Meldžiu, dangau,
Ne lietų siųsk,
Ne lietų.
Stiprybės man daugiau
Atsiųsk, dangau,
Kad viską išgyvenčiau,
Išmylėčiau,
Kad žmogumi išlikčiau
Pagaliau.
Mielasis,
Tu sakei -
Man tiek daug duota.
O iš tikrųjų
Nieko neturiu.
Juk tai tebuvo
Tik graži paguoda
Man, moteriai,
Tarp vėtrų keturių?
Mielasis,
Tu sakei,
Kad mano kelias
Pats reikšmingiausias
Iš visų kelių.
Bet tai tebuvo
Tik vilties plaštakė
Man, moteriai,
tarp vėtrų keturių.
Mielasis,
Pažiūrėk,
Jau mano žvaigždės
Išlijo lietumi
Iš netekčių
Ir niekuomet neties
Mėnulis tilto
Man, moteriai,
Tarp vėtrų keturių.
Todėl jau niekad
Savo rūmų menėj
Nebeieškok manęs
Tarpu svečių.
Akimirkai patapusi
Pelene,
Palieku moterim
Tarp vėtrų
keturių.
Iš savo vasaros
Kai vasara nubris rudens arimais
Pasibodėjusi plikais laukais,
Kai širdį gaubs bedvasis užtemimas,
Pasišnekėkime laiškais.
Pasišnekėkime ramiai, juk laiko marios –
Visa žiema ir polaidis po jos.
Pabūkime savų minčių karaliais
Ir pasivaikščiokim laiškuos.
Pavargusių dienų šaltam pavėsy
Nelepins saulė spinduliais kaitriais
Ir jei tuomet kitaip neišgalėsim,
Pasišnekėkime laiškais.
Į juos sudėkim šilumą ir viltį.
Kai nieko nebeliks, gyvenkim jais.
Jeigu kitaip negalime prabilti,
Šnekėkimės,
šnekėkimės
laiškais…
Nesielvartaut,
Ne guostis,
Ne verkšlent
Į žemę atėjau
Per pliką šaltį.
Ne mirti pasirengus,
O gyvent
Ir gal išpirkti
Kažkieno tai kaltę.
Todėl, prašau,
Man išmaldos
Nereikia.
Nereikia guosti,
Juo labiau gailėti.
Kol žemėj šėlsta
Aitvarai,
Kol žemėn sminga
Skausmo ietys,
Mylėk mane
Ir buvimu šalia
Apglėbki mano
Rudeninę gėlą,
O vieną kartą
Imk ir patikėk,
Jog rankose laikai
Tik trapią gėlę.
Bet tik neguosk
Ir negailėk manęs.
Aš atėjau ne mirti,
O gyventi.
Tada, kai vėjas
Draskė langines,
O žemė savo kūnu
Glaudė šaltį,
Aš atėjau ne guostis,
Ne verkšlent.
Prakalbint atėjau
Negyvą gruodą
Ir begalinės meilės
Pasisemt,
Kad nesužvarbčiau
Ant tuščių aruodų.
Palepink mane nelepintą,
Priglausk, paglostyk dažniau,
Pašnekink mane nešnekintą,
Ir aš sušilsiu greičiau
Paguoski mane nepaguostą
Savo ramia šneka,
Atjauski mane neatjaustą
Savo širdim atvira.
Suraski mane nesurastą
Ir įsileisk į save,
Supraski mane nesuprastą,
Ir aš pražysiu gėle.
Pamilki mane nemylėtą
Savo visa širdimi,
Palepink mane nelepintą,
Palepink, jeigu gali.
Ar klausysi manęs,
Jei ateisiu
Išsakyti širdies?
Ar klausysi manęs,
Ar įleisi
Dalimi paslapties?
Ar priimsi
Į savo sapną,
Jei ateisiu nakčia,
Kai gyvybės
Šaltais šešėliais
Apsigaubus delčia
Ieško mano
Šešėlio pilko,
Kad išvestų iš čia?
Ar priimsi
Į savo sapną,
Jei ateisiu nakčia?
Užklupai mane
Bevakarėjant,
Laimei ar nelaimei,
Nežinia.
Grįžtančia namo
Sena alėja
Lapkričiu
Pažliugusia žeme.
Užklupai mane
Nepasiruošusią
Kasdienybe
Dvelkiančiam
laike.
Ir negražią,
Ir nepasipuošusią,
Nelauktai
Iš pasalų,
slapčia.
Užklupai jau nieko
Nebelaukiančią.
Laimei, ar
nelaimei
Nežinia
Nuskubėjau
Miegančia alėja
Į tave
Neatsigręždama.
Nerašyk man adresu senu,
Keitės miestas, gatvė, pavardė.
Praeities paliko tiek nedaug –
Tiktai veidas, vardas ir kaltė.
Kelią aš pati pasirinkau
Tik kažkas jame labai netikra,
Net paliesti iš arčiau bijau –
Viskas taip trapu, tarsi iš stiklo.
Ir vėsa, nežmoniška vėsa
Siurbiasi į vidų lyg dėlė.
Nerašyk man adresu senu –
Keitėsi ne vien tik pavardė.
Pažaiskime savais...
Argi neskauda
Kada aplinkui
Vien tik svetimi,
Kada išlieti
Savo tylią raudą
Tik sau vienam,
Tik sau vienam gali?
Kai metai skęsta
Potvynio galybėj,
O mintys vis dar
Blaškos pašaliais,
Mes susitikę
Po skliautuotu stogu
Dar vienąkart
Pažaiskime namais.
Kai vaisių vėl nokins
Subrendę pievos,
Lietaus išglostytos
Šiltais lašais,
Atbriski pas mane
Sodriais papieviais
Nors valandėlei,
Nors pažaist savais.
Ir, kai prie slenksčio
Glausis šaltos rasos,
O židinys jau
Šilumos neskleis,
Kai be gėlių trupės
Išdžiūvę vazos,
Pabūkime savais.
Ir likime savais.
