Į TYLĄ...iš vienatvės...iš laukimo...

Prisiglaudžiau tarsi banga prie kranto

Pavargusi nuo vėjų ir audrų

Ramiam užutėky mums buvo lemta

Tiktai akimirksnį išbūt kartu.

Audra išplėšė  tau tiesiog iš rankų

Kriokliais paleido per pačius slenksčius,

Kad niekas niekada nebegalėtų

Prabilti į  gyvybės likučius.

Neparvesiu rudens į namus.

Tegul verkia už vasaros  lango,

Lai sūpuoja spalvotus lapus

Tarp  sužvarbusių   vakaro rankų.

Kiekvienam - tegul savo namai.

Jam - beribiai  laukai ir alksnynai,

Man – maži kambarėliai ir tai,

Ką juose  širdimi prijaukinom.

Nekrūpčioki naktie bemiege,

Nesivartyk po plačią lovą,

Nuo nemigos jau šonus diegia,

O tu juk mano sugulovė.

Sakiau - nelėbauki prieš miegą,

Žinojai, kaip galvelę gelia,

Iš to, ką parašei ant  sniego

Ryte neliko nei žodelio.

Aš negraži.

Trumputės, storos kojos,

O  iškirptėje krūtys – tik spuogeliai,

Aš priešingybė toms, kurių grožybėm

Didžiuojas leidinių brangių viršeliai.

Kurios lyg deivės  šalia tvirto stoto

Pačių garbiausių, turtingiausių vyrų.

Aš negraži, nors ir nesu beprotė

Tačiau  tokia mintis dažnokai tvyro.

Menkutės pajamos, menka pastogė

Ir mašinėlė  kaip vaikų daržely,

O veido išraišką nešioju slogią

It  saujoj piniginę  neįgalią.

Nei verslui tikusi, nei  prie aruodo -

Neišraiški  gyvenimo detalė.

Sapnuos vis laukiu savo aukso puodo,

Tikrovėje -  tiktai  algos šlakelio.

Ar girdi kaip vėtra pakely

Įsidūkus šiaušia šaltą naktį.

Nebijok, neatėjau prarasti,

Nebijok, neatėjau netekti

Atėjau  ištirpt šiltam glėby

Ir išeit kitaip nei ligi šiol -

Pilnomis rieškučiomis į rytą,

Senutėlio nerimo  vygelėj

Parsinešti širdį išmainytą

Išbarstytu takeliu namol

 

Prietemėja

Už lango dulksna

Tik viduj  nesikeičia niekas

Ta pati sienų spalva,

Įbrėžimas joje nusidriekęs

Lyg latakas dalina pusiau

Visą laiką į  IKI ir PO.

Kada nuodėmės buvo mažiau

Ar virš brūkšnio, ar jau po jo...

Ir kiek tai svarbu  abiem....

Išdėliojom kortas ant stalo

Ir pradėjom viską  kartot

Tik dabar jau iš kito galo -

Atvirkštine metų eiga –

Kvailoka, bet imk ir sužaiski.

Prietemėja,

Už lango dulksna.

Tik vidun jos, prašau,

Neleiski.

Šaukia tuopa, pastojusi kelią:

-Per arti, per arti priėjai.

Jai paantrina karklo šakelė:

-Čia ne tavo, ne tavo namai.

-Grįžk atgal. Čia jau niekas nelaukia,

Tu-  tik svetimo lauko akmuo,-

Iškilmingai kelionę nutraukia

Paskutinis lemtingas ruduo.

Kas pasakė, kad žmonės lyg žvėrys,

Nors ir tie nesudrasko savų...

Ir  ruduo taip šaltai atsitvėręs

Man į taurę įbėrė nuodų.

 O rodos ir išėjus nebuvau,

Tik  metai  trupa dienomis...

Viena diena atstojanti metus,

Kita  - tiktai  akimirksnio  spindys...

