Sveikinimai Mamai, Močiutei

 

Skleisk šilumą kaip skleidusi,

Gerumą spinduliuok.

Kitiems kaltes atleidusi

Savųjų neskaičiuok.

Kaip žiburėlis dek ir šviesk,

Negesk ilgai lange

Ir kuo dažniau  visus sukviesk

Viešnagėn pas save.

 

Prabėgę metai ir namai nutolę
Per rūpesčius savus ir per savus vaikus
Tik Tavo akys metuose išlieka
Primindamos kelionę į namus.

 

Tegul kaskart skaisčiau Jums žydi gėlės,

Te šypsena kasdien jaunesnė būna,

O metai tegul neskuba su vėju,

O kuo ilgiau pas Jus te užsibūna.

 

Tu praėjai netrumpą kelio galą,

Jis buvo ir vingiuotas ir duobėtas,

Jame vargai ir džiaugsmas Tavo,

Ir  rūpestis be nuolatinės vietos.

Jame vaikai. Jų laimės ir nelaimės,

Jų ligos persirgtos ir jųjų šventės,

Ir tavo skausmas tyliai užsisklendęs,

Ir Tavo jausmas -  šalty apsikentęs.

Tegul nevargina darbų gausybė,

Tegul pailsi vėjyje sudiržę rankos,

Tegul  šventa, tyli namų ramybė

Neišskrenda pro atdarytus langus.

 

Nesendina Tavęs nei metai,

Nei darbų gausybė,

Jauni akių Tavųjų

Žiburiai neblėsta.

Mes linkime Tau

Metų begalybę

Ir šiluma  gyvenimo

Apkrėsto.

 

Gyvenimo keliuos dažnai

Tai darganos, tai liūtys.

Tu visuomet linksma, judri,

Tik retkarčiais nuliūdus.

Tu čia ir ten, ir vėl šalia -

Lyg bitė darbininkė.

Daug metų  šilumos pilnų

Tau artimieji linki.

 

Ar kada nors kas išmatuos

Kiek žemėj skausmo ir kančios,

Kiek ilgo nemigo naktų

Pabėgus vilčiai iš namų.

Tame skausme ir ilgesy

Tu visada šalia esi.

Tik Tavo rankų liečiama

Į šalį traukiasi kančia

Tik šiluma Tavos širdies

Bėdas įveikt greičiau padės.

Tame džiaugsme ir nevilty

Tau ačiū,  kad šalia esi.

 

Kokius žodžius bepasakyčiau,

Jie niekad neatstos

Nei tavo meiles, nei  gerumo,

Nei Tavo šilumos.

Raukšlėtos rankos brauks akis

Išeinant iš namų

Kol Tu esi, brangiausia mano,

Ir aš dar gyvenu.

 

Man, Mama, Tavo darbščios rankos

Nušluodavo kelius,

Kad aš galėčiau jais keliauti,

Kaip didelis žmogus.

Ne visada gal ten ėjau,

Kaip, kad norėjai Tu,

Bet, Mama, Tavimi sekiau,

Kai būdavo sunku

Ir dieną tą, kai paklystu

Tiktai Tave matau,

Atleiski, Mama,

Atėjau, kad padėkočiau Tau.

Su  begaline meile!

 

Juk buvo jau visko – ir sausros ir šalnos

Ne kartą užgriūdavo Jūsų pečius

Užaugo vaikai, o dabar ir anūkai

Atvyksta rečiau ir tiktai į svečius.

Bet šiandien į Jūsų gyvenimą margą

Sugrįš praeitis su gražiausiom dainom

Ateis pasidžiaugti, pamiršusi vargą,

Gražiom, turiningom, laimingom dienom.

Gražins glėbį meilės, kurią išdalinot,

Per metų daugybę iš savo širdies,

Ir lenksis prie kojų, ir kels taurę vyno,

Ir  saugančios Dievo palaimos  linkės.

 

Tavimi mums nužydi pavasariai,

Tavimi mūsų rudenys dosnūs,

Tavo veidu riedėdamos ašaros

Širdyje visus randus išglosto.

Mums kaip duona esi kasdieninė

Ir kaip oras esi reikalinga,

Mums tik Tavo pirkelėj medinėj

Anei laimės, nei meilės nestinga.

Ir šiandieną mes lenkiamės žemei,

Atsiklaupę prie maudžiančių kojų,

Už savo gyvenimus, Mama,

Gyvenimui Tavo dėkojam.

 

Namučiai Tavo mums pyragais kvepia,

Sriuba garuojančia iš puodo vakarais,

Tavi albumai tikrą lobį slepia

Nuo tų laikų, kai buvome mažais.

Prie Tavo lovos laikrodis skaičiuoja

Pačias gražiausias mūsų minutes,

Tau ačiū, kad esi, močiut mieloji,

Ir prašome atleisti už klaidas.