Jei ateitum į mano vakarą
Beginklis, sušalęs, apleistas,
Įkūrus senutį ugniakurą
Šilumos kambarin prileisčiau,
Kad ir vėlei širdis sualsuotų
Dieną į naktį susupus,
Kad nuo užraktų išsivaduotų
Užkeiktos tylėjimui lūpos,
Kad akys, valktis numetę,
Nei šviesos, nei tamsos nebijotų,
Kad nei tavo, nei mano metai
Mums daugiau niekada nemeluotų.
Ir kad mūsų pavargusios rankos
Surastų prieglobstį šiltą.
Jei ateitum į mano vakarą,
Gal ir jisai prabiltų.
Atsigręžk!
Medžiai meta lapus.
Ar regi,
Kaip šalna
Ruošia žiemai kelius?
Ar matai?
Lietūs pliaupia laukais,
Lietūs šnara miškais,
O tu vis spėlioji –
Ateis, neateis…
Neateis.
Jei spėliosi ilgai –
Neatleis.
Ar jauti,
Kaip širdis šaukia
Laiką vardais?
Nužydėjo ramunės,
Nuvyto lanka,
O tu vis spėlioji -
Gera, negera…
Į tave smelkias lietūs,
Tau grasina šalna,
O tavo spėlionėms
Vis dar galo nėra.
Tavo rankos,vaikine, svaigina,
Melodiją sklindant girdžiu,
O juk apsvaigau ne nuo vyno,
Tavo rankos svaigina, vaikine,
Ir aš drugeliu skrendu.
Salėj šviesos seniai užgeso,
Ištirpo žmonės aplink.
Liko tik rankos drąsios
Ir įsisiautėję dvasios.
Stipriau, stipriau apkabink.
Tavo akys man pasaką seka,
Lūpos ieško lūpų kitų,
O kol akys pasaką seka,
Mūsų kūnai tarpusavy šneka,
Ir aš drugeliu skrendu.
Iš savo vasaros
Į mano rudenį…
Ar ne keistai likimas
Kartais elgiasi,
Man siūlydamas
Tavąjį veržlumą,
O tau tiktai
Keistoką mano elgesį?
O aš jau ten buvau
Ir savo brandų vaisių
Kelionėj dalinausi
Su kitais.
Ar tu suprasi
Ir ar man atleisi
Už maldą pasilikti
Tik draugais?
Aš jau gerai žinau,
Kad metai grūdina,
Palikę randus
Ne tiktai veide.
Na kam gi tau
Į mano pilką rudenį,
Kai tavo vasara
Tokia žalia?
Neragink metų.
Jiems anksti į darganą.
Tegul dar kart likimas
Kortas išmeta.
Mes nekalti,
Kad mano metai
Nesutelpa tavuos
Ir iškrenta.
……………………….
Iš savo vasaros
Į mano rudenį…
Ar ne keistai likimas
Kartais elgiasi?…
Tu, kaip ir aš,
Elgies keistai,
Blaškais, klajoji,
Kankiniesi.
Tu, kaip ir aš
Eiles rašai.
Jose pasaulis
Dviems ir dviese.
Lyg du skaidraus
Vandens lašai,
Paslėpę laimę
Į pavėsį,
Nors ir gyvenam
Panašiai,
Bet vis skirtingose
Kertėse.
Nes tu, kaip aš –
Eiles rašai.
Blaškais, klajoji,
Kankiniesi.
Tavo jaunas,
Ištroškęs kūnas
Į mane alsuoja žeme
Ir aš sugrįžtu
Kaip žemė
Želmenim į tave.
Ir jau nežinia
Kur tavo
Ir kur mano versmė –
Žemės venomis teka
Didi gyvybės prasmė.
Žinau, kad čia tavęs nebuvo,
Nėra ir niekada nebus,
O ieškau, ieškau pasroviui
Vilties paleidus laivelius.
Gal upė plaukdama tolyn
Tave suras ir parsives,
Bet netgi Dievas gailestingas
Ne visagalis prieš sroves.
Netikros mintys,
Netikra svajonė,
Netikras net
Laukimas įkyrus.
Ir ilgesys netikras,
Ir buvimas
Ir visa tai
Su tavimi perpus.
Nes gi ir tau
Gyvenimas diktuoja
Netikrą laišką
Netikriems draugams.
Netikras laikas
Nuolatos meluoja
Ir netikriems
Vėl paklusti jausmams.
Ir visgi, jei išliko
Kažkas tikra,
Tame beprotiškame
Buvime
Mes, perėję
Gyvenimo mokyklą,
Netikrumu
Apgavome save.
Kur bastaisi, mano kapitone,
Argi ligi šiol nepavargai,
Neprailgo vieniša kelionė?
Kur buvai, bastūne kapitone,
Kad manęs lig šiol nesuradai?
Tavo jūrose jau audros tyla,
Vėjai gręžiasi kryptim kita.
Grįžk namo, bastūne kapitone,
Tesibaigia vieniša kelionė.
Aš
pabūsiu tavo sekluma
Aš karščiuoju tavim.
Kliedesys vis ryškėja
Į naktį.
Nors esi, nors šalia,
Bet ta stingdanti
Baimė netekti,
Pasivertus liga,
Ar šešėliu virtusia
Nuojauta,
Man jau perša baudas
Ir netikusią savo
Užuojautą.
Tas kažkas
Mane nuolat
Vis stebi,
Vis laukia
Ir žeidžia.
Tas kažkas,
Užvaldęs liga,
Be tavęs gyvent
Nebeleidžia.
Nors esi, nors šalia,
Bet ta stingdanti
Baimė netekti,
O diena vis anksčiau
Ir anksčiau
Pasitinka
Karščiuojančią naktį.
Nebijoki, nevogsiu
Dienų, nei naktų.
Pasiimsiu tik tas,
Kurias pats dovanosi.
Nesvarbu, kiek jų bus,
Jau dabar nesvarbu.
Už kiekvieną iš jų
Aš likimui dėkosiu
Ir nekeiksiu aš jo,
Kad vieni trupiniai
Išsižarstė po mano
Vienišą stalą.