Ir rodos nerandi jose savęs

Nors didumą sutalpini savy.

Gal pasilieki kitame krante

Ar tyliai tūnai kito vidury

Neatpažinta, ar nesuprasta,

O galbūt nesulaukiama seniai.

Pašauk garsiau, gal grįšiu jau dabar,

O gal grįžau, tik Tu nepamatei,

Jei  to  nepajutau nei aš pati.

Kažkas nusėdo rasele laukuos,

Kažkas praskrido vėjeliu švelniu

Ir nepasakė kaip Tavęs ilgiuos

Nes nežinojo ar esu Tavy

Nei širdimi, nei mintimis.

Tikriausiai, kad išėjusi buvau

Užklysdama tik naktimis.

Skaitau žodžius,

O raidės bėga, liejas,

Ne tai tikėjausi skaityt,

Tai dar viena naktis atėjus

Su rytmečiu pasimatyt.

Tai dar vieni

Sustingę žodžiai auštant...

O kaip jų laukiau

Vakar vakare...

Tik vėl ne tie,

Kuriuos skaitai neskaustant,

Ne tiek, kur laukei ir kurių nėra.

 

 

Netikra buvo mano liga

Ir širdies tegul niekam ne skauda.

Tavo sąžinėj  stringa klaida,

Pasivertus į vientisą raudą.

Tegul skausmas išdyla pernakt,

Kad rytai nebedvelktų pelėsiais...

Ar  žinojai  kaip lengva netekt,

Kaip sunku pasilikt ties griuvėsiais?

Ir išeiti iš naujo gyvent.

Netiesa. Šis gyvenimas – plėnys...

Tik atrodo, kad baigia rusent

Paskutinis gyvenimo slėnis.

Tik atrodo, kad viskas geryn,

Iš tiesų - viskas bėga į raistą,

Kuriame tik vytelė aukštyn

Prisisiurbusi drumzlino maisto.

Netikra buvo mano liga,

Tegul niekam nuo šiol nebe skauda,

Užsigėrusi raisto sula

Užmigdysiu  bekylančią raudą.

Ir išeisiu iš naujo gyvent...

Ir vėl, kaip užmirštais laikais

Su šalto prakaito lašais,

Su stikline vandens prie lovos

Sugrįš naktis, lyg sugulovas.

Tokia suirzus ir šalta

Per nugarą ranka gličia

Nuslinks į apačią prie kojų.

Naktie, prieš tavo teismą stoju

Ir pripažįstu. Prasikaltus,

Neliesk žaizdų, geriau jau randus.

Argi Tu jų neberandi,

Apsidairyk. Juk jie visi

Užgijo patys, be tavęs

Nuslinko užmarštin, o mes

Pasikalbėkime, bičiule...

-------------------------------------

Aš jau mingu... Užmesk drobulę...

 Jei ir ateis kas

(nors nelaukiu nieko),

Bet  tu atidaryk duris.

Jeigu reikės, tegul ir pasilieka.

Už lango nesutramdomas šiaurys

Gvildena naktį, naršo po laukymę,

Bestūgaudamas gąsdina šlaitus,

O tarp namų – visi aidai užkimę,

Tad būk atėjusiajam atlaidus.

Tegul ateina,

(nors nelaukiu nieko),

Tegul paklydęs kelias link namų

Atsiveda prie durų ir palieka

O tu įleisk, kol dar ne per vėlu.

Tu dar tiki, kad žemė be ribų,

Kad karalaičiai pasakų – tik žavūs,

Kad netrupa, neskyla, kad ledu

Praeisi netgi jam įsilingavus.

Tu dar tiki, kad obuoliai obels,

Kuri seniai po tavo langu verkia.

Tiki ir tuo, kad  niekada negels,

Ir išgyvens viens kito nepasmerkę.

Tu dar tiki, kad šuliniai neseks,

O upės – niekada į kitą vagą...

Tikėk. Gal to  tikėjimo užteks,

Užčiuopus ir nenatūralią seką.

Tu taip tiki, kad šniokščiantis krioklys

Užpildo savimi kiekvieną terpę...

Kad  paprasta lazda – tik pagalys

Tu netiki, bet ja sudavus  -  verkia.

 Rytais net lovos nebekloju-
Taip pavargau nuo to, kas su manim

Čia tik ruduo ir štai įsižiemojo,

Nespėju, laike, tavo įkandin.

Iš ryto tiesiai vakaran- į lovą,

Gerai, kad nebekloju patalų,

Bent naktimis gyvenimą sapnuoju,

Jei dienomis jo jau nebeturiu.

 

  Išdalinau visiems.

Gal tik po lašą

Užteko pilnavertės

Šilumos

Ir aš žinau

Kaip būna maža

Užplaukus ant

Ledinės seklumos.

Išdalinau tik tą,

Kurią man davė

Pasogai, jau

Išeinant iš namų,

Bet laikas taip švariai

Ir uoliai šlavė,

Kad nebeliko

Netgi trupinių.

Pasemčiau šiandien

Pilnutėlę saują,

Išneščiau ją

Ir atiduočiau jums.

Tik jau šalta banga

Krantus skalauja,

Palikdama saulėlydį

Pietums.

Gal ir išbūsim...

Aklinai užpustė

Ne tik kelius,

Ne tik kelius...

Nei atsiremti,

Nei priglusti,

Nei pasidžiaugti

Už metus.

Gal ir galėtum,

Jei tikėtum,

Kad žemėj

Ne visur pūga.

Juk sukas ji –

Kad ir iš lėto,

Visus skirtingai

Glausdama.

Gal ir išbūsim.

Aklinai užpustė

Ne tik kelius...

Ne tik kelius...

 Nušlavė, išblizgino takus
Tik ne aš šiandieną jais išeisiu
Į plačius kaip vandenys laukus,

Kur nokina žemė saldų vaisių

Ne mane. Tave, o gal kitus

Rytmečiais pažadins jo nektaras

Ir išgirsi kaip gaivus lietus

Ant rudens vejos su laime deras.

 Dar nepažįstami,
Bet jau iš lėto

Keliai artėja svetimi,

Paklaustume,

Jei tik išdrįstume

Kas bus toje

Miglų šaly.

Bet brendame

Tylėdami per laiką,

Lyg per sudžiuvusius

Rudens lapus,

Stebėdami

Šį keistą menuetą

Pro garbanotus

Lapkričio ūkus.

 Pagauk  vakarop benukrintantį lašą,
Tegul  jis pasako ką sutemos neša

Ir toj amžinoj sumaišties erzelynėj

Išlipki iš laivo  laimingoj krantinėj

Kur šuoliai į tolį laike neriboti,

Kur jausmas – į gylį, o laimė – į plotį…

Paklauski bestingstantį vakaro lašą

Ką šiandien pavargęs tikėjimas neša.

  Pigus gyvenimo turgus.
Ne vien tikėjimą – ir lytį

Gali nupirkti ir parduoti,

O jeigu reikia – užstatyti.

Pigus gyvenimo turgus -

Nudilo sunešiotos vertės.

Gali ateiti kaip žmogus,

Gali – į velnią pasivertęs.

Čia nesvarbu nei kas, nei kam

Ir sandėris kaip niekur  greitas

Pigus gyvenimo turgus

Tik, jei į jį atjosi raitas

Išeisi pėsčiomis atgal

Už nugaros palikęs žirgą.

Čia jau negali būti „gal“-

Pigus turgus blizgučiais mirga.

Minga kelias.

Kur ne kur švieselės

Priartėję  skrodžia tirštą tamsą

Ir tik šlapias vienišas šunelis

Pyksta ant tamsos ir garsiai amsi.

Pėdos gal žmogaus,

O gal likimo

Ta pačia kryptim įspaudę molį

Dingsta naktyje ir  prie klojimo

Pasikloja  nakčiai  savo guolį.

Ir užmiega su keliu į laiką,

Naktyje sapnuodami tik dieną

Apkabinę  sapną  tarsi vaiką

Godžiai glaudžia šilumą pavienę.

Dar kartą prie savos gimties

Aš atėjau nulenkti galvą

Ir padėkoti tiems, kurie

Išmokė skirti kvapą, spalvą.

Gyvenimo žingsnius skaičiuot

Ne pagal tai, kiek užderėjo,

O tai, ką galim išmatuot

Širdim, kurią dažnai skaudėjo.

Dar kartą prie savos gimties

Viena. Prie išrausto arimo

Kova dėl savo išlikties

Nuo pat pirmos dienos gimimo.

 

Koks dyvinas rudenis kelias

Ryškus ir margas tarsi povas,

Prie kiekvienos mažos  stotelės

Mojuoja  laikas – palydovas.

Visi kas rudeniu keliauja

Kitaip išlydi ir sutinka

Kiekvieną  savo pakeleivį

Ir jau retai beapsirinka

Draugu ar priešu pavadinęs,

Aiškėja visos senos tiesos

Ir nesvarbu, kaip šiandien mirksi

Gatvelėj rudeninės šviesios.

Širdis kilometrus skaičiuoja

Nuo vieno galo ligi kito,

Ramiai, nes niekad nevėluoja

Pasveikinti kiekvieno ryto.

Koks dyvinas rudenis kelias,

Ryškus ir margas, lyg paletė.

Gyvenimas tarsi  vilkelis

Artėjančio rudens  ruletėj.

Esu  čia kur jau niekas neverkia,

Abuojumo prisėtas gėlynas.

Aš – savy įsikalinus vergė

Su beprotiško skonio kaimynais.

Nebloga atvirutė išeitų,

Jei  atrastų  šmaikštus fotografas.

Tarp gražiai susiglaudusių fleitų

Aš atrodyčiau tarsi pyragas.

Sužiedėjęs į plytą ir  pilkas,

Šmėklos veidas tarytumei kaukė...

Aš esu čia kur niekas neverkia,

Aš esu čia- kur niekas nelaukia.

 

Toks murzinas, glitus ir  šiltas

Tiek dienoje, tiek naktyje

Nutiesdamas ramybės tiltus

Išties neatvedi į ją.

Iš lapkričio priėmęs tąsą

Lieki tik antras lapkritys,

O gruodis ant rogučių veža

Ne tik šventes, bet ir  pusnis.

Įkrisčiau aš į baltą glėbį

Puraus kilimo vidury

Ir  išvalyčiau sielos dėmę

Įsisenėjusią  širdy.

Vėliau nupurtyčiau  sniegurį

Nuo jau pavargusių pečių

Ir eičiau ten, kur akys žiūri

Pačiu tiesiausiu keliuku.

--------------------------------

Atvirski, gruodi, į senus,

Švariai  išbalintus  laikus

Įlįsk į savo maršką baltą

Nešalta bus, o jei ir šalta
Įlysiu į kailinukus.
Et, ką čia aš. Juk bus kaip bus...

Veltui  mums niekas nieko nežadėjo

Tik išlydėjo, kaip laivus išlydi

Tikėdami, kad kilsime pavėjui

Į patį nuostabiausią savo skrydį.

Ir kilome, ir leidomės, ir kritom,

Ir šliaužėm pažeme, ir  keitėm  srovę,

Žydėjom, skleidėmes, rasa iškritom

Prieš visagalio laiko  įvairovę.

Išbandėme visus likimo posūkius,

Net trupinius surinkome į vieną

Tik mintyse ir vėl tas pats galvosūkis

Nuo ko rytoj pradėsim savo dieną.

Burtų lazdele mojuoja laikas

Eidamas  pro šalį vakare

Uždaroj erdvėj tik aš ir tvaikas,

O toliau spygliuotoji tvora

Dega  putinais. Širdis kraujuoja-

Eitų viską  metusi laukan,

Glaustųsi lyg šuo prie Tavo kojų

O vėliau nugrimzdus pragaran,

Sielai leistų pailsėt ir grįžtų

Būtinai  prieš rytą pas tave

Eglių šakomis, kurios nevysta

Uždangstytos debesų skara.

O tada ir mes, saulele mano,

Dviese pastatytume namus.

Erdvėje toje kažkas gyveno

Gal  gi ji gražiai priglaus  ir mus.

..................................................

O kodėl gi ne... lazdelė burtų

Sakmę apie mus abu sukurtų.

Atleisk, taip sunkiai slegia laikas,

Prabudo sielos slėpiniai

Giliai širdy esu tik vaikas –

Aikštinga, uždara dažnai.

Ieškodama teisingo kelio,

Lieku toli ir svetima.

Eime prie mūsų bendro stalo

Su  Tavo rudenio branda.

Tikiu Tavim. Prašau, atleiski.

Aš suprantu, kad neteisi

Už tai nebausk tyla, neteiski.

Jau laikas nuteisė už tai.

.............................................

Užeik į mano tuščią irštvą...

Taku nuo manęs vien tik pėdos,

Dulkėtos...Lietaus prilytos...

Ne visos jos buvo begėdės,

Ne visos varu išvarytos.

Kitos laimės išėjo ieškoti,

O suradę kitur  apsistojo

Prie  mano trobelės paklotė

Nebešildo pavargusių kojų.

Kada susirenka draugai?

Kada viens kito ilgis žmonės?

Juk dienos byra kaip žiedai

Po vasaros trumpos kelionės.

Mes nuolat būnam užimti

Darbai viens kitą vėju veja.

Vis rūpesčiai ir reikalai

Į žemę savo vaisių beria.

Pamirštame vieni kitus,

Gal tik vaikai arčiau prigludę,

Bet būna dienos, kai širdy

Nebetelpa jausmai suplūdę

Prisimeni visus, kurie

Tau buvo artimi ir brangūs,

Kuriuos gal ir retai matai,

Praeinančius pro tavo langus

Bet būna ir tokių dienų,

Kai turim viską prisiminti

Prie vyno taurės, prie ugnies

Gyvenimu pasidalinti

Nelaukiant kol  šiaurys užpūs

Berimstant paskutinę dagtį

Tad atsišaukim kviečiami

Ir neskubėkime netekti.

 

Jau aprašytos visos aušros,

Saulėlydžiai ir skauduliai

Ir ilgesį, it gervės šauksmą

Sugėrė  rudenio laukai.

Atvirkštine tvarka dėlioju

Mintis ir vėl einu ratu...

Kas kartą vis rečiau sustoju

Prie lauko durų uždarų.

Ir kam ieškoti rojaus vaisiaus,

Kai jo nuskint nebegali.

Pasižiūrėkit - kokios raišos

Laukinės naktys siautuly.

Ir koks netikras rožių kvapas,

Kai jis iš svetimų namų...

Tarpusavyje mintys šnekas

Ir negirdėt jų negaliu.

Dažnai nepritariu ir pykstu,

Kad niurgzlės eina vis senyn.

Nepastebiu kada suspėja

Sugrįžti pilnatys lieknyn.

O takas paukščių...Šitoks takas

Juk kažkada tik juo ėjau,

Nejaugi  ėmė ir apako

Akylos sielos akys jau.

Jau aprašytos visos aušros,

Mėnulio baltas skritulys...

Kam gi įdomios sielos sausros,

Ar begalinis ilgesys.

Ką dar galėčiau rasti naujo

Ir tuo pačiu populiaraus...

Kitiems atrodo gražbyliauju

Nors ir neieškau panašaus

Eilučių sąskambio ir vingių,

Metaforų neatrastų.

Galėčiau sau sakyti - tingiu,

Bet aš tuo tarpu gyvenu

Savim ir savitą palaimą

Visiems vienodai dalinu.

Man nesvarbu mieste, ar kaime

Gyvena tie, kurių turiu

Atsiprašyti už grubumą,

Už neišsaugotus daigus,

Už kartais perdėtą orumą,

Kai skaudžiai  žeidžia atgrasus

Ir arogantiškas narcizas,

O apsiginti tegaliu

Pilkais plunksnakočio eskizais

Ant medžio lapų nukrėstų.

Žvaigždynų pievose dar ganos

Pulkeliais  debesys jauni

O žemėje  didžiulis klanas

Ties paskutine viltimi.

Esu dabar ir čia. Tokia gi

Besparnė mano gyvastis

Ir veda  ją tolyn į  laiką

Kiaura, palaikė  savastis.

 

Atsiverčiau lapus,

Į seną braižą

Prisnigo obelim iš mūsų parko

Išblyškę raidės sąsiuvinį laižo

Įvesdamos jame jau savo tvarką

Čia ir pavasaris žiedais į rytus,

Išbarstęs vabaliukais Jonų naktį,

Ir  lapų pakraščiuos ruduo įmitęs

Pro šalį bėgdamas klevų uždegti...

Alyvų žiedlapiai –keli sutrupę

Plonai sudžiuvę naktinukių galvos

Ir takas saulės sklidinas į rytą

Ir paslaptingos nematytos spalvos

Išdžiūvusių ir užmirštų reliktų

Sugulusių greta į vieną vagą

Ir laukiančių, kad deramai sutiktų

Ir bedėliojančių gyvybės  seką.

Parašyk man

neįprastą laišką –

be raidžių,

be voko ženklų -

ant  vaivorykštės

krašto,

kur vaikšto

pulkelis

drumstų debesų,

ant vėjo skverno

palaikio,

ant žaizdotos

rudens šakos,

ant benubėgančio laiko

upės taku link brastos.

Parašyk man ne vakar,

O šiandien,

kol pjūvis alsuoja

Tavim,

kol  jaučiu

tvinksint savo laiką,

nors ir nesu savim.

Parašyk, kad  dar

spėčiau  išeiti

nevaryta iš savo namų.

Mes juk šio

laiško beraidžio

nebeskaitysim kartu.

Tik paslėpsim į

rudenio kraitę

tarp krituolių

obels vaikų

Ir nueisim į  savo laiką

Plonyčiu pirmu ledu.

.................................

Man atrodo

skaičiau šitą laišką.

Pasakyk man, kokia gi ta laimė,

Ar buvai ją sutikęs kely?

Žmonės šneka, jei tik patikėsi,

Ji labai į Tave panaši...

Ką ji sake? Kalbėjo ar daug?

Ar žadėjo sugrįžti kada,

Gal man jos vis dar reikia palaukt

Ties nubėgančio laiko upe.

Kai ateis, sustabdyt ir paklaust

Gal pavargus, gal ieško manęs,

Ji viena, o juk mūsų tiek daug,

Ar suras, ar ateis... Ar pakęs...

Mums tik po šešetą lentų,

O jau daugiau, – velniai nematė,

Susėdę šnekamės abu

Po dvaro liepa šimtamete.

Užteks kas liko – negausu -

Neturinčių čia nieks nekeikia

Ir netgi tų šešių lentų ne mums

Patiems, o mirčiai reikia.

Taigi, gyvenkime toliau,

Kol laikas  vartų neužkėlė -

Ant jų aš vėl pakabinau.

Mažutę laimės pasagėlę.

Aš neradau dienų kaip Tavo, Mama,

Prasilenkė ir klausti nevalia.

Kