Laiškai ŽMOGUI

Brandžiam kely, sunokę vaisiai svyra

Ištiesus ranką, juos pasiekt gali,
O visos skriaudos ima ir išbyra,
Bešokant laiko šokį pakely.
Bet šokis šitas dar tik įpusėjo,
Dar muzikos garsai tokie šilti,
O širdyje apsigyvenę vėjai
Keliauti kviečia dar toli, toli ...
Tešėlsta kuo ilgiau išdykę metai,
Tesiaučia audros gatvėj ir širdy,
Tegul visi gyvenimo verpetai
Ilgai išlaiko savo sūkury.

 Byra- subyra, Bėga -subėga 

Metų smiltelės po vieną,  po vieną

Pinas į pynę, kraunas į žiedą

Kol susibūrę metais nurieda...

Nesugražinti tų, kurie išėjo, 

Nebepavyti bėgančios tėkmės.

Šiltai sutikim tuos, kurie atėjo,

Nes jie juk neatėjo be eilės.

Ilgai brandino šį apvalų skaičių,

Lyg vyną seno ąžuolo statinėj.

Išpilstę į daugybę statinaičių

Ilgai gurkšnosim subrandintą vyną.

Ramiai, iš lėto, Kaip tikri gurmanai

Ragausim atskirai po vieną lašą

Kiekvieną valandą, kiekvieną dieną,

Kurią likimas dovanai mums neša.

 Sunku tame supratime,

Kai velniui dūšią

Parduoda jau ne vien

Tik dėl garbės

Ir kai gerai žinai,

Kad medžiai lūžta

Ne vien tik dėl

Išpuvusios drevės.

Sunku tame supratime

Kai brangūs žmonės

Išduoda, meta,

Įkeičia tave

Ir, kai akmenimis

Išgrindę taką,

Liguistai laukia

Klumpančio jame.

Kodėl ir vardan ko

Palieka brydės,

Širdies krauju rašytos

Ant akmens.

Argi nebeužtenka

Mūsų žemėj

Švaraus ir tyro

Geriamo vandens.

Sunku tame supratime,

Kai mūsų priešai

Palieka švaresni

Negu draugai,

Kai tavo vardą

Gabalais  suplėšo

Ne jie, o tie

Šalia kurių buvai,

Kai žodžiai lieka

Tik raidžių kolona,

Kai frazė tampa

Tik raidžių eilė,

Kai nežinai kada

Į tavo dieną

Pabels gi prakeikimas,

Ar kaltė.

Sunku tame supratime

Kada draugystę,

Kaip įrankį

Ir tą vardan naudos...

Kai  nebylioj kovoj

Susminga ietys

Dėl pareigų,

Bet ne dėl pareigos.

Sunku tame supratime.

Sunku.

 

Savo didžiuosius darbus pabaigę

Sukrenta dienos į metų kraigą.

Sugula dienos į lauką platų

Ir taip kas kartą. Metai po metų.

Vienus palydim, kitus sutinkam,

Vieni mus myli, kitiems netinkam,

Vieni globoja, kiti  išduoda,

Vieni tik ima, kiti tik duoda.

Laukas platėja, didėja kraigas,

Baigia aplenkti bėgantis laikas.

Žiū! Vėl paminklą kažkam tai stato.

Ir taip kas kartą. Metai po metų.

Tvanku širdy, tvanku kelionėj, 

Tvanku aistroj ir geiduly.
Tvanku tikėjimo malonėj
It nežabotoj paslapty.
Dangus dar kaupia savo lietų,
Padvelkęs žemėn gaivumu,
Kad jis žinotų, gal galėtų
Išlaisvint sielą iš tinklų...

 Tausokime  draugus.

Išėjusių jau  niekada

Ir  niekas  nepakeičia.

Gal  tik  atrodo,

Kad  labai  gražu,

Kai  jų  buvimą

Iškeičiam   į  skaičių.

Mylėkime  draugus

Su  jų  klaidom,

Su  jų  silpnybėmis,

Su paklydimais.

Mylėkime  draugus

Kol  jie  šalia,
O ne keliuos,

Žymėtuos  praradimais.

