis
krebždės
ir primins man,
kad nesu teisi.
Ji neleis
pajausti lengvasties
su diena
velnioniška tuščia.
Gal dar susitiksime,
išties,
ir pasikalbėsim
kaip tada...
nesikalbėjom,
nejučia prasilenkėm laike.
Vienas kito laukėm
ir tikėjom,
kad gal būt nubus
tokia diena,
kai išėję paryčiui
į darbą,
susitiksime netyčia...
Kaip kadais.
Ir atrodys, kad
nebuvo metų
išnešiotų
svieto pakraščiais.
Ir kad niekas niekur
nepradingo.
Du pažįstami
lyg pašaknų
susitinka, kaip
kadais į darbą,
kelyje ties tuo
pačiu klevu...
Na, o jei toks rytmetis
aplenks,
ką gi, žmogui
būna ir blogiau...
Vėl meluosiu,
sau - neįdomu
kad gerai,
jog nieko nežinau.
Savo širdžiai
pasakysiu - NE,
kai su krūpčios
gatvėj nerami.
Tik nenuorama viltis
krebždės
ir primins man,
kad nesu teisi.
Ji neleis
pajausti lengvasties
su diena
velnioniška tuščia.
Gal dar susitiksime,
išties,
ir pasikalbėsim
kaip tada...
Nesikalbam. O gaila. Laikas
Išdraikė šilumą pakluonėm
Ir nebereikia apsimetus
Dalintis netikrom malonėm -
Į lovą kavą kartą metuos,
Gėles – tik per gimimo dieną.
Įsėdome ne savo ratuos
Todėl ir riedame po vieną.
Tikėjimas pavymui šliaužia
Lyg šuo išdvėsęs ir pašiurpęs,
O mes lyg niekur nieko renkam
Nuo kelio paskutines dulkes.
Nesikalbam. Ir vis tik gaila,
Kad rieda traukiniai pro šalį.
Tikriausiai džiaugtis būtų
kvaila,
Kad likome tik du bedaliai.
Nesikalbame...
Gaila...
Gaila...
Laikas...
Mes tiesiog kaip du vandens
malūnai-
Upės tėkmę priešinga kryptim
Bandome pasukti ir užkliūnam,
Trupindami girnas akmenim.
Pasikalbėkim dviese.
Tu neprieštarauji?
Seniai , o kaip seniai
Tariausi su Tavim.
Tavęs nėra ir Tu
Nepriekaištauji,
Bet juk žinai,
Kad gyvenu viltim.
Kur nors, kažkiek
Nors sekundėlę
Paskirsi man savos širdies,
Nors kruopelytę,
Nors lašelį
Atseikėsi iš praeities.
Gal Tavo žodis
Vėl taps kūnu
Ir aš jį jausiu naktimis.
Pasaulis verčiasi, kai būnu
Viena su savo mintimis.
Pasikalbėkim dviese,
Aš palauksiu,
Palauksiu dieną, mėnesį, metus,
O gal akimirką...
Kas žino.
Juk mūsų laikas toks trapus..
Į visus mano klausimus
Atsakai tik tyla,
Na, kodėl gi mes rausiamės
Ten, kur nieko nėra.
Išsivalėm ir aidim
Lyg skardinė laukuos
Su savaitėm beveidėm,
Sniego raštais plaukuos.
Pernelyg nepraradom -
Taip gal net patogiau -
Dulkeles nusikratom
Ir pirmyn, ir toliau...
Kur Tu esi? Ieškodama Tavęs
Nebetekau daugybės paslapčių.
Barsčiau sekundes, valandas,
dienas,
Linkėjimus man svetimų žmonių.
O vasaros vis tolo nuo manęs,
Danguj tirštėjo debesys juodi,
Aš vis bridau per kalnus, per marias
Ieškodama tavęs toje šaly,
Kurioj visi šypsojos, tik ne aš,
Kurioj visi laimingi, tik ne mes
Kur tu esi? Suskleidusi bures
Aš plūduriuosiu kol krantan
išmes.
Krantan, kur niekas niekam netrukdys,
Kur vasaros žiedais barstys
takus,
Prašau, gyvenime, pabūk vedlys
Ir man parodyki į jį kelius.