Pripratau jau seniai –
Atėjai, išėjai…
Tiktai tų trupinių
Kažkodėl nenuvalo
Toji mano sparnuoto
Likimo ranka –
Kartais man per sunki,
Kartais man per lengva.
Seklios viltys
Aš, kaip ir tu,
Tikiu, kad mūsų laikas
Mums dar atseikės
Savo dalį.
Tik kartais gal
Kantrybės pritrūkstu,
Kai pas kitus
Jis nulekia pro šalį
Man, kaip ir tau,
Palikęs tuščią lauką.
Jame kol kas boluoja
Viltys seklios
Ir mes darkart
Išvaikščioję gatves,
Nenorim patikėti,
Kad jos aklos.
Aš, kaip ir tu
Dar laukiu mūsų meto.
Pavargusi, išsekusi,
Bet laukiu,
O rudenys lapus
Vis drasko, meta
Ir vis giliau šalčiu
Kvėpuoja laukas.
O mūsų viltys,
Mūsų seklios viltys
Lediniu patalu
Save užkloję,
Tikėjimui tave,
Kaip ir mane,
Jau tūkstantąjį
Kartą paaukoja.
Aš laukiu tavęs
Kada šypsos dangus,
Aš laukiu tavęs,
Kada debesys verkia.
Aš laukiu tavęs,
Kada žvaigždės aukštai
Vakarą vėlų akis pramerkia.
Aš laukiu tavęs,
Kai atbunda laukai,
Laukiu tavęs,
Kada ižas išplaukia,
Kai sirpsta avietės,
Kai šneka miškai
Aš laukiu tavęs,
Kai kitur nebelaukia.
Aš laukiu tavęs,
Kai obelys svyra
Nuo vaisių gausybės,
Nuo metų naštos.
Išsiskyrimo gėlą patyrus
Laukiu nuo rytmečio
Lig sutemos.
Aš laukiu tavęs
Ramaus ir pikto,
Aš laukiu tavęs
Ir stipraus, ir pavargusio.
Aš laukiu tavęs
Visur, visados
Laukiu sugrįžtant
Ar sveiko, ar sergančio.
Aš laukiu tavęs
Nuo klajonių išsekusio,
Aš laukiu tavęs
Ir švintant, ir temstant.
Laukiu tavęs,
Nors sidabro plaukais
Pasidabinom abu
Besenstant.
Aš laukiu tavęs
Sekundę kiekvieną,
Džiaugsme ir vilty
Aš laukiu tavęs.
Dieną ir naktį,
naktį ir dieną
Laukiu ir lauksiu,
Kol mirtis išsives.
Žodžiai,
Tik žodžiai,
Ir tie jau išblėsę,
Praradę tikrumą,
Netekę prasmės,
Maudžia įkyriai,
Tvinksi nuobodžiai.
Žodžiai,
Tik žodžiai
Iš praeities…
Nesielvartauju.
Dar neskauda.
Dar širdyje
Neištuštėjo.
Dar tvenkias
Debesys į audrą,
O viltys dar
Nesutrupėję.
Čia viskas dar tik,
Dar tik vėsta,
Dar pelenai
Neišbarstyti.
Kažkas dar bando
Prisiliesti,
Kažkas dar bando
Pasivyti.
………………….
Nesielvartauju.
Dar neskauda.
Dar širdyje
Neištuštėjo.
Dar tvenkias
Debesys į audrą
Ir viltys dar
Nesutrupėję…
Einu ir einu,
O kely vien tik slenksčiai.
Jie vis auga, platėja
Ir galo nėra.
Kažkur dega ugnis,
Kažkur stūgauja vėjai,
O čia amžinu įšalu
Siela nėščia.
Ir taip nesulaikomai
Veržiasi ašara.
Nudeginus skruostą
Nuslysta žemyn,
Staiga suledėjusi
Krinta į pašalą
Ir skaudančiu aidu
Įstringa širdin.
Einu ir einu,
O čia vėjai, čia šąla.
Čia naktis, ne naktis
Ir diena, ne diena.
Ten toliau žydi gėlės,
Ten toliau geria kavą,
Tik manęs ten nėra
Niekada, niekada.
Lyg ir nieko
Šiandieną netrūksta.
Netgi vėjas
Ne toks atšiaurus.
Palengva visi
Potvyniai slūgsta,
O juk rodės -
Jiems galo nebus.
Bet man reikia
Dar vieno tvano,
Ir vėjo reikia
Drąsaus,
Ir dar – širdy
Uragano,
Ir tų rankų,
Kurios apsiaus.
Sugrįžau.
Net pati nežinau,
Kur klajojau
Ir kiek nebuvau,
Ką buvau
Sutikus kely,
Gal pažįstamų
Nepažinau?
Nesaldu
Tikriausiai tenai,
Jeigu aš
Parėjau namo.
Gal ieškojau
Per daug ilgai,
O gal ieškojau
Ne to, ką lengvai
Galėjau surast?
Nežinau,
Nežinau,
Nežinau.
Niekada
Netikėjai manim,
Netikėjai,
Bet aš sugrįžau.
Sužavėta, pakerėta
Ir kalta, ir nekalta,
Negaliu nesidrovėti
Tavo žvilgsnio liečiama.
Negaliu širdies išduoti –
Laimė pernelyg trapi,
Kad galėčiau ją aukoti.
Tegul lieka paslapty
Lyg regėjimas, lyg sapnas,
Lygu pasaka gera,
Lyg paklydusi svajonė
Su labai gražia pradžia.
Pakerėta, sužavėta
Aš nešioju širdyje
Visą tai, kas joj sudėta
Neišbarsčius pakely
Kažkada lytėtos laimės,
Pirmo jausmo trupinių,
Nenusakomos palaimos,
Skęstant gelmėje akių.
Ir to šilto, gero žodžio,
Lydimo prasmės gilios.
Tai, kas širdyje sudėta,
Amžinai ir visados.
Pakerėta, sužavėta
Negaliu naujam kely
Nei išteisint, nei nuteisti
Praeities ateitimi.
Suskilęs veidrodis. Dangus suskilęs
Ir aš. beskylanti perpus.
Nesutrupėję liko
durys tylios,
Pagrobę laimės ir vilties metus.