Globokime  draugus,

Jų  vis  mažiau

Kaskart prie  stalo

Per  šventes  susėda,

Kad  nereikėtų

Verst  atgal  lapus,

Kai  laikas  paskutinę

Giesmę  gieda.

Tausokime  draugus.

Ar  pameni, ieškodamas  vilties 

Vis  klausdavai  savęs  daugybę  kartų 
Kodėl, žmogau, toks  vienišas jauties,
Kodėl jauties lyg būtumei  už vartų.

Kiekvienas žingsnis tampa lyg žaizda,
Šviesos šešėlis slystant  lango rėmais
Įsminga kiaurai verdamas tave
Ir tu jauties lyg pats save ištrėmęs. 

Eini ir bėgi, klaidžioji keliais, 
Esi nenuorama, veržlus, bebaimis.
Tiki savim, ne  laiko  pranašais, 
O taip ir nesulauki  savo laimės.

Kai ji šalia, ją net paliest bandai, 
Kai su draugais susirenkat prie stalo
Suspurda tavo rankų liečiama 
Ir nuslenka prie kito stalo galo.

Gal per anksti. Gal kitame laike,

O gal tiesiog tos laimės neužtenka,

Tik nežinia kodėl kaskart  tave

Ta išdiduolė ima ir aplenkia. 

Ar pameni, ieškodamas vilties

Vis klausdavai savęs  daugybę  kartų

Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties,

Kodėl jauties lyg būtumei už vartų.

 Gal  ir  atrodo,  kad  nesvetimi,

Tiktai  kodėl  tavęs  nebepažįstu,

Kodėl  tie  metai  bėga  tekini

Ir  niekas  iš  tenai  atgal  negrįžta.

Į  tuščią  erdvę  braunas  ilgesys,

Tuščius  kampus  užpildęs  praradimais

It  vientisas  didžiulis  kamuolys

Bemintantis  klaidom  ir  paklydimais.

Šauki   į  praeitį  visais  vardais

Ir  kuo  buvai,  jau  niekada  netapsi,

Garmėjęs  laikas  kažkada  kriokliais

Dabar  retėjančiais  lašais  bekapsi.

Ir  tik  atrodo,  kad  nesvetimi...

Kai  ateina  laimė  į  namus, 
Skubame  prieš  ją  nukelt  kepurę 

Tik  dažnai  suklumpame,  deja,
Bėgdami  atidaryti  durų.

   Nevaikščiok  ten,  kur  sienos  storos, 

Kur  aukso  vartais  užkelti,

Kur  stūkso  betoninės  tvoros.

Kur  nepadėjai - neturi.

Tenai  laike  sustingęs  oras,

Gyvybė  dūstanti  šarvuos,

Supančioti  grandinėm  norai

Dejuoja  uždaruos  narvuos.

Ir  ką  iš  ten  bepasiimsi -

Ne  tavo,  tai  ir  neturi.

Tegul  išlieka  tavo  norai

Laisvi  kaip   vėjai  keturi.

Atšalo  oras. Vėjo  gūsiai. 

Aš  sužvarbau. O  Jūs?

Žiema  artėja. Mano  pusėj

Dar  šlapia. O  pas  Jus ?

Gal  sniegas  jau  gatves  nuklojo,

Gal  jau  užpustė  Jus ?

Pas  mus  dar  vakarais  lynoja.

Nepakenčiu. O Jūs?

Man  dar  nespėjus  atsibusti

Jau  skambina  pietums.

Nuo  įtampos  gali  uždusti.

O kaipgi  sekas  Jums?

Žiūrėkit, saugokit  save.

Pagarbiai. Lauksiu. Iki.

P.S. Praleidau  dvi  raides.

 Atsiusiu  kitą  sykį

 

  Nebeklaidink manęs.

Nemoku kirti,

Jausmų kvalifikuot

Pagal grupes,

Nemoku nei pamiršt,

Nei prisiminti

Sutelkusi

Visas aplinkybes.

Nebeklaidink savęs.

Pakilęs vėjas

Į vakarą nustos

Brazdent stygas,

Ištikimasis tavo

Pasekėjas

Gerokai per anksti

Užpūs žvakes.

Nebeklaidink lemties.