Kaip Tu?
Tokia diena apniukus...
Namai prie žemės prisegti.
Tik vienas krutantis voriukas
Šermukšnio lapo vidury
Mažytį savo tinklą audžia
Lyg duoklę rudeniui slogiam,
Dangus ir vėl dienelę skriaudžia
Išdraikęs debesis. Ir kam?
Širdy chaosas, vėjai gūdūs,
Namai namučiai apleisti,
O ilgesio bangoms užplūdus-
Visi jutimai atviri.
Na štai, matai kokia bejėgė
Be Tavo rimasties esu
Todėl ir klausiu kaip, mielasis,
Šiam buvime jautiesi Tu.
Tokia proga... O mes atskirti
Trintuku, kuris kartą ištrynė
Visą kelią, kuriuo tu eini
Ir kurį mano pėdos įmynė
Tokia proga... O mūsų nėra
Ir nebus, nes takų nebeliko-
Aš- su savo vargdiene skara,
Tu – ant nebaigto namo vainiko.
Taip ir liksim laike atskirtais
Tokia proga...O mes savo pirtį
Kursim skyrium senais stagarais
-
Visa kita suspėjo suirti.
Jei įmanytumei, apsiaustum,
Neleistum klaidžioti laukais.
Neleistum klaidžioti laukais.
Aš taip norėjau, kad paklaustum:
-Su kuo gi laime dalinais?
Tau atsakyčiau tyliai tyliai,
Kaip kartais kalbasi savi:
-Mielasis, būna laimės štiliai
Trumputėj raganų nakty.
Ir būna paprastų stebuklų,
Kur du kart du - tai keturi,
Ir salvės svetimų pabūklų,
Kurių seniai nebegirdi.
Ieškojau kelio į ramybę.
Kodėl neklausi ar radau?
Į tavo tylinčią kantrybę
Atsirėmiau ir suklupau...
Jokių vilčių į nieką nededu-
Jų šukės tapo kelio rakštimis,
Kol mes po savo pasaulėlį
Lyg seną sąvartyną krapštėmės.
Jokių užuominų, paguodų,
Jokių krypčių į jokią pusę
Nerodau ir veltui neduodu.
----------------------------------
Meluoju. Jos seniai uždusę.
Kiek daug tavęs many
Ir kiek mažai,
Kasdien iš naujo
Ieškau veido linkių,
Akių gelmės
Stikliniai ežerai
Išblunka tik
Šešėlin pasislinkę.
Vagelė pasmakry
Kaskart giliau
Įrėžia einančią
Atskirtą dieną
Lyg ir kartu
Pakylame, tačiau
Į vakarą pareiname
Po vieną.
Kiek daug tavy manęs -
Ir karščio šuorai,
Ir ledo kruopos,
Ir laukinės spalvos,
Beirstantys
Senieji pamatai
Ir sidabrinės
Skvero eglių galvos
Išblukę nuo
Karštymečio sausros,
Nuo įšalo belaikio
Ir besaikio,
Kiek daug kiekvieno
Mūsų mumyse,
Bet netgi to per maža...
Vis dar reikia...
Kai nepasigendi,
Kai nebe skauda,
Kai nebeieškai
Metuose paklydęs,
Kada išrauni
Paskutinė raudą
Ir supranti save
Klystąs ir klydęs,
Vėl atrandi tą patį
Brangų veidą,
Imi jį glostyti,
Rasa suvilgai,
Nešioji su savim
Ir nepaleidi,
Nes nežinojai
Kaip jo pasiilgai.
Pažiro lašeliais antai,
Ten kur nieko nebuvo padėta,
Kodėl gi neklausi, žinai?-
Į tą pačią, į senąją vietą,
Kurioje mes abu kažkada
Tiek ieškojome lobio paslėpto...
Ir štai bligsi šaltinio srauja
Prie suskilusio riešuto liepto.
Ir kurgi ji slėpės anksčiau,
Kai leipėjo karštis be proto?
Nematei? Ir aš nemačiau,
Atsišliejus į alksnį kuprotą
Bučiniais, nekaltais bučiniais
Svaiginausi, tarsi pakerėta
Ir tavim, lyg šaltinio lašais
Savo troškulį girdžiau iš lėto.