Bandau dėliot šukelę prie šukelės,
Bandau ką nors surinkt iš to, kas liko.
Bet čia jau nebe tos pelenės kelias,
Kuriai taip greit batelis atitiko.
Ir jau visai ne tie prabėgę metai,
Rytai, nebenešantys pažadų.
Nustoję suktis girgžda laimės ratai
Prie šukėmis pažirusių vilčių.
Įsiropštė vidun
Šeštadienio dvasia
Ir stumia lauk
Sekmadieninę prigimtį.
Su josios brutalia jėga
Aš negaliu savęs sulyginti.
Įsiropštė vidun. Ir ką gi -
Šeštadienį negyvenu,
Tik saugau ją,
Kaip saugo vagį,
Kad neišneštų iš namų
Taip laukiamą
Sekmadienio artėjimą
Ir kažkuriam
Kamputyje širdies
Paslėptą meilę, viltį
Ir tikėjimą,
Ir dalį išgalvotos
Paslapties.
Įsiropštė vidun. Ir ką gi –
Šeštadienį
negyvenu,
Tik saugau ją,
Kaip saugo vagį,
Kad nepaspruktų
Iš namų.
Pasiilgau vakaro –
Jaukaus, ramaus ir šilto,
Ir žvakių liepsnomis nušviesto
Bejungiančio mūs sielas tilto,
Kurį dažnai apeidavom
Kitus kelius kituos kraštuos suradę,
Ir džiaugdavomės lyg vaikai,
Kas kartą properšas aklai užadę.
Šilkinio žvilgsnio, artumo rankų
Ir to tylėjimo svaiginančio
Be galo pasiilgau.
Kasdien sunkiau linguoja vėjy
Pakelėje išstypę
smilgos.
Pasiilgau vakaro -
Jaukaus, ramaus ir šilto -
Ir aukuro iš neramių svajonių
Ir neišblėsusios ugnies supilto.
Nepavėluoto lūkesčio,
Neišbarstytų sutemų,
Nesuvilioto laiko pasiilgau,
Neišsakytų žodžių, minčių neištartų
Ir praeities šešėlio ilgo,
ilgo …
Aš pasiilgau vakaro.
Neužmiegu, nors jau gili naktis.
Kava užmigt neleidžia.
Pro langą skaisčiai šviečia pilnatis,
Šešėliais žaidžia.
Lyg kino juosta sukas mintyse
Seni vaizdai praėję,
O labirintų painiame rašte –
Viliokė fėja.
Einu, klystu ir kelio nerandu,
Nakties šešėliai žaidžia.
Išvesk greičiau į rytmetinę šviesą –
Kava užmigt neleidžia.
Jau išsakyta viskas.
Žodžiai stingsta,
Kelionėje atgal
Net ašarų nėra.
Tiktai suvirpa
Išdavikai pirštai
Ties atsisveikinimui
Ištiesta ranka.
Jau išsakyta viskas.
Nebereikia
Nei apsimesti,
Nei darkart išduot.
Jau nebereikia
Akyse paguodos
Lig pamišimo
Naktimis ieškot.
Bevelija į tuštumą
Įžengti,
O ten jau gal kaip nors
Lengviau iškęst.
Dabar svarbu,
Kad išdavikai pirštai
Atgal manęs
Neverstų atsigręžt.
Aš jau nebe ta. Praėjęs laikas
Paliko manyje savas pėdas.
Gal kartais tik verkiu, kaip mažas vaikas,
Gailiuos ir vėl darau naujas klaidas.
Rečiau jau skauda, kai mane sužeidžia,
Pačios dažniau įskaudinti kiti.
Anksčiau man nepatikdavo dviveidžiai,
Dabar į juos darausi panaši.
Meluot išmokau,netikėt išmokau.
Apgaut mane jau darosi sunku.
Tampu beširde, netikra, gruboka,
Atrodo, kad ne savimi tampu.
Jausmais žaidžiu.Tai atstumiu,
tai traukiu
Mylėt nemoku. Meilė užmušta
Kažkur seniai. Aš nieko nebelaukiu.
Praėjo laikas.Aš jau nebe ta.
Ko reikia moteriai,
Pietus į stalą nešančiai,
Ko reikia moteriai
Po rūpesčio dienos,
Ko reikia moteriai
Nuo kasdienos pavargusiai?
Nedaug. Šiek tiek švelnumo,
Meilės, šilumos.
Kad apkabintų,
Kad švelniai paguostų,
Kad nuramintų
Verkiančią nakčia.
Priglaustų retkarčiais
Prie savo skruosto,
Nevienadiene būtų atrama.
Žiemos metu atneštų
Šiltą vasarą,
Viduvasarį virstų šaltiniu.
Skausme sava ranka
Nubrauktų ašarą
Ir pasitiktų rudenį kartu.
……………………………..
Ar daug?
Kokie menki šitie troškimai…
Plikas laukas ilgesiu klykia,
Styro ražienos pašiurpę,
O laikas, bejausmis laikas
Gyvenimą verčia dulkėm.
Sužaižaruoja plynė
Saulės laidos užlieta
Ir žinai, kad atėjo laikas
Naujam derliui ruošti vietą.
Sutviska lietaus karoliai
Ir suvirpėję dingsta,
O metai, išvargę metai,
Atgal į žemę sulinksta.
Aš neskubu įeit.
Bandau stabdyti laiką,
Skaičiuoti ligi
šimto –
O gal atidarys?
Lig skausmo pavargau,
Be galo nusibodo
Pasaulį nuo savęs
Atskirti durimis.
Ten tuštuma klaiki,
Tenai sparnus išskėtus
Pamišėlė vienatvė,
Belaukianti manęs.
Kasdien vilty sustingstu
Prie durų užkerėta –
Gal kas pravers duris,
Į vidų įsives…
Ant stalo taurės, žvakė
Ir prieblanda raminanti,
Melodija švelni,
Kvapni juoda kava.
Ir pasitrauks vienatvė
Sparnus liepsnoj apsvilusi,
Ir apsivilks drabužiais
Begėdė tuštuma.