Ne kartą šalo

Už laivo borto

Grubiai išstumta

Ne kart nuo

Apgaulingo pjedestalo

Ji tarsi vėjo

Buvo nusviesta.

Todėl nebeklaidink

Manęs, mielasis.

 Atėjai  susižeidęs,

Ar  sužeistas,

Bet  vis  dar

Ieškodamas  kalto

Atspindy

Rudeninio  lietaus

Išmaudyto

Pilko  asfalto.

Nors  kelią  jau

Sniegas  nuklojo,

Nematyt

Nusikaltėlių  veido,

tavo  skausmas

Lyg  atviras  nervas

dar  niekam

Kaltės  neatleido.

Į  kitus  jau

Gyvenimus  smelkias

Ir  vis  ieško  ir  ieško

Skriaudėjo

Akimis,  mintimis,

Ar  žodžiu -

Nesvarbu, juk

Vis tiek  nusidėjo

Nesugyja

Pulsuojantis nervas,

Nebegyja ir

Žaizdos  pasenę

Kol  aplinkui

Galybė  kaltų,

Kol  kalti

Netgi  dar  negyvenę.

Juokaujat ponai, 
Ir išties, 
Kodėl gi mums
Nepajuokavus...
Pasiautėkim
Takais lemties-
Tik kaip gi čia
Neapsigavus...
Kaip nesuklupus 
Už klaidos,
Taip grubiai 
Permestos per kelią,
Kaip nesuerzinus 
Žaizdos,
Kada tokia liauna 
Šakelė?...
O šiaip jau, ponai, 
Ir išties,
Kodėl gi mums 
Nepajuokavus...  

   Visų  spalvų  ir  atspalvių  visų.

Juk  dar  ne  visos  dainos  išdainuotos,

Nesverk  gyvenimo  praėjusiu  laiku-

Dar  geras  gabalas  neišmatuotas.

Dar  bus  dienų - ugningų  ir  šaltų

Ir  audros  šėls, blaškys  ramybę  vėjai,

Nerankiok  praeities  senų  klaidų

Ir  neskaičiuok  kiek  kartų  nusidėjai.

Gyvenimas  toksai.  Visiems  ratu-

Vieni  kitiems  nusideda,  atleidžia.

Net  vedini  geriausių  paskatų

Iš  meilės  kartais  ima  ir  sužeidžia.

Išėjęs  eiti - eik  ir  nesustok,

Svarstydamas  kuriuo  keliu  pasukti

Juk  kelią  tu  žinai  tik  nebijok

Beeidamas  paslysti,  ar  suklupti.

Kelionėj  nuo  žiemos  ligi  žiemos

Tiek  daug  kely  dar  galima  surasti,

Tik  nepraleiski  nei  vienos  dienos

Ir  neužmirš  jos  naktimi  užkąsti.

 

Žmogau,  vis  tempi  ir  tempi, 

Įsikinkęs  į  savo  vežimą,

Kuriame  įsimetęs  veži

Gyvenimą  savo  nežymų.

Pavargusi, drumzliną,  pilką,

O  kartais  neramų  ir  piktą,

It  staugiantį  pilnačiai  vilką

Kažkur  vidur  lauko  paliktą.

Tempi   lyg  nukaršusį  žvėrį-

Žaizdotą, pūliuojantį,  skaudų,

Užmiršęs  ramybę  ir  gėrį

Keiksnoji  likimą  apmaudų.

Žmogau,  tu  didingai  drąsus

Vis  iriesi, iriesi, iriesi,

O  nakčia  vis  sapnuoji  sapnus

Ir  regi  juose  ateitį  šviesią.

Susitikęs  ryte  su  aušra

Dar  norėtum  sapnais  pagyventi

Tik  ir  vėl  tam  pačiam  vežime

Teks  gyvenimą  savo  gabenti.

Nepakeliu  tylos - 

Garsios  ir  atgrasios.

Ji  lyg  nevykusio

Gyvenimo  žymeklis.

Bandai  pradėti

Viską  nuo  pradžios,

O prieš  akis  ir  vėl

Tylos  tarpeklis.

Nei  peršokti  gali,

Nei  jo  apeit,

Nei  jo  pastumti,

Ar  pakeisti  vagą.

Tylos  tarpeklis

Šaukia - S V E T I M I,

Nors  širdyje  dar  gyvas

Laužas  dega.

Jame  liepsnoja

Praeitis  menka,

O  už  tarpeklio

Ateitis  ne  mano

Lyg  siena  stūkso

Gaudžianti  tyla,

O  aš  prieš  ją

Be  jokio  talismano.

 Kaip  greitai  išsisėmė  šiluma,

Koks  nedosnus  ir  negilus  aruodas.

Sušilt  nespėji, o žiūrėk   nėra,

Į  širdį  krenta  tik  sustingęs  gruodas

Širdis  gyva. Ji  tirpdo  netgi  gruodą,

Mėgina  palengva  prisijaukinti.

Žinia,  viena  ji  nepripils  aruodo,

Bet  gal  suspės  dar  bent  šiek  tiek  sušilti.

Kokia  nerūpestinga  šiluma.

Suradusi  vis  glaudė,  glostė,  šildė,

Pradėjai  atitirpti  ir  staiga

Ji  vėl  apleidžia  išdraskytą  širdį.

Širdis  naivi. Ji  viltimis  gyvens,

Palikus  vieną  kibirkštėlę  mažą

Įpūs,  uždegs  ir  dar  ilgai  kūrens,

Tarsi  norėtų  atiduoti  grąžą.

Kokia  negailestinga  šiluma.

Ji  gaubė  tarsi  rūkas  tamsią  naktį.

Užvaldžiusi  nežemiška  jėga,

Paliko  vien  tik  pamoką  netekti.

Kaip  greit  išsivėdėjo  šiluma.

 Mes  taip  ir  neišmokom  būt  kiti,

Skubėdami  kasdien  daugiau  sugriebti

Brangiausius  žmones barstom  pakely,

Bandydami  kas  kart  daugiau  atriekti

Sijojame lyg  miltus  prieklėty,

Nors  rėtis  jau  seniai  praradęs  formą

Ir  pripažįstame  tik  tuos,  kurie  savi -

Tokiais  patapę  pagal  savą  normą.

Kiti  subyra  užmarštin,  o  joj

Tokių  nevykėlių laukai  bekraščiai

Visi  ne goduly  ir  ne  valdžioj,

Nevykusio  gyvenimo  beraščiai.

Mes  taip  ir  neišmokom  būt   kiti,

O gal  kitais  ir  nenorėjom  būti

Juk  kaip  dažnai   išliekame  šventi

Pasiuntę  artimą  į  tikrą  žūtį.

Pasaulis  margas. Stulbina  spalvom.

Raibais  keliais   į  ateitį  vingiuoja

Vieni  su  savo  vyžom  apgraibom,

Kiti  ant  savo  asilų  atjoja.

Kiekvieno  duona  vis  kitaip  skalsi,

Kiekvienas  lopas  turi  savo raštą

Diena  kiekvieną  veda  ta  pati,

Tik  ne  kiekvieną  atveda  prie  krašto.

Mes  taip  ir  neišmokom  būt  kiti...

Tėkmėj  dienų  supainiojom  vertes

Kelis  kartus  vienas  kitom  pakeitę.

Ar  šiandien  dar  kas  nors  pažins,  atras

Jų  pirmą  tikrą,  prigimtinį  veidą?

Iškraipėme  supriešinę  visus,

Vieniems  atleidę, o  kitus  pasmerkę,

Švariais  grūdais  užpylėme  pelus

Ir  iriamės  į  priekį  užsimerkę.

Dienų  tėkmės  suskilusioj  geldoj

Ramiai  sutūpę  laukiam  išrišimo,

O  nešvarioj  mokyklinėj  lentoj

Vis  bandome  ieškoti  prigimimo.

O  prigimtis  švari. Ir  ji  negrįš

Į  sužalotą  ir  sutryptą  sielą

Tik  kartais  gal  pažadins  naktimis

Primint  dienų  tėkmėj  patirtą  gėlą.

Gal  ir  galėjau 

Kiek  kitaip, bandžiau.

Tik  mūsų  žiemos  buvo

Tokios  slidžios.

Kažkaip  šalia

Praslydau - nemačiau.

