Užkodavome meilę

 

Palengvėle vėl pradedu jausti gyvenimą. Jaučiu kaip venomis teka kraujas, kaip pulsuoja smilkiniai ir kokia šilta saulė glosto rankas ir  veidą netgi  šalčiausią žiemos dieną. Gyju. Pamažu pradedu šypsotis...Jaučiu džiaugsmą, palaimą, matau, kiek daug gerų žmonių  aplinkui. Gyvenimas vėl įgauna spalvas ir skonį. Aš grįžtu į jį su nauja patirtimi. Praeities išgyvenimai nors ir paliko skaudų atspaudą, bet tuo pačiu suteikė daug informacijos, kuri leido suprasti, kad  niekada nieko negalima atsižadėti, niekada niekuo nereikia stebėtis, o juo labiau skubėti pasmerkti. Iš šalies kitų žmonių išgyvenimai ir gyvenimai  visuomet atrodo šiek tiek kitaip ir tai  tik todėl, kad jie netelpa  į tavo supratimo rėmus. Kuo daugiau tenka išgyventi, išjausti ir patirti, tuo labiau tie rėmai plečiasi, kol galiausia  jų nebelieka. Tuomet supranti, koks įvairiapusis gyvenimas ir, kad anksčiau ar vėliau ir tavo daliai gali tekti tai, apie ką net nesusimąstydavai. Gerai žinojau posakį

„NIEKADA  NESAKYK  NIEKADA“.

Bet tai buvo tik posakis - tiesiog gražus žodžių žaismas. Apvalkalas be turinio. Šiandien juose telpa visas mano nugyventas gyvenimas. Juose matau savo kreivus žingsnius, vingiuojančius ir klaidinančius kelius ir save juose besiblaškančią. O juk atrodė, kad per neišmanymą klysta kiti, o mane visos klaidos aplenks, nes aš juk visada žinojau  kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Štai tas „žinojimas“ ir „išmokė“   suprasti, kad gyvenimas tai ne daugybos lentelė, kurią užtenka vieną  kartą išmokti ir galėsi ją neklysdamas pritaikyti visur ir visada. Gyvenimas – amžina mokykla, kurioje vienodai svarbi kiekviena klasė, kiekviena pamoka, kiekviena minutė. Nežinau ar po paskutinių mano išgyvenimų kas nors pasikeitė mano eilėse. Negaliu savo skaitytojams pažadėti, kad nuo šiol mano eilėraščiai trykš  vien tik džiaugsmu. Tikriausiai kaip ir anksčiau, bus visko. Bet aš tikiuosi, kad kiekvienas iš jūsų atrasite juose ką nors artimo ir  sau. Džiaukitės gyvenimu, ieškokite meilės  ir  nebijokite mylėti.  Nelaimingi tie, kurie nėra pajutę šio jausmo, nes  vienintelis tikras dalykas šioje žemėje ir yra MEILĖ.

  

Tad,

ATKODUOKIME MEILĘ...

Dažniau  išgirsti, dažniau priglausti,

Dažniau širdelei širdies paklausti.

Dažniau kelionėn laimės įdėti.

Karščiau sutikti, nei išlydėti.

Kalbėtis sieloms, širdims mylėti

Ir dar- išmokti tylą girdėti.

Bundantį rytą švelniai priglusti,

Vakarą vėlų kūną pajusti,

Dieną žinutę, antrą ir trečią,

Kad negalvotų kaip apie svečią,

Kad visą laiką širdys rusentų,

O prie to laužo meilė gyventų.

O jei nebėgo, bet išvijo,

Kaip šunį lyjant iš namų,

Jeigu į savo karaliją

Neberandi senų pėdų.

Ir kaip tuomet toliau gyventi?

Kuo gydyti naujas žaizdas,

Kai ašaros į sielą krenta

Belaukiant, kad kažkas supras.

Tiesa - užgyja visos žaizdos,

Tik ką daryti su randais,

Kurie tai maudžia, tai vaitoja

Rudens ankstyvais vakarais.

Jiems nesvarbu kiek jau praėjo-

Diena, ar metai ištisi –

Vos prisilietus išopėja

Į  didį skausmą paširdy.

Išties. Gali juk nieko nedaryti

Ir nedarai, nes nieko negali,

Kai vakarais įsibėgėja lyti,

Pagirdai savo skausmą ir brendi

Į  naktį pasislėpti nuo vienatvės,

Kad  nesurastų sielos slėpinių.

Užgesini visas likimo dagtis

Ir krūpčioji ant nerimo delnų.

Nors  supranti, kad  atsimerkus rytui

Tvarsčius vėl imsi plėšyt nuo žaizdų,

Kurių taip nenorėtumei matyti,

Bet jos – tai tavo skausmas be namų.

Kada tapau nereikalinga

Nepastebėjau bėgdama.

O juk sakei, kad mūsų meilei

Pasaulio viso negana.

Kad ji namuos neišsitenka,

Kad žemėj jai nėra ribų,

Kad meilės upė neišsenka

Netgi sausrymečio  metu.

Bet vieną dieną ji išėjo

Be lauknešėlio, verkdama.

Tą kart jos niekam nereikėjo

Ir buvo ji palydima

Šaltų, nerūpestingų rankų,

Užtrenkusių  piktai duris.

____________________

Sukniubo ties manuoju langu

Nuleidus verkiančias akis.

Ir tai ne sapnas, deja...

Šaltos sienos, nes šaltos širdys,

Belaukiančios, kad bent kada

Jas priglaus kas nors ir sušildys.

Čia - žemėje ir dabar

Klajoja  vienatvės šmėkla

Ir išbarsto kur tik  papuola

Savo  velniškai gają sėklą.

Saugai mažą gležną daigelį,

Vos tik iškišusį nosį,

Lyg savo pirmą vaikelį

Minkštučiuose pataluose.

Iš kur tau žinoti, kas dygsta,

Ne tu šitą sėklą pasėjai.

Gyvenimo veiksmas vyksta

Pamiršęs tikrą sėjėją.

Kai  skleidžiasi pirmas žiedas,

Jo kvapui ir spalvai meldiesi,

Lyg nujausdamas,

Kad  jam subrendus

Tu jau nieko nebeturėsi.

Vienatvė, laukimas ir jausmas

Vilties, kuri miršta paskiausiai.

O kas gi toliau mielasis,

Kodėl gi manęs nebeklausi?

Kaip šiandien gyvenu?

Skausmingai.

Likau tik kažkieno klaida

Užėmus vietą nedėkingai,

Bet su pretenzija į ją.

Vaikai subėgę gelbėt tėvą.

Tiksliau ne jį, o jo namus

Nėra kaltų, kad patikėjus

Į juos atsinešiau savus.

Atgal nepalikau takelio,

Savų namų nebeturiu,

Yra tik svetimi vilkeliai

Beurzgiantys, kad gyvenu.

Jausmai...

Juos keikia kas netingi

Ir nusivylę, ir laimingi,

Vieni už tai, kad pasigenda,

Kiti, kad per lengvai suranda.

Keistais keliais jie mus aplanko,

Ieškodami švelniausių rankų,

Širdies, kaip jūra didelės,

Kuri priglaus ir pagailės,

Supras, užjaus, pakels nukritus,

Sparnus išskleis dar nematytus

Ir nusineš į žydrą mėlį...

Nagi, palaukim truputėlį.

Jausmai...

Mus amžinai kas nors išduoda,

Gal būt ir juos kas nors jau išdavė.

Žinau, kad tai menka paguoda

Kada tikėti nebe išgali.

Eini žeme nuleidęs galvą

Paniekintas ir nelaimingas.

Matydamas tik juodą spalvą.

Pasauliui toks nereikalingas...

Griebiesi kaukės, tik ar reikia,

Geriau  visi be kaukių būtų,

Bet žodžiai... Žodžiai nebeveikia

Juos širdgėla  toli išgrūdo.

Sakai ne aklas? Ne beširdis?

Tai kas Tu Didis mano Prote?

Geriau  iš ilgesio numirti,

Nei nebejausti – tik galvoti.

Darbe, mašinoje, prie stalo

Tu  reikalingas, nemeluosiu,

Bet nenorėčiau, kad gulėtum

Nakčia pataluose šiltuose.

Deja, turiu ne tave vieną.

Dar – jautrią sielą, širdį, kūną,

Geriau lai ašarom išlyja

Visas bėdas, kur užsibūna.

Gimiau, kad širdimi pajausčiau

Šiltos akimirkos palaimą,

Tave aš Prote panaudosiu,

Tiktai ne ten kur vaikšto laimė.

Skausme išeisiu, bet žinosiu

Jausmų  neatperkamą galią,

O pasakyk man, mano Prote

Ar  Tavo jėgos šitaip gali?

Išgerki už mane šį liūdną vakarą.

Už pergales ir tai, kas nesvarbu

Ir už japonišką vyšnaitę sakura

Pražydusią tarp svetimų.

Už smarkų lietų merkiantį praeivį,

Už ašarą nubėgančią stiklu,

Už mūsų vaizdą veidrodyje kreivą,

Už tai, kad vis dar esame kartu.

Už tą vidinę netvarką ir maištą

Kasdienėje būty lyg pragare,

Kai kiekviena minutė tyliai gaišta

Iš mūšio lauko pasitraukdama.

Toj  spengiančioj tyloj mintis be ryšio

Nuvyk šalin ir jų prasmės nesverk,

Išgerki už mane šį liūdną vakarą

Už sielą pasiklydusią išgerk.

Tu toks nepaprastas, gyvenime,

Ir toks beprotiškai gražus.

Gėlės žiede, vandens čiurlenime

Atrandam žmogiškus bruožus.

Todėl Tave visi taip mylim,

Surašom į storas knygas,

Arba  lyg  maldą  šnabždam tyliai,

O Tu, žiūrėk, jau mus vedąs

Ir vėl nauju keliu į  tolį...

Naujais, nežinomais takais,

Arba sviedi į meilės guolį

Su išdraikytais patalais.

Pykstu kai palieki laižytis

Krauju aptekusias žaizdas,

Džiaugiuosi, kai galiu matyti

Šalia savęs visas spalvas.

Tu nenuspėjamas, gyvenime

Ir begaliniai  ir įdomus,

Todėl taip  kantriai išgyvename

Ir nuopuolius, ir kilimus.

Tu toks nepaprastas, gyvenime.

Aš piešdavau Tave jaunystėje

Ant balto sąsiuvinio lapo

Ir taip norėjau, kad užklystum

Į mano pasaulėlį trapų.

Ir atėjai. Tik vėlų rudenį.

Gyvenimas uždėjo kaukes.

O aš  nubėgau iš paskos

Lyg šimtą metų būtum laukęs.

Na, lygiai toks, kaip ir ant lapo-

Į kūną spėjai įsigerti.

Ir  aš pasimečiau laike,

Ir praradau atstumų vertę.

Nubėgau lyg  kvaila mergiotė,

Palikusi draugus ir protą

Į pilką kasdienybės rūmą,

Į  savo ateitį kuprotą.

Kur mano jausmo nieks nešildė,

Kur aš buvau tiktai Pelenė,

Kurios kurpaitės nieks neieško

Ir nepakvies į rūmų menę.

O juk aš piešdavau jaunystėje

Tave ant  sąsiuvinio lapo...

Nukrito kaukės rudeninės

Lyg sunkūs akmenys ant tako...

 

Ir vėlei į širdį tiesiai

Pačiu trumpiausiu keliu.

Skausmas skuteliais suplėšė

Ką turėjau ir štai neturiu

Padalino naktį į šimtą

Tokių pat vienodų naktų

Ir sukniubo diena išauginta

Ant gražiai įrištų  pažadų.

Ir kaip betikėti, kad švinta,

Kai sieloj gūdžiausia tamsa,

Kai pragaro ratą devintą

Pažįstu geriau nei Tave.

Kai randas prie rando glunda

Ir skauda iškarto visus,

Na kaip patikėti, kad bunda

Pavasario žiedas trapus,

Kai vėlei į širdį tiesiai

Pačiu trumpiausiu keliu.

Skausmas skuteliais suplėšė

Ką turėjau ir štai neturiu

Tavęs paklausčiau – negraži?

Bet juk tokia buvau ir tą kart,

Ištirpo akmenys širdy

Ir išgirdau upelį šnekant.

Tavęs paklausčiau – ne miela?

Kodėl  to nesakei iškarto?

Kada išaušo ta diena,

Kai sodo obuoliai apkarto?

Tavęs paklausčiau – svetima?

Tuomet kodėl manęs ieškojai,

O radęs vadinai sava

Ir minkštą patalą paklojai?

Tavęs paklausčiau- na kodėl

Lieku ant pliko rudens lauko,

Kai tokie debesys tiršti

Virš mūsų bendro namo plauko.

Tavęs paklausčiau, bet, deja,

Ne su manim šiandien kalbiesi,

Todėl net būdama basa

Geriau šią skriaudą nutylėsiu.