.
Aš neskubu įeit
Aš tyčia raktą pamečiau.
Ką palikau išėjus
Nenoriu prisimint.
Lig skausmo pavargau,
Be galo nusibodo
Kasdien vidun įėjus
Duris užsirakint.
Einu gatve, o gatvė juokias
Staiga pražydusia diena.
Linguoja gluosnis susituokęs
Su savo laimės mergina.
Nustriksi žiogas su žiogiene
Į povestuvinius namus.
Vieni po du, kiti po vieną,
Kas kaip išmano, gerbia dieną
Ir jos linkėjimus visus,
Einu gatve, o gatvė džiaugias
Staiga pražydusia diena.
Žiūriu – sūnus visai suaugęs,
Parankėj mergina jauna…
Visi po du, po du.Po vieną
Aš nieko nebesutikau.
Pasveikinti gražuolę dieną
Geriau po du, negu po vieną,
Bet kas gi kaltas pagaliau?
Einu gatve, o gatvė šiepias
Aplink visi po du, po du,
Bet kas gi kaltas, kad lig šiolei
Poros
sau rasti
Sumigo vasaros laukuos
Vilties plaštakės,
O prieš mane ir vėl tos pačios
Laukimo akys
O prieš mane ir vėl tas pats
Ruduo pavargęs.
Nukorė galvą prieklėty
Atšipęs dalgis,
Susmigę daržinėj į šieną
Užmigo šakės,
O prieš mane ir vėl tos pačios
Laukimo akys.
Kliedesys ir rūkas,
Vėjo apsuptis,
Varvantis perukas,
Verkianti naktis.
Pasislėpę akys
Veda užmarštin,
Prislopintas juokas
Veržiasi pirmyn.
Išnaudotas laikas
Gęsta palengva.
Įsismelkęs tvaikas
Gąsdina žeme.
Gyvenimas dosnus.
Kiekvieną dieną
Jis mums atseikėja
Ne vien metus.
Skausme dažniau
Palikdamas po vieną,
Į šventę sukviečia
Ne vien draugus.
Gyvenimas dosnus.
Visiems pabarsto
Ir laimės, ir nelaimės
Trupinių.
Tik tie antrieji
Daug greičiau apkarsta,
O laimė - tai juk tai,
Kas neskalsu.
Gyvenimas dosnus.
Dalina laiką
Ne kiekvienam po lygiai,
Bet visiems
Jis galimybę
Būt žmogum suteikia
Netgi į žmones
Ir nepanašiems.
…………………………..
Gyvenimas dosnus.
Ar žinai, kada kvepia namais?
Kai mėnulis vaikšto stogais,
O sutemos kloja kelią
Ant stalo mažoj pirkelėj
Duona gardžia pakvimpa.
Prie stalo šeima susirinkus
Laužia Kūčių
plotkelę.
Tik šunys loja į kelią
Ir nesugrįžtančių laukia.
O jų vis daugiau palaukėj
Kauburėliuos, žymėtuos kryžiais.
Pats brangiausias tas, kur negrįžęs.
Vilties žiburėlis sklando –
Gal tiktai kelio
neranda?
Gal dar pareis užtrukęs
Tavo, Motin, sūnus
padūkęs.
……………………………………..
Kol pirkioj žybsės žiburėlis,
Prie stalo sėdės ir vėlės.
Kol mėnulis vaikščios stogais,
Mums nuolat kvepės namais.
Jų jau daug išėjo ir negrįžo –
Mylimų, brangių ir laukiamų.
Pasiliko nuvarvėję kryžiai
Netekties paženklinti krauju.
Kauburėliuose pravirkę žvakės
Susilieja vientisa rauda.
Žvakių šviesomis nušvietę taką,
Jau išėję grįžta paslapčia
Į namus, į sielą ir į širdį,
Įsiterpia į tuščias vietas.
Nežinia, ar jie tikrai mus girdi,
Bet juk juos taip
aiškiai girdim mes.
Gyvenimas iš metų,
O metai iš akimirkų.
Mus veža laiko ratai
Pašėlusiu greičiu.
Naktis akis užmerkia,
Diena į darbą veda,
O viens kitam tespėjam
Pažerti trupinių.
Bet kartais vėlų vakarą
Arba ankstyvą rytą
Aš patikiu tik Dievui,
Ko tau nepasakiau.
Mes daug drauge ieškojom
Ir dar daugiau suradom,
Nors ir nebuvo lengva,
Bet aš nepavargau.
Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčio ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valingi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsniai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal?…
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis…
………………………………………….
.
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena
jų viltis.
Prabėgę metai ir namai nutolę
Per rūpesčius savus ir per savus vaikus
Tik Tavo akys metuose išlieka
Primindamos
kelionę į namus.
Į gyvenimo juostą įpynusi dainą,
Įpynus jaunystę ir šypseną šviesią
Niekada neliūdėk, kad gyvenimas eina.
Dar ir laimė, ir meilė kelius tebetiesia.
Klausykim širdies ir tikėkim širdim.
Tik ji šiandien neparduota išlieka,
Tik jos dėka mes
gyvenam viltim
Netgi tada, kai vilties nebelieka.
Gyvenkim širdim ir būkim kiti –
Viską, o viską širdim išjauskim.
Būkim vieni kitiems geresni,
Dažniau paguoskim, dažniau priglauskim.
Tu man viena. Šiandien ir visados.
Žinau, kad Tu esi, ir man užtenka.
Nors ir neglostai vakarais galvos,
Nors nejuntu švelnumo Tavo rankų
Žinau, esi. Skausme ir bėdoje
Aš mintyse ant kelių galvą Tau padėsiu.
Ak, kaip sunku, kada esi viena,
Leisk nors svajonėse pabūti dviese.
O,Mama. Aš užaugau taip seniai
Ir taip seniai jau nebe tavo vaikas.
Man kartais regisi,kad amžinai
Išskyrė mus gyvenimas ir laikas
Sunku man, Mama. Be Tavęs sunku.
Gyvenimas man laimės nenupynė.
Aš noriu būti guodžiamu vaiku
Ir stipriai prisiglausti prie krūtinės.