Ji atėjo anksčiau už tave-
Kol blaškeisi sau vietos
nerasdamas,
Balta varna juodųjų pulke
Tobulai ir grakščiai
apsimesdamas.
Atskubėjo per sniegą basa
Švarią tiesą ant rankų iškėlusi.
Nemeluosiu – nebuvo laukta -
Nešvari ir labai
susivėlusi.
Nors atėjo su mano žinia,
Su viduj išbujojusia nuojauta...
Balta varna juodųjų pulke
Nuo kitų skyrės skurdo
užuojauta.
Ir garbinga bailumo seka,
Kad tik niekas ir niekam, ir
niekad.
Pabaiga... Pabaiga nekalta,
Kaip ir žodis, jam laiko
neliekant.
Ir vėl laiškai be adreso
Į mano dėžę krenta.
Be nuotaikų, be klausimų,
Be jokių sentimentų,
Be pavardės, be parašo –
Lyg baltos sniego skaros...
Ir vėl laiškai be adreso
Nepriekaištingai švarūs.
Bandau atrasti pėdsakus
Atvertus baltą lapą,
O aptinku vos spurdantį
Baltų alyvų kvapą
Laiškai. Laiškai be adreso
Nepriekaištingai švarūs
Be pavardės, be parašo-
Lyg baltos sniego skaros.
Bet gi buvo ir žvaigždės į delnus
Nusileidę mėnulio taku,
Ir kopimas į menamus kalnus,
Ir ieškojimas paukščio sparnų,
Ir tikėjimas tyras ir šventas,
Ir bėgimas alyvų varsom,
Ir beribis ieškojimas kranto
Sūkuriais pažymėtom vagom.
Ir dar buvo
likimas žadėtas,
Tik tame aklame bėgime,
Beieškodamos tinkamos vietos,
Nubangavo ne mūsų
žeme.
O aš ateisiu,
Nesvarbu, kad lyja,
Basa, išalkus,
Nežinau - sava?
Į tavo paslaptingą
Karaliją
Įeisiu tiesiai,
Nesibelsdama.
Baltais jazminais
Vakarą išbersiu,
Pakviesiu kelią
Pasėdėt drauge,
Lyg vynu skausmą
Tavimi užgersiu
Akimirkai
Pavirsdama tava.
O aš ateisiu,
Nesvarbu, kad šalta,
Kad kelias kitas,
O ir aš ne ta,
Kad nutamsėjo tai,
Kas buvo balta,
Dar vis tikėdama -
O gal sava?
Atėjau pasitikti Tavęs
Tik ir vėl nesulaukiau prie
tako.
Sako laimė pabėga daržais…
Įvairiai apie ją žmonės šneka -
Kad veidmainė ji, kad neilga…
O man jos atkarpėlės užtektų,
Vos pažinę ant kelio pėdas,
Mano pėdos iš paskos nusektų.
Aš - Tavo veidrodis...
Jame matai
Save. Ir kai
Supainioti jausmai
Sulūžinėja
It išdžiuvę šakos,
Tu stoji prieš mane,
Manęs netekęs,
Slepi ne savo -
Svetimas akis
--------------------------
Be ašarų
Išeina paslaptis
--------------------------
Aš - Tavo veidrodis
Ir aš jau skylu...
Kas gi dabar
Į pokalbį nebylų
Atvers vartus
Ir lauks prie jų
Suklupęs...
Nukrinta veidrodis
Nuo sienos
Nuo sienos
Atsilupęs...
Gilioj nakty,
Kai pusnys miega
Užkloję žemę savimi,
Kada ateina ir išbėga
Sapnai trumpučiai ir akli,
Kai vėjas į langinę seną
Galanda trupančius nagus,
Nakties budėjime rusena
ŽMOGUS.
------------------------------
Dienos langų
Raižytuos raštuos,
Gyvoj bekylančioj bangoj
Nubudę baltumos bekraštės
Ir toj baltumo platumoj
Įspaustos pėdos susilieja,
Palikdamos plačius takus.
Kaip ir kasryt - gyvent išėjo
ŽMOGUS.
