Eilėraščiai MAŽIESIEMS

Šauni  kompanija 

Mano mažas žmogau

Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.

Kaspinėliai baltučiai,

Šortukai gėlėti,

Mano mažas žmogau,

Kaip tavęs nemylėti

Tavo aukso plaukai 
Saulės spindulius žeria,

Mano mažas žmogau,

 Mano lauko gėlele,

Šypsenėlė šilkinė, 
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,

    Mano aukso mergaite.

Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,

  Be tavęs negaliu Ir mama nebegali. 

Aš  užaugau. Man  šeši  



 
  

  Džiaugiasi  svečiai  visi. 
Aš  užaugau. Man  šeši.
 Jau  skaičiuoju, jau  rašau, 
Raideles  visas  žinau. 
Dar  ne  viskas  gal  pavyksta,
 Bet  mama  dėl  to  nepyksta
 Žino -  kloja  mano  metai 
Į  mokyklą  kelią  platų.
 Iš  namų  kelelis  dulka -
 Išvariau  ožiukų  pulką, 
O sesutei  mažiukus
 Atiduodu  žaisliukus. 
Jau  bandau  padėt  mamytei 
Namuose  susitvarkyti. 
Man  atrodo,  kad  šeši 
Mano  metai - dideli,
 Meilūs, švelnūs ir spalvingi
 Ir  nepaprastai  laimingi.




  
Kalėdos,Kalėdos...



 


Žemėn krenta, krenta, krenta 
Mano sesės, mano broliai, 
Mamą Žiemą padabinę 
Žemę patalais nukloja
Mus globoja tėtis Sniegas,
Sidabru visus parėdęs, 
O vaikai neatsidžiaugia -
Vėl Kalėdos, vėl Kalėdos!
 


Skamba šventiniai varpeliai, 
Senį Šaltį šokti kviečia,
 O už lango snaigių pulkas
 Blyksi krisdamos ir šviečia.
Susikibkime už rankų
 Ir pašokim snaigių šokį. 
Jau Kalėdos, jau Kalėdos,
 Seni Šalti, atvažiuoki.






Mamytei

 



Tau, Mama, aš pinu vainiką 
 Iš Saulės, Mėnesio, Žvaigždžių 
  Į jį visas gėles supinsiu 
 Iš savo vaikiškų sapnų.

Iš savo vaikiškos dėlionės-

Iš meilės, džiaugsmo, iš vilties

Visur ir visada lydėsiu

Į ateitį iš praeities.

Per amžius, šiandien, visada

Tau, Mama, būsiu aš gera.

Rudenėlio keliu

 

Jau atėjo rudenėlis

Krenta lapai. pučia vėjas,

Šiaušia medžių šakeles

Ir vaikučių galveles.

O kai ima smarkiai pūsti-

Negali net atsidusti.

Debesėliai susiraukę

Rudeninį dangų niaukia.

Į sužvarbusią žemelę

Beria lietų po lašelį.

Kai prapliumpa smarkiai lyti-

nei takelio nematyti.

Ei, vaikai, ruduo atėjo.

daug lietaus ir šalto vėjo.

Paskubėkim į namus

Kol nepermerkė lietus.

Pavasario saulytės

 

Svaigsta pavasario mažos saulytės,

Stiebiasi liaunos žalsvos kojytės,

Šypsos vaikučiams, prašos nuskinti

Ir  vainikėlį  ilgą   nupinti,

Sujungt į vieną ilgą ratelį

Ir apkabinti visą darželį,

Išpuošti plaukus, lėlę šilkinę

Ir mašinėlę seną medinę.

Svaigsta pavasario gelsvos saulužės

Didžiulės  saulės mažos dukružės.

Plaštakėlė

Man  mamytė taip pasakė:

Jeigu gaudysiu plaštakę,

Ji paėmus mano ryta,

Nuplazdens į pievą kitą

Man palikus žalią žiogą.

Na, o jis plazdėt nemoka.

Griežia savo smuikeliu

Jam gražu ir man gražu.

Striksi po pievelę žalią,

Na, o man širdelę gelia,

kad neturi jis sparnų

Kaip plaštakė dyvynų.

Nebauginsiu plaštakėlės,

Tegul jai dainuoja gėlės,

tegul jai žiogelis groja,

O ji laisvėje plasnoja.

Debesyno debesėlis  

 

Debesyno debesėli.

Seno tėvo sūnaitėli,

Nusileisk į žemę kietą

Ir atnešk jai šiltą lietų,

Pasakyk, ar ten aukštai

Tu visus gerai matai?

Aš labai tavęs prašau,

Pakylėk mane aukščiau.

Tu žinai, kaip aš norėčiau

Iš dangaus pamoti tėčiui

Ir mamytei, ir močiutei

Ir visiems, visiems vaikučiams

O paskui atgal parnešęs

Ir laiškelį man parašęs

 


Vėl sugrįžki pas savus 

Debesyno senukus.

Aš kasdien tave stebėsiu,

Pasiilgsiu- pasikviesiu

Tu atskrisi nors truputį

Su manim pažaist, pabūti.

man atneši lietų šiltą,

Pasodinsi grybų tiltą

Ir išskleidęs sparnelius,

Iškeliausi į namus.

Išvarysiu orą blogą

  

 

Išvarysiu orą blogą,

Nes jis man įpiršo slogą.

Pasiimsiu tėtės skėtį

Ir išeisiu išlydėti.

Štai žiūrėk - lietutis bando

Pasitraukt, nes išsigando,

O saulutė merkia skėčiui:

"-Sugražins tave tuoj tėčiui"

              Tai gudruolė, tai gudruolė,

              Netgi debesys prapuolė,

              O sloga taip  užsigavo,

              Kad bematant išgaravo. 
       

                          Ačiū saulei,

Ačiū tėčiui,

O labiausiai

Ačiū skėčiui.

            Voro nertinis

Pasigavus  seną  vorą

Įdaviau  jam  siūlą  storą,

Kad  nunertų  jis  nertinį

Šiltą, purų, išeiginį,

Kad  įdėtų  gražų  raštą,

O pačiam  kampe  prie  krašto

Įrašytų  mano  vardą.

Bet  ir  vėl, eilinį  kartą

Voras  metė  darbą  šitą,

O kampe  jau  kitą  rytą

Nusinėręs  tinklą  naują

Su  musytėm  išdykauja.

Taip  ir  liko  šis  nertinis

Kamuoliuose - kamuolinis.