Kaip  skverbias  akys

Į  mane  pavydžios,

Žvilgsniu  aplink

Tirpdydamos  ledus,

Kad  dienos

Neužkliūtų,  nepaslystų,

Kiekvieną  kart

Išėję  į  svečius

Sutikti  vakaro

Namo  sugrįžtų.

Gal  ir  galėjau

Kiek  kitaip. bandžiau,

Tik  tų  akių

Lemtingų  nemačiau.

  Neišsaugoti  savo  širdies,

Nei  savo  bedūžtančio  jausmo

Atsišliejus  prie  gležno  paties,

Prie  dar  vieno  negyjančio  skausmo.

Neišnirt  su  našta  ant  pečių,

Užsimetus  dar  antrąją  naštą,

Neišverkti  visų  netekčių,

Neišardžius  painiausioji  rašto.

Nesurasti  likimo  versmės

Seniai  apleistam  sąvartyne,

Neįžvelgti  tikrosios  prasmės

Apgaulingų  prasmių  atvašyne.

Nenurimti  išlydint  metus,

Nesukrovus  jiems  tinkamo  kraičio,

Nesutupdžius  į  savo  lizdus

Neieškoti  ramybės  pašlaičių.

Neišsaugoti  savo  širdies,

Nei  savo  suskirdusio  jausmo

Prie  ligoto  prigludus  peties,

Prie  dar  vieno maištaujančio  skausmo.

 Mes taip ilgai į vienas kitą ėjom,

Tikėjomės ir laukėm taip ilgai,
Jog žaizdomis laukimas išopėjo
Ir peršti nesugiję skauduliai.

Mes taip ilgai keliavome be meilės

Dažnai paklysdami šiame laike.
Šiandieną parašytos Tavo eilės
Nebežinia - pradžia, ar pabaiga?

Jau taip seniai ilgėjomės glamonių-
Tik vėjas teikė užgaidas visas,
O vos sugrįžus iš ilgų kelionių
Nakčia sapnuodavau Tavas rankas.

Pajūrio saulė lepino ir šildė,
O jūros bangos guodė vakarais.
Aš taip ilgai sapnuos Tave regėjau
Gyvenimą pavertusi sapnais.

Mes taip ilgai į vienas kitą ėjom,
Jog ši diena labiau nei bet kada
Su mano sapnu taip supanašėjo,
Kad nežinau - tikėti  ja, ar ne?

 Kai  sugriausim  paskutinį  tiltą,

Liksime  tik  svetimais  krantais,

O  tą  mažą  pylimą  supiltą

Vėjas  dulkėm  išnešios  laukais.

Tavame  krante  ant  šlapio  smėlio

Niekas  mano  vardo  nerašys,

Maname  krante  žibučio  mėlio

Atspindys  nuplauks  vandenimis.

Kai  sugriausim  paskutinį  tiltą

Kranto  nuošliaužos  medžius  išvers

Tuos,  kurie seniai  prarado  viltį

Išgyvent ramiai  šalia  vandens.

Kai  į  tavo  krantą  grįš  pavasaris,

Mano  krantas  skendės  migloje,

Laukdamas  savos  likimo  vasaros

Klaidžiojančios  laiko  kelyje

Kai  sugriausim  paskutinį  tiltą

Liksime  tik  svetimais  krantais.

Nieks  nebe užsuks  į  čia sušilti

Prie  likimo  laužo  vakarais.

 

 Vien nežinia, tik nežinia

 Atbėgusi iš sudėtingo laiko,

Save įsupus migloje,

Gyvenimo taisyklių nesilaiko.

Į sumaištį iškeitusi namus,

Į nežinią pavertusi laukimą,

Aprengusi migla visus kelius,

Sutikus mus staiga šmaikštauti ima.

Vien nežinia, tik nežinia

 Nuskausmina, kai viskas nebeaišku,

Kelionėj su vilties daina

Pasirenkame jos akcentą aiškų.

Su sopuliais iš praeities dienų

Išeiname į kelią susitikti

Ir jau be ypatingų skrupulų,

Be pastangų patikti ir įtikti.

Vien nežinia, tik nežinia,

Kas kartą kviečianti ir vėl tikėti,

Prarasdama, atrasdama,

Neleidžianti kely ilgai liūdėti...