Apkabinki mane kaip kadais.
Vėtros rims, lyg žirgai
pažaboti,
Noriu likt su tavim kartu
Ir pasiekt paskutinę stotį
Tik mane mažumėlę priglobk,
Pasakyk, kad esu reikalinga
Mano sielą paguoda užklok,
Kad dar kartą užmigčiau
laiminga.
Kad tikėčiau jog viskas praeis
Visos negandos ir netikrumas,
Kad pavasaris širdį įleis
Į gyvybe pulsuojančius rūmus
Apkabinki mane kaip kadais...
Sielos lieka, keliauja laiku
Nors žmogus jas ir mėto, ir
vėto,
Kol širdis apsitraukus šarvu
Ieško kūno gerai padėvėto.
To kurs ims
ir lyg savą priglaus,
To, kuris nebeleis neteisybės.
Kurs pavidale gero žmogaus –
Ne sureikšmintos savo esybės.
Tavo venos.
Jos tokios prisirpę.
Jų keliu slenka mano ranka
Čiuopdama kaip nevaldomai virpa
Pagrindinė gyvybės styga.
Karščio šuorai
Nubėga latakais,
Įsiskverbia į kūną gilyn,
O aplink vien tik virpančios
žvakės
Nekantrių judesių įkandin.
Beskubėdamos degti užgęsta,
Užliūliuoja akla sutema.
Nebežinome plaukti, ar skęsti,
Ar ištirpti nakties tamsoje.
Ir vėl nesulaukiau tavęs –
To ankstesnio, kurį pažinojau.
Čia ne tu sugrįžai ir ne aš
Tau vakaro guolį paklojau.
Naktimis nebešėlsta jausmai-
Jie kažkur su klaidom susipynė
Ir gilėjantys laiko randai
Savo pėdsakus sieloj įmynė.
Vakarais į namus sugrįžti
Nebe tu, o tik tavo šešėlis
Toksai svetimas tarp svetimų,
Nesiliaujantis skaudęs ir gėlęs.
Ir aš ir Tu, abu nežinom
Kiek davė Dievas mums kartu,
Tad susidaužkim taure vyno
Ir iškeliaukime laiku
Kelionėn pasisėmę saują
Laukinio klimpstančio medaus.
Mums gerą laiką pranašauja
Patsai pačiausias iš dangaus.
Iškeiskim pinigus
į drąsią
Kelionę užmaršties takais.
Kitos tokios progos nerasim
Ir laikas niekad neatleis
Už tingų
sąstingį ir lėtą
Vilties judėjimą jame,
Už tai, kad buvo daug žadėta,
O apsistota mažume.
Ir man ir Tau...
O mūsų upė ligi šiol be tilto...
Tu dešiniam, aš kairiame krante
Ant piliakalnio kažkada supilto
Su mūsų protėvių dvasia gyva
Kviečiu mintis atbrist į savo
pusę,
Žinau – vienintelės, kurios
neskęs,
Pabus šiek tiek, o vakarop,
paklusę
Parbris ir mano širdį tau
parneš.
Atvertos durys, atviri langai,
Prie kojų švelniai glaustosi
vėsa
Ir nieko kas taip sunkiai,
atkakliai
Po širdį draikėsi klampia
migla...
Atlėgo, pasiliko už ribos...
Vardu nešauksiu, išbarsčiau
raides
Ir neieškosiu kambario kampuos
Dalies pasiligojusios savęs.
Atsainiai laišką stumteliu šalin
Lig jį ne tu man vakar parašei
Ir brisdama į vakarą gilyn
Netyčia išgirstu Tave naujai.
Išties, kiek daug praradome spalvų
Margoj paletėj jų beliko dvi...
Aš juodą kelią vėl tapau baltai
Su saulės pakraštėliais pariby.
Sklindžių kvapas,
Parvedęs namo
Virtuvėlėje šnekina mamą,
Šių kvapų prisigėręs dubuo
Garo šilumą sklaido po namą.
Glemba kūnas po darbo dienos,
Rimsta pėdos pavargę nuo kelio
O oazėj namų šilumos
Raivos katinas tėvui ant kelių.
Po ilgos visadienės trinties
Keičias ritmas, ir skonis, ir kvapas...
Sklindžių kalnas virš medžio
anglies
Su šeimyna šeimyniškai šnekas.
Kažkas iš praeities prigludo,
O aš ir vėl nepažįstu
Tik šiluma tokia, lyg būtų
Atitekėjusi krauju.
Suvirpo sielos rudimentai
Giesmės vargonų vedami,
Ir švelnūs sodrūs sentimentai
Nubudo kelio pakrašty,
Kuriam ilsėjosi laukimas
Ir begalinis ilgesys...
Gal tai žmogus, o gal likimas
Vėl pasibeldė į duris
Slapta, lyg skrisdamas pro šalį,
Nematomas ir nežymus
Net atokiausioje kertelėj
Suradęs miegančius jausmus.
----------------------------------
Kažkas iš praeities, kuriai aš
Skolinga ligi šiol esu
Kažkas, ko niekad neturėjau,
O ir turėti negaliu.
Koks saldus tas lytėjimo skonis,
Kai per nugarą tarsi lašais...
Kai ant klubų, po pirštų
kelionės,
Likę pėdsakai veda takais
Paslapties. Ir žinojimas
sirpsta,
Ir vaitojimas toks atkaklus,
Kol į nežinią puolęs ištirpsta
Paskutinis sukrautas medus.
-------------------------------------
Koks aitrus tas lytėjimo
skonis...
Nežinau kur mano „aš“
Vos tik priglundu
Susiliejame į vieną
Kamuolį abu.
Kraujas kaitina ir tvinksi
Sklinda šiluma
Nejučia pradingsta ribos -
Dviese viename.
Vienas kūnas, vienos mintys,
Vientisa malda,
Imame krauju dalintis
Širdimi viena.
Tirpsta negandos ir laikas
Toks nerealus,
Vienalytis laimės tvaikas
Užliūliuoja mus.
Kūnas veržiasi ištirpti
Jausmo kamuoly-
Nebeatskiriu kur aš,
O kur Tu esi.
Tegul
liks neskaitytas šis laiškas.
Adresato
nėra ir nebus
Tiktai
štrichai keli nebeaiškūs
Vis
bandys susirasti namus.
Nesupyk,
jei į tavo pabels,
Neieškok
begalybėj taškų -
Krenta
lapai ne tik nuo obels,
Ir ne
tik rudeniop neramu.
Neskaitytų
laiškų lavina...
Ir
jausmai, tarsi voro tinkluos
Įsipynusi
musių šeima,
Kuri
niekad neišsivaduos.
Ir vėl mane su ja tapatini.
Kita aš, ar matai, kita.
Ir tą nelemtajį sekmadienį
Vėl iškeitei mane į ją.
Ieškodamas atitikmens
Lyg dulkių sluoksnį nuo akmens
Bandai nubraukt visus metus,
Bet jos nėra ir jau nebus.
Nebeieškok many jos bruožų,
Gal ji geresnė, nežinau,
Nuneškime ant kapo rožių
Ir grįžkime, aš pavargau,
Ne dulkių šluostyt nuo akmens
Papėdėje slogaus rudens,
Bet pasidžiaugti ir už mus
Kita aš. Bet juk jos nebus.
Ir vėl, ir vėl mane tapatini...
Pasižiūrėk, juk aš - ne ji
Išmesk sudvejintąjį kratinį,
Nebesirauski praeity.
Ir prisiglaudęs prie akmens,
Nebeieškok atitikmens...
Patikėk, aš kitoks nei visi
Man garbė daug svarbesnė už
sąžinę
Juk pirmoji – visų priešaky
O antroji - nulindus į nežinią
Patikėjau - kitoks, nei visi...
Nereikėjo taip
Griežtai ir skaudžiai -
lyg kirviu -
parodžius žaislą naują
jį paslėpti.
Kas gi šitaip baudžia
tą, kuris lyg vaikas
pasikliauja
stebuklu,
gal ir ne jam atėjusiu.
Argi visuomet
Pas tuos ateina...
Kam gi žaisti
kartą patikėjusiu,
kas minutę dedant
naują kainą.
Salsvai rožinis
Vakaras.
Įsčiomis nusrovena
Palaimos banga -
Eidami prie
Nesaugomos kryžkelės
Imam tai, ką
Pasiekiam ranka.
Bet juk vakaras
Vis tiktai rožinis
Ir tame salsvame
Turiny
Išsilieję į lengvą
Dirvožemį
Žemei liekam
Kaip niekad savi.
Pastelinis pavasaris
Ant tvenkinio dar ledas,
O širdyje pastelinis
Gyvenimo paradas.
Rikiuojasi į vieną gretą
Visi, kurie dar laukia,
Kol palaidūnas dailininkas
Visas spalvas ištraukia.
Teptukais brūkšteli per pievą,
O joj - visa paletė
Ir širdyje staiga sukrunta
Gyvenimo ruletė
Negaila. Ėjo ir išėjo
Takais savais ir supintais.
Išėjo ten – kur laikas sėjo
Laukus seklučiais šuliniais
Iš vieno semdamas tik smėlį,
Iš kito drumzlinus lašus,
O radęs vandenį, užgėrė
Visus ištroškusius metus.
Nuo vieno šulinio prie kito-
Palikęs atspindį dugne,
Jei be vandens -lapu įkrito
Jei vandenin – akių spalva.
Pasiliksiu sapne.
Tu išeisi,
Tyliai verdamas
Lauko duris.
Aš užsklęsiu
Ir niekur neleisiu
To, kas buvo
Šiąnakt su mumis.
Pasiliksiu spalvas,
Karštą kvapą
Dar rusenančių
Tavo delnų,
Nuvingiuojantį
Bučinio taką
Tarp sudrėkusių
Lūpų kraštų.
Sustabdysiu
Lėkimą į priekį,
Tegul bus
Ši kelionė ilga...
Eik. Nežadink.
Juk viską palieki
Tirštame tarsi
Rūkas sapne.
Šlapios pėdos pilkame asfalte,
Tarsi debesėliai iš dangaus -
Poromis į žemę nusileidę
Ir nusekę kryptimi žmogaus.
Įdienojus, kelias ima blukti
Virpa karštis, tarsi katile.
Taip ir norisi pačiai pratrūkti
Nežabojama lietaus čiurkšle.
Susitikome vietoj šventoj -
Mėtos stipinas rato nulūžęs...
Pirmas Tu. Aš antroj pamainoj
Prie beirstančio laiko bakūžės.
Laukiam taip, tarsi švęsto
vandens
Kas įpils į suplyšusį rėtį...
Nors atėjome savo rudens
Aksominio dangaus palydėti
Prie dienos pabaigos atšvaitų -
Prie bedylančio laiko bedugnės,
Kol ant trupančio stiklo langų
Šokinėja saulėlydžio ugnys.
Susitikome vietoj šventoj...
Ryte ir ji kartu nubunda –
Juk vakaras dar taip toli...
Kartu su ja lengva pagunda
Krebždena smegenų srity
Ir taip toli nuskrieja mintys
Jog kartais daros nejauku,
Nes negali jomis dalintis
Netgi su artimu savu...
Palakstę stepėmis sugrįžta.
Saulutei sukant vakarop
Ir kūnas pamažu atlyžta,
Ir dieną pasiunti velniop...
Viltis...
Nekeiski žingsnių į vertes-
Jos taip dažnai pakeičia kryptį-
Paskesnės uždengia pirmas
Ir šios nesugeba išlikti.
Belieka užmiršti keliai,
Kuriais keliavome bekraičiais
Save raminame - laikai...
---------------------------------------
Ir tampam nuolankiais tarnaičiais.
O gal jau viską į vertes...
Gal tiktai tiek ir tebeliko...
Nei aš- ne tu, nei tu - ne aš,
Ar verta keistis dėl skatiko...
Pavargsti ir gyvenimas rodos
Lyg viena ištisinė tremtis-
Be lakštingalų mingančiuos
soduos,
Kai tie susmegę suvis.
O juk reikia nedaug - kad
pašauktų,
Kad išgirstumei kalbą
žvaigždžių,
Kad ateitų, kad būtų, kad
lauktų,
Kad abu...kad abu...kad abu...
Aš - Tavo veidrodis...
Jame matai
Save. Ir kai
Supainioti jausmai
Sulūžinėja
It išdžiuvę šakos,
Tu stoji prieš mane,
Manęs netekęs,
Slepi ne savo -
Svetimas akis
--------------------------
Be ašarų
Išeina paslaptis
--------------------------
Aš - Tavo veidrodis
Ir aš jau skylu...
Kas gi dabar
Į pokalbį nebylų
Atvers vartus
Ir lauks prie jų
Suklupęs...
Nukrinta veidrodis
Nuo sienos
Nuo sienos
Atsilupęs...
Nubanguoja šiltos versmės
Kūno virpulius aplenkę
Ir sustingsta ant šventoriaus
Nuolankiai pečius nulenkę
Seno luobo lyg nebūta -
Švarūs marškiniai kutena,
Kol jaunutė
vaidilutė
Jaukų aukurą kūrena.
Kur tos laumės, kur iš ryto
klojo
Sidabrinį atlasą laukų?
Rytas, busdamas, ant savo kojų
Tesurado liekanas plaukų.
Kupstelius pašiauštus vėjo
gūsiais -
Šaltą drėgną patalą nakties.
Kur tos laumės, kur tik vieną
pusę
Teišpaišė raštais paslapties.
Ar svarbios priežastys? Tu
išeini.
Juodais nuodėguliais išbarstęs
kryptį.
Diena sustingsta vakaro glėby
Ir nebežino – eit ar pasilikti.
Ilgai blaškysis vėtros vakarais,
Šaltom naktim po sielą klaidžios
akys,
Tu nubrendi gličiais rudens takais
Neįprastu švytėjimu apakęs.
Susigulėjo nuotaikos,
Susisluoksniavo skriaudos,
Išsikerojus priešprieša
Ir ta nustojo gaudus.
Sakytumei prieš bėdą
Nustojo siausti vėjai -
Aš pagavau likimą,
Kurį man pametėjai.
Prisijaukino žodžiai ir paleido,
Ir nesvarbu, kad jau lyg neregys
Žvelgi kaip tavo laikas susiskaido
Oda, širdim – tiktai ne akimis.
Spalvas skiri, nebent uosle
palietęs,
Apčiuopomis neberandi brastos
Ir nebelieka atspalvių paletės -
Kaip žodžiais dovanotos šilumos.
Mane prijaukinai ir aš į žodį
Tau atsakiau ne žodžiais –
širdimi,
Kalbėjau taip šiltai, o tau
atrodė
Kad aš kalbuosi ne su tavimi...
Kur tas krantas,
Kuriame išlipus
Pasitikti
Rudenio šalnų,
Senas klevas
Raustančiais vainikais
Dar suskubs gražiai
Aprengt abu?
Ar tas vėjas
Nešantis mūs laivą
Per staiga
Sukilusias marias
Ras tą krantą,
Kur klevus pasėjo
Ir kurio tiek laiko
Ieškom mes?
Ir vėl, naktie,
Iš patalo šilkinio –
Į šaltą kietą gruntą.
Kas žino, gal
Iš paskutinio -
Visi sapnai nubunda.
Tau nuobodu,
O aš gera kaimynė -
Dabar jau ligi ryto
Tau pasakosiu,
Ką pati ištrynei
Iš laiko nematyto.
Subėgę mintys
Veja sapną lėkštą,
O aš ir vėl bežadė...
Išeik ir tu, naktie,
Jau rytas brėkšta,
O mėnuo saulę vedė...
2 komentarai:
Nuostabios eilės. Labai aštri,geidžiama moteriškos meilės išraiška. Labai "užkabino" mane jau kai ką nusprendęs mokytis mintinai.
Labai susižavėjau autore. Kaip anksčiau jos eilių neradau.
O man atrodė - manęs tiek visur daug. Ateikite į FB grupę "Eilėraščio taku". Ją įkūriau žmonėms, kurie mėgsta poeziją ir tiems, kurie patys rašo. Čia rasite daugiau, nei sudėta šiame puslapyje, nes dėl laiko stokos, jau kuris laikas nepapildau eilių. O visos naujos yra publikuojamos FB. Ačiū už gerą įvertinimą.
Rašyti komentarą