Juk galiu. Patikėk. Aš išliksiu

Būna begalę kartų blogiau.

Gal šiek tiek kitokia pasiliksiu,

Negu, kad iki šiolei buvau.

Gal šiek tiek atsargesnė, bailesnė,

Gal ilgai netikėsiu niekuo,

Abejinga visiems ir šaltesnė,

Bet gi ką padarysi ruduo.

Kartoju kaip maldą kas rytą,

Bandau patikėti savim,

Bet lašelis stiklu nusirito –

Mano ašara jam įkandin

Ir ištirpo tikėjimo aura...

Subyrėjo mažutė viltis

Ir vėl visą maldą iš naujo

.......................................

Juk galiu. Juk galiu...Tik  naktis

Nebenori šiais žodžiais tikėti

Mano kūną  glėby spausdama

Kol pro langą šešėliai žvaigždėti

Glosto žilstančius plaukus ranka.

.................................

Juk galiu. Patikėk. Aš išliksiu.

Taip ir nesukūrėm savo laimės,

Nepastatėm jai šiltų namų,

Nesiliovė persekioti baimės

Dėl tikrų ir netikrų bėdų.

Bilieto laimingo Vis ieškojom,

Kad pataptume turtingesni,

O jausmus pro rėtį išsijojom

Išmintį svetur palikdami.

Svetimą branginome kaip savą,

O savam gailėjome širdies,

Gal todėl į pirkią atkeliavo

Skausmo raštai ant juodos drobės.

Berželis palaidais plaukais

Lauku link pamiškės brendąs

Pasimatyti su draugais...

Tik nežinia ar liko kas.

Iškirto girią, o namai

Seniai parduoti svetimiems,

O senas beržas vaikelius

Išdovanojo pakelėms.

Pasikeitė  giria nūnai -

Kelmų lyg voveraičių tiltų

Pritūpusių visai žemai,

O jeigu tiktai jie prabiltų...

Tiktai kalbėti nevalia,

Aplinkui nugenėtos šakos

Ir tos tiktai tarpu savęs

Kai nieks nemato tyliai šnekas

Prisimena senus laikus,

Lajas į plotį ir į aukštį

Kur visad sukdavo lizdus

Ir jauniklius perėjo paukščiai.

Gražiai dainuodavo giria,

Jos aidas sklisdavo per klonius

Tik šiandien ji, deja, ne ta

Prie savo sužeistos svajonės.

Pralaimėjau tau, gyvenime, žaidimą.

Aš dar čia, bet jau visai kita.

Paskutinį saulės užtemimą

Dar ilgai nešiosiu širdyje.

Naktimis  sapnuosiu šaltą veidą,

Abejingą šypseną veide.

Na, kodėl gi tu mane apleidai

Rudenio vėlyvam kelyje.

Palikai ant skersvėjų žiemoti

Muštą, skaldytą, dalintą šimteriop

Nors lapus paliktum pasikloti,

Bet ir tų neliko rudeniop.

Šaltis varsto kūną, širdį, sielą,

Žvarbsta  žodžiai  palikti  vieni,

Palikau  kas miela  ir nemiela

Darganotam laiko  patvory...

Pralaimėjau tau, gyvenime...

Nubusk, mieloji mano drauge,

Jau pailsėjai, jau gana,

Mane gyvenimas išslaugė

Sugrįžk ir tujen pas mane.

Juk be tavęs aš tiktai kūnas,

Alpėjantis ties kliūtimis

Tad kelyje menkiausias  liūnas

Įtrauks į ten ir nebegrįš

Nei meilės alkis, nei svajonės,

Nei purpuriniai vakarai,

O mes visi mirtingi žmonės

Ir be tavęs mums negerai.

Sugrįžk, VILTIE, manoji drauge...

Širdy tau vietos atsiras,

Žiūrėk kaip debesys nuplaukia

Surinkę negandas visas.

Geriau neklausinėk. Skausmu išlyja.

Kiek truks? Težino tik pati lemtis...

Žaizda tokia, kuri ilgai negyja

Ir gal būt niekada nebesugys.

Mane ramina – išgyvena žmonės

Ir netektis ir kitokias bėdas,

Ir koks bebūtų išdavystės skonis,

Gyvenimui visam neužsitęs.

Tik nežinia ar taip sutryptas daigas

Į želmenėlį žalią  dar  išaugs,

Kol širdį kausto visagalis speigas

Ir rodos  nieks vardu nebepašauks

Nebežinai ar dar kuo nors tikėti,

Su žvėrimis pati virsti žvėrim

Ir niekas nebeišgali  padėti

Kol  kelias įšalo kasdien slydyn.

Geriau neklausk. Gyvenimą išdraikė

Ir plevėsuoja vieniša skiautė

Ant  raganos plaukelio trumpalaikio,

It nereikšminga ir tamsi dėmė.

Skausmu išlyja. Ir tegul sau lyja...

Už sodo rauda tėvas atsiklaupęs

Prie nulaužtos obels šakos

Ir šis paveikslas  rytmetį atplaukęs

Man kužda ...„ tu dalelė jos“...

Kažkas  rankas už nugaros surišo

Ir įbestą  paliko patvory.

Vieni apeidami sakys -pamišo,

Kiti praeis nepastebėdami.

Gal ir gerai, kai nieks tavęs nemato,

Negirdi skausmo sklindančio aplink,

Širdis lyg voverė baugšti ant rato,

Dar kart išgirsti bijo - pasislink...

Sumokam už klaidas... Tik ar visi?

O gal tos klaidos nevienodai  ryškios...

Gyvenimai apsiavę ir basi

Parpuolusios ant kelių  moteriškės.

Likučiai  džiaugsmo, nuotrupos  dienų,

Karoliai iš rausvų erškėčio uogų

Lyg ašarėlės kabo suverti

Ant vos be įžvelgiamų  laumės sruogų.

O iš dainų iškritę žodžiai skris

Laukais savas melodijas pamiršę.

Ant nuodėmių tiršta rasa iškris,

Kad niekad neišlystų į paviršių.

Ir vėl vienodai būsime geri

Vieni kitiems linkėdami palaimos.

Sumokam už klaidas... Tik ar visi?..

Kokia ta kaina už šlakelį  laimės...

Mylimas, geidžiamas,  laukiamas

Tiršti debesys renkasi jau

Ir rudenėmis mūsų palaukėmis

Jie vis slenka link mūsų arčiau.

O Tu  vis nerandi mano vardo

Parašyto ant tako ranka...

Jį pamatęs suprastum iš karto,

Kad vienintelė taip artima.

Kad tai aš naktimis  įsiskverbus

Į  nerimstančius Tavo sapnus

Vis kas naktį  kalbu kokie svarbūs

Ir reikšmingi ženklai aplink mus.

Mudviems liko dar mudviejų laiko

Ir dienų lyg karoliai gražių.

Aš šliaužiu link Tavęs tarsi sraigė

Su brangiausia  našta ant pečių.

Jei galėčiau, atskrisčiau paukščiu

Rudeninėmis mūsų palaukėmis.

Ar girdi? Ar girdi kaip šaukiu:

Mylimas, geidžiamas, laukiamas

Neverksiu ant tavo peties niekada jau

Nors niekad ir neverkiau, argi ne taip?

Tas noras priglust, atsiremt dvelksmu pralėkė

Pro sieną širdy pastatytą kitaip.

Kur skersvėjai gainiojo židinio dūmus,

Kur stingdavo oras vėlais vakarais.

O galu gerklės įsigėręs kartumas

Neleido tikėti tuščiais pažadais.

O jie buvo skupūs kaip ubago sauja,

Vienur kruopele nuriedėję  stalu,

Kitądien viltim įsigėrę į kraują

Svetimkūniu rėždavo tarsi stiklu.

Nešeisi lyg vėliavą savąją tiesą

Saldžios melagystės apraizgęs tinklais,

Kuri ir atrodė prieš veidrodį kreivą

Graži lyg princesė po Tavo sparnais.

Tik veidrodžiai dieną  pavertę į naktį

Supainiojo Tavo ir mano metus

Atėjom išeiti, išėjom - netekti

Pametę  širdies raktelius auksinius.

Neverksiu ant Tavo peties...

Kažkaip liūdnai  šis vakaras atėjo,

Nors naujo nieko, ta pati būtis.

Širdis lyg senas indas sutrupėjo

Neglazūruoto molio dalimis.

Už lango sniegas,  nesušiauštas vėjo,

Žibintas po lengva dulksnos skara

Tik šiapus lango dar vieni suėjo,

Ir aš tapau  dar  metais vyresne.

Kažkaip liūdnai...

Kai laša dienomis į širdį,

Joje nebetelpa jausmai,

Su metais visko prisipildo,

Geri ir negeri laikai

Susitelkia į vieną būvį,

Pavirtę vientisa drama.

Nustoję smėlio pilys griuvę

Nes jų  mažiau, arba nėra.

Svajonės talpios ir saikingos.

Tik nemažėja ilgesys

To kas nederamai pradingo

Vis bėgant, skubant dienomis.

Toksai tikėjimas – į  viltį

Ir visa tai, kas ateity –

Sparnai, kurie padės pakilti

Ir ko šiandieną neturi.

Kai dienomis į širdį laša...

 

Toks nepaprastai paprastas  vakaras,

Šiluma iš kertelių visų,

Kai į vieną didžiulį ugniakurą

Susibėga daugybė mažų.

Kad pažadintų atmintį snaudusią

Iš anų tolimiausių laikų,

Kai paklydę mokyklos skliautuose

Neberasdavom savo pėdų.

Išsisklaidė tvyrojusios paslaptys,

Grįžom čia su savu bagažu

Ir skirtingos visų mūsų paskirtys

Mums neleido pažeisti ribų.

Vėjas nešioja debesį tamsų

Lietus jau beldžias į langą,

O Tavo sieloj džiaugsmas negyvas

Mena šešėlį brangų

Siekia paliesti, išglamonėti

Kiekvieną  kūno kertelę

Tiesiasi rankos į tamsią naktį,

O ant stiklo lietaus lašeliai.

Tu neišeik išnešęs dieną

Nebepalikusią teisių,

Suklupę prie akmens kiekvieno

Neatpažinsime klaidų.

Vėl belsis praeitis į langus,

Vėl šūkaus alkanu balsu,

O žingsniai alinančiai trankūs

Neleis užmigt lig paryčių.

Blaškysimės kaltai po svietą

Ieškodami naujos dienos.

Ir nežinosim kas padėta

Ant slenksčio auštančios dienos.

Kiek kaukių Tu turi, mielasis.

Kiekvieną kartą su kita,

Ar bent viena laisva dar rasis

Manajam veidui tinkama?

Kad kaip ir Tu galėčiau žaisti

Gyvenimu ir likimu,

Kad  savo  sąžinę  išleisčiau

Su Tavo sąžine kartu.

Vienodai išsipaišę veidus

Pasauliui būtume savi,

O mūsų padarytos klaidos

Neliktų  priekaištai gyvi.

Trupa naktys ir krenta į gruodą

Krištoliniais varvekliais žemyn.

Įsisupęs į maršką vėjuotą

Bėga sapnas naktų įkandin.

Ir kodėl visos naktys lyg dvyniai

Kai už lango tokia velniava,

Ir kodėl  supratimai kertiniai

Pasileidžia per lauką risčia,

Tarsi bėgtų iš sąžinės guolio

Vejami  netikėtų jausmų

Beieškodami  savo keistuolio

Tarp daugybės protingų žmonių.

Trupa naktys...

Širdis vartus užvėrė

Ir smilksta tarsi žvakė

Nes laimės pasagėlę

Kažkas užanty slepia.

Laukimo akys  merkias

Pavargę ir užgesę.

Kažkur tai smuikas verkia,

Kažką laukan išprašė

Net patį skausmą skauda.

Naktis be žiburėlio.

Ant plento grumstas rauda

Be nuosavo šešėlio.

Po mano langu gluosnis susivėlęs

Lyg po nakties audringos – apsiblausęs,

Nors danguje nei vieno debesėlio.

Bet vėjas nesiliauja sielą šiaušęs.

Vėl klysiu, klupsiu, vėl save nuteisiu

Kai meilė tarsi smėlis – pro pirštus,

Tik nežinau ar dar ką nors  įleisiu

Pro savo sielos girgždančius vartus.

Subėgo varnai, sulėkė

Gelbėti savo grobio

Ir atsklendė aidas per mišką

Aimaną nešdams beglobio.

Suskeldėjo oras  įširdęs

Šiaušdamas plunksnas prieš plauką

Kol į dangų pakilęs varnas

Dairėsi naujo jauko.

Varniukai puolę pavymui

Aptemdė dangų  ir dieną...

Koks triukšmas dėl palikimo,

Ir kokia svetimumo siena.

Tai geltona skiautelė, tai raudona,

Tai mėlyna lyg ežero akis,

Kita tamsi, tarsi ruginė duona

Ant stalo išguldyta  riekėmis.

O kur manoji rožinė skiautelė

Lyg  žiedlapis nukritus iš dangaus

Mažutė, bet labai raiški detalė

Ant skiautinio gyvenimo žmogaus.

Ir vėl nerimastingai laukiu laiško,

Kurio vis nebaigia kažkas rašyt

Kasryt matau regėjimą neaiškų

Vejuos ir niekaip negaliu pavyt

Savosios laimės bėgančios pro šalį,

Kad pažiūrėt nors krašteliu akies,

Gal ji parodys man pačiai takelį,

O gal keliauti su savim pakvies

Į kraštą niekada dar nematytą,

Kur smėlio pilys griūna tik sapnuos,

Kuriam laiškai kiekvieną mielą rytą

Dėžutėje nekantriai lūkuriuos.

 

Ne visada vaikai kelius teisingus renkasi,

Širdies balsu šauki, o jie negirdi

Ne visada jų laimė Tavo rankose,

Gal ir ne visos svajos išsipildė.

Krito rasos ant pievų atolo,

Paupy žaidė laužo gaisai,

O naktis vis klaidino ir tolo

Slėpės trapūs  paparčio žiedai

Trumpoje tamsoje tirpo laikas

Įsitvėręs į mūsų rankas,

Budo rytas lyg alkanas vaikas

Ir pažadino mūsų svajas.

Kad atvertų užtamsintus langus,

Kad kvepėtų laukiniu medum

Kad slegiantys debesys tankūs

Iškristų  birželio lietum.

Lyg plačiai sparnus išskleidus paukštė

Prisikėlusi iš pelenų

Mano laimė stiebiasi į aukštį,

Nors atrodė  laimės neturiu.

Atsargiai paėmus ranką veda –

Klaidžiojam nežinomais keliais.

Kas pasakė, kad širdis į ledą...

Kad gyvenimas nepasikeis...

Lyg ištroškusi geriu jį godžiai,

Vėl semiu rieškučiomis apsčiai.

Išsisklaidė apsinešę suodžiai,

Išsiskirstė nekviesti svečiai...

Meilę vėl kviečiu vartus atkėlus,

Širdyje pavasaris ir tik

Vienas mažas įkyrus šešėlis

Kartais tarsteli – gal pasilik.

Išėjau į  plaukiojantį lauką

Ir neliko praeities vagų.

Kurgi Tu, mielasis mano drauge,

Mano  sielos broli, kurgi Tu?

Išbėgo metai į lankas

Ir nusklendė debesimis

Į  nepažįstamas rankas

Ir vėl lietaus lašais iškris

Svajonės, siekiai, pramanai,

Tikėjimas, saldi viltis

Kad tolin vedantys takai

Vingiuos gerumo salomis.

Dar viskas priekyje kur bus

Gražių, šiltų, gerų dienų,

Kur vėjai retkarčiais atpus

Šiek tiek  lengvučių debesų.

Neišsigąsk, ieškok ir sek

Savų svajonių įkandin

Ir eik keliu, kuris vingiuos

Tiktai pirmyn, tiktai pirmyn.

Lietus per stiklą ir per veidą

Nagais draskydamas vagas

Dar per anksti. Dar neatleido

Skausme įstrigusias žaizdas.

Net naktys pilnos neteisybės,

Paskendę sopulių klanuos...

Tarp begalinių pragyventų metų,

Tarp daug pavasarių ir daug žiemų

Neliko židinio, kuris studentų...

Aš neturiu namų. Aš neturiu namų.

Kai šeimos vakarais prie stalo šneka,

O laimė taip arti šalia visų

Aš vėl žvelgiu dangun į Paukščių taką,

Nes neturiu namų. Nes neturiu namų.

Kur pakuroj smagiai spragsėtų malkos,

Kvepėtų šiluma ir jaukumu,

Aš džiaugčiausi juose svečių sulaukus.

Tik neturiu namų. Tik neturiu namų.

Lyg senas vynas bučinys įkaitęs

Įsisiurbė į širdis ir jausmus

Tarsi iš ąžuolinės statinaitės

Užlieja kūno kampelius visus.

Apsvaigo mintys šilumos išalkę,

Aš vakarui prie kojų susmukau...

Jeigu gali, išpirki mano kaltę

Už tai, kad be leidimo įėjau.

Už bučinį liepsningą, už degimą,

Už tai, kad šiandien gyvenu Tavim,

Už trumpą, bet lemtingą pamišimą

Išdeginusi pažadus ugnim.

Išpirk manas kaltes ir aš išeisiu

Į tamsią naktį užgesint jausmus,

Bet jei pabelsi, aš ir vėl įleisiu

Atverdama Tau nuodėmių vartus.

Buvo viltys supintos į kasą,

Buvo žvilgsniai šilti ir šalia

Tavo rankos nubraukiančios rasą

Nuo suolelio vėlai  vakare.

Prigludau. Tarsi laikas ištirpo,

Temačiau tiktai Tavo akis.

Mūsų lūpose geismas sutvinko

Ir nubudo rusenus viltis.

Siunčiu Tau jūrą, jos pakrantės smėlį,

Koralą tikrą iš pačios gelmės...

Čia saulė stebuklus sutvėrė

Padėdama pakilti iš duobės.

Nemaldausiu daugiau aš Tavęs kaip anąkart,

Nesivysiu vingiuotu taku link rudens.

Savo širdį girdžiu nakčiai tyliai besakant,

Kad užteks, kad nereikia raudot prie akmens.

Kaip praeivis nešu savo skausmą pro šalį

Susisupus į šarvą dengiu savimi.

Tegul niekas nedrįsta, tegul niekas negali

Ateiti ir žaist užgauta širdimi.

                                     Kažkas nuraškė obuolius nuo medžių,

                                        Kažkas išsivedė tikėjimą, ir tiek...

                                         Teliko ant supjaustytų kaladžių

                                                        Dvi širdys...

                                                   Toks gyvenimas...

                                                         Perniek...

Kokia ta laimė nutekėjimo,

Ji būna? O gal jos nėra?

Tarp to beprotiško skubėjimo,

Tarp paklydimų skuboje

Beieškant savo laimės skrynios

Tarsi pasogos paliktos,

O ji lyg švarkas nusitrynės,

Beirstanti ir be sagos.

Tokia dalia. Bet tai neguodžia.

Nubudus kirvarpa širdy

Ant nemazgojamų paklodžių

Susuko lizdą paryty.

Po paskutinio pralaimėjimo,

Po dar vienos nuožmios kovos...

Tokia ta laimė nutekėjimo...

Ji būna? Nepažįstu jos.

Pasibelsiu į langą šįvakar.

Negesinki šviesos.

Tik paliki duris nerakintas,

O ant stalo kavos.

Aš ateisiu dosni ir laiminga

Ir tikrai ne sapne.

Pasakyk, kad esu reikalinga...

Kad svarbi...Aš jau čia.

Štai liečiu Tavo virpantį kūną,

Žvakė plazda kaltai...

Ne dažnais vakarais šitaip būna

Uždangstyti langai,

Kad nė vienas šešėlis nekristų

Ant mėnulio delčios,

Kol ranka nejučia pasiklysta

Šiurkščiuose marškiniuos.

Godžios akys nuslysta paviršium,

Sužaibuoja lange,

O mes geriame nuodėmę tirštą

Paslapties patale.

Kam rašyti neskaitomus laiškus,

Kam godoti dėl savo klaidų,

Jei gyvenimas širdį sutraiškė

Pačiu brutaliausiu būdu.

O aš maniau, kai būsime kartu,

Net vėjai liausis mūsų pusėn pūsti,

Kad laimė eis aplinkui tik ratu

Aplenkdama kiekvieną laiko spūstį,

Kas Tu ir aš turėsime namus,

Kuriems užteks tikėjimo ir meilės,

Kad Tu ir aš... Ir niekas neužpūs...

O liko tik ištroškę meilės eilės.

Kai Tau atrodys per vėlu, užeik,

Nušluostysiu dulkes nuo atminimų

Ir vėl užsklęsiu skląstinis. Nereik

Žaizdų draskyti rankomis likimo.

Nereikia šaukti svetimais vardais,

Suvert iš netekčių rožančių juodą.

Kai Tau atrodys per vėlu, užeik,

Ne visada ir ne visi išduoda.

Įsileiski pro širdies vartus,

Aš Tave seniai pro juos įleidau

Ir dalindama save per pus

Mintyse matau tik Tavo veidą.

Nardau akyse tarsi skliaute.

Jos lyg žiburėliai tamsią naktį

Tarp smulkių raukšlelių kaktoje

Taip anksti suskubę įsisegti.

Tyliai šnabžda nebylio kalba,

Ištiesiu rankas ramiai, iš lėto

Ir renku, lyg būčiau apsėsta

Trupinius gyvenimo korėto.

Įsileiski pro širdies vartus

Ir neklausinėk kodėl vėluoju.

Mano baltas angele, pabusk.

Aš ir vėl šiąnakt Tavim karščiuoju.

Suvirpu Tavyje lyg žvakė vėjy

Ir nurimstu nežymiai tęsdama

Tiktai akimirką Tave turėjau

Prie savo šono laimę glausdama.

Tiktai akimirką jutau palaimą,

Nesuvaidintą šilumą, rankas.

Širdy suspurdusi mažutė laimė

Ir vėl pabėgo į nakties dausas.

Tamsioj nakty išblyškęs veidas rauda.

Lyg būčiau išpardavusi save

Ir tematau tiktai beribį  skliautą

Paklodėj savo skausmą supdama.

Nubėgo sienom plazdantys šešėliai

Į naują dieną naktį vesdami

Ir trapią mano laimės pasagėlę

Grubiai sutraiško paliktoj nakty.

Nutolo nuo manęs kelių galybė

Paliko gilų pėdsaką jausmams,

Net smulkios nuotrupos tvirtai prikibo

Ir įsitvirtino visiems laikams.

Praslys pro šalį vienadieniai blyksniai,

Už miško paskutinis spindulys

Pasklis rausvu debesėliu ir viskas

Lengva rasa ant žiedlapių iškris.

Kažkas prieis, paglostys mano plaukus,

Priglaus prie savo spurdančios širdies

Ir nebeklaus, kodėl praėjo daug kas,

O jis sustojo... Vardan ko...Išties...

Ir viskas susilies į bendrą visumą,

Skausmai, randai ir dvasios skrupulai

Ir neieškosim kas išdraikė šilumą

Ir kokie buvo praeities karai.

Dvi širdys ištirpdys senas istorijas

Ir apsigaubę šiluma namų

Jau kartą padalintas teritorijas

Pavers tiesiog gyvenimu kartu.

Taip paprastu, taip aiškiu, taip kasdieniu

Neieškant turtų ir garbės tuščios.

.....................................................

Kad gerumu ir šiluma užburtų

Ir mes pradėsim nuo pirmos varčios.

Nukrisiu kelio dulkele į plaukus,

Pečiais nuslysiu lašeliu rasos.

Tik pakuždėk, tik pasakyk, kad lauki

Manęs, kaip visada buvau, tokios.

Nerūpestingos, vaikiškos, svajoklės,

Raukšlėtų metų neliestos širdies

Ant laiko nenurimstančios sūpuoklės

Bekylančios ant lyno netekties.

Aš būsiu Tavo aidas. Tavo balsas.

Aš Tavo pėdos sniego kauburiuos.

Aš – tyluma nakties, aš ryto garsas,

Nata iš nesibaigiančios dainos.

Tik pakuždėk, tik pasakyk, kad lauksi

Ir aš per tirpstančias laike dienas

Ant krašto debesies dangum atplauksiu

Ir nusileisiu tiesiai į rankas.

Jaučiu kaip širdyje upeliai tvinksta

Į upę sraunią, didelę, bekraštę.

Į jos bangas jausmai įklimpsta

Ir šaukia vėją atsigręžti,

Kad jis išskleistų stebuklingą skraistę,

Kad neštų laivą į pasaulio kraštą,

Mes jau negalime ilgiau užgaišti,

Mums nebelieka laiko užsisklęsti.

Šiąnakt vėlei mėnulis ant stiklo

Rašė laišką melsvais atšvaitais,

O sapne žiburėlis sutvisko

Neapsakomo grožio kerais.

Ir dar akys... Vienintelės tokios...

Tyros, tartum šaltinio versmė,

Ir tas veriančiai artimas juokas...

Nubundu, o ant stiklo  dėmė...

Gal mėnulis užmigo į rytą,

Gal užklojo tirštais debesim

Vos tik spėjau akis pamatyti,

Pasidžiaugt... O jos spruko tolyn...

 

 

Man nereikia Tavęs. Jau nebe.

Nors sapnai... Juk sapnams neįteigsi,

Kad visai išėjai, kad nėra,
kad viena šitą kelią įveiksiu.