Leisk man prie kojų Tavo išsiverkt.
Gal palengvės. Supraski ir atleisk.
Ir aš jau, Mama, pradedu pavargt,
Pamilk mane ir , jei gali, neteisk.
Tu man viena. Šiandien ir visados.
Žinau, kad Tu esi, ir man užtenka.
Leisk prisiliesti prie Tavos kaktos
Ir pabučiuoti Tavo švelnią
Tėve,
Skleisk šilumą, kaip skleidęs,
Gerumą spinduliuok.
Kitiems kaltes atleidęs
Savųjų neskaičiuok.
Lyg spindulys giedros dienos,
Lyg šiluma namų
Mums būki mūsų ateitim
Ir mūsų likimu.
Gyvenimo klaidžiuos keliuos
Tavų akių reikės,
Į mūsų virpančius žingsnius
Įlieki išminties.
Į mūsų nerimo dienas
Ateiki su viltim.
Į anūkėlių ateitį
Prabilki praeitim.
Iš ten, iš amžių glūdumos,
Ir iš savų šaknų
Išliki mūsų
ateitim
Ir mūsų likimu.
Svirply neklaužada,
Melodiją, kurią tąnakt svirpei,
Šią vasarą kitoms
jau suokia,
Tik - jaunesni svirpliai.
Sumerkęs gluosnis ežeran
Nusvirusias kasas,
Kiekvieną vakarą išklauso
Pažįstamas gaidas.
O meldai gūžčioja pečiais –
Kas gi žlugtas velės?
Neliks mergų paežery,
Svirpliais jei patikės.
Kokios trumpos naktys biržely
Koks jaukus ir šiltas lietus.
Nebaisus nei miško takelis,
Nei naktinis svirplys nebaisus.
Noris viską ranka paliesti,
Išsilieti birželio nakty,
Vasaros šventas stebuklas
Apžavėjo savo glėby.
Ir žybsi, žybsi švieselės
Jonvabaliukų kaimenės,
Kai paparčio žiedo ieškoti
Išeina Jonai ir Janės
Kokios gražios naktys biržely
Ir koks rytas aušta vaiskus.
Vaidilučių vainikai plaukia
Išdabinę upės
kelius.
Paparčio žiedas jau surastas
Kažkam galbūt laimę atneš,
O birželio naktys neramios
Dar ne vieną iš proto išves.
Išskleistais sparnais
Per žemę
Vasarą praskris
Jos aštrus
Jazminų kvapas
Belsis į duris.
Lubinai, žvakes
Uždegę,
Naktimis budės
Ir suplėšę
Gelmę juodą,
Aušrą šokti kvies.
Ir kaskart
Liūdnesnės akys –
Vis daugiau
Nakties.
Išskėstais sparnais
Per žemę
Vasara praskries.
Aš nepataikausiu. Ne gražuolė.
Nors graži. Savotiškai graži.
Gal todėl, kad nė į
jokią kitą
Tu visai, visai nepanaši.
Ne gimta. Bet vėlgi – mano sūnui
Gimtine išliksi amžinai.
Gal todėl su tavimi suaugau,
Gal todėl tu manimi tapai.
Vakare žiburiuose paskendus
Išsilieji vientisa šviesa
Ir paslėpusi nelaimės randus
Nuteki ramia Neries vaga.
O kada trumpiausią metų naktį
Tavo vardą švenčia
Lietuva
Aš ir vėl skubu Tave pasveikint
Mano mažas mieste, JONAVA.
Kaimo peizažas
Kvepia šienu. Skalbiniai pradžiūvę
Skleidžia meldų, ajerų kvapus.
Dūzgia bitės į laukus pabirę,
Kvepia žiedlapių saldus medus.
Tiek kvapų aplinkui. Aromatas
Vasaros sunokusios pilnai.
Ties kiekviena gryčia sustatyti
Saulėj džiūsta šieno žaiginiai.
Krykščia ežere vaikai pažirę,
Taškosi vandenyje žuvis,
Gluosnio šakos vandenin nusvirę,
Ant lieptelio bestovįs žvejys.
Bulvių laukas žydintis nemažas,
Vasarojus plaukiantis antai.
Toks štai mano tėviškės peizažas,
Jeigu
jį mintyse nutapai.
Abipus vieškelio javai jau plaukia,
Senos sodybos vietoj likęs uosis.
Jis daug ką mena, ir galybę metų
Praeinantiems pro šalį verks ir guosis.
Mažai jau vieškelių tokių belikę –
Lietuviškų, dulkėtų ir tikrų.
Užtat kiek medžių vienišų paliko
Ten, kur žymės nebėr net pamatų.
Einu į ten, kur dar tvirta sodyba,
Kur bitės dūzgia, kur saldus medus,
Kur praeitis manoji pasilikus,
Kur vasarai aš atvežu vaikus.
Kur senas tėvas savo bandą gano,
Mamos daržely žydi jazminai,
Kur šiandien dar abu gražiai gyvena,
Savi dar medžiai ir savi laukai.
Čia kiemas savas. Ežero bangelė.
Tik čia pavargus pailsėt galiu.
Tiktai kodėl aš taip retai šį kelią
Prisimenu ir dar rečiau grįžtu?
Ir netikri atrodo sentimentai
Senoj sodybvietėj prie medžių paliktų.
Kaip reik išmokt dabartimi gyventi,
Kad neskaudėtų praeities žaizdų?
Abipus vieškelio javai jau plaukia
Ir aš juo pas senus tėvus grįžtu
Metus nebuvus.Na, o jie vis laukia
Nenusisekusių gyvenimui vaikų.
O lietau, taip lauktas,
O, lietau.
Be tavęs aš vos neuždusau.
Tik šiandien sulaukus pagaliau
Tyro oro gurkšnį nurijau.
O, lietau.
Tu išmaudyki mane savy,
Atgaivink, kaip medį, jei gali.
Tavo vasaros lašai šilti
Man gyvybę sugražins. Tiki?
O, lietau.
Aš taip dėkinga tau.
Kodėl
gyvenime taip būna,
Kad tas,
kuris neturi nieko,
Su savo mintimis
ir su siela
Švarus lyg
mažas kūdikis išlieka?
Ir niekada nesutikau
žmogaus
Lengvai
gyvenančio ir doro.
Matyt, taip surėdyta
iš dangaus
Neatsiklausiant
mūsų noro.
Saulė išdegino lauką,
Net peršti pavargę grumstai.
Man jos, kaip žemei – per daug,
Man jos, kaip žmogui – mažai.
Į sudžiūvusią žemę pritvinkę
Krenta ir krenta lašai.
Man jų, kaip žmogui – per daug,
Man jų, kaip žemei – mažai.
Išdraikytos, išduotos, išniekintos
Mintys neramios
Krinta lyg sėklos bevaisės
Į sudžiūvusią žemę.
Krisdamos šnibždasi, barasi,
Keikia sėjėją,
Kol pamažu numiršta,
Sudygti nespėję.
O kaip dažnai mes dangstėmės ir klydom
Pakeitę veidus, svetimu vardu.
Visus drauge labai gerai matydami
Nepastebėdavom vieni kitų.
O kaip dažnai mes buvom prašalaičiais
Ir svetimų, ir artimų žmonių.
Lyg aritmetikoj gyvenom skaičiais
Ir slėpėmės už durų be stiklų.
Mes buvome tokie. Tokie ir likom,
O keičiasi tik metai ir būtis.
Pardavinėjame už
trisdešimt skatikų
Vieni kitus. Ir tai ne paslaptis.
Apsimetam, kad nieko neįvyko,
Kad viską nulėmė dangaus ranka,
Pardavinėdami už
trisdešimt skatikų
Netgi ir tuos, kurie yra šalia.
Mes esame tokie, kaip esam,
Ir nesvarbu, kieno gyvename vardu.
Kiekvienas savo kryžių žemėj nešam,
Tik taip dažnai
ant svetimų pečių.
Kol šiandien
Drauge dar esame,
Regis, visur
Suspėsime.
Dar ne dabar,
Ne laikas –
Ir vėl pro šalį
Skubėsime.
Rytoj, o gal
Po savaitės…
Ir staiga
Vieno neliko.
Štai ir atėjo
Laikas…
Kas su mumis
Atsitiko?
Nematom, negirdim,
Nejaučiam.
Vis skubam
Laiką aplenkti
Ir sminga į širdį
Vinys,
Kuriais užkala
Karsto dangtį.
O, laike! Tu viską užgydai,
Palieka neskaudūs randai.
Ką vakar netyčia pametei,
Šiandieną, žiūrėk, radai.
Viskas nusėda dulkėm,
Valai jas ar nevalai.
Tik laikui žaizdas užgydžius,
Palieka randų keliai.
Žmogui reikia žmogaus,
Kad galėtum suprasti
Kur eini, ką darai, kas esi,
Kad save savyje
sugebėtum atrasti,
Kad neklaidžiotum vienas nakty.
Žmogui reikia žmogaus,
Kad pajusti galėtum
Jog kažkam reikalingas esi,
Kad globotum, kad sergėtum
Ir kad mylėtum,
Kad brandintum gerumą širdy.
Tegul nutrūksta liūdesio gija.
Skausme užgimę metai teišdyla.
Pasveikink naują dieną su aušra,
Pagerbk virš upės patekančią tylą.
Palaimink vėją, mišką ir laukus,
Prikelk iš po žiemos šalpusnio žiedą,
Pakvieski savo priešus ir draugus –
Tegul prie bendro stalo atsisėda.
Užteks liūdėt. Tegul sužydi vėl,
O tie žiedai tegul vaisingi esti.
Išeiki į gyvenimo
audras
Kitiems ir sau gyvenimo pratęsti.
Kas jau ėjo, nuėjo į praeitį,
Ir skausmai, ir jaunystės svajonės.
Visko buvo, nes visko reikėjo.
Tenekyla šiandien abejonės –
Gal ne taip, gal geriau būt galėjo –
Netiesa.
Netiesa.
Netiesa.
Buvo tai, kas būt privalėjo –
Ir aušra, ir vakarė žara.
Visko buvo, ir viskas išliko -
Ir svajonės, ir laimės troškimas,
Ir širdis, tarsi dvidešimtmetė,
Ir žvilgsny jaunystės dvelkimas.
Ji ne viešnia namuos.
Ji jau sava.
Įėjo palengva, nedrąsiai.
Šiandien jos pilna
Jau visuos kampuos,
Vargu ar laisvą
Vietą besurasi
Prie jos, berods, ir aš
Jau įpratau.
Ištikimai palydi
Ir sutinka.
Ar reikia sielvartauti
Pagaliau,
Kad kartais su mumis
Taip atsitinka?
Ji ne viešnia namuos.
Čia svečias aš.
Džiaugiuos suradus
Šeimininkę savo.
Ji išklausys,
Tik niekada neguos –
Ne ji kalta,
Kad laimė iškeliavo.
Tai kas, kad būna šalta
Kambary,
Ji juk pati nesugeba
Sušilti.
Net ir prie jos
Per laiką pripranti,
Netgi prie to,
Kad ji tokia beširdė.
VIENATVĖ
Visi mes savotiškai teisūs.
Šioj žemėj daugybė kelių.
Vienų nelaimingos dienos
Kitiems pavirsta džiaugsmu.
Vyras šeimą palieka.
Blaškosi jo moteris,
O kitai, jo
sulaukus,
Šoka iš laimės širdis.
Klinikoj silpnas ligonis
Donoro laukia širdies,
Bet juk kad jis išgyventų,
Reikia kito mirties.
Randa berniūkštis skatiką
Skepetoj dieną turgaus,
O jį pametus senutė
Ašarom veidą praus.
Visi mes savotiškai teisūs.
Šioj žemėj daugybė tiesų.
Paeiliui tenka džiaugtis ir verkti –
Gyvenimas eina ratu.
Pakalbėkim visai atvirai.
Sakai – vienatvė svaigina.
Neblaško neramūs sapnai,
Tuštuma nė kiek nebaugina.
Negaliu tavim patikėt.
Paskutiniam svečiui išėjus
Lieka tuščias ne tik kambarys,
Širdis taip pat ištuštėja.
Negaliu patikėti tavim,
Kad tau niekad nebūna šalta.
Tad kodėl gi giliam vakare,
Įsisupus į seną paltą
Vis kartoji, aklai kartoji
“Man ramu, man šilta ir gera”,
O akyse neviltis su vilties
Spinduliais žaidžia karą.
Negaliu tavim patikėt.
Tą šventinį vakarą trapų
Tu buvai lyg nulūžus gėlė
Su vytimo žymėm ant lapų.
Bet ir tu negali patikėt
Tuo, kas visą laiką skaudėjo.
Atvirai atėjai pakalbėt,
Tik atvirai neišėjo.
Trapi lyg rūkas iš toli atplaukęs,
Nesikartojanti, šventa ir laukiama.
Aš taip ilgai ir atkakliai ieškojau
Atgal sugrįžti kelio į tave.
Ir kartą sugrįžau. Tie patys vėjai,
Tas pats dangus. Net saulė ta pati.
Tik praeitis negrįžo. Neatėjo.
Ji taip ir liko palikta kely.
Pavirtus svajone toliau gyvena,
Tai priartėdama, tai vėl nutoldama,
Nors primiršta, bet ima – surusena,
Tada jau stipriai skauda liečiama.
Bėgame, skubame, eilėse mūsų pilna,
Pilna darbe ir namuos.
Pykstame, baramės, mylim ir kenčiam
Moterys mano kartos.
Esame gražios ir esame švelnios
Tik dažnai vyrai, deja,
Žmonose savo įžvelgia
velnius
Ir angelus svetimose.
O juk mes visos esam panašios,
Visos auginam vaikus,
O namuose vyrai užleidžia
Laikyt jau visus kampus.
Esame tvirtos ir skausmui, ir gėlai,
Tegul vyrai už mus dejuos.
Skubam vaikais ir krepšiais apkibę
Moterys mano kartos.
Ateikime. Ateikime visi
Ir kelias tenebūna
Skaudžiai ilgas.
Ateikime. Ateikime visi,
Kaip ligi šiol
Viens kito išsiilgę.
Sugrįžkime. Sugrįžkime į čia,
Kur netgi sienos
Mūsų esmę mena.
Sugrįžkime. Sugrįžkime į čia,
Kur visada išliksim
Nepasenę.
Sueikime. Sueikime greičiau
Į savo nepamirštamąją
Pradžią.
Sueikime. Sueikime greičiau,
Kol neprasmegome
Į gelmę skradžią.
Sugrįžkime.
Sugrįžkime į čia…
Jau
spalis.
Dar
ne šlapias
Tik
glitėjantis.
Dienos
taip
Begaliniai
maža
Ir
jos toks trumpalaikis
Sušvytėjimas.
Tai
lyg kasdien
Aplankantis
miražas.
Dangus
lyg rėtis
Žvaigždėmis
nusėtas
Sidabro
tiltą
Jūroje
nutiesia,
O
rūsčios bangos
Smėlio
krantą plaka,
Gauruotą
ranką
Į
mane ištiesę.
Tokia
štai sidabrinė
Spalio
pasaka
Nakčia
atvedusi
Mane
prie jūros
Ir
nežinia, ar patekau
Į
savo krantą,
Ir
nežinia, ar man
Šios
bangos gūra.
Aš
nieko nežinau,
Ir
ji nežino,
Kodėl
šią vėsią
Ir žvaigždėtą
naktį
Aš
sumaniau pas ją,
Lyg
gerą draugą,
Su
begaliniu ilgesiu
Atkakti.
Ji,
kaip ir aš –
Šalta
ir užsisklendus -
Pakalbinta
Man
nieko neatsakė.
Didinga
savo
Šėlstančioj
vienatvėj,
O aš
baigiu sutirpt
Joje
lyg žvakė.
Negailėki
šiltesnio rudens,
Mano
Laike,
Nedraskyk
mano metų,
Neplėšyk
širdies.
Ten
ir taip reikalai
Be
tvarkos išsidraikę,
Ten
seniai negerai,
Ten
seniai negerai.
Patikėsiu
save
Tavo
rūpesčiui, laike.
Sutvarkyk
mano dieną,
Sudegink
naktis
Ir
sulopyki viltį
Nuo
metų palaikę
Ir, prašau, ir meldžiu,
Išvalyki
mintis
Nuo
pilkų netekties pelenų
Vienvaldystės,
Nuo
laukimo besočio,
Kaltos
praeities,
Nuo
tuščių pažadų
Ir
eilinės kvailystės,
Iškentėtos
dienos,
Išgedėtos
nakties.
………………………….
Negailėki
šiltesnio rudens,
Mano
Laike.
Šioj
žemėj jau seniai
takus išmyniau.
Vienų
šiandien nė pėdsako
nelikę,
Užpustė juos
negailestingas laikas,
Žole
užžėlė akmenys nuplikę.
Jais
eidama klupau, griuvau
ir kėliaus,
Žaizdas
išsilaižydavau pati.
Lyg
uogas ašaras rinkau
į saują,
O
bučinius nešiojausi širdy.
Ir
šiandien, atsigręžusi prieš
vėją,
Baugiu
žingsniu link kryžkelės
žengiu.
Anksčiau
aš pasirinkti nemokėjau,
Dabar
jau pasirinkti negaliu.
Šio
žemėj daug kreivų
takų išmyniau.
Gerai,
kad laikas juos
žole užklojo,
Einu
pirmyn, o taip sugrįžti noris
Ir
susitikt jaunystę basakoję.
Kažin
ar reikia
Pėdsako
gilaus,
Jei
nieks neklaus
Ir
nieks neatgailaus.
Mano mažas žmogau,
Mano saulės
zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai
baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
kaip tavęs nemylėti.
Tavo aukso plaukai
Saulės
spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele.
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai
įkaitę,
kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.
Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
Be tavęs negaliu
Ir kiti nebegali.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą