Laiškai TIKĖJIMUI

Kūną velniui,

O sielą Dievui,

Tik kodėl

Ir ar dar ilgai?

Rodos vieną

Grūdą pasėjau,

Tai iš kurgi

Tie du daigai?

 

Už abu gyvenu. Už abu.

Tik kodėl Sutvėrėjas nemato,

Kaip dalindama duoną ratu,

Aš bijau paskutiniojo rato.

Dalinu už abu. Dalinu.

Tik kas kartą kažkam neužtenka.

Tai kodėl Visagalis danguj

Nesutvėrė man ketverto rankų.

Tai  kodėl gi stiprybės už du

Negalėjo jis man dovanoti,

Kad nereiktų keliaujant ratu

Paskutiniojo rato bijoti.

Sutverk mane iš naujo, Sutvėrėjau,

Iš kieto ir nugludinto metalo,

Sutverki tokią, kad mane palietę

Širdin jau niekas neieškotų kelio.

O šiandien Tavo prastas tvarinys

Nerimsta, blaškos sopuliu pavirtęs.

Sutverk mane iš naujo, Sutvėrėjau,

Arba sava galia nustoki girtis.

 

Mylėkite visus.

Netgi nemylinčius,

Bet mylinčius

Mylėkite  labiausiai.

Neraginki, nebark, neteisk

Kai iš širdies visus išleisiu

Senais, išvaikščiotais takais

Pavargus pas tave ateisiu.

Šaltų pavėsių apsupty

Be pozos ir be jokio grimo

Ledinė ašara nakty

Maldaus ne meilės - atleidimo.

Sukrūpčios krosnyje ugnis,

Prarijus paskutinę auką

Ir dar ilgai vaitos naktis

Berudenėjančioj palaikėj.

Neraginki, nebark, neteisk.

Sušildyk ašarą ledinę

Ir bevaitojančioj nakty

Suteik malonę paskutinę.

Išėjau  ieškoti  laimės -

Nežinau  kaip  ji  atrodo,

Gal  jinai  mieste,  gal  kaime,

Pasislėpusi  už  sodo.

Išėjau  ieškoti  meilės,

Bet  ir  jos  aš  nepažįstu.

Sako,  kad  prie  meilės  eilės,

O stovėt  jose  nedrįstu.

Išėjau  ieškoti  saulės.

Žiū. Už  mano  namo  kampo

Vakarėjančiu  dangum

Saulė  už  miškelio  slenka.

Išėjau  ieškoti  draugo,

Daug  pro  šalį  jų  praėjo

Tik  nei  vienas  nesustojo

Ir  manęs  nepastebėjo.

Išėjau  žvaigždės  ieškoti

Stebuklingos  vakarinės,

O  pro  mano  namo  langus

Šnibžda  įkandin  kaimynės -

"Ieško,  ieško  ir  neranda,

Pametė  ir  neužmiršta."

Užsimetęs  tamsią  skrandą

Ant  manęs  pasaulis  niršta.

Ir  vis  tiek  išeisiu  laimės

Po  pasaulį  paieškoti,

O  suradusi,  parnešiu

Tau  prie  kojų  pasikloti.

Kažkas netikra. O baltoj žiemoj
Ir pėdsakai visi balti, balti.
Vienodai girgžda sniegas provėžoj,
Akis nudelbę medžiai apsnigti.
Ir niekas nieko tau nepasakys,
Nors gerklėje jauti netikrą skonį.
Kažkur pasimetė viena dalis,
Kad būtų užbaigta visa dėlionė.
Kažkas netikra. Nežinau pati
Kaip išsijoti visą sniegą purų,
Kad pėdsakai išlįstų netikri
Dar nesuspėjus jiems atverti durų.

Sugražinki  raktą

Nuo  pilies  ledinės,

Arba  atrakinki

Uždaras  vartus.

Praeities  nereikia

Netikros, auksinės,

Noriu  pasiimti

Tik  kelis  perlus.

Vieną - sau  į  kelią,

Kitą - tau  į  širdį,

Trečią - tam,  kas pirmas

Einančią  sutiks.

Dar  kelis  išbersiu

Jūron. Lai  ji  girdi,

Jei  kas  nors  negero

Mudviem  atsitiks.

Atrakinki  pilį

Ir  atvesi  saulę,

Tegul  ji  ištirpdo

Ledines  menes.

Kai  pilių  ledinių

Nebeliks  pasauly,

Tokiame  pasaulyje

Pasiliksim  mes.

Pasiilgau  švelnumo,

Gerumo, darnos,

Pasiilgau  likimo

Gražios  dovanos.

Įpakuotos  skoningai,

Gražiai  įrištos

Ir  belaukiančios  oriai

Kol  ją  išpakuos,

Išvynios, iškedens

Iš  švelniausių  šilkų,

Vakarėly  rudens

Apipins  vainiku.

Pasiilgau  laukimo

Šventos  paslapties

Tik  ar  ją  įpakuos,

Ar  įrišti  mokės,

Ar įteiks ją  kaip  dera,

Ar  iš  pašto  stoties

Ją  atneš  neįspėję

Ir  prie  durų  padės ?

Aš  nelaukiu  praeivių,

Man  nereikia  naudos,

Aš  tik  laukiu likimo

Gražios  dovanos.

Mes  buvome  ir  liksim  svetimi.

Saviems  visi  jau  išdalinti  vaidmenys.

Suklydo  laikas  bėgdamas  tolyn

Visus  metus  pakeisdamas  į  skaitmenis.

O ten  visi - dori  ir  nedori

Neramūs  blaškos  prisidengę  skaičiais.

Juose  neranda  vietos  nei  savi,

Nei  svetimi  pavirtę  giminaičiais.

Pusiaukelė  ir  ta  jau  praeity

Kurion  bežvelgtum  pusėn - kelias  vienas.

Šis  kelias  praradimų  apsupty,

It  nesugriaunamos  ledinės  sienos.

Pasidabinę  metų  visuma

Susėskime  visi  prie  vieno  stalo

Ne  visada  gal   jautėmės  savi,

Bet  svetimais  netapom  iki  galo.

Pasidabinę  metų  vėriniais

Dar  pabandykime  pabūt  savais.

 

Jaučiu  tą  patį

Ką  ir  tu.

Jutimo  kreivė

Į priekį  juda

Tuo  pačiu  greičiu,

O gatvėj  kaip  anksčiau

Keli  prekeiviai

Praeinant  siūlo

Nusipirkt  gėlių.

Aplinkui, regis,

Nesikeičia  niekas.

Tik  man  atrodo,

Kad  kur  kas

Grakščiau  vingiuoja

Kelias  į namus

Ir  liepos  daug

Išlakesnės  stovi

Nei anksčiau.

O ir  ruduo

Ne  toks  jau

Įnoringas-

Kur  kas  švelnesnis

Nei  visi  kiti.

Ir  senas  vėjas

Nebe  toks  aikštingas,

Pavargęs ilsis

Kiemo  pakrašty.

Tarp  išbyrėjusių

Kely  dienų

Jaučiu  visai  tą  patį

Ką  ir  tu.

Užtruko  pauzė. Laikas  stojo

Į  vieną  gretą  su  tamsa.

Gyvenimas  pasiligojo

Senai  pažįstama  liga.

Vėl  atsivėrė  žaizdos  senos,

Žiojėja  properšų  akim,

O  kūnas, tarsi  medis  senas,

Pasviręs  iriasi  pirmyn.

Kad  vėl  užvesti  naują  laiką,

Ištrinti  pauzes  ir  ligas,

Užgydyt  properšas  besaikes,

Įpūst  gyvybę  į  dienas

Ir  pelenuos pražydint  gėlę,

Griuvėsiuos  pastatyt  namus,

O  dar  vėliau - ramybės  dėlei

Į  juos  įleisti   tik  savus.

Ištrinki  pauzę.  Laikas  gyvas.

Laikas  savo  juodą  darbą

Jau  atliko  su  mumis,

Dieną  jau  širdis  neinkščia

Ir  nerauda  naktimis.

Blanksta  žodžiai  ir  laukimas

Nebe  toks  jau  atkaklus.

Ragina  pirmyn  likimas,

Versdamas  naujus  lapus.

Vienas  Dievas  tebežino

Kiek  kainavo  laikas  šis,

Kol  kankinos,  aimanavo

Skausmo  draskoma  širdis.

Iš  vidaus  išrautas  nervas

Kartais  krūpteli  nakčia ,

Pamažu  tvirtėja  šarvas,

Luobas  auga  palengva

Viską  laikas  visagalis

Sudėliojo  į  vietas,

Tik  širdy  randų  randeliai

Jau  būriuojas  į  grupes.

Bet  ir  vėl  pasėsiu  viltį,

Vėl  blaškysiuos  kelyje,

Bebandydama  pakilti

Klupsiu  nelygiam  lauke.

Mano  visagalis  laike,

Tu  ne  tas  ir  aš  ne  ta,

Gal  gyvenkim  susitaikę

Dviese  su  Tavim.  O  ką ?

O  tu  sakei,  kad  vėjas  išdraskys,

Kad  lietūs  paskandins, o  laukas  žalias

Į šalį  nuviliojęs  paklaidins

Ir  jau  neras  pas  mus  takų  birželis,

Kad  vasara,  lyg  stirna  nušuoliuos

Nespėjus  pasinert  į   šiltą  gelmę,

O aš  vis  laukiu  nuostabios  pradžios,

Kai  viskas  tarsi  verda,  tarsi  alma.

Ir  nesvarbu -  ruduo  tai,  ar  žiema,

Ir  nesvarbu  ką  tu  sakei  įpykęs.

Žinau,  gal  ne  dabar ir  dar  ne  čia-

Suras  mane  gyvenimas  palikęs.

Ir  niekas  niekada  nepaklaidins,

Nepaskandins  ir  liūtys  šaltą  naktį.

Likimas  viską  lygiai  padalins -

Taip  lygiai,   jog  ir  man galės  užtekti.

Žiema  parėjo. Vėl  užsnigo  kelią,

Nustebinusi  savo  baltumu,

Žiūriu  į  liepos  šąlančią  šakelę

Jau  šiemet  nebelaukusią  pūgų.

Pakriko  laikas.  Susimaišė  dienos,

Net mėnesiai  pasikeitė  eile

Susijaukė  gyvenimas  padienis

Ir  jaunai liepai, augančiai  kieme.

Ji  dar  nežino  metų  paklydimo,

Ji  nepažįsta  veriančios  klastos,

Jos  trumpame  kely  nuo  pat  gimimo

Nepasitaikė  netikros  žiemos.

Pavasarį  jos  dar  nelankė  pūgos

Ji  ir  žydėjo  dar  tik vieną  kart,

Todėl   nespėjo prisidengt  pabūgus,

Ir  su  kaimynėm  savo  pasitart.

Dar  teks  iškęsti  ateity  ne kartą

Nepastovumą  vasaros  šiltos

Ir  dar  ne  vieną  tokią  žiemą  šaltą

Pavasarį  iškelti  ant  šakos.

Pavydžiu  jai. Dar  visas  pažinimas

Ateityje,  o  ten  tiek  daug  vilties...

Pavydžiu, kad  jos  menkas  palikimas

Ir  toks  didžiulis  kelias  paslapties.

Vien  klausimai  ir  klausimai -

Kodėl? Iš kur? Kada? Kas kaltas?

Į  gležną  viltį  atkakliai

Trapus  tikėjimas  įkaltas.

Neranda  išeities  mintis

Iš  savo  uždaryto  taško.

Šventai  išsaugotas  viltis

Ant  laiko  grindinio  ištaško.

Jame  užgimęs  audinys

Spalvom  tikėjimą  patraukia,

Susiformavęs   kūrinys

Naujam  gyvenimui  pašaukia.

Ir  vėl  iš  naujo, tik  naujai

Sukyla  abejonės, viltys

Ir  vėl  tie  patys  klausimai,

Ir  vėl  tikėjimu  dalintis...

   

Aš noriu tiek nedaug

Tiktai išlikt tokia,

Kokia esu -

Su savo parašu

Ant debesų.

Su savo  veidu

Ežero paviršiuj

Ir nesvarbu

Į ką rytoj pavirsiu,

Aš noriu tiek nedaug

Išlikt  tokia,

Kokia esu...

Ir  visgi, jeigu tu mane pamirši,

Pažvelk į tamsų ežero paviršių...

Nežadink  manęs  anksti

Pratęsti  noriu  šią  naktį -

Kiek  galima  ilgiau  glėby,

Kaip  galim  vėliau  netekti...

Nežadink  manęs  anksti,

Negąsdink  sapno  į  rytą,

Leisk  gyvent  ligi  galo  jame,

Jei  neskyrei  gyvenimo  kito.

Nežadink  manęs  anksti.

Įsupk  mano  kelią  į drapanas,

Paliksiu  jo  dalį  ir  tau

Pasiklydo  gyvenimas  tekinas,

Bevingiuodamas  ten,  kur  šilčiau

Apgaubk  mano  kelią  sušalusį

Savo  rankom  raizgyta  skara

Ir  išleiski  laukimą  išbalusį

Pasidžiaugti   naująja  vaga

Įsupk  mano  kelią  į drapanas,

Kad  sušiltų  beeinantys  juo,

Kad  per  plonas  gyvenimo  nagines

Nepajusčiau,  kai  žemėj  ruduo.

Ir  ateik  tuo  keliu  lyg  pavasaris,

Nusimetęs  senus  drabužius

Tegul  visos  gyvenimo  ašaros

Ant  tikėjimo  skruostų  išdžius.

Mes išgalvojom pasaką
Ir ne kitiems, o sau -
Mažutę laiko atšaką
iš kelio "PAVARGAU"
Metus, nuskendusius ūke
Išlaidoję kely,
Į savo vakarą krante
Atėjom nešini
Įgytų nuoskaudų našta,
Kantrybės trupiniais,
O pasaka tokia šventa
Sušildyta jausmais.
Nutvilkę orą ugnimi,
Sušvitę įkandin,
Tikėjimu ir viltimi
Įbridę paslaptin
Mes išgalvojom pasaką
Iš menamų jausmų -
Mažutę laiko atšaką
Iš kelio be namų.

 

Ir vėl į naują pasaką brendi

Atleidusi visas klaidas kūrėjo,

Kol vieną gražų rytą aptinki,

Kad tavo pasaka kitur išėjo.

Nuplovus pėdsakus tolyn eini,

Gyvenimas vėl verčia naują vagą.

Nuskausmintame laiko atspindy

Tiktai prisiminimai skaisčiai dega.

Aš išmokau kaip reikia

Prašnekinti naktį

Ir laiku užgesinti

Besmilkstančią dagtį.

Išmokau grąžinti,

išmokau uždegti

Tik nieks neišmokė

Kaip reikia netekti