Laiškai GYVENIMUI

Laiškai Gyvenimui

 

Ilgus laiškus rašiau ir siunčiau

Pro savo gyvenimo langą.

Gal ne viską teisingai mačiau -

Pasiklojus sumindžiotą dangą

Žemėj braidžiojau ryto rasa,

Alyvų žiedais vilgiau veidą,

O sugrįždavau vėl purvina,

Nors už purvą seniai jau atleidau.

Likimo upes išbraidžiau,

O pažvelgus į rudenio kelią

Ir vėl ilgus laiškus rašau

Apie savo gyvenimo dalią.

Iš meilės - iš savo klaidų

Į pievą, į mišką, į dangų

Ilgus laiškus rašau ir siunčiu

Per atvertą gyvenimo langą

 Vakaro ilgi šešėliai

 Palydėjo lyg namų.

Kiemo gluosniai susivėlę

Pamojavo vainiku

Ir nusinešė už marių

Mano dieną vakarai,

Ir ramiai duris uždarę

Išplasnojo aitvarai.

Netikėk, kad tik vienas vaidmuo 

Ir tik kartą gyvenime duotas,

O daugybe mažų vaidmenų

Prisipildęs gyvenimo luotas ?

Atlikai, nuėjai, pamiršai,

Nuvalydamas grimą nuo veido.

Iš už kampo pajacų veidai

Strėlėmis į gyvenimą svaido.

Tik atrodo, kad vienas vaidmuo,

Bet spektaklyje keičiamos kaukės.

Dekoracijoj šiandien ruduo

Ir beplinkančios vėtroj palaukės.

Gyvenimas iš netekčių,

O  ši tik dar viena iš jų

Į širdį įsiskverbus.

Ir tik dabar, ir tiktai čia,

Kol kūnas krūpčioja kančia,

Ankstesnės nebesvarbios

   

Kažkoks atsitiktinis vakaras

Ir tu kažkoks atsitiktinis

Staiga prisėdęs prie šalies

Su stikleliu geros degtinės

Atsitiktinė pažintis

Lyg besiplaikstantis dūmelis

Ir išbadėjusi naktis,

Ir ilgesiu išklotas kelias.

Ir  tiktai  rytmečio aušra

Nubraukusi nuo veido plaukus

Stebės kaip krūpčioja nakčia

Atsitiktinės laimės aukos.

Ištrynę pėdsakus nakties

Ir vėl keis dienos viena kitą,

Paliks tik žodžiai pakely

Taip niekam ir neišsakyti...

 

Gyvenimas toks -  iš esmės 

Nuo lopšinės  ligi giesmės,

Nuo riksmo  ligi raudos,

Nuo lopšio ligi lentos.

 

 Aš jau už jos

Ir priekaištai visi

Neteko stebuklingos

Savo galios

Aš jau esu

Už tos keistos ribos,

Kai nejuntu

Net nuoskaudos

Bevalės

Man jau vis tiek

Ar teisina,

Ar teisia

Ir ta riba

Nebe tokia

Reikšminga.

Už pažintį

Turėčiau padėkoti

Bet aš matyt

Nesu tokia dėkinga.

  

  Po  mano  langu  obelis,

Kasmet  matau  ją  tekančią,

Vaisius  nokinančią

Ir  dar  tą  moterį  su  pintine

Kas  rudenį  vaisius  tuos  skinančia.

Nuleidžia  obelis  šakas

Kasmet  žemiau  palinkdama,

Išvargus  vėjuose,

O moteris  kasmet  sunkiau  rankas

Jau  benulaiko  jas  iškėlusi.

Sausas, gruoblėtas  ir  sunkias.

Visai, kaip  obelies  šakas.

Jos  taip  panašios

Ir  tik  todėl  kas  rudenį  abi

Pavargę, vienišos ir  tokios  gražios.

Po  mano  langu  obelis

Ir  dar  ta  moteris.

Ta  mano  metų  moteris.

 Nusivilko žemė kailinius žiemos, 

Plaukus išpuošė žibuoklių mėliu

Ir išėjo pasitikt audros,

Apsirengus lengvą kostiumėlį

Su gelsva žilvyčių bliuzele,

Žirginiais klostuotu sijonėliu

Išskubėjo žemė susitikt

Su pavasariniu lauko vėju.

Išsiilgus žemės dovanų

Dar ilgai ją saulė glamonėjo

Ir pražydo žemė stebuklu,

Ir pakvipo žemė lauko vėju.

Įsisiautus laisvėj  į valias

Apsirengs drabužiais miško žalio,

Subrandins vaisius, vaikus išves

Ir nurims ant rudeninio kelio

Palengva  į speigą nužingsniuos,

Savo šventą pareigą atlikus,

Ir sustingus lauks naujos pradžios

Balto  šerkšno  kailiniais  aplipus.

  

  Gyvenimu  brendi  tarsi  brūzgynais,

Skiniesi  kelią,  nutiesi  alėją

Pakelėje  išrauni  atvašynus,

O jie  kas  kartą  vis  daugiau  vešėja.

Kai  pagaliau  pavargęs  ir  išsekęs

Bandai  surasti  atgaivos  šaltinį,

Gyvenimas  tave  šalin  nubloškęs,

Tau pasiunčia  miražą  paskutinį

Ir  rodos  gertum,  gertum  ligi  soties,

O gerklėje  tik  smėlis  girgžda

Ir  džiūsta  metų  sklidinas ąsotis,

Palikdamas  tik  nuogą  laiko  žvirgždą.

 

Kieme vasaris- išdykęs vaikas,

Apgavęs laiką, želmenį kelia

Nors dar ne metas, nors dar laikas

Vargšas šalpusnis stiebia galvelę.

Skuba sušilti, skuba gyventi,

Linksta į šauksmą jauno vasario,

Skuba į savo apgautą lemtį,

Į savo žūtį prie pliko kelio...

  

Pakviesk mano  rudenį  šokiui.

Jis  toks  vienišas  tūno  kamputy,

Aplinkui  tiek  daug  rudenų,

Bet  visi  kažkokie  pasipūtę.

O mano  pašiurpęs  ruduo

Baikštus  lyg  jaunutė  mergaitė,

Drovus  lyg  laukinis  piemuo

Ir  toks  svetimas  tavo  pilaitėj.

Pakviesk  mano  rudenį  šokiui,

Nuramink  išsigandusią  širdį,

Leisk  ir  jam  iš  tavęs  pasimokyt

Ir  išgirst  ko  kiti  nebegirdi.

Aš  juk  nieko  daugiau  neprašau-

Tik  pakviesk  mano  rudenį  šokiui...

  Žvakelė,  gėlės, kryžius, vėjas

Ir  Tu  į  praeitį  išėjęs.

Matau, girdžiu, jaučiu širdim,

Pabūk  šįvakar  su  manim.

Pasikalbėk, patark, paklausk,

Iš  ten  atėjęs - prisiglausk.

Matau, girdžiu,  jaučiu - esi.

Tiktai  ar  Tu  mane  girdi ?

Žvakelė, gėlės, kryžius, vėjas

Ir Tu - kiek  per  anksti  išėjęs...

 

   Pirmieji  kovai  ruošia  ginklą,  apkabas,

Antrieji  renka  ir  rūšiuoja  apkalbas.

Skaudžias  ir  geliančias  tuoj pat  atneš

Ir  kruopščiai  kaukėmis  pridengs  švelnias.

Gali  juos  mokyti  ir  priekaištauti,

Jie  niekada  nelinkę  atgailauti.

Ir  nesvarbu,  kuriuo  kliudys  ginklu

Praeinantys -  kulka  ar liežuviu.

Kol  žaizdos  gis -  skaudės,  perštės  ilgai,

Vėliau  paliks  jas  menantys  randai.

 

Dviejų  pavasarių  nebūna,

Dviejų  per  vienerius  metus.

Ir  tenka  kęsti  palaidūno

Rudens  mums  primestus  triukus.

Ir  tenka  šaltyje  ištverti

Naktis,  kaip  vėrinys  ilgas,

Nespėji  net  dienų  pastverti -

Sparčiau  ištirpsta  už  žvakes.

O miego  skonis  toks  apkartęs

Šalčiu  kvėpuojančioj  nakty,

Kai  šimtą  kart  per  vieną  naktį

Ir  užmingi  ir  nubundi..

Sulygini  save  su  metais -

Jų  rudenį  kur  kas  daugiau,

Slenki  į  šalį  apsimetęs,

Nedrįsdamas  ištart  - bijau.

  

Belieka  išmintingai  laukti

Ledinio  sąstingio  žiemos,

Žinai  gerai - nereikia  šaukti

Ir  keikt  tvarkaraščio  gamtos.

Tiesiog  prisijaukinti  šaltį,

Išraut  geluonį  iš  širdies.

Manau,  turėtume  ištverti

Iki  pavasario. Išties.

O jau  paskui... Paskui  vien  kvapas

Laukų  ir  žemės,  ir  pradžios

Gražins  tau  viską, ko  netekęs

Kely  nuo  rudenio  varčios.

Gražins  daugiau. O  šitą  skolą

Vėliau  turėsi  atiduot.

Argi  neverta  vardan  šito

Gyvenimą  džiaugsmu  matuot.

Dviejų  pavasarių  nebūna,

Dviejų  per  vienerius  metus,

O tu kitaip  skaičiuoki  laiką -

Tiktai  pavasarius  ir  mus.

 

 Tokia  tyla.  Kažkur  suloja  šuo,

dar  kiek  vėliau  gatve  nukaukši  žingsniai,

Puodelyje  garuojantis  vanduo,

O  širdyje  ryškėja  laiko  tvinksniai.

Pulsuojantys  į  taktą  su  mintim,

O  jos  nuo  įtampos,  lyg  stygos  spengia.

Keista  tyla  su  savo  paslaptim,

Parėmusi  nuščiuvusią  padangę...

 

Girdėjime,  regėjime,  mintyse

Tas  pats  beprasmis  žodžių  kratinys.

Kurie  tikri,  kurie  sakyti  tyčia,

Kuriais  dangstyta,  lopyta  viltis?

Tiktai  ar  ji  supras,  ar  patikės,

Kad  netgi  žodžiai  būna  be  garbės.

Į  širdį  susispietę ir  sumigę,

Giliai  įaugę  savo  šaknimis,

Sūpuoja  laiko  pakabintą  vygę

Vienodai  tiksliai  į  abi  šalis.

Malonūs,  gražūs  ir  tokie  savi

Nors  ir  žinai,  kad  kartais  netikri.

 Gyvenimo  pusiausvyra  sutrikus

Auksinio  vidurio  nerasdama,

Pusiaukelėj  beviltiškai  įstrigus

Lyg  įnoringa  palikta  dama.

O  mintyse  tik  žodžiai  ir  sapnai

Ir  visa  tai  tiktai  virtualiai.

  

Virpa  dienos  lyg  plaštakės,

Gęsta  trumpos  metų  žvakės.

Net  sudegti  nebespėję,

Baigia  savo  epopėją.

 Į  gyvenimo  kelią  išėjo  dvi  tiesos

Abi, tik  skirtingai,  ir  gražios  ir  šviesios.

Vienos  bagaže  dar  tik  bundančios  viltys,

Antros  gi -  pavargęs  tikėjimas  viltis.

Viena  išpažįsta - gyvenimas  ilgas,

O  dienos  lyg  uogos, suvertos  ant  smilgos

Ir  dieviškai  gardžios, ir kvapnios  ir  gražios,

Galėtum  ne  kartą  pradėti  nuo pradžios.

Antroji  jau  baigia  skaičiuoti  rožančių

Saulėlydžio  laukiant  ant  laiko  pakrančių.

Pavargusi  savo  tikėjimą  neša

Ir  saugo  kiekvieną  besenkantį  lašą.

Ir  nors šis bagažas  toks  skirtingas  teko,

Abiem  joms  ir  laimės, ir  vargo  pakako.

Vienodai  atkaklios  ir  tvirtos,  ir  tiesios

Lig  šiol  nepalūžę  gyvenimo  tiesos.

 

Kiek  kartų  eita,  viltasi,  ieškota,

Kiek  kartų  plėšyta  ir  deginta  lapus,

Kiek  kartų  savo  širdimi  sijota,

Atsirenkant  ir  priešus,  ir  draugus.

Kiek  kartų  viltys  puldamos  į  uolą,

Purslais  ištiškę  tirpdavo  laike,

Kiek  kartų  patys  savo  laimės  guolį

Paversdavome  skudurų  krūva.

Kiek  kartų  laužėm  priesaikas  ir  ėjom

Tolyn  ieškoti  tais  pačiais  takais,

Kiekvieną  kart  iš  naujo  įtikėję

Atsitiktiniais  žodžiais  ir  kerais.

Kiek  kartų  mokėmės,  švariai  nuprausę

Kelionę  sumaitotą,  bet  ir  vėl

Išeidavom  širdies  neatsiklausę,

Net  nebandydami  suprast  kodėl.

Kiek  kartų  klupta,  pakely  raudota,

Kiek  kartų  laimė  buvo  aplenkta,

Kiek  kartų  mūsų  neteisybės  šluota

Jinai  nuo  kelio  buvo  nušluota.

Kiek  kartų  meilei  į  duris  parodėm,

Neatpažinę  jos  plačios  širdies.

Kiek  kartų  mes  jai  patys  pasirodėm

Prastos,  neišmintingos  giminės.

Kiek  sau  žadėjom - paskutinį  kartą.

Beprasmiais  žodžiais  lopėme  spragas,

Kiek  kartų  svėrėme - toliau  ar  verta

Barstyti  dovanai  žiedais  dienas.

O  jos  byrėjo,  krito  išsiskleidę,

Jomis  užsnigo  ištisi  laukai

Ir  klaidžioja  juose  ne  vienas  veidas

Tenai  visi  pažįstami veidai.

Kiek  kartų  eita, viltasi, ieškota,

Kiek  kartų  plėšyta  ir  deginta  viltis,

Kiek  ateitim  kliedėta  ir  svajota

Ir  visa  tai, deja,  jau  praeitis.

 Dažnai,  praradus  persekioja  klaidos,

Ištvinksta  žaizdomis  pavirtę  votys,

Šiek  tiek  kitaip  susidėlioja  raidės,

Šiek  tiek  kitokią  prasmę  gauna  žodis.

Kitaip  gyvenimą  įžvelgia  akys,

Kitaip  įvertina  jo  trapią  kainą,

Kaskart  dažniau  nutyli  nepasakęs,

Kitaip  išlydi  tuos, kurie  išeina.

Ir  tik  praradus  išeini  ieškoti,

Jausmais  prisodrini  kiekvieną  dieną

Ne  imti  pasirengęs - atiduoti,

Ir  ištirpdyti   svetimumo  sieną.

 

Gyvenimas  šešėliais  sklaidės

Kol  laikas  ėmė  ir  išbluko

Taip  paprastai, kaip  blunka  raidės

Ant  sveikinimo  atviruko.

Kelius  seniai  nusėdo  dulkės,

Juose  vos  vos  matyti  pėdos.

Už  nugaros  tik  metų  pulkas

Raukšlėm  į  laiką  įsiėdęs.

Į  priekį    kelią  miglos  veda

Tirštais  debesimis  apsupę,

Kas  žino  ką  jos  keliui  žada

Nubrisdamos  į  šaltą  upę

O  kelias tvinksi,  tarsi  gyvas

Į  širdį  pėdomis  įmintas,

Tarytum  laiko  negatyvas -

Jau  išmestas, bet  neištrintas.

Gyvenimas  šešėliais  driekias

Ir  laiko  antklodėm  uždengęs

Senuosius  pėdsakus  ir  siekius,

Naujajam  savo  šuoliui  rengias.

 

Ištvinus  gyvenimo  upė

Jau  grįžta  į  savo  vėžes.

Pakrantėje  dienos  sutūpę

Po  potvynio  renka  šukes.

O  jų  atspindy  drumstas  laikas

Rūšiuoja  kas  buvo,  kas  bus

Ir  jaučias  laimingas  išvaikęs

Pačius  neklusniausius  vaikus.

Prie  savo  gyvenimo  upės

Dėl  dažnai  išsakytos  tiesos

Žėruoja  ir  veidrodžio  šukės

Suaižytos  saulės  šviesos

Ištvinus  gyvenimo  upė

Jau  grįžta  į  savo  vėžes,

Pakrantėje  dienos  sutūpę

Po  potvynio  prausia  šukes.

 

Tik Dievo namuose uždegus žvakę

Į širdį parvedi likimą iš tremties,

Ir pasakai, ko niekada nesakęs,

Ir padėkoji iš visos širdies

Už dvasios skrupulus, už skalsią duoną,

Už ištvermę išlikti kelyje,

Už skaisčiai žydinčią laukų aguoną

Ir už draugystę jos netektyje.

Čia išverki viltis ir visą skausmą,

Sutvinkusį  kasdienėje tėkmėj

Ir paslapčia prašai didžiulio jausmo,

Kad neprasmegtų priekaištų duobėj,

Kad jis, sutelkęs visą savo jėgą,

Surastų atsaką kitoj širdy,

Kuris gražintų  ramų gilų miegą

Lyg gerą ženklą  nevilties kely.

Dėkoji už vaikus  ir jų gyvenimus,

Net už ligas, kurias gali pamiršt,

Už tai, kad  myli ir savus, ir svetimus

Ir, kad nespėjai žvėrimi pavirst.

Tik Dievo namuose uždegus žvakę

Pasaulį visą talpini savy,

Tik Dievo namuose  skausmai prašapę

Ištirpsta patys savo sūkury...

 

 Gyvenimo klaidas ištaisę,

Suklydę matematikoj,

Įgyjame nešvarią teisę

Gyvenimo gramatikoj.

Tik sau, tik dėl savęs į laiką

Suverčiam visą kratinį

Ir skubame iškeisti saiką

Į godulį vienatinį.

Vėliau ir taisykles pakeičiam-

Iš dešimties įsakymų

Išleidžiam stulbinantį skaičių

Pamokančių prisakymų.

Palikome be išėjimo

Naujų laikų pragmatikoj –

Be paraščių nusibrėžimo

Gyvenimo gramatikoj.

 

Susirinkime gyvais pavidalais,
Pasikeiskime mintim ir žodžiais.
Taip dažnai gyvenimo koridoriais
Vaikštom virtę nebyliais bežodžiais.
Atsiverkime į laiko langus
Pasiėmę ir kitiems įdavę.
Ant trapios gyvenimo palangės
Pasėdėkime neparsidavę.
Susirinkime gyvais pavidalais-
Ne dažnai taip susitinka žmonės,
Išsibarstę keliuose paklydėliais,
Apdulkėję trupiniais kelionės.
Susitikime gyvais pavidalais...

nimo koridoriais
Vaikštom virtę nebyliais bežodžiais.
Atsiverkime į laiko langus
Pasiėmę ir kitiems įdavę.
Ant trapios gyvenimo palangės
Pasėdėkime neparsidavę.
Susirinkime gyvais pavidalais-
Ne dažnai taip susitinka žmonės,
Išsibarstę keliuose paklydėliais,
Apdulkėję trupiniais kelionės.
Susitikime gyvais pavidalais...

 

 

Kažkada paryžietė mergaitė
Gatvėj tiktai už dvidešimt sū,
Pasilenkusi ties pintinaite
Siūlė pirkti puokštelę žiedų.
Vėrė alkis. Į alkaną kūną
Skverbės šaltis ir dilgė lietus.
Sakom - buvo...Ir šiandien taip būna,
Tiktai čia - Lietuvoj - už centus.
Miesto aikštėj centrinėj, į kraitę
Prisiskynus žibučių melsvų,
Mažutė, išblyškus mergaitė
Siūlo kvepiančių duona žiedų.
Baugštus ir išsekęs kūnelis
Prašo duonai. O,Dieve, kur tu?
Paieškoki laukuos tarp aguonų
Paūgėjusių savo vaikų.
Paieškoki šiukšlynų puvėsiuos,
Kur gyvena vaikai ir tėvai,
Prie bažnyčių, kur ranką ištiesęs
Invalidas susmukęs, antai...
Ar matai, ar girdi, mano Dieve,
Ta mergytė miestelio centre
Tik viena iš daugybės- betėvė
Ir beteisė, ir nuolat laisva...

 

Netremti, be darbo ir be kraičio
Neturtingo kumečio vaikai,
Visas pulkas klykiančių vaikaičių -
Savojo likimo ubagai.
Kas į trasą, kas į kilpą lenda,
Kas skandina sielvartą griovy,
Kas svetur tikėjimą atranda
Arba lieka urnoj užjūry...
Tik paliegęs senas kumetukas
Savo kelio pačiame gale
Verkia svetimoj vagoj suklupęs,
Pasirėmęs lūžtančia lazda.
Knygose apstu tokių istorijų-
Visaverčiai ponai, jų dvarai...
Tik ir vėl istorija kartojasi,
Keičiasi tik dvaro kumečiai.

Ir skaudūs ir aštrūs
Gyvenimo dantys
ir koks neskalsus
Juos maitinantis samtis.
Vis ieško ir ieško
Ką gali atnešti,
Kad barškantys dantys
Galėtų įkąsti.
Kai tik išsisems
Teliūskuojantis samtis,
Gyvenimas taps
Be aistros ir bedantis.

 

Tik kibirkštėlė, o tokia svarbi,
Kad jos netekus - žemė lyg bedugnė...
Ir balansuojam perlaužtam kely
Ties šia riba - be krašto ir be dugno.
Maža liepsnelė tunelio gale
Vos bemirksėdama nušviečia kelią.
Tik kibirkštėlė, o tokia sava,
Suteikus vilčiai stebuklingą galią.

Gyvenimo kelias
Lyg pynimų juosta,
Žiūrėk - čia išbalęs,
Čia ima - pajuosta.
Tai rausta, tai blykšta,
Tai dulkėmis sėja,
Beeinant pranyksta
Ir vėl išryškėja.
Kelionėj klaidina,
Pažaidęs suranda,
Žiedais apsvaiginęs
Į rudenį brenda
Per glitų ir šaltą
Gamtos sutvėrimą,
Susupęs į skrandą
Suartą likimą.
Gyvenimo kelias
Lyg pynimų juosta -
Žiūrėk, - čia išbalęs,
Čia ima ir juosta.

 Sūkuriuoja žiedais mintys margos-
Jų net laiko ranka nepasieks
Kol diena, iš kelionės pavargus,
Savo ilgą šešėlį nudrieks.
Sūkuriuoja erdvėj pasiklydę,
Barsto žiedlapius, tarsi metus,
Žvelgia laikas į jas ir pavydi-
Šokis laisvas ir toks įstabus.

 

 

Gyvenimas į kamuolį
Susirietė ir laukia,
Iš ilgesio ir nerimo
Tik inkščia - nebešaukia.
Laukimas tuščias ir trapus
Lyg krištolinis indas,
Surinkęs saulės likučius,
Saulėlydy suspindęs.
Sublykčiojęs aštria briauna
Gal paskutinį kartą,
Laukais nubėgančiam laike
Įrašęs vieną vardą -
Netikrą, blankų, iš vilties,
Iš svetimo pasaulio...
Be išeities, be ateities,
Tik iš saviapgaulių.
Iš melo ilgesiui ir sau,
Iš trumpo užtemimo,
Kur mistikos kur kas daugiau
Nei sveiko prigimimo.
Susukus luokanom dienas,
O vakarais išskleidus,
Uždengus ilgesio vagas
Ir atidengus veidus,
Sutikus šypseną, kuriai
Norėtųsi šypsotis,
Staiga suvoki, kad vardai-
Tik mažos laiko stotys.
Nors tu savos nepriėjai-
Gyvenimo pakluonėj
Visi supainioti keliai
Visai arti - pašonėj.
Pakviesk tikėjimą ir juo
Ištieski vilčiai taką.
Gražus gyvenimo ruduo
Jau turi savo vagą.
Prašnekink ilgesį balsu,
Neatsilieps - teeina.
Pakviesk gyvenimui kartu
Nesibaigiančią dainą.
Užgydęs sielvarto žaizdas
Ir pasikvietęs vėją,
Gyvenimas tau dar atves
Likimo užtarėją.

 

 Gyvenimo kelionėje
Vėl praeitį sklaidysim,
Į kelią kviesim žmones,
Kurių seniai nėra.
Tame kely ūksmingam
Ne kartą pasiklysim -
Grąžins į jį lemtinga,
Nematoma ranka.
Kvepės laukiniais viržiais
Subrendę mūsų dienos,
Bus saldžios, lipnios naktys
Lyg išsuktas medus.
Į rudeninį lietų
Sutvinkęs prigimimas
Išbers į juodą dirvą
Bestingstančius lašus.
Gyvenimo kelionėj
Vėl praeitį sklaidysim,
Negrįš jau niekad
Žmonės, išėję iš namų,
O mes ramiai susėdę
Po atmintį braidysim
Tarsi po žalią pievą
Ieškodami savų.
Bus žalios metų varsos
Ir obuoliai sunokę
Į žemę, tarsi langą
Bekrisdami pabels,
Bus daug veržlaus bėgimo,
Nerūpestingo juoko,
Ir daug besikartojančio
Žydėjimo obels.
Gyvenimo kelionėj
Į praeitį sugrįšim,
Pavargę prisišliesim
Prie buvusių draugų,
Minutei pailsėti
Prie jų šalies prisėsim,
Ramiai padėję galvą
Ant praeities pečių.

  

 Pro langą iš mėlyno skliauto
Nežemiškas skleidžiasi kvapas,
Tarsi nuotakos nuometais sklaidos
Baltųjų akacijų šakos.
Tirštos kekės praeivį vilioja,
Linksta tiesiai į ištiestą ranką,
Apžavėję laimingos kvatoja
Ir visiems jųjų laimės užtenka.
Kvapas skverbias į kūną ir sklinda
Virpuliais lyg lengvutės plaštakės,
Įsibridę į nuodėmės indą,
Svaigsta baltos akacijų kekės.

 Kiekvieną kartą kai lietus
Smulkiais lašais į žemę teška,
Atskirdama supratimus,
Bandau tarp jų padėti tašką.
Kiekvieną kartą, kai liūtis
Į žemę savo skausmą beria,
Atskirdama supratimus,
Bandau saviems surast kertelę.
Kiekvienąkart, kai dargana
Į žemę sėja savo vaisių,
Atskirdama supratimus
Žinau- ir vėl pas juos pareisiu.
Sugrįšiu peikdama save,
Sau priekaištaudama sugrįšiu
Ir vėl, kai įsisiaus pūga
Atskirt supratimus bandysiu...

  

Berods visai nebesusišnekam,
Nors kalbam ta pačia kalba.
Du vėjai susitikę kryžkelėj
Pasuko priešinga vaga.
Abu sutrikom. Taip jau būna
Šaltais vienatvės vakarais -
Vilties namai staiga sugriūna,
Palikę sielvartą mainais.
Suskyla veidrodis ant sienos,
Suvarpęs erdvę į dalis,
Sudrėkę vakaro blakstienos
Užmerkia geliančias akis.
Ir taip ramiai ramiai, iš lėto
Tyla sugrįžta kaip kadais,
Paversdama sapnus gėlėtus
Juodai baltais ir nebyliais.

  

Mes nei vienas nenorim prarasti,

O prarandame nuolat, kasdien.

Ir ne tiktai skanesnįjį kąsnį,

Bet ir tai, kas atrodė išvien

Su mumis susilydę į laiką-

Savo sielos antruosius namus.

Jie išeina, o mes šaukiam taiką

Į išderintus savo jausmus.

Į skutus sudraskytą paguodą

Pasikviečiam, išvertę viršun

Širdyse susikaupusį gruodą,

Ir paprašom užsukti vidun,

Patikėję, kad viskas sugyja,

Ir nerimstančio laiko srovėj

Išskalavę raudonąją giją,

Mes ir vėlei kasdienėj tėkmėj.