Bet ir jie jau šiek tiek švelnesni,

Nebežadina tūkstantį kartų,

Nors kas kartą šalin vesdami

Vis tolyn nuo begirgždančių vartų

Mano ranką suspaudžia stipriau,

Kad dar kartą atgal nesugrįžčiau,

O juk aš vėl Tave sapnavau

Tarp skaudžių ir sunkių išdavysčių.

Aš naktyj, tarsi voro tinkluos,

Kurie niekur tolyn nepaleidžia,

Gal todėl, kad likimą vejuos,

O jisai tiktai žaidžia ir žeidžia.

Tempiau lig begalybės dieną,

Bet ji pabėgo su kitu –

Vos tik pakilusiu virš šilo

Gražuoliu jaunu mėnuliu.

Nubrido pievom kojos basos

Išlyginę nakties raukšles,

O ašarom sutviskę rasos

Suvilgė ištiestas rankas.

Nevyk šalin, jei nekviesta užbėgsiu,

Priimk kaip lauktą svečią iš toli.

Užkaisk arbatos. Pamažu atlėgsiu

Tiktai neklausk, kodėl tokia tyli.

Tiktai neklausk kodėl tokia pavargus,

Kodėl vis krūpčioju nors Tu šalia,

Kodėl į Tavo uždangstytus langus

Žvalgaus lyg  būčiau nerimu pilna.

Praeis minutės, valandos, gal metai,

Tik nevaryk, prašau, šalin šiąnakt

Suskilo išgalvotos laimės ratai

Ir nugarmėjo nuokalnėn sudegt.

Neišvaryk manęs šiąnakt į gatvę,

Į tamsą aitriai dvelkiančią kapu.

Aš nebijau mirties, aš nebijau vienatvės,

Tiktai bijau palikt tarp svetimų.

Slapukus sudėliojau

Į sielą, į širdį.

Tegul niekas nemato

Ir niekas negirdi,

Kai vaitos naktimis,

Kai į tuštumą belsis,

Kai suklups eidama

Ir, kai nuokalnėn versis.

Žvelgdama tik į priekį

Atgal nuklampos,

O visi kaimo šunys

Praeinant aplos

Atskalūnę praeivę

Atskalūnų šalies.

Tegul nieks negirdės,

Tegul nieks nepalies.

Matau Tave visur – danguj apniukusiam

Besėdintį ant krašto debesies

Ir ant viršūnės beržo susisupusį

Į jo dar neišgeltusias kasas.

Glėby laukų tarp žydinčių purienų,

Pavasario vagoj nesuartoj.

Šaukiu, glaudžiuos prie artimo, kasdienio,

Jaučiuosi taip lyg būtume poroj

Ne vieną dieną ir ne šimtą metų,

O kažkelintą kartą iš eilės

Laikiau Tave slapta, kur nieks nemato –

Širdies kertelėj  ant jausmų vagies.

Kiekvieną dieną laukiu apsilankant

Nors žodeliu, nors žinute trumpa,

Net jos menkam tikėjimui užtenka,

Kad nepaskęstų laiko tėkmėje.

Bet rytas aušta vienišas ir šaltas,

O vakarais, kai saulė už laidos

Gyvenimas beprotiškai suveltas

Nebeatranda savo atramos.

Nors laukiu...

Užgyvento turto jau pakanka,

Metai nugulė visus laukus.

Mūsų laikas tarsi upė slenka

Tik ne tas kur buvo, o kur bus...

Lai jisai nešykšti gero žodžio,

Nestokoja meilės ir darnos.

Jei prireiks, tegul į speigą gruodžio

Įberia žiupsnelį šilumos,

O nurengęs puošnią švenčių kaukę

Kasdienybei lieka atlaidus.

Juk kasdien daugėja tų, kur laukia,

Tų, kurie negrįžta į namus

Trumpėja dienos,

Skerspjūviai aštrėja-

Sulūžę lieptai,

Merdintys jausmai...

Ir mes į savo

Rudenio alėją

Kartu išėję,

Grįžtam atskirai.

Nelieka laiko

Žodžiui, minčiai, jausmui,

Širdis, lyg jūros bangos

Į uolas

Grėsmingai slenkant

Uragano gausmui

Sudaužo paskutines

Geldeles.

Trumpėja laikas...

Pasikeitė šukuosenos ir spalvos,

Varinės beržo kasos vėjy draikosi,

O apsiniaukusiame ežero paviršiuje

Geltoną lapą debesėliai vaikosi.

Drumsta bala prikritus klevo lapų,

Lašai sidabro maumedžio šakas

Išpuošę spindi prie praeivių tako

Linguodami žalvarines kasas.

Miškai laukus tauriom  spalvom vilioja,

Kedena plaukus rudenio vėsa.

Takus  auksiniais  kilimais nuklojo

Medžius apskabiusi pirma šalna.

Nukritę lapai  melodingai čeža

Po kojomis praeivio neramaus

Padovanodami rudens  peizažą

Ir gabalėlį mėlyno dangaus.

Aš jau gyju. Ir skauda mažiau

Ir aušra nebesvilina kūno,

Kai grįžtu kur jau kartą buvau

Už senųjų kupstų nebekliūnu.

Nebesvilina laužo gaisai

Ir diena į drauges jau taikos,

Aš gyva ir seni pelenai

Jau ne mano pievose draikos.

Aš jau gyju.

Aš pasakojau Tau save lyg knygą,

Vis puslapį po puslapio verčiau,

Ilga kalba vis painiojos ir strigo,

O mintimis tavas mintis skaičiau

Norėjau, kad pažintum, kad atrastum,

Kad pagaliau suprastum, jog tai aš

Ir gelmėse manų akių paskęstum

Atrasdamas visai naujas spalvas

Džiaugiaus, kad savimi mane sušildei,

Kad suradai tarp daugelio dienų,

Bet tu užtvėrei mano naivią širdį

Į tamsų narvą be jokių langų

Tie sunkūs likimo kirčiai

Rudenėjančiam  laiko kely

Verkiant vienišai šulinio svirčiai,

Drumstam atvaizdui jo vandeny

Ir  tikėjimo nūdiena kaina

Lyg ant kaklo pakibęs akmuo,

Ir laukimas, kuris nepraeina,

Ir ieškojimas vardan jo.

Tiesiog pabūkim...

Jau ruduo.

Jau vėsta.

Jau miglos tiesia kelią į namus,

Dar neskubėkime lašus nukrėsti,

Tuos paskutinius užsilikusius lašus,

Kurie talpino šilumą namų.

Tiesiog pabūkime...

Pabūkime kartu...

Atėjo ir išlygino raukšles-

Gyvenime, veide, kelionėje

Ir mes netekom dar vienos dalies

Taip paprastoj šeimos dėlionėje.

Atėjo ir išsivedė šalin

Kurios taip bijome ir nepažįstame,

Į ten, į kur dažnai tik mintimis

Arba sapnuos nukakti drįstame.

Mes viliamės, kad Tau tenai neskauda,

Ir, kad tenai nėra klaidžių kelių...

Tik kažkodėl mama vis rauda,

Nerasdama Tavęs tarp dukterų.

Mes Tavo pėdsakais dažnai keliausim,

Ieškodami atsakymų gijos

Kiekvieną rudenį tarp sodo vaisių

Ir tarp klevų rausvai gelsvos spalvos.

Sudie, brolau, išėjęs vėl sugrįši...

Kai anūkėlis krykštaus lopšyje

Mes vėl atrasime tą trapų ryšį

Kuris dažnai nutrūkdavo, deja.

Sudie, broluži, Žilvine, sudie!

 

Spalvų gausoj lengva melodija

Eilutėmis  tarsi per širdį.

Švelni  gražaus rudens rapsodija

Lyg mintys gerumu apgirtę.

Sau pažadu – daugiau negrįšiu,

bet kažkodėl vis sugrįžtu.

Sakysi, kad bandau atskirti

save nuo daugelio kitų -

tokių kaip aš – silpnų, bešarmių,

be perspektyvų ir bailių.

Tikriausiai tu teisus, nes laimei

nereikia leisgyvių žmonių.

Todėl ir sugrįžtu. Tikiuosi,

kad gal toje maišatyje

daugiau jau nieko nebijosiu...

Tiek laimėje, tiek bėdoje...

Nei man tavęs, nei tau manęs

Jau nebereikia. Keista...

Kiek buvo bandymų suprast,

Ir dar daugiau – atleisti.

Mums nepavyko. Ką gi... Tiek

Matyt tebuvo lemta

O štai dabar – lyg svetimi...

Išplukdome į krantą

Akimirkas iš praeities –

O patys – vėl už šiaudo...

Tik laikas išmestas dienas

Be gailesčio išgliaudo.

Ir lieka vien tušti lukštai

Iš mudviejų istorijos-

Pačios kreiviausios iš visų

Likimo trajektorijos.

Nei man tavęs, nei tau manęs...

Taip lengvai šį vakarą sninga

Akyse stingsta  laukas nubalęs,

O širdis ant sniego paklotės

Vis dar ieško laimės bedalės.

Bastūnės savo paklydusios,

Neprišaukiamos ir  nematomos,

Man taip jos šį vakarą stinga

Nors aplink tvyro baltos platumos.

Pirmas sniegas skaistesnis už baltą,

Net šešėliai šiek tiek privengia

Ir siaurą  laimės takelį

Balta drobule  uždengia.

Taip lengvai šį vakarą sninga

 

 

 

Apniūkusi, pritvinkusi diena

Grasina lietumi jau nuo pat ryto,

O aš einu į kelią be namų

Ir nebijau, kad vėl mane sulytų.

Rudens dangus dažnai liūtim grasina,

Ir kai sugrįžti nebėra į kur,

Keliauji  ten, kur nieks tavęs nežino

Dar nepažįstamu keliu svetur

Ir taip ramu, nes kas tave apgavo

To jau nėra, paliko už ribos,

O rankose tik tai, kas liko- tavo

Kelioninis krepšelis ant šakos.

Ir laisvė  eiti, kurti ir mylėti

Tikra, ne vienadienė užgaida

Aš išeinu pasauliui nusidėti

Be jokių  išlygų nors ir basa.

Padalinau savo kelią

Į daug mažų atkarpų

Gal todėl taip dažnai širdį gelia,

Gal todėl be Tavęs taip sunku.

Viena pelenais pavirto,

Kitos virto gėla

Tik viena atkarpa teko vilčiai

Ir ta pernelyg trumpa.

Bet griebiuosi jos tarsi šiaudo,

Kad išplaukčiau netektyse,

Kad ant mano palaikio plausto

Nutūptų meilė gležna.

Kad  išlikčiau žmogum be grimo,

Kad ateičiau be kaukės -  nuoga,

Kad neliktų klaikaus palikimo

Būti sau pačiai svetima.

Budėsiu paromis, gal metais

Vis laukdama ir laukdama,

Kad nepraeitum nepamatęs

Švieselės mirksinčiam lange.

Kad nepraeitum nepažinęs,

Kad  nesuprastumei kodėl

Gyvenimas kelius supynęs

Pro šalį veda vėl ir vėl.

Gal klysime daugybę kartų,

Gal klupsim eidami drauge,

Tačiau prie savo laimės vartų,

Ateisim vedini malda

Į savo ramų, jaukų uostą,

Į atlydį vidur žiemos,

Kur vėjo rankos randus glostys,

Kur baltas angelas globos.

Dangus žemei laiškus vis rašo ir rašo,

Plunksnakočiu baltu, o kartais skaidriu,

O mes renkame saujon kiekvieną  jo lašą

Lyg meilę be atlygio ir pažadų.

Ištirpsta, išdžiūsta jo pėdsakai slidūs

Tarsi niekur nieko nebuvo ir štai

Vėl atūžia audra tarp kalvų pasiklydus

Ir nugula žemę nauji parašai.

Širdimi geriam gaivą, atodūsiai gilūs.

Laukimo pašonėje vėl du keliai

Abu jie nežinomi, painūs, nebylūs

Kuriuo atėjai ir kuriuo išėjai.

Dangus žemei laiškus vis rašo ir rašo...

Mylėk aistringai ir karštai,
Kad kartą imčiau ir sudegčiau,
Kad tavo laužo atšvaite
Savęs akimirksniu netekčiau.

Mylėk ne žodžiais - akimis,
Kad į jų gelmę nugarmėjus
Tave išgerčiau naktimis
Kaip vandenį  įkaitęs vėjas.

Paimk už rankos ir išvesk

Kur vien tik meilės sodai žydi,

Kur širdys dvi tarsi viena,

Kur laimės niekas nepavydi.

Paimk už rankos ir eime...

Apkabinki. Atėjau sušilti,

Žvarbią naktį taip storai prisnigo

Nesakyk, kad negali pamilti

Ir, kad meilė išgalvota knygų.

Nekalbėki nieko ir šią naktį

Neskaityk laiškų žiemos rašytų

Atėjau sušilti ir sudegti

Paskutiniame lauže prieš  rytą.

Svyra plonos šakelės nuo sniego gausos,

Tolumoj baltas kelias ir  šlakelis dienos

Vis ilgės ir šviesės ir tame šviesume

Mes ir vėlei ieškosim savęs savyje.

Nei garso, nei judėjimo,

Tiktai balta tyla

Automobilių kupetos

Įrėmintos sniege

Po švenčių sumaišties,

Saliutų ir trenksmų,

Taip stebuklingai balta

Taip dieviškai švaru.

Vėl girdžiu tavo balsą toliuose

Pūgoje žodžiai stringa ir kimsta,

O balto pūko karoliuose

Visos  mūsų nuodėmės dingsta.

Tampam švarūs, tyri ir gražūs,

Susisupę į patalą tingiai,

Kol baltas žiemos peizažas

Paslėpęs kiekvieną vingį.

Kiekvieną skaudančią klaidą,

Kiekvieną  neužbaigtą bylą,

Žiūrėk, kaip į sniegą palaidą

Mūsų dienos  minkštai subyra...

 

 

Angelo sparnu mane palietęs

Nutūpei lengvai, su vėjeliu

Ir iš mano laimės pažadėtos

Liko visas kalnas pelenų.

Upeliu tekėsiu, drugeliu atskrisiu

Ir nutūpsiu tiesiai į Tavas rankas,

Vėjeliu pakilsiu, lietumi iškrisiu,

Tik mylėki meilę taip, kaip myliu aš.

Padainuoki vėjau dainą,

Tą, kurios dar negirdėjau

Apie mano smulkią laimę

Padainuok man, lauko vėjau.

Kur ji taip ilgai užtruko,

Gal kelių nebesuranda,

Kas užglostys ir sugydys

Paskutinį gilų randą?

Padainuoki garsiai, vėjau,

Kad išgirstų tavo dainą,

Pasakyk, jei nusidėjau,

Lai atleidžia ir pareina.

Aš Tau gėlių neskyniau,

Lange nešmėžavau.

Pakelkim taurę vyno,

Išgerkime, brolau,

Už Tavo skrydį laisvą,

Už plunksnos vingrumus

Ir už vidinę laisvę,

Ir dar už tai, kas bus...

Aš Tau gėlių neskyniau,

Todėl nevėlavau,

Tik sveikinimo laišką

Ant sniego parašiau.

Kiek kartų tau kartojau - meile, traukis,

Daugybę kartų užtrenkiau duris,

Kai priartėdavai, prašiau aš, - liaukis

Sekiot pavargusiomis pėdomis.

Kai nusigręždavai, šaukiau, – sugrįši,

Juk be tavęs gyvenimas perniek,

Tik Tau sugrįžus visos dienos ryškios,

Todėl manim ne visada tikėk

Kai šauksiu, kai varysiu, kai pavargsiu

Tave nešioti savo širdyje

Būk atlaidi. Netgi tada kai verksiu

Priglausk ir neišduoki niekada.

Kiek kartų tau kartojau - meile, traukis,

O šiandien vėl šaukiu – sugrįžk...

 

Liks tik pėdos asfalto fone,

Tai nueinančios, tai sugrįšiančios,

O ilgesio paslaptyje

Kelios dienos ir tos jau bevystančios.

Lyg šešėlis praslinks mintimis,

Nuvingiuos laiko rėžiais per dykumą

Atsimušę į dangų iškris

Į sieloj išdegintą  plikumą.

Liks tik pėdos...

Vakaras. Už lango gilios sutemos.

Mintys lyg šaudyklė tamsoje

Nardo per audringus laiko sūkurius,

Skęsta drumstame vandenyje.

Atsitrenkę į  likimo uolą

Dūžta siautulingoj patirty,

O ant vienadienio laimės molo

Supas vėjy  meilė nerami.

Laukdama jai pažadėtos vasaros,

Su žiedais, svajonėm ir  viltim

Kad į žemę kris tik džiaugsmo ašaros,

Kad negąsdins audros praeitim...

Vakaras  už lango. Šėlsta metai

Neramybėj blaškosi širdis,

Trupindama paskutinį ledą,

Kelyje, kuriuo atgal  negrįš.

Mes šnekamės... Kažkaip...

Bet vis tik šnekamės -

Tylėjimu į  pustuštę alėją,

Save be skausmo ligi rėžių plakame,

Bet niekas taip ir neaiškėja.

Kodėl, už ką?.. Kelintą kartą klystame

Lygiam kely, kur rodos jokio grumsto.

O gal tiktai įvardint neišdrįstame

Gyvenimo klaidom sudrumsto.

Ne jis mus, mes jį draskome ir blaškome

Neįsiklausę į vagos srovenimą

Ir niekada kaip žmonės nepaklausiame,

O kaip gi tu , gyvenime?...

  

Žinau, jei jau kartą išeisiu,

Neliks nei tavęs, nei manęs

Ir mūsų sunokusių vaisių

Jau nieks neraškys, nes neras.

Neliks to budėjimo dviese

Prie tirpstančios žvakės nakčia,

O tu ne mane jau lytėsi,

Mano vietą užėmus kita

Gers  tave tarsi dvasios šaltinį,

Akyse jos  virpės pilnatis.

Savo meilės aš vėl neapgyniau,

Liko tiktai sudiržus viltis

Kad ne aš paskutinė išeisiu,

Kad išėjus nerasiu namų,

O gyvenimo ratą pakeisiu

Nauju, nedėvėtu ratu.

 

Tie keliai jau seniai išsiskyrė

Likę rėžiai užžėlė  laiku

Netiesa, kad  tikėjimas mirė,

Kad neliko tiesų netikrų.

Akys verks, ir kvatos, ir ilgėsis

Nepavargdamos  laimės ieškos,

Nors širdį įsigėręs pelėsis

Dar ilgai vargins savo tinkluos.

Dienos bus lyg iš miego letargo,

Keisis daug kas, tik kelias, deja,

Tarp griuvėsių vingiuoti pavargęs

Trūkinės lyg sudilus styga.

................................

Mano kelias ir Tavo kelias

Nelaukia, bet mes einame,

Neieškome, bet randame,

Trumputę laimės valandą

Rūpiu džiaugsmu užkandame.

Į savo dvasios būseną

Ne viską įsileidžiame,

O savo klaidą būsimą

Iš anksto sau atleidžiame.

Nuplovę kelio liekanas

Išprausę dulkių kamuolius

Mes tiktai gero siekiame,

O darome nesąmones.

Dėsningai ir  kasdieniškai

Į audinį vyniojame,

O kas netinka draugiškai

Kitiems išdovanojame.

Sava tiesa švenčiausia,

Savi jausmai lyg mumijos,

Ir nežinia į ką dažniausia

Ta meilė įsikūnijus...

Išeis žiema,

Bus žemė iš po įšalo,

Laukai pasklis salotų žaluma

Ir kiekvienam primins jo seną įžadą –

Nubust kartu su bundančia žeme.

Keliai raitysis, pinsis ir klaidins,

Juk niekam nežadėjo lengvo kelio,

Ir žmonės eis, naujus kelius pramins

Ieškodami gaivinančio upelio.

Kiekvieną ves jo laimės pramanai-

Saldi viltis, svajonės, smėlio pilys...

Jau žinome kokie širdžių karai,

O jiems praėjus, kokios žaizdos gilios.

Bet net ir tai nesergės nuo lemties,

Skubėsime išgerti meilės vyną

Papėdėj vasaros trumpos nakties,

Kuri ir skauda, ir saldžiai svaigina.

Išeis žiema,

Bus žemė iš po įšalo,

Laukai pasklis salotų žaluma

Ir kiekvienam primins jo seną įžadą –

Nubust kartu su bundančia žeme.

Jei, meile, tu tikra, neišgalvota,
Jei tu gyva, pašauk mane ir lauk...
Per potvynius, per ledą ir per gruodą
Ateisiu, tiktai tu neužsigauk,
Jeigu iškart tavęs ir nepažinsiu-
Tiek daug jausmų apsimetė tavim-
Negink manęs šalin kol aš nurimsiu,
Įtartinom nepančiok sutartim.
Jei tiktai tu tikra, pati ateiki
Be savo iškilmingų puošmenų,
Graži, tauri, švelni ir ilgalaikė
Tarp vienadienių melo sūkurių.
...................
Ir lik tokia, jei tu esi, o meile!

Nubuskime meilei,

Lai verias į  širdį

Šilta ir  galinga

Gerumo versmė,

Pažadinkim meilę,

Paraginkim viltį,

Priglauskim begimstantį

Jausmą savy.

Nesirenka meilė

Nei metų, nei turtų.

Ir gražūs, ir svarbūs

Vienodai visi.

Ji keri ir moka

Užburti be vargo

Jos laukiančią širdį

Vienatvės kely.

Pasveikinkim meilę,

Jos bučinį švelnų

Ir karštą dvelkimą

Ant ledo lyties,

Iškelkime meilę

Lyg saulę ant delno

Virš savo painios

Ir kasdienės būties.

NUBUSKIME  MEILEI...

Mes tik moterys -

Dukros ir motinos.

Mus ir myli, ir žeidžia ir keikia,

Kažkas laiko gyvenimo votimis,

O kažkam mūsų mylinčių reikia.

Mes daliname širdį skiltelėmis

Negailėdamos - dosniai, be saiko

Bėgam, klumpam, pavargstam, vėl  keliamės

Ir maldaujam nubėgančio laiko,

Kad vaikai būtų sotūs ir gražūs,

Kad mūsų tėvai nemirtų,

Kad sušildytų, kad  mylėtų,

Kad saugotų, glaustų, apgintų.

Nes mes tik  skubančios moterys

Per  judančius laiko tiltus.

Takai išbarstyti rožėmis,

Jų spygliais subadytos viltys.

Ir vos tik rytojus išaušta

Mes ir vėl skubam į kelią

Į savo likimą išaustą

Įsiūdamos naują lopelį.

Mes tik moterys,

Gražios ir  mylinčios

Ir niekad nesikartojančios,

Trapios lyg gėlės žydinčios

Žieduos savo laimę sūpuojančios.

Mes tik moterys...

Mano, išgalvotas riteri, be žirgo,

Posmų daug tavy sutalpinau,

Tik ant laiško begaliniai ilgo

Savo vardo dar  neparašiau.

Neprašiau surasti  ir  suprasti,

Neieškojau  ir pati... Tačiau

Mano basas riteri be žirgo,

Širdimi kasdien tave jaučiau.

 

Išėjai, palikai, nesulaukiau,

O dabar, štai, ir aš išeinu

Krenta snaigės, gyvenimas plaukia

Ant ledo lyties upeliu.

Supas vėjo sūpuoklėse dienos

Trapiame vėriny tarp šakų,

Blaškos tamsūs šešėliai pasieniais,

Išeinu. Išeinu. Išeinu.

Tyliau... Ar ne girdi kas daros

Už lango draskos praeitis

Nepasitraukia, verkia, baras

Klebena užtrenktas duris

Vis nepavargsta, vis grasina-

Įeis ir nieko nebeliks,

Stebiu tarsi nebylų kiną

Ir laukiu kol mane paliks.

Užkodavome meilę...

Ir nieko!?...

Viskas liko kaip buvę anksčiau

Tik tie žingsniai

Dažniau atsilieka,

Tik tie žvilgsniai

Nebylūs dažniau.

Ir  paletėje spalvos išnyko.

Juoda – balta, ir jų mišinys

Lyg rakštys į odą susmigo

Ir  liovės judėti ašis.

Užkodavome meilę...

Ar sotūs?

Atsitvėrę ramybės tvora

Net savo gyvenimo soduos

Nebeieškom žiedų,

Nes diena

Vos tik saulei pakilus

Pavargsta,

Nes naktis – be sapnų,

Ne naktis...

Užkodavome meilę...

Kas vyksta?

Su Tavim, su manim,

Su mumis...

Mano laimės švytuoklė ir vėl nuo manęs
Nuskubėjo į priešingą pusę, nuskriejo
Ir vis tempia tolyn voro nertas gijas,
Ir vis draiko laukuos rankom rudenio vėjo.
Bet juk turi kažkas pasilikti ir čia...
Kai subirs paskutinė pasenus dėlionė,
Gal tada kas pašauks, gal tada kas pakvies
Į nelengvą, bet žemiškai ramią kelionę.
Atsirems, prisiglaus, pasakys, kad manęs
Jau ieškojo seniai, kol surado netyčia,
Patikėsiu nors mano senas svajones
Griovė ištisos liūtys skriaudos ir patyčių.
Atsirėmus į petį nebūsiu našta.
Man užteks tiktai žodžių šiltų ir tvarkingų
Gyvenau ne savim, gyvenau - ne save,
Bet nors kartą norėčiau nubusti laiminga
Ir graži, ir gera... Patikėsiu ir tuo,
Nors matau savo veidrodyj veidą raukšlėtą
Aš tik noriu rytais nuprausti rasa
Ir užimt ne kitos, o tik savąją vietą.
Virdulys teatleis, jei nubusiu vėliau,
Jei rytus Tavimi, ne kava užsigersiu
Jei čia Tu, pasakyk kad šį kart suradau,
Aš iš ašarų savo rožančių suversiu.

Pavasario papėdėj  sidabrinės sruogos,

Žėrutis spindi beržo kasose

Dar vakar medžių šakos buvo nuogos,

O šiandien vėl sužvilgusi žiema

Pritūpus iškilmingam reveransui

Ori, skaisti, lyg išdidi dama

Mums tiesia atsisveikinimui ranką

Išeidama, bet neišnykdama.

Vis tankyn, duslyn alsuoja vakaras,

Kūnai išsiilgę šilumos

Renka paskutiniam laužui pakūras.

Ar užgesęs laužas suliepsnos?

Rankos klaidžioja tarsi paklydę,

Venų šokį ausimis girdi,

Veržiasi į vieną siaurą brydę

Netekties šešėliai negyvi.

Šiluma bevirstanti  karštį,

Akys spinduliuojančios geismu

Dreskia dar visai neseną tvarstį

Nuo ilgai negyjančių  žaizdų

Nežinia kažkur ištirpsta laikas.

Trumpame kely tik Tu ir Aš

Kuriame trumputės laimės tvaikas

Paskandins abu ir pats nuskęs

Gal į nežinią, o gal į nebūtį,

Tik ryte jau būsim nebe tie

Sukryžiavę praeitį ir dabartį

Klausim ką tu padarei širdie?

Upės grįžta į savo vagas

Numazgoję  pakrančių  žilvyčius,

O vandens apsupty  lankose

Braido senos pavargusios gryčios

Užauginę daugybę vaikų,

Išlydėję kelintąją kartą

Braido gryčios būtuoju laiku

Vandens atspindy apsivertę.

Ko gero...Daug ir visko.

Kartais nieko.

Užtai kiek kart

prie praradimo slėnio,

kur rodos nieko švento nebelieka,

tik skersvėjai širdy kasdieniai.

O duetu kalbėti gera,

lyg muziką šešėly išgirdai...

manau, kad eilėmis

dainuoti dera

kai širdys suskamba

lyg du balsai.

Metai prisirišo prie manęs,

gal tai aš įsikibau į juos...

liko  žodžiai gulę į eiles,

menkos pastabėlės pakraščiuos:

apie tai, ko laukdavau kasdien

o nebuvo nieko panašaus

į šaltinio kerintį srovenimą,

į kažką nepaprastai gražaus-

svajone nutūpt į vėjo plaukus,

nugarmėti krioklio pursluose...

Na, o nieko tokio nesulaukus

viskas liko tik paraštėse.

Tikrai ne viskas paimta ir atiduota

Deja, bet taip ir liks, ir  tai gerai.

Gyvenimas ir sveikas, ir ligotas

Jis mus ant menčių guldo įvairiai.

Daugybę juodraščių jame prirašėm,

O paraštes išmarginom klaidom,

Ilgom naktim vis meldėme ir prašėm,

O jis nusekdavo kitom pėdom.

Skausme pažįstame tiesas ir klastą

O išdavystėje - vieni kitus

O viltys? Viltys niekada negęsta

Kol gyveni ir kol esi žmogus.

Lyg iš ano pasaulio...

Kas tai?

Nubėga kūnu šiurpuliais...

Gal gi išeikim pasivaikščiot

tais ilgesio takais...

Kol neužpūtė sniego pūgos

Sugrįžti ne vėlu.

O kaip norėčiau Tavo veidą

Atrasti tarp eilių...

Išeina šiluma, palikdama tik tylą

Iš praeities į ateitį nebylią

Palikdama tik ilgesingą viltį

Ir begalinį  troškulį pakilti...

Kiekviena  pradžia graži lyg nuotaka,

Paslaptinga, geidžiama, viliojanti

Vos tik nusimetus lengvą nuometą

Lieka laimės kelyje klajojanti,

Besiblaškanti, lyg pienės žiedas,

Kartais skausmo lydima  prieš vėją.

Širdimi išgirsta ir pajaučia

Kada laimės budeliai artėja.

Bet ir jie ne amžini prieš laiką,

Ir tuomet, kai rodos viskas baigės,

Vėl į plaukus sukrenta tos pačios

Viltyje sustingę meilės snaigės.

Ratas vėl  braškėdamas  nubunda

Ima suktis, šaukia kilt ir  bėgti,

Širdyje nenuorama pagunda

Nebeleidžia  niekur pasislėpti...

 

Plaukia mintys, veržias iš krantų

Kasdienybėje joms jau per ankšta

Ir iš Tavo pievų paprastų

Žengia per molinį pluktą slenkstį

Į gyvenimą  be prarasties,

Be apgaulės svetimos ir savo

Ten kur lauks ir visada mylės,

Ten, kur niekas  nieko neužgavo.

Smilgų vasara dar prieš akis,

Prieš akis saulėlydžiai raudoni

O pati gražiausia paslaptis

Dar tik ruošiasi ilgon kelionėn.

Paraštės rausta

Kol vėjas uogas nokina

Lemties gramatikoj...

Sagokit širdį!

Visa kita išnyra

Potvyniams slungant.

Permerktas takas

Vasaros liemeniu šliaužia.

Verkia papartis.

O Vizijos skambėt daina turėtų,

Juk tai svajonė gimstanti kasnakt...

Deja, čia tiek kartėlio neravėto

Čia mes ateiname savęs netekt.

Savų jausmų,  skausmingo patyrimo,

Čia paikas pyktis drabstosi purslais,

Čia mes tokie tikri, be jokio grimo,

Šarvus numetę liekame nuogais.

Išeidamas manai, jog nebegrįši

Ir vėl lyg nevalingai užeini,

Toks tas pasaulis vizijų – be ryšio,

Todėl, kad  būnam patys savimi...

Į niekur...

O rytas vėl į niekur...

Už posūkio – miražas,

Ir  niekur nepalieka

Slogus minčių bagažas.

Galėtum – išmainytum,

Ar perleistum už dyką...

Kelionėje į niekur

Jau nieko nebeliko.

 

Dienos kvepiančios rudeniu

Braido po rasą

Voratinkliuos supdamos

Sielvartą basą,

Lyg kūdikėlį

Savo užantyj

Supa, ramina

Rudens pakrantėj.

Glosto  pasėmę

Saulės į saują

Ir  atnašauja, ir atnašauja.

Dienos kvepiančios rudeniu...

Skvere tarp tų dviejų pavasarių

Užaugo medžiai ir vaikai

Neliko net vaikystės pasakų,

Kurias man vakarais sekei.

Neliko žydinčių aguonų-

Jos virto nuodėme  grasia,

Nors virš  žaliuojančių dirvonų

Plevena  praeities dvasia.

Ieškojau pėdsakų vaikystės,

Tik jų seniai ten nebėra,

Skvere tarp tų dviejų pavasarių

Močiutė su anūkėle...

Atėjus iš nakties

Į naktį grįšiu

Į tamsią nežinią įbrisiu vėl

Ir nebeklausk ar  dar kart pasiryšiu...

Atėjus iš nakties, į naktį grįšiu,

Labai prašau, neklausinėk kodėl.

Šioje slaptyj

Mums nebeliko vietos,

Dienoj taip pat mes likom svetimi,

Tik kelios valandos abiems žadėtos...

Šioje slaptyj mums nebeliko vietos

Išeikime  neatsigręždami.

Voratinkliai suplyšę draikosi pavėjui,

Rasos lašeliais žemė nuberta,

Gyvenime, Tu tiek man daug žadėjai

Sakyk, kodėl jaučiuosi palikta

Tarp skersvėjų atviroje laukymėj,

Kurioj beviltiškai užuovėjos dairaus,

Gal pakalbėsi Tu su manimi, Likime

Kol žemėj duobę  nebūtis išraus.

Gal atsakysi man į klausimus užduotus-

Ar reikia žemėj būti žmogumi?

Kiek daug tokių, kurie kitus išduoda

Drabstydamies purvu ir tulžimi.

Bet gi ir jie  taip pat žmonėm vadinas

Ir kartais rodos - žemei savesni...

Nesupranti koks žanras - cirkas, kinas,

Kada krauju, ne ašarom verki.

Tos pasakos be pabaigos, be galo

Gražu- klausau ir vėl nebeklausau...

Gal būt kitai nuo jų širdis apsalą,

Bet man užtenka jų - labai prašau,

Nesikartoki tūkstantąjį kartą

Ne man, o sau  šias pasakas seki.

Nepakeliui. Pametę žodžio vertę

Išlikime bent sau ištikimi.

Vaikystės skaros permestos per kelią

Dažnai  ir vėl aplanko naktimis,

Žema, jauki  berūkstanti pirkelė

Mažais langeliais žvelgianti toli.

Šalia boluojantis ramunių  laukas,

Beržynų juosta, juosianti namus,

Tie vaizdiniai lyg pasakos išplaukia

Pažadindamos prisiminimus.

Tai laimės didelės mažutės salos,

Čia viskas tikra, net paliest gali,

Įbristi ten, kur telkšo blyškios balos,

O saulė ridinėjasi griovy.

Basa vaikystė žliugsinti per kiemą,

Saldžiausios uogos tos, kur pas kitus,

Kiek užmatai  per  mažo lango rėmą,

Tiek ir užtenka. Juk matai savus.

Trapios vaikystės dar trapesnės skaros,

Sudilęs seno laiko audinys,

Užaugome laimingai - nes be karo.

Tik ko gi krūpčiojame naktimis?

Neišmokau atsijoti-

Kur grūdai, ten ir pelai.

Pasakysite- beprotė!

Kas čia žino kas gerai...

Ne kiekvienas gali kautis

O po to verkšlent, deja,

Kad negali pasikliauti

Netgi tais, kurie šalia.

Sėkmę gaudau lyg drugelį,

O ji sklando pavėjui.

Kartais pralekia pro šalį

Kartais nutupia danguj.

Kol diena lietum pravirksta

Širdyje klaiki sausra.

Debesys manim pritvinksta

Ir ištirpdo lietuje

Visą mano prigimimą

Paiką užmačią gamtos

Ir tą kvailą pripratimą,

Kurio nieks neatsijos.

Išlingavo metus laiko vygė palaikė,

Išliūliavo girgždendama  amžiaus sijas,

Siautė vėjai nuo lapkričio ūkų apsvaigę

Blaškė audros ne kartą sudraskę bures.

Liko nerimas jaunas išdeginęs brydę,

Ir jausmai nepažįstami ir svetimi.

Kažkas ėjo –išėjo, kažkur slydo-praslydo

Liko atgarsiai aštrūs lyg peiliai širdy.

Visos tiesos lentynose guli.

Ten ir Tavo ir mano tiesa

Jau seniai po voratinkliais dūli

Paskutinės pradžios pabaiga.

Visko daug ten - tikėjimo dulkių,

Nemiegotų naktų trupinių...

Prisitaikė  ir jaučiasi puikiai,

Nes ten niekas nevalo kampų.

Pasiknaisioja kartais kaimynas,

Nusišlapina šuo prabėgom,

Karts nuo karto įlūžta lentynos

Su pasenusiom savo tiesom.

Et... Ir kam jų šiandieną bereikia-

Nemadingų, senų  ir karčių

Gal tikrai padėkokime laikui

Dėl visų patirtų netekčių.

Gal taip reikia - pakrikštyti tiesą

Netikrais, pramanytais vardais...

Ir išeiti... išnešti į šviesą...

Su tikėjimu, kad pasikeis...

Iš delnų į delnus širdį perduodu,

Virpančią, nerimastingą širdį,

Tegul ją globoja, myli, saugo,

Tegul josios tylią šneką girdi...

Jei taptum tu virsmu į kelią,

Akmenėliu riedėčiau tavimi,

O jei atgimtumei į beržą žalią,

Aš parašyčiau laišką anglimi

Ant balto balto beržo tošies lapo,

Kad neištrintų laikas paslapčia.

Tegul kas nori ir ką nori šneka-

Kol tu dangus - aš - jūra atvira.

Nežinau kiek kas kainuoja,

Nežinau koks laimės skonis

Savo sąžinę matuoju -

Aš sveika, ar jau ligonis?

Gal kažkur kažką praleidau

Ar kažko suprast nespėjau,

Rodosi visiems atleidau,

Netgi tiems, kam nenorėjau.

Nepataikau vis į koją

Siautulingam karnavalui,

Savo nuodėmes atkloju-

Stebis žmonės - kokiam galui...

Lyg iš kosmoso atskriejus,

Nepažįstu savo žemės

Su apgaule susidėjęs

Daug tvirčiau ant kojų remias.

Mintiju, o gal taip reikia,

Kad galėtum išgyventi.

Kas čia žino kam ką teikia

Neužtikrintumo šventė...

Nesivaržyk. Mums galima jau viskas.

Visi pavojai liko  kaži kur

Gyvenimas be prieskonių juk prėskas,

O meilė, atsibeldus iš svetur

Tegul  gi atveria vartus lig galo,

Tegul nors kartą būna savimi,

Ir širdys  tos, kur kažkada užšalo

Lai sualsuoja laužo ugnimi.

Tik nesakyk, kad per vėlu, girdėjau

Nekart  taip žmones kalbant. Netiesa.

Tegul kartu su ugnimi ir vėju

Nubunda tai, ko rodės  nebėra...

Senom pėdom, senais  takais

Išeisime į kelią dviese.

Ant to suolelio po beržais

Prisėsim ir ilgai tylėsim

Nuslydęs šalis nuo pečių,

Kaip anąkart skarelė parke

Primins naktis ligi gaidžių

Ir  Tavo nemadingą švarką...

Kurio apgaubdavai pečius

Prieš saulei tekant virš klojimo,

Kur savo virpulius visus

Aš slėpdavau lig pamišimo

Kad nesuprastumei jausmų,

O juk ir nebandei suprasti...

Tik nuėjai kitu keliu

Tų rojaus obuolių atkąsti.

O šiandien štai ir vėl  kartu

Senais takais per seną parką...

Tik Tu visai jau nebe Tu,

Nors rodos pakeitei tik švarką...

Ir aš be virpulio širdy,

Seniai visi jausmai išblėso

Jau vakaras  ir jau vėlu,

Ir ką jau čia beišsėdėsi...

Kol pavasaris savo glėby

Spaudžia jauną nekaltą mergaitę

Pajunti kaip jausmų sukūry

Tavo metai šėlioja įkaitę...

Laukime, amžinam laukime

Nevalingai sekundės išbyra

Ir belieka poetui, deja

Tiktai arklas, knyga ir lyra...

Ši dvikova painių minčių

Kaskart naujom spalvom pražysta

Nėra jokių čia paslapčių

Net tiems, kurie ir nepažįsta

Du pasiklydę pakeleiviai

Su plunksnom vietoje strėlių

Net vakaro vėlyvą metą

Ties baltu popieriaus lapu

Nulenkę galvą  širdį skrodžia

Visiems, kurie čionai užsuks

Ir tarp eilučių, ir tarp žodžių

Ieškos kas dvikovoj suklups.

Bet dvikova ši daugialypė-

Kūrybos varoma ašis.

Kiekviens savaip ieškos kur slypi

Pati didžiausia paslaptis.

O mes tik mažuma poetai,

Nes rašom metraštį kreivai,

Kur tarp eilių tik siluetai,

Ir meilės buvusios aidai.

Nesuspėsim mes jiems iš paskos -
jie byrės lyg smiltelės tarp pirštų...
Pyksim, barsim, mylėsime juos
ir maldausime, kad nepamirštų
mūsų metai savosios pradžios,
tų srovių, kurios nešė lyg šapą
ir dienų siautulingų kančios
kur su meile pirmąja prašapo.
Visų turtų nešiotų širdy
ir nė menko krislelio užantyj...
Buvom naivūs, jauni ir kvaili,
kol išmokom protingai gyventi.
O dabar, kai jau viskas toli,
mūsų metai mums patalą kloja
ir senųjų jausmų sūkury
sentimentais nakčia užliūliuoja
Supam savo jaunystę lopšy,
o širdis tarsi drebulės lapas
vis dar ieško to laužo, kurį
vėl kūrentų, vos jam užsidegus...
..........................................
Visko buvo ir visko dar bus
kol eini, kol džiaugies, kol juokiesi.
Jausmo aidas lyg stiklas trapus,
Gal todėl jo per amžius ilgiesi...

Ponia iš Plungės, iš Telšių,

Iš Kauno, Klaipėdos -

Tos pačios viešnios renginių

Su šypsenom  veiduos.

Vardai žurnaluose visuos

Ir TV laidose,

Na. O jose  - tuščios kalbos

Lyg kuojų ežere.

Gyvenimai nepaprasti

Tiek  vyrų, prabangos...

Tiek laimės būt antra, trečia

Ir tiek jau tos bėdos

Kažkas sėdėdamas namuos

Žavėsis, pavydės

Tos laimės šventės amžinos

Ant svetimos kėdės.

Gražu matyt, gražu girdėt

Kad mylimam krašte

Tiek grožio... tik kur jį padėt

Kai joms lygių nėra.

Ponia iš Vilniaus, iš Šiaulių

Ir vyrai lyg arai...

Na, nepavydžiu. Gyvenu...

Tiktai virtualiai...

Nereik stilisto paslaugų

Nei prabangios suknios.

Užtenka marškinių vienų

Ant tos pačios skuros

Draugams tokiems patiems kaip aš

Linkėjimus siunčiu

Ir perduodu geras dienas

Virtualiu keliu...

Miesto žemė jau bunda po grindiniu

Stumia žiemą šiukšles suslėptas,

It išganymo laukia  vienintelio

Saulės blyksnio į savo valdas.

Kad sušiltų  po einančių  kojomis,

Kad  nubustų  gyvybė joje

Ir priėmus dangaus paaukojimus

Šilkine apsisiaustų skara.

Kad į širdis suplūstų tikėjimas

Kiekvienam savimi ir darbais,

Kad bedvasis  bėgimas, skubėjimas

Neužtemdytų saulės rytais.

Kad mes būtume žemėje žmonės

Kad galėtume saugoti ją

Nepavertę savosios kelionės

Tik pavasario šiukšlių krūva.

Atsitvėrę sienomis gyvenam,

Uždara širdim, idant durim

Virtualios erdvės tarsi mana

Kur besusitinkam su Tavim.

Kalbamės... Net kartais atviraujam,

Žodin įtalpindami save

Ir vis ieškom bent lašelio kraujo

Tekančio pulsuojančia ranka,

Kūno šilumos,  švelnaus buvimo,

Trupinėlio laimės tarp delnų

It sapnuojamo prisilietimo

Paukščio sklandančio virš debesų.

Rodosi, gyvenimas net verda,

Viską pabandai išjaust širdim

Kol barbena pirštai lyg per  skardą

Klavišais alsuojančiais Tavim.

Kartais buvai manimi,

O ir aš Tavimi -  ne kartą...

Plaukėm minčių vedami

Į mums nepažįstamą krantą.

Lipom aukštyn ir danguj

Debesis rankomis žarstėm,

Kol sielos pačiam viduj

Savo tikėjimą narstėm.

Buvom laimingai  savi,

Buvom ištroškę  viens kito.

Springo laužai nakty

Nuo įkarščio dar nematyto.

Buvome vienas kitu...

Tik kada visa tai pradingo?

Tarp laimės griuvėsių  senų

Nebeliko savaip laimingų...

Ko reikia meilei?

Ar užtenka

atleist

ir vėl keliaut

laiku?

Kada ją

palaikyt už rankos-

kai šalta,

ar kada slidu?

Kada neleist išeit,

stabdyti

nuo paklydimų

ir bėdų?

Kada jai galim

pasakyti,

kad pavargau,

kad išeinu?

Kaip ją apsaugoti

nuo skausmo,

nuo aštriabriaunės

netekties

ir besiartinančio

gausmo

naujos nežinomos

grėsmės?

Ko reikia meilei?

Ko jai reikia?

Pakločiau viską

ką turiu

prie josios kojų

nuodėmingų

dėkodama,

kad dar esu.

Nieks nekaltas.

Čia niekas nekaltas.

Palaidūnė lemtis išdykavo-

Jausmo stygomis

Tarsi gitaros

Taip lengvai

Širdyje pripėdavo.

Nesakyki, kad skauda,

Kad peršti,

Tai netikros

Ir laikinos bėdos...

Jau pats laikas

Nudrėksti tvarstį

Prie suskilusios

Geldos prisėdus.

Ir atvert savo

Sielos langus

Į gyvenimą

Juodai baltus

Lai nubus spalvos

Blyškios ir vangios

Juk čia niekas

Niekas nekaltas.

Man nereikia auksinių purienų

Lai jos džiugina širdį laukuos

Aš tik tavo pabūsiu šiandieną,

Nes tik tavo ramybės ilgiuos.

Aš tik tavo pasaulyje būnu

Savimi, suvisai savimi

Ir už metų didybės nekliūnu,

Ir už numesto grumsto kely.

Su tavim saulė kyla ir leidžias,

Minkštame debesų patale

Tu ateik, kai pavasaris skleidžias

Širdyje, nors už lango žiema.

Mūsų mamos

Per šimtmečių sandūras,

Per didžiausią gyvenimo  slenkstį

Savo įsčiose mus išnešioję

Mums atstoja

Švenčiausiąjį ramstį.

Jos kaip saulės mažutė salelė,

Kaip Šventasis tikėjimo raštas,

Ir Šviesa, ir gyvybės ugnelė,

Ir brangiausias pasaulyje kraštas.

Tik jose mes save ir atrandame

Vis iš naujo kartodami pamokas.

Ir žodžius teisingiausiai suprantame

Tik tuomet, kai į motinas remiamės.

Mūsų mamos nesensta, jos žydi

Gėlėmis iš vaikystės darželio.

Mūsų mamos... Jų Pasakas lydi

Aitvarai į palaimintą kelią.

Su Jumis, mūsų mielos kerėtojos,

Ir džiaugsmai, ir gyvenimo dramos.

Jūs gyvenimo tylios stebėtojos

Ir kovotojos mūsų neramios.

Su Jumis širdimi ir  tikėjimu

Prie kasdienių darbų panoramos

Mes netolstam, bet nuolat artėjame

Prie pradžios,

Kur mus atvedė mamos.

Mūsų mamos.

Tėčiui

Kokiais tik nešaukiame

juos  vardais-

Tėvuk, Tėveli,

Tėte, Tete...

Už jų pečių mes

jaučiamės saugiais,

nepaisydami išminties,

nei metų.

Jie mūsų  atrama

ir parama,

Užuovėja,

vaistai suskaudus,

Kai vietos nerandi

ir net tada,

Kai  reikia lopyti

jausmus sugriautus.

Jie visada atrodo

stipresniais

Nei patys jaučiasi

ir mes galvojam,

Kad  ši tvirtovė

nieko neįleis,

Arba išvys,

jei kas ir įsibrovė

Vidun neklausęs,

nekviestas, nelauktas...

Už mus kovos

nebodama sveikatos,

O mes manysim,

kad gerumo srautas

Niekuomet neišseks.

Prie jo įpratus

Taip lengva

pasisemt iš to šaltinio

Ir vėl išeiti

į pasaulį margą

Kol mūsų Tėčiai,

Tetės ir Tėveliai

Mus saugo nuo

visų bėdų ir vargo.

Kokiais tik

nevadiname vardais...

Tėvuk...

Tėveli...

Tėte...

Tete...

Toks atotrūkis  dvasios ir kūno...

Nors abu ir gyvena drauge,

Nežinotum, manytum - nebūna...

Siela skraido, o kūnas, deja...

Kartais eina, o kartais ropoja

Besistengdamas žmogų apgaut,

Vis norėdamas sielą bekoję

Prisišnekinti susidraugaut.

Kartais  būna - pagauna už skverno,

Bet gi ją išturėti sunku,

Ji ant baltojo angelo sparno

Kartais nuskrenda virš debesų.

Kyla, leidžiasi, širdį paglosto

Užglaistydama randus gilius,

Kūnui reikia jos dieviško mosto

Kad išlygintų kelio grumstus.

Taip ir  keičiasi dienos ir metai,

Tie atstumai kaskart didesni,

Siela džiaugiasi kūną atradus

Net pačiam  paribės pakrašty...

Vėl vasara vilios pakluonėn meilę,

Ištroškusią po sutemų žiemos

Ir vėl rikiuos į savo ilgą eilę

Visus, kurie taip išsiilgę jos.

Ir tik nedaugeliui pavyks surasti

Papartį prasiskleidusį pernakt,

Ir tik nedaugelis  gebės suprasti,

Kaip greitai galima visko netekt...

Šiandien išvedžiau širdį į gatvę,

Tą pačią skaudančią širdį,

Kad ir ji pajustų pilnatvę

Ir išgirstų, ko nieks negirdi.

Kad nustotų kartą maištauti

Rudenio lapams krentant

Ir imtų savim pasikliauti,

O ne manim besenstant.

Išnešiau širdį ant delno

Mažutė,suvargusią, baugščią

Ir atvedus prie aukšto kalno

Palinkėjau sparnų, kaip paukščio

Palinkėjau skrydžio lemtingo

Į pačią aukščiausią viršūnę

Ir sugrįžimo laimingo

Į nuodėmių sklidiną  kūną.

Iš taip toli aš nerašysiu nieko -

Laiškai paklysta svetimuos kraštuos

O žodžiai...Žodžiai taip ir pasilieka

Kažkur pusiaukelėje link tiesos.

Neskambinsiu, nežadinsiu, nešauksiu

Ieškoti naujo kelio link namų...

Pati tarp žodžių lauksiu-nebelauksiu

Savęs seniai jau nebesurandu...

Iš taip toli...

Virsme savim, o gal virsme į niekur

Mes būname viskuo, tik ne savim,

Ką atiduodame, ką pasiliekam,

Taip ir klostuojam laiką paslaptim

Tarsi pyragą – dalimis suraikom,

Mažiausią kąsnį sau palikdami

Ir blaškomės be vietos ir be saiko

Savęs ieškodami ir vis nerasdami.

Lyg prie vaikystės pasakos-

Sultono rūmų vartų,

Kurie vos tik priėjus

Savaime atsivertų

Ir įmantria alėja

Tarp smilkalų ir dūmų

Atrastum savo fėją

Be didelių keblumų

Čia viskas tarsi sapnas,

Kuriam norėtum likti

Ir eitum savo laimės

Į rūmus pasitikti

Lyg prie vaikystės pasakos-

Sultono rūmų vartų,

Kurie vos tik priėjus

Savaime atsivertų.

Aš tūkstantį ir vieną naktį

Savy dažnai atrast bandau

Ir kai tik rodos ima sektis

Ir vėl po nežinią braidau.

Tie svetimi keliai vilioja

Lyg seno vyno apžavai

Ten, kur giliai išsikerojo

Jausmai, kurių nepažinai.

Tikėk, išauš svajonių rytas

Su saulėj sirpstančia viltim

Senoj svajonėj įrašytas

Pačia didžiausia paslaptim

Be rūpesčių, skubėjimo, chaoso,

Be meilės, be kasdienių reikalų,

Be dirtino akimirkos patoso

Su savimi sutarti negaliu.

O gal nemoku. Dažnas laimės meno

Neperpranta ir nepaklūsta jam.

Mes sakome- laimingai nugyveno

Tik ar pavyks taip nugyvent pačiam.

Vėl traukiniai skubės

Į stotį man nežinomą-

Išveš visus, kurie dar buvo čia-

Ir praeitį be atvangos naikinamą,

Ir karštą meilės naktį po delčia.

Likimo kopėčios dūlės

Anapus vartų,

Svirtis, bevirkdanti

Tėvų namus,

Ir pasakos girdėtos daugel kartų

Sukritę į beirstančius lapus.

Esmė, prasmė...

Teliks tik paikos sąvokos,

Du vangūs bėgiai-

Kelio pabaiga

Ir traukinių stotis,

Ir amžiui saugios pramogos

Pritaikytos

Išvykstantiems iš čia.

Tik traukiniai skubės...

Tu kartą pasakei,

Kad buvo laikas,

Kai aš bėgiodavau Tau iš paskos,

Dabar gi Tu visai kaip

Mažas vaikas

Laikais už mano rankos ištiestos.

O tavo akys,

Manose įstrigę

Ieškoti bando išeities taškų

Kurių anksčiau

Ieškodavai tarp knygų

Tik ar Tu jas surasdavai?

Vargu.

Norėčiau atitolinti šią dieną,

Kai viena kitą skaitom akimis,

Ir į gyvenimo kasdieną

Talpiname visus, kas su mumis.

Žvelgi liūdnai, liūdnai,

Tarsi iš tolo,

O žvilgsnyje tokia kraupi tyla,

Maldaujanti- parvesk mane namolio

Į ten, kur buvo vasara šilta...

Ir aš į ten, tikėk, sugrįžt norėčiau

Kur Tu tokia stipri, tokia graži,

Gal net laiminga būt galėčiau

Jau vien todėl, kad Tu šalia esi.

Na dar palauk,

Dar neišeiki, mama.

Jei skaudėtų dienas,

Verktų naktys

Pasislėpę savan nuogume.

Jei užgęstu šviesa

Žvakių dagtys

Įsižiebtų  ir tam artume

Mes išliktume stiprūs ir drąsūs

Sumaišties kelyje nelygiam,

Ir pradingtų jutimai atgrasūs

Ir sugrįžtų ramybė ilgam.

Skiriu Danguolei

Ne giminės, ne seserys ir vis tik

Dalinamės gyvenimu kartu,

O mūsų dvi nerimastingos širdys

Dažnai pulsuoja tuo pačiu ritmu.

Ne taip dažnai besusitinka akys,

Ne taip dažnai mes kalbamės, deja

Ir netgi tai, ko būni nepasakius

Atliepia balso aidu širdyje.

Ne giminės, ne seserys – ne kraujas-

Mus jungia saitai stipresni už jį,

Tavęs šaukiuos, remiuosi, pasikliauju

Kai kelią stoja properša gili,

Kai skausmas tarsi gabalais sudrasko

Ir nebelieka vietos erdvėje,

Griebiuos Tavęs kaip paskutinio taško

Išblukusiame mano kelyje.

Tik Tu vienintelė randi tą raktą

Nuo mano skausmo durų uždarų

Meldžiuosi, kad Tavęs ilgai užtektų

Maniesiems kelio raštams iš bėdų.

Prašau, kad Dievas saugotų kelionę,

Kad Tau užtektų meilės paprastos,

Kad ir toliau Tave mylėtų žmonės,

Kad liktumei dalim manęs pačios.

Ne giminės,

ne seserys,

ir vis tik.

Jis kartais stovi vietoj tarsi liūnas

Užsiliūliavęs savo klampume,

O kartais blaškos lyg šiaurys bastūnas,

Ir būna nesutramdomas laike.

Jį tenka glostyti lyg mažą vaiką,

O kartais sielos pasakas jam sekt,

Kurias vėliau jis taip lengvai išdraiko

Per netektis, per nerimą kasnakt.

Per ilgesį, laukimą, meilės liekanas,

Per tai ko nepaliečiame ranka,

Per tai ko visą savo amžių siekiame

Bet taip ir  nepasiekiam niekada.

Naivus, painus, dažnai klaidus GYVENIMAS

Su kiekvienam skirtinga atkarpa-

Vienų neprižiūrėtas, kitų genimas,

Trečių išpuoselėtas lyg lysvia.

Ir eina jis drauge kur akys veda...

Ne jo, o mūsų... Ir laisva valia.

Mes patys kartais jam užgniaužę žadą

Paliekame pusiaukelėj klane.

Kol patys inkščiam nei gyvi, nei mirę,

Kol išsilaižome savas žaizdas...

Vėliau neištveriame nesigyrę,

Kad viską įveikėme mes...Tik mes...

Kiek daug , gyvenime, tau esame skolingi.

Kiek kartų traukei mus už pakarpos

Iš ten, kur mes tave neatsakingai

Nusviesdavome už trapios ribos.

Dažnai nevertinom, dažnai klaidinom,

Meluodami, išduodami ir še...

Abu ir vėl tvirtai apsikabinam

Išeidami į nebūtį drauge.

 

 

Tegul ir nepasieks tavęs šie žodžiai.

Nors ką gali žinot...Stebuklų būna...

Tiek karto ištylėti jie nei guodžia,

Nei einantiems drauge po kojom kliūna.

Įstrigę gerklėje jau nebeperšti,
Ir esančių šalia visai netrikdo,

Tik vakarai dienos mintis išžarstę

Jų ligi šiolei taip ir neužmigdo.

Pavargusių, laiku neišsakytų,

Išblukusių paletėje likimo.

Kada į širdį  ima metais lyti

Jie gula raštais ant vilčių rietimo.

Ir audinys gyvenimu patampa.

Gal būt matai, gal praeini pro šalį...

Tik tylūs žodžiai įkandin tau slenka

Ir niekaip pasivyti nebegali.

Tegul...

Žemės veidrodžiai – ašara, upė,

Ežerai ir lašeliai rasos,

Net balutės lietaus atsitupę

Blyksi veidrodžio šukėm keliuos.

Pasižiūri – lyg atviras langas,

Lyg sielos tavos slėpiniai,

Paslaptingi it deimantai brangūs,

Laikini tarsi laumės kerai.

Bet tikri. Tikresnių juk nebūna.

Tie, kur kabo ant sienos – akli.

Jie atspindi tik varganą kūną

Ir nemato, kas vyksta širdy.

Žemės veidrodžiai, metais rasoti

Kiekvienam atviri ir savi.

Tu gali juos apeit, nesustoti,

Nematyti tik jų negali.

Sielos natos mirguoja paviršium,

Debesėliais nukritę žemyn,

Kad išlauktum, išjustum, išgirstum

Jų alsavimą savo širdim.

Žemės veidrodžiai...

Kiek geismo tam pavasario artėjime,

Lyg stygomis per kūną šiurpuliais

Tame besąlygiškame tikėjime,

Kad ne tiktai alyvos išsiskleis,

Bet dar ir tai, ką juslėmis pajuntame,

Kas visą vidų sujaukia pernakt

Ir jau visai kitais ryte nubundame,

Tam, kad galėtume ir vėl netekt...

Ir vėl pavasaris skaičiuos
Dienas namo negrįžusias,
Vandens pritvinkusiuos laukuos
Pavargus pasiklydusias.
Ir vėl troškimai slapukaus
Giliai susukę gūžtą...
Ir lai nuo troškulio slogaus
Suskeldėja ir dūžta
Visi stiklai širdies languos,
Visa tvermė esybės...
Tegul pavasaris sūpuos
Ant lyno begalybės
Naujai užgimusių jausmų
Pripildytą ąsoti,
Sutikime PAVASARĮ
Gašlūniškai besotį...

 

Nurimki, miela. Ir tegul nežeidžia,

Tos žodžių liekanos iš praeities,

Kurie pagauna ir nebepaleidžia...

Nekaltinki ir būsi be kaltės.

Nurimki, miela. Ir tegul neskauda

Seni senų žaizdų randai.

Tos pačios akys juokiasi ir rauda,

Nors tu ir be manęs gerai žinai

Kaip laiko ratui sukantis kartojasi

Ir žodžiai, ir jutimai, ir veiksmai,

Gal būt todėl lemtis dažnai kvatojasi,

Kai vėl po savo praeitį  braidai..

Nurimki, miela.

 

Šis vakaras tik dviems

Žara nurausvins ne vieną kelią,

O abu kelius

Koksai dangaus švytėjimas...

Ir jausmas,

Kad antro tokio gal jau ir nebus.

Trapus buvimas

Vakaro ir mūsų.

Jausmų  suplėšytų ir vėl siūtų,

Atlaikiusių ne vieną vėjo gūsį

Tarp sudėtingų laiko  sūkurių.

O iš dangaus tokia ramybė dvelkia,

Tokia tyla  iš pat širdies gelmių,

Jog noris nusimestus laiko velkę

Pradėti viska nuo pačių pradžių...

Šis vakaras  ne toks,

Kokie jau buvo,

Kažkas širdin sugrįžo nelauktai

O gal žara vakarė užsibuvo

Stygas suvirpinusi...Na ir štai...

Koks vakaras...

 

Vasarų brydėj namais
Žaisdavo mūsų vaikystė
Prie stalo vaikai su tėvais...
Tada neatrodė paikystė
Kad kelios kartos drauge,
Kad vaikai, tėvai ir seneliai...
Kad tokia štai būna šeima.
Kitokios juk ir būti negali.
Keičias ne tik pinigai,
Keičiasi vertės svarbesnės -
Kaip dažnai tėvai – atskirai,
Ir dienos kaskart vėsesnės...
Ir skauda vienodai visiems,
Ir duria į paširdžius laikas...
Juk viskas buvo abiems...
O šiandien voratinkliais draikos
Ir vaikystė sapnuos neramiuos,
Ir jaunystės klaidūs takai,
O mūsų senuos namuos
Jau aidi anūkų balsai.
Kartu ir džiaugsme, ir varge
Ir nieko atrodo keista
Tik... Mūsų senelis yra?
Vėl tiesiai į seną žaizdą...
O reikėtų tik tiek mažai,
Kad šiandien visi prie stalo...
Ir, kad tai kartotus dažnai,
Kad turėtume saugią salą
Kur vaikai sutūptų ratu,
Kur anūkai turėtų namus,
Kuriuose viskas abiems,
Kuriuose nieko perpus...

 

Atėjau, kad išeičiau

Palikusi tiltą

Tapt to, kas jau buvo

Ir to, kas dar bus.

Atėjau, kad atneščiau

Neblėstančią viltį

Į žemėje laikinus

Mūsų namus.

Ta tąsa, tas per amžius

Netrūkstantis siūlas

Nuo lopšio lig mažo

Kupstelio kalne...

Ėjimas, bėgimas,

Kritimas ir virsmas...
Ir vis tiek –atėjau,

Kad palikčiau save

Kaimo pievoj rasotoj,

Tarp šnekančių dalgių,

Bent vienoj iš daugybės

Aušrų, ar žarų,

Atėjau, kad išeičiau

Palikusi taką

Tarp savęs ir tarp savo

Anūkų vaikų,

Kol išdils paskutinis

Matytas paveikslas,

Kol pradings paskutinė

Smiltelė delne...

Atėjau, kad išeičiau

Palikusi kelią-

Ieškojimų kelią-

Iš savęs į save...