Debesėlis   avinėlis

Baltas  pūko  debesėlis

Lyg  močiutės  avinėlis

Minkštas, šiltas,

Taip  ir  knieti

Rankomis  pačiupinėti.

Debesėlis  juda, žaidžia

Tik  artyn  neprisileidžia.

Pamažu  į  žemę  slenka,

Vos  tik  ištiesiu  jam  ranką,

Vėl  staiga  į  dangų  kyla

Ir  pasislepia  už  šilo.

O man  visą  dieną  knieti

Jį  pagavus, palytėti.

Na, nejaugi  debesėlis

Lygiai  toks  kaip  avinėlis.

Mano  Mikis

Tai  neklaužada  išdykęs

Mano  katinėlis  Mikis.

Nuo  palangės  ant  gėlės,

Nuo  indaujos  ant  kėdės.

Verčias  kūlversčiais  ratu,

Aš  vejuosi  ir  klumpu.

Dar  nespėju  atsikelti,

Jis  kasas  man  ima  velti.

Virsta  kėdės, dūžta  gėlės,

Siaučia  viesulas  pašėlęs.

Katinėli,   ką  darai,

Skęsta  betvarkėj  namai.

Štai,  mama  pro  stiklą  žiūri.

Kas  gi  bus  dabar, Mikuli?

Už  nepabaigiamą  kovą -

Man  į  kampą, tau -po  lova.

 Taip  kasdien  kelis  kartus.
Koks  tu, Miki,  negudrus.

Žiema, žiema

Atriedėjo, atskubėjo

Su  visa  balta  svita,

Su  šiaurinėm  rogėm vėjo

Gūsiais  atlėkė  žiema.

Šen  pabėrė, ten  pabėrė

Saujas  šalčio  trupinių,

Medelius  šerkšnu  apmėtė

Iš  rankovių  kailinių.

Kam  į  skruostą, kam  į  nosį

Gnybtelėjo  lėkdama,

O vaikai  neatsidžiaugia -

Tai  padūkėlė  žiema.

O jau  patalai  žiemužės

Purūs, blizga  sidabru,

O kai  ji  juos  purtyt  ima -

Nesimato  debesų.

Kiemsargiai  tik  sunerimę -

Sniego, sniego  į  valias.

Įsisiautėjus  žiemužė

Užnešė  visas  gatves.

Mano  batai

Mano  batai  bėga

Per  baltutį  sniegą,

Mano  mažos  kojos

Pėdeles  palieka.

Mano  batai  trepsi,

Mina  sniegą  purų,

O kojelės  veda

Vis  toliau  nuo  durų.

Mano  batai  slysta,

Kaip  gi  čia  nutiko,

Kad  po  mano  kojom

Čiuožykla  paliko.

Išgirstu  netyčia-

Sniego  kupetaitė

Savo  draugėms  sako-

Tai  guvi  mergaitė

Mano  batai  striksi,

Čiuožia, lipa, slysta,

Mano  mažos  kojos

Painiojas  ir  klysta

Tai  krentu  į  sniegą,

Tai  gulu  ant  ledo.

Aš  visur,  kur  tiktai

Mano  batai  veda.

Juokias  kupetaitė,

Mano  kojos  linksta.

Pūkšt  į  baltą  sniegą –

Kupetaitė  dingsta.

O mama  jau  bara,

Nieko  nesupranta.

Argi  aš  kalta,  kad

Mano  batai  krenta.

 Pasakėlė

Saulė tyliai skęsta,

Dangui žarą žarsto,

Rausvas debesėlis

Sapnulius išbarsto.

Kam gražuolę lėlę

Atveda į naktį,

Kam ir pasakėlę

Sėdasi pasekti.

Apie aukso Paukštę,

Stebuklingą fėją,

Drebulėlę baugščią,

Vėją niekadėją.

Apie saulės sostą

Ir mėnulio dvarą,

Apie Vaivos juostą

Ir močiutės skarą…

Kol nakties šešėliai

Draikosi po taką,

Rausvas debesėlis

Pasakėlę seka.

Pavasaris

Paukščiai  grįžo  į  namus,

Gėlės  išpuošė  laukus,

O  kiemai  pilni  vaikučių

Lyg  velykinių  margučių.

Gera,  šilta  ir  smagu,

Kai  Velykos  prie  namų.

Tau  ir  man  bus  gardžių

Velykinių  dovanų

Saulė  šypsosi  pro  langą

Spinduliais  parėmus  dangų,

Klega  paukščiai,  gėlės  kvepia

Puošdamos  Velykų  taką.

Vėl  Pavasaris  pas  mus.

Laikas  puošti  margučius.

 Gripas ir aš 

Vėl tas niekadėjas gripas -

Klasėje tik aš ir Mikas.

Sėdim, spoksome pro langą

Į pilkai raukšlėtą dangų.

Mažas saulės spindulėlis

Debesų vartus pravėręs

Kaip ir mes vaikai- smaguris.

Vos tik laisvėj atsidūręs

Pirmas puolė smaližiauti –

Viską iš eilės ragauti.

O tenai, ant stogo krašto

Kaba nosys, kaip iš rašto –

Vienos ilgos, kitos storos,

Vietom – ištisinės voros.

Blizga, švysčioja išdidžios,

Nepasiekiamos ir slidžios.

Spindulėlis žvilgsnį metęs

Ir stebuklą šį pamatęs,

Apsižergęs žvarbų vėją

Jį paglostyt nuskubėjo.

Puolė tiesiai į jų tarpą

Ir pradėjo slidų darbą.

Ėmė šildyti, lytėti,

O šios snarglės – tuoj varvėti,

Tirpsta, kapsi šaltos nosys,

Pats didžiausias varvanosis

Pirmas plumpt į žemę pliką-

Tik skeveldros ir beliko.

Pamokėlės kol praėjo,

Visos nosys išvarvėjo.

Džiaugiasi skardinis stogas,

Kad ir vėl paliko nuogas,

Ak, kaip apmaudu. Tas gripas…

Klasėje tik aš ir Mikas.

Na, palaukit

 

Namuose klaikus košmaras-

Sesės pykstasi ir baras,

Kažkokia keista tvarka,

Kur pasislėpė mama?

Kaip visai nereikalingą

Pasodino ir pradingo,

Ramūs – eiti negaliu,

Ir paliko tarp lėlių.

 

Tėti, kur tu, kur mama?

Tai nevaldoma šeima

Negaliu gi aš lovytėj

Visą dieną prakirmyti

Ką sau manot, jei tyliu,

Tai nereiškia, kad turiu

Palikta viena sėdėti

Ir su savimi kalbėti

Dedasi labai protingi,

O manęs klausytis tingi.

Aš jiems aiškinu, šaukiu,

Jie lyg klounai – “gu-gu”

 

Katine, gal tu žinai

Ar visi tokie tėvai,

Suvaikėję jie, ar ką –

Su manim tokia kalba!

Na, palaukit, gana greit,

Kai pati mokėsiu eit,

Už dabar patirtą vargą

Čia įvesiu savo tvarką

Kūdikystės pėdutės

Kūdikystė mažučiais delniukais

Brėžia savo gyvenimo taką,

Šlepsi mažas dailus kamuoliukas

Ir vis šneka ir šneka, ir šneka…

Lango stiklas pirštukų padeliais

Lyg  pėdutėmis nutapinėtas

Čia kiekvienas močiutės daiktelis

Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.

Knieti  imti, paliesti, pažinti,

Palaižyti, pagriebus   į saują,

Greitai  jau nemokės apsiginti

Net žema senučiukė  indauja.

 
Į neramų sapnelį atklysta

Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos

Ant putnučių skruostukų  pražysta

Šypsenėlės - beraustančios uogos.

 

Koks trapus kūdikystės ėjimas,

Į laimingo  gyvenimo   tąsą,

Koks mąslus sueities išlikimas

Laiko laiptais gyvenimą neša.

Du ožiukai

 

 

 

Ant lieptelio išdidžiai

Susitiko du ožiai.

O lieptukas  toks siaurutis

Ir tikrai ne virš balutės.

Prasilenkti  nėr vilties -

Kažkuriam sugrįžt reikės.

Stovi, aštrina ragus,

Atsitraukti? To nebus.

Juk abu ne iš prastų -

Iš  geros kilmės ožių.

Nesitraukdavo iš kelio

Nei tėvai, nei jų seneliai

O juk jie dar šaunesni,

Kas  tas lieptas, dievaži.

Virš ragų  pasklidęs mėlis,

O po lieptu – vandenėlis.

Pora debesėlių nardo.

Ir ožiai nebesitvardo -

Trypia kojomis, šnopuoja,

O tiltelis jau linguoja.

Pirmas puola tas mažesnis-

Jo ragelis kiek smailesnis.

-Tai pamokysiu „drąsuolį“.-

Ir į jo ragus įpuolė.

Susikibo atkakliai

Kaip tikri seni ožiai,

Visą aplinką pamiršę

Bliaudami  ir taip įniršę,

Jog nespėjo susivokti

Kaip lieptelis ėmė šokti.

Purtės, kratėsi, lingavo

Kol ožiukai atsigavo

Tik ne liepto vidury,

O stikliniam vandeny.

Ten, kur debesėliai nardė

Jie nurimo, susitvardė

Imtų - trauktų vienas kitą,

Kad tik upė išlaikytų...

Ir staiga prie pat jų rąstas -

Šlapias, nešvarus, nukąstas

Pagailėjo jų lieptukas-

Štai iš kurgi tas rąstukas.

Tvėrėsi abu lyg šiaudo

Tylūs, ramūs – nesispjaudo...

Plukdo rąstas ožiukus,

Lyg romius avinukus

Gaila jam mažų žiopliukų-

Užsispyrusių ožiukų.

Pasakykite vaikai

Ar išmoks kada ožiai

Susitikę vienas kitą

Pasilabinti iš ryto?

 

Kalėdų senis

Su šerkšnota barzda,

Su raudona sermėga

Irias  Senis  lazda

Per gurgždenantį sniegą.

Šunelis aploja

Lyg valkatą raišą.

Senelis sustoja,

Nusimeta  maišą.

Dar kvepiantį kaulą,

Veik patį didžiausią,

Ištraukia ir tyliai

Šunelio  paklausia:

-Argi nežinai, kad

Šiandieną Kalėdos?

Gerasis šuneli,

Na, kokios gi bėdos?

Ko loji į naktį,

Iškėlęs galvelę,

Gal šalta, gal alkis

Krebždena pilvelyj ?,-

Paglosto mažiuką,

Sušildo noselę

Ir kvapnų kauliuką

Įduoda  į kelią:

-Na bėk, mažutėli.

Vaikučiai nekantrūs.

Ir miško zuikučiai,

Ir žiogas, ir gandras.

Jie šiandien visi

Pasipuošę ir laukia -

Devynios galybės

Su pasakų kaukėm

Manęs ir to maišo,

Raudono lyg nosis,

Ir mano – prašapo

Senelis Šaltnosis.

  

Jau bėgu, Jau metas

Į sūkurį  šiltą,

Nešu savo maišą

Gėrybių pripiltą.

Visiems jų užteks,

Juk šįvakar Kalėdos -

Net lauko grumstelis

Ir tas pasirėdęs.

Jau bėgu! Jau metas!...

 

Šelmė žiema

-Ei, vaikai. Visi į kiemą!

Laikas pasitikti žiemą.

Kol ta šelmė nepabėgo,

Nulipdykim Senį Sniego.

Tu lipdyki kojų dalį,

Aš lipdysiu jo pilvelį,

Na, o tau, vikrus brolyti,

Teks jam galvą nulipdyti.

Žiū, žarsteklis prie tvoros,

Šluota -kiemsargio namuos,

Mano sesė nuo dieduko

Gražų šaliką nusuko.

Man močiutė morką davė,

Ji atnešt angliukų gali,

Paprašysiu dar mamos,

Gal keptuvę atiduos.-

 

Štai ir viskas. Dar sagas

Kiemo aitvaras atneš

Burnos vietoj lanko dalį. –

Stovi Senis, o pro šalį

 

Kito kiemo pulkas traukia

Ir visi vieningai šaukia:

-Ak koks Senis, kaip baisu -

Be ausų, be smegenų !-

Na ir stojome į mūšį

Ginti Senį pirmarūšį,

Subraškėjo tvoros senos.

-Na, tai kas, kad besmegenis!

Tokio mūšio dar nematė

Kiemo liepa šimtametė.

Iškovojom Seniui garbę.

Na, o Senis? Varge, varge !-

Vietoj jo tik sniego kalva...

-Kas nutraukė Seniui galvą?-

Vietoj šluotražio – šapai...

-Seni kur tu pradingai ?

Tik į vakarą supratę,

Pirštines švariai iškratę,

Traukiam tylūs  link namų –

Senis juk be smegenų.

Trys sesytės

Trys sesytės kaip lėlytės-

Styro linksmos uodegytės

Tai gėlytė, tai drugelis,

Tai tik paprastas raištelis.

Ką ryte pirma nutvėrė -

Tą į kasą ir įvėrė.

Trys nenuoramos sesytės,

It  neklusnios uodegytės –

Spurda, malasi, maištauja,

Pykstasi, nenuolaidžiauja.

Ir tik kai diena prailgsta,

Nesimatę - pasiilgsta.

Vakarais lyg spiečius bičių

Iš trijų mažų sesyčių.

Triukšmo daug, tvarkos – net badas -

Kas nenori būti vadas?

 

Sliekų  lietus

 

Po lietaus ant šlapio tako

Plaukioja sliekai ir šneka:

-Pažiūrėkit, kokios pėdos,

Eis, praeis, sutryps be gėdos.

Ana va, žiūrėk, mažutės,

Regis, dvigubos pėdutės.

Priartėję pasitraukia,

Žiūri  dėmesingai, laukia,

Neskuba – mūsiškiai gali

Patys pasitraukt į šalį

Pamažu.  Judėt sunkoka-

Šliaužia , nes bėgiot nemoka.

Tik todėl tos pėdos plačios

Sutrypia, vos jas pamačius,-

Štai ką po lietaus ant tako

Susirinkę ilgšiai šneka.

Šliaužiojanti jų gausybė

Protestuoja už gyvybę.

--------------------------------

Tiktai mažius į darželį

Eidamas tylėt negali,

Atsargus –užminti bijo:

-Mama, kiek sliekų prilijo!

 Ledinukų pasaka

Kamiliukė ant ratukų

Veža maišą ledinukų.

Vos pro vartelius praėjo,

Ledinukai išbyrėjo-

Vienas ilgas, kitas riestas-

Visas ledinukų miestas.

Ir spalvoti, ir bespalviai,

Ir maži, ir didžiagalviai,

Ant kojytės, popieriukuos,

Lyg mažučiuos paveiksliukuos

Vartosi prieš pačią nosį -

Neragausi – nežinosi,

Kokie saldūs, kokio skonio

Rožiniai, žali, geltoni.

Skiriasi tik popieriukas,

O gal visas ledinukas.

Teks prisėsti ir lukštenti

Ak, kokia šį rytą šventė...

Valandžiukė nepraėjo,

Iš kažkur mama atėjo.

Varge mano, prie vartelių

Ledinukai be galvelių,

Ne vienam prakąstas šonas

Gailiai sriūbauja geltonas.

 

O jau popierėlių – tvanas

Mirga, blizga celofanas.

Vidury  saldžiausio kalno,

Ant lipnaus Kamilės delno

Ledinukų kelios pusės,

Penkios jau  prilipę musės.

O ji stovi sau  ant tako

Ir  ramiausia mamai sako:

                                                       
 -Pažiūrėk, matai, mamyte,

Ką gi man su jais daryti,

Išsibarstė, išsilaupė-

Štai ir slepias atsiklaupę.

-Pažiūrėk, matai, mamyte,

Ką gi man su jais daryti,

Išsibarstė, išsilaupė-

Štai ir slepias atsiklaupę.

O tų popierių visų

Ir sugaudyt negaliu.

Jei gali, padėk ,mamyte,

Reikia juk susitvarkyti.

------------------------------

Dar praėjus valandėlei-

Nei  ratukų, nei šešėlio

Tų spalvotų popieriukų –

Dingo miestas ledinukų.

Du delniukai švarūs ploja,

Glosto mamą ir dainuoja

Savo lipšniąją dainelę.

Ledinukai davė kelią.

Sapnas

Kapt lašelis, antras, trečias -

Artinas nekviestas svečias.

Nors nekviestas, bet jaukus-

Šiltas vasaros lietus.

Tai dabar visas balas

Išbraidysiu, na ir kas,

Kad  namie  sukils audra –

„Ta nenuorama dukra…“

O kol niekas dar nemato

Aš į lietų -  tik be batų

Tyliai per duris sprunku.

Durys spragt – užraktuku.

Nepamatė net mama

Kur pradingo jos dukra.

Durys? Durys užrakintos.

Gal pasislėpė už spintos,

Gal po lovos skalbiniais...

Ieško, vaikščioja kampais –

Nėr dukrelės ir gana.

O už lango – jau audra

Braižo kruopomis per stiklą...

-Agne, kelkis! Į mokyklą!

 

Kailiniai, į spintą !

 

Kailiniai, greičiau į spintą!

Susitiksim  kažkelintą

Lapkričio,  o gal net gruodžio.

Eikit, eikit, kur parodžiau.

Batai, girdit ką sakau!?

Ir nuo jūsų pavargau,

Sniegas baigia tirpt kieme,

Ko jūs laukiat, juk žiema

Jau išbėgo ir sugrįš

Kai ją šaltis parvarys.

Ei , klumpaitės, ei, basutės,

Lįskit lauk iš tos dėžutės.

Striuke, lietpalti, kur jūs?

Na, greičiau, greičiau! Lietus

Jau artėja, žemę praus.

Po žiemos - tiek nešvaraus...

Kur plonutės pirštinaitės,

Lengvas šalis, skrybėlaitės?

Pasiilgau jų per žiemą

Nors, žinau,  neleis į kiemą.

Vis bambės, – Sušalsi vaike,

Neskubėk, palauk, nereikia,-

Aš beveik jau mergina,

Greit šeši, o jie, – M A Ž A.

Na ir kas, bet jau protinga

Ir gerai matau – nesninga.

---------------------------------

Kaip pavasaris – taip karas -

Ko jie bijo? Ko jie baras?

Dvi vagos

Kad jau šnekasi, tai šnekas

Dvi ištysę daržo vagos.

Vienoje agurkai vartos,

Kitoje - ridikų kartos.

Žinoma, kad ta gudresnė –

Kelios kartos ir vyresnė.

Ją vis sėjo, rovė, sėjo,

Agurkus – tiktai ravėjo.

Skundžiasi vaga jaunoji:

-Tau gerai, o man, mieloji,

Tie agurkai šonus trina,

Niurkos  ir  mane gadina.

-Ką tu sese,- sako senė,

 

-Na nebūk tokia piemenė

Argi nematai kam vargas -

Tarp agurkų šioks toks tarpas,

O mane viduj suplėšo.

Pažiūrėk visai atvėso.

Einava, sesule migti,

Vėl jaunikliai ima dygti,

Šaknys taikosi į veidą,

Tau geriau – tave apleido.

Kaliausė

Draskosi sode kaliausė.

Sodo kuosos nesiprausę,

Terškia tiesiai jai į nosį.

Susisukus skarmaluose

Savo pyktį ji išlieja

Priešais atskubantį vėją.

Varnos niekada neklausė,

Ką burbėdavo kaliausė -

Iš po  skarmalų  grėsmingų

Prie vyšniukų nelaimingų,

Savo uodegas išraitę,

Dergė plunksnomis vyšnaitę.

Uogos net sunokt nespėjo -

Šonus joms išlesinėjo.

----------------------------------

Draskėsi sode kaliausė,

Bet tik žvirbliai jos ir klausė.

 

Baimė

Saulė ritasi paviršium,

Šiltos bangos ją  kutena,

O po dumbliais pasislėpus

Laumė  ragana gyvena.

Bristų ežeran Kostukas-

Vandenėlis – kaip krosnelė,

Kol mama dar nusigręžus,

Bet ta laumė visagalė...

Kostas bijo jos kaip širšių

Ir kol vyresni nemato

Atsistojęs ant tiltelio,

Baimę vandenin iškrato.

Bet kratyk tu  ją nekratęs -

Lygu  erkė vasarinė.

Ir Kostukas neištvėręs

Baisų vabalą sumynė.

Na, dabar jau baimei galas-

Kyšt į vandenį pirštelį,

-Kostai argi nesakiau Tau,

Laumė jį nukąsti gali.-

Baimei tiek ir tereikėjo.

Kol mama velėjo žlugtą,

Mąstė vaikas kaip čia mamai

Klausimą užduoti suktą.

Jis pradėjo nesuprasti -

Negi laumė  iš tikrųjų

Pasislėpus į dumblyną

Laukia net vaikų gerųjų.

----------------------------------

Ne, geriau neklaus mamos,

Pats užaugs ir sužinos.

 

Skruzdėlyčių  darželis

Netoli nuo mano namo,

Kur susirenka vaikai

Stovi senutėlis kelmas -

Juo ropoja  vabalai.

Kartais jų čia nesimato,

Ir mes žaidžiame namais,

Kartais juos kažkas iškrato

Ant kelmelio ties žaislais.

Vieną dieną ėmėm sekti

Kas gi čia per padarai-

Pasirodo skruzdėliukai -

Mažutėliai – dar  vaikai.

Eina vorele sustoję

Per nusenusį kelmelį,

O paskui žemyn ropoja…

Geras! Negi į darželį?

Na ir įdomi tvarkelė

Vasarą, kaip ne visiems -

Be atostogų darželiai

Tik mažytėms skruzdėlėms.

O tėvai tuo tarpu pluša -

Mūsų - ne mažiau nei  jų.

Gal ir mums reikėtų eiti

Į darželį skruzdėlių…

 

Murziukė

-Vėl,  dukruže, išdykauji –

Vis keliauji ir keliauji.

Ką šį rytą sumanei,

Kad ant stalo marškiniai?

-Į mažiuką varlinuką

Nešiu maudyti kačiuką.

Išsidirbo kaip paršelis-

Vietom rudas, vietom žalias

Grynas vargas man su juo,

Mama, ar yra vanduo?

O mama iš virtuvėlės:k

-Plaukt nemoka katinėlis.-

Negirdėjo nes neklausė

Puošmena namų didžiausia.

Eitų, bėgtų – slenkstis aukštas,

Rankoj- katinas ir šaukštas.

Tik išmaudžius pamaitins

Ant virvelės pakabins.

Tegul saulė išdžiovina,

O vėliau iškeps  ir blyną, -

Tyliai mintija panelė-

Vietoj marškinių – skarelė,

Sauskelnių seniai jokių,

Užpakaliuku pliku

Per kiemelį ir per veją,

O joje - kupstų kupstelių.

Štai, už vieno ir suklumpa,

Katinukas vėju sprunka.

A-ja-jai, koks kyla triukšmas-

Tik raudojimas ir ūksmas.

Mūs mažiukė mergaičiukė

Murzina, tarsi paršiukė-

Lopas rudas, lopas žalias -

Kaip tas katinas – paršelis.

Vos tik ją  mama pamatė,

Tuo į glėbį, į tą patį

Mažą lauko baseinėlį,

O jisai –lyg akvarelė.

Spalvos liejasi pro šalį -

Čia darbavosi panelė.

----------------------------------

-Ai, koksai vanduo  vėsus.

Mama, rankšluostis šiurkštus.

Šiuolaikinė pasakaitė apie tris princeses

Spintoj kabo trys suknelės –

Visos rausvos su taškeliais.

Dydžiu skiriasi tiktai,

Vilki jas - trys aitvarai…

Trys mažutės kiemo damos,

Kartais orios, kartais ramios,

Bet dažniausiai atvirkščiai -

Suvelnėja tie taškai.

Ramios, kol duris pasiekia,

Nei maištauja, a nei rėkia

Bet vėliau trys boružėlės -

Jau ne šio darželio gėlės.

Laksto, siautėja laukais,

Balom, tvoromis, kiemais...

Kol ateina laikas grįžti.

Grįžt tai grįžt, bet kaip išdrįsti…

Tai kuri pirmoji eis? 

Ji, nes jai greičiau atleis.

Tos, kurios geriau išmano

Tempia mažąją iš klano.

Ji mažytė, jai neklius,

Mums, sesele – bus kaip bus.

Pažiūrėk pro durų plyšį

Ar toli tas diržas kyši.

Leiski paklausysiu aš.

Ša, mažiukei jau ne kas.

Ką tu, negirdi, kvatoja,-

Sako jai vidurinioji,

O dabar jau aš einu

Atsiimt savų velnių.

Neramu vienai vyriausiai,

Kliūna visada daugiausiai

Už save ir už anas -

Dvi mažutėles  damas.

 

Vienas vargas su tėvais.

Tos suknelės su taškais

Nuolat išveda iš kelio,

Jau geriau mažiau taškelių...

Ir su neramia širdim

Šauna lyg strėlė pirmyn.

Mirksta vonioje pirmoji,

Prausia ją vidurinioji,

Ji –pas jas ir spragt duris,

Štai tėvai ir neįlys...

Po kiek laiko trys pūkeliai

Atslenka prie tėčio kelių

Švarūs, švelnūs ir  meilučiai

Kamuolėliai trys minkštučiai.

------------------------------------

Namuose tyla, švara...

Štai ir pasaka baigta.

-------------------------------------

Šiek tiek margos, su taškeliais

Spintoj kabo trys suknelės…

Mažuti mano, vabalėli

-Mažuti, mano vabalėli,

Kruti per dieną ir kruti.

Pati naujausia mašinėlė

Ir ta be ratų patvory.

Pirštelis verkia? Bitę gaudei?

Sūneli mano, ar matai?

Jos tupi sparnelius suglaudę

Na, kam gi jas ranka lietei?

Arklys su priekaba jau laukia

Senelis sakė šieną veš,

Bet duslintuvas - šieno kartis-

Vos laikosi – dar jį pames.

 

Čia pat karvutė išsipūtus

Su pieno bakeliu pilnu,

Sena močiutė atsitūpus

Vos besilaiko už spenių.

Jau traktorius keliu atrūksta

Tas – pieniškas. Pienelį veš,

Nes vasarą jis greit surūgsta

Supilstytas į koštuves.

Darže dar nebuvai šį rytą,

O ten tiek uogų prie tvoros

Ir žirniai spardo vienas kitą

Pakeliuose, lyg vystykluos.

-Mažuti mano vabalėli,

Gal pailsėtumei bent kiek?

-Mamyte, ant žiedelio tavo

Lemputė blyksi. Pažiūrėk....

 

Įdegę riešutai

 

-Tėveli, tėti, ar matai

Kokie įdegę riešutai?

O visą vasarą keiksnojai

Kad saulę debesys užstojo

Kad  nevažiuosime ilsėtis,

Nes nesiliauja lyti lietūs,

Kad grybų bus kaip niekada...

Štai ir keliausime tada.

Atėjo greitai  grybų metas,

Mane į mišką tėtis vedas,

Tik jau prigraso iš namų,

-Vaikeli, musmirių –šiukštu!

Kaip boružėlės – tik platesnės

Ant liauno koto, išlakesnės.

-Nebekartok, žinau seniai

Tai kas, kad gražios, bet nuodai.

Todėl ir vaikščioju, dairausi

Kemsynai, krūmai  įvairiausi,

Į viršų žvilgt - ogi tenai

Kaimenėm kabo riešutai.

Nors tėtis ir dažnai keiksnojo,

Kad saulę debesys užklojo

O riešutams - ką, be saulytė,

Nurudo plikos uodegytės?

-Tėveli, tėti, ar matai,

Kokie įdegę riešutai?

Neramybė

Ir iš kur ta neramybė

Vis atklysta į namus,

Sėdžiu lyg rami lėlytė,

O ji  erzina padus.

Pirštelius  prieš mano valią

Kaišioja tai šen, tai ten,

Vartos kūliais, triukšmą kelia,

O juk visos bėdos man.

Aiškinu aš savo mamai,

Kad tikrai ne aš kalta,

Jog kas kart į  mūsų namą

Neramybė, lyg audra

Įsibrauna neprašyta –

Nepakviesčiau nė už ką,

Nes kiekvieną mielą rytą

Kaltina mane – ne ją.

Ir iš kur ta neramybė...

Mažoji kalbininkė

Oras šiltas, gal į lauką?
Apsidžiaugusi išties
Mažučiukė geltonplaukė
Mamai angliškai - O, jees!

Kalbininkė vos virš kelių
Kelia galvą, kol mama
Kepurėlėje raištelių
Ieško susiriesdama.

Batelius pati sumaišo,
Ir apstulbsta – waaaw, matai?
Ir iš mažo žodžių maišo
Vėl išsirita ne tai.

Kai tik stuktels du metukai
Ir tas maišas išplatės,
Gal mažutė mergaičiukė
Jau lietuviškai kalbės.

O kol kas – keli žodeliai:
Noriu, ačiū, dar, lėlės...
Ir į  trumpą kalbos kelią
Įsipainiojęs , O,jees!

Adatinė

Vėl kieme kažkas tai pūkši.

Sese, ar ilgai užtruksi ?

Man jau darosi baisu,

Kas ten juda po medžiu?

Na, gerai, pati prieisiu

Ir šią paslaptį atskleisiu.

 

Vis artyn, artyn slenku,

Seka baimė, bet smalsu...

Kaip jūs manot, kas tenai ?

O gi, adatų kalnai!

Du mažiukai ir nebaisūs

Na, o trečias – visas maišas

Adatų – tikra gausybė,

Ir nežmoniška smailybė ...

O dar kruta, o dar tvinksi,

Nei prieisi nei paimsi.

Tai užuomarša mama

Laiko adatas kieme.

 






Subedžiojo jas lyg ietis,

Negaliu ramiai ilsėtis.

Man jau aišku ko  jos pyksta -

Paliktoms - ragiukai dygsta.

Tik staiga – kelmelis vykst,

Iš po jo noselė – blykst

Ir akytės dvi lyg sagos

Taikosi kur įsisegus

Kamuoliukuose radau,

Kojeles, na nieko sau...

Ant lentelės drebulinės

Stebuklingos adatinės.

Miego baubas

Vėl darželyj dūdos griaudžia,

Kas gi mažą vaiką skriaudžia?

Pamanykite, koks siaubas,

Vaiką skriaudžia miego baubas.

Jos šilta lovelė laukia,

O ji klykia, o ji šaukia,

Prašo supti - nėr mamos,

Kas mažylę pasūpuos?

Jau visi vaikai sumigę 

                           Ir iš kur paimti vygę?

                Pilnos nerimo auklytės

Dėl nenuoramos mažytės

Nebežino ką beimti,

Kaip verksniukę  nuraminti.

Bando supti – ne mama,

Neužmiega ir gana.

Pamanykite, koks siaubas,

Mažę skriaudžia miego baubas.

Šauni  kompanija

Šauni kompanija – katė,

Šunelis mažas ir pelė

Susitarė - kai liausis lyti

Sau pramogų prasimanyti.

 

Katė kilminga, bet laisva,

Jos kilmę rodo uodega,

Nors ją vaikai dažnai kankino,

Tačiau ji savo vertę žino.

Šunelis – vieno kiemo sargas,

Jį visada lydėjo vargas,

Na, o pelė, kaip visos  pelės-
Jai nesvarbu kur jos urvelis.

 Šiaip jau, lig šiol gana dažnai

Daugiau gi priešai – nei draugai.

Tik nesiliaujantis lietus,

Juos suvedė tarsi draugus.

 Pabodo alkana vaikystė

     Tad laikas kartą ir išdrįsti

Surasti sau lovelį šiltą

Ir maisto dubenį pripiltą

Vos tik kailiukai jiems pradžius

Jie eis pas Ūlą į svečius

Ten vietos daug ir tėtis geras -

Labai retai ant Ūlos baras.

Naktelę vieną prakiurksos,

Gal gi neprisišauks bėdos.

O gal ir nebeišvarys.

Bestovinčių ties durimis.

Eis šuo pirmasis - jis čia vyras,

Garsiausiai loja, užsispyręs

Teeiną tiedvi iš paskos,

Jei kas kėsinsis, jis užstos.

Lietutis greitai liovės lyti,

-Jau metas,- ragina katytė.

Trijulė stoja į vorelę,

Ir prasibrauna pro tvorelę.

Kieme jau nieko nebėra

Visi viduj – o ten tvarka

Į kiemą durys uždarytos,

Bet tai negąsdina pelytės.

Jai durų niekur nereikėjo

Ji eidavo kur tik norėjo

Blogiau šuniukui su kate

Sunkiau bus rasti kur landa

Didesnė nei pelytės urvas

O po lietaus visur toks purvas

Surask, kad geras tokią naktį,

Kai netgi žvaigždės liovės degti.
 

Bet nėr bėdos be išeities.

Šunelis kiek anksčiau katės

Susiprotėjo, kad spraga

Galėtų būti  paprasta.

Kai Ūla eis kieman  lėlių

Surinkti smėly pamirštų,

Pro atidaromas duris

Jie ims ir nejučia įlis.

Pasišnekėję su kate,

Šiek tiek palaukė – ir  tvarka.

Kol  lėlytes krepšin sudėjus

Sugrįžo Ūla, jie suspėjo

Ne tik vidun patekt  slapta,

Bet ir pelytę rasti  čia.

Todėl nelaukdami nakties

Susitarė kas kam padės.

Smagiai krosnelėj spraga malkos,

Mama prie savo puodų tvarkos,

Bet štai prie kojų pamaži

Priglunda šiluma jauki.

Ir tylutėliai odą glosto

Lyg ašara per vėsų skruostą.

Gi žvilgt  žemyn- o ten mažytė,

Lyg pūko kamuolys, katytė.

Mama  jautri ir nesutriko,

Pamanė, kad  kažkas paliko

Šį padarėlį  be namų.

Ir tuoj pasiūlė pagardų.

Į dubenėlį  pieno šlaką -

Juk alkana, tegul sau laka,

Vėliau dar ir žuvies įdės,

O ant grindų  palas paties.

Kad pailsėtų, kad sušiltų,

Kad pasiliktų ir pamiltų.

Kad Ūla  būtų ne viena

Gal ir gerai, kad ji jau čia.

Ramiai užbaigę ilgą dieną

Visi į patalą  po vieną.

Tiktai katė, pelė ir šuo

Vėl susitiko, kai dubuo

Lig galo buvo išlaižytas,

O juk anie du - be  kruopytės.

Ir prasidėjo  velniava

Tikra katės nakties drama.

Šuo lyg pasiutęs ėmė loti,

Pelė krebždėti ir šėlioti,

Pakol pažadino visus,

Net tėvas  suraukė ūsus.

Kas gi nutiko ramią naktį,

Kaip gi galėjo šuo patekti

Toks murzinas ir piktas šuo.

Kada, iš kur, kodėl, kieno?

O šuo pamiršo, kad jis vyras

Ir vaiko katę užsispyręs,

Mat ji, užmiršusi bedalį,

Suėdė visą savo dalį.

Įpykę tėtis su mama

Išvijo šunį su kate

 Į naktį alkaną ir šaltą,  

Tad jeigu rasi kitą kartą

  Šunelį besivaikant katę

Žinok jie ieško nepametę

Nei šeimininkų, nei namų

Tiesiog jie nedera kartu.

Kaip ir pelė, nors ir mažiukė

Bet  jai  urvelyje viečiukė

Kol nepagaus katė kokia.

Na, štai, ir pasaka baigta

 

Prie  rudens  geltono tako

Prie rudens geltono tako

Su manim namelis šneka:

-Ar matei, koks mūsų klevas?

Visą vasarą žaliavęs

Netikėtai ėmė rausti -

Gal nespėjo nusiprausti?

A nava, berželis svyra,

Štai – ir jo lapeliai byra.

Viso kiemo puošmena -

Aukštaūgė liana,

Įsitvėrusi į sieną

Braukia rasą nuo blakstienų -

Jos širdin jau šaltis smelkias.

O agrastas užsimerkęs

Niurkso spygliukus sutraukęs,

Nekalbus ir susiraukęs,

Tarsi nė nebūtų matęs

Kaip prie nuverstos kaladės

Blykšta baimės medis kaltas,

Lyg ne vietoje įkaltas.

Taip. Pasikeitė mūs kiemas.

Klausiu namo pasirėmus:

-Mus mama šilčiau aprengia,

Ko gi medžiai nusirengia?

Jų nekrato drebulys,

Nekankina kosulys,

Nei jie čiaudi, nei karščiuoja,

Nors nuogi, bet nesloguoja.

Na, o aš vos tik be šalio -

Vaistai, tepalai, žirneliai

Termometras, karštis, lova

Ligą į nelygią kovą

Kviečia ir kariauti ima

Ligi jos pasitraukimo.

Ir išrėžia man namelis:

-Toks jau tas gamtos takelis.

-Neklausysi, išdykausi,

Ką pasėsi – tą ir pjausi.

Vėlei kalbinu namuką:

-Rask teisybės trupinuką -

Visą žiemą medis plikas-

Betgi sveikas kaip ridikas.

Nykštukų naktis

Vieną neankstyvą rytą,

Vos pramerkus akeles

Aš išvydau nematytą

Padarą šalia savęs.

Jo barzdelė siekė žemę,

O noselė vos šilta

Susiliejo su manąja

Nosyte karšta karšta.

 
Ūsai auseles kuteno,

Rankos glostė padukus,

Negi man pasivaideno

Šis nykštukas įstabus.

Kalbinau, o jis šypsojos

Vos primerkęs akeles

Antklode šiltai apklojo

Mano baltas rankeles.

Ir ilgai ilgai žiūrėjo,

Kol aš vėl neužsnūdau,

Mama, kur jisai išėjo

Aš juk jo neišvariau.

Į sapnelį, mažutėle,

Kitą naktį vėl ateis

Jei papuoši pagalvėlę

Rytmetį saldžiais sapnais.

Pas visus jisai užbėga,

Ir palieka mažutes

Ant pagalvės lyg ant sniego

Šilto sapno pėdutes.






Kurgi slepiasi sapnai...

Pasakyk man ar žinai

Kurgi slepiasi sapnai?

Kai paklausiau aš mamos,

Ši pasakė – už kalvos.

Tėtis sako, kad už gojaus,

Reikia pasiklausti Nojaus.

Jie kažkaip staiga išnyksta,

Sulaikyti nepavyksta:

jeigu sapnas atgrasus,-

Sako brolis išdidus,-

Jį prisimeni ilgai.

Dingsta tik geri sapnai.

Juo susirenka nykštukai-

Tie maži namų slapukai.

Padalina naktimis

Kiekvienam jų po kelis,

Kad vaikai ramiai miegotų

Ir, kad nieko nebijotų,

Netgi negražių sapnų-

Tai tik išmonė naktų,

Kad suprastum ką darei,

Kur buvai ir ką veikei,

Kad atrastumei gerumą,

Nuo kaprizų, nuo irzlumo,

Kad nebūtum atgrasus

Ir mylėtumei namus.

Kad kiekvieną naują rytą

Pasitiktumei saulytę

Su šypsenėle veide

Ir pasveikintumei ją.

Pasakyk ar jau žinai

Kur pasislepia sapnai?

Ližė

Jau atėjo subatėlė

Eikim mudvi, sesutėle,

Kubile duonelė laukia,

Ir įkaitus krosnis šaukia.

Duonai savo karštį saugo,

O ši pučiasi nuo raugo.

Ten  kur skrynia margadryžė

Stovi ilgakojė ližė.

Eikiva pas ją, sesule,

Apsigaubkime drobulę

Iš melsvų linų išaustą-

Subatėlės rytas aušta.

Dar reikės kopūstų lapų,

Arba ajerų dėl kvapo.

Sudžiautų  senojoj klėtyj

Einava pasižiūrėti.

Tu imk lyžę ilgakoję

Lai paradui diriguoja.

Šluota iš pušies šakų

Ir kačerga  su ragu

Pačios prašosi į talką,

Nes gerai išmano tvarką.

Ližę paguldyti turim,

Kuo užkloti pasižiūrim,

O dabar  gražiai, iš lėto

Reikia  rugio tešlą dėti.

Švelniai, glostyti, glaistyti

Kepalėlį vienalytį.

Visą meilę jam sudėti,

O tada pasižiūrėti

Ar  jau laikas krosnin šauti.

Liže turim pasikliauti.

Krosnyje ji šeimininkė

Mums - gera pagalbininkė.

Jai tereik surasti vietą,

Kepalėlį kur padėti,

Kad jisai gražiai nuslystų,

O ne skubomis nukristų.

Liže  gula vėl į vietą

O mes skubame pradėti

Kito kepalėlio kelią.

Štai kaip kepama duonelė.

Kol  duonelė smagiai kepa

Ližė ilsisi ir šneka

Pasakoja kaip nuo seno

Mūsų protėviai  gyveno.

Keitės daug kas - žmonės, laikas,

Skoniai  ir vardai ir mados.

Tik nesikeitė duonelės

Rugio kvapo švelnios natos.

Liko  ir seni rakandai

Nepakitę  per daug metų,

Ližės ir žarsteklio seno

Nieks dar naujo neišrado.

Oi, sesule, paskubėkim

Jau  ilgiau negalim laukti.

Ei smaliže, mūsų liže,

Kepalėlių eikš ištraukti.

Štai gražuoliai putlutėliai

Aukso rugio kepalėliai.

Kviečiame visus prie stalo

Lai vyriausias duoną dalo.

Kol  duonelė augins žmogų,

Tol žmogus sės rugio grūdą

Ir  mylės šį sunkų darbą

Nepakeisdamas jo būdo.

Uos jo kvapą, saugos duoną.

Po darbų namo sugrįžęs

Vis ieškos senutės  krosnies,

Prie kurios  stovėtų ližės.

Nei nuoga, nei apsirengus...

Nei nuoga, nei apsirengus...

Spėki mama, kas gi tai?

Stovi vonioje mažylė

Muilo putose antai

Ir apgauti mamą bando-

Gal ji ims ir nepažins,

O mama nenusigando

Tuoj ateis ir prausti ims.

Šiltą,  rausvą  kamuoliuką

Tuoj iš putų išvaduos

Liks mergytė kaip lėlytė

Be suknelės nuostabios.

Švarią, kvepiančią, šiltutę

Tuoj papuoš pižamėle,

Pasodinusi ant kelių

Su išmaudyta lėle,

Bedainuodama dainelę

Plaukučius joms  iššukuos,

O  paguldžiusi lovelėn

Dar ilgai ilgai liūliuos.

Minga vakaras iš lėto,

Ilsisi visi žaislai

Mik mažoji mano meile,

Miki... Čiū-čia-liūlia-bai...

Skiriu savo mažiausiai anūkėlei

Amayai

 

Lyg melsva dangaus gėlytė

Miško pakrašty mergytė

Žvalgos, stebisi  ir klausia

Kas ryte gėlytę prausė,

Kad jinai tokia švarutė?

O rasos laše saulutė

Spinduliukais ją atspindi.

Nors mergaitė vos per sprindį

Bet labai žinoti geidžia

Kas rasos lašeliuos žaidžia.

Ir kodėl tiek daug spalvos,

Lyg padangė- mėlynos.

Po gėlytėm veidą slepia,

Nes labai skaniai jos kvepia.

Ji parneš kelias iš jų

Savo mamai dovanų.

Džiaugias, stebisi dukrelė,

Kol žiedeliai galvas kelia.

O tarp tų visų spalvų

Tarsi  žiedas tarp žiedų

Kerinčia šypsenėle

Mažutėlė mergina...

Pagaliau ir aš jau kaime.

Kiek daug džiaugsmo, kokia laimė,

Jau seniai čia nebuvau

Daug praleidau, nemačiau

Štai tvartelyj dvi ožkytės

Pasirodo jau mamytės

Jų vaikučiai mažuliukai

Baltutėliai kamuoliukai

Tokie meilūs, tokie gražūs

Viens į kitą taip panašūs,

Kad atskirti negaliu

Abiejų mamų vaikų.

O dar kiek kitų gražumų-

Vištos po serbentų krūmu,

Gaidžio skiauterė raudona

Šviečia tiesiai iš už kluono.

Kol močiutė į krepšelį

Renka kiaušinius tvartely,

Apeinu visus laukus,

Čia bus bulvės, čia grūdus

Sės diedukas su kaimynais,

O močiutė vaišins blynais.

Kaime tiek daug reikalų,

Net suspėti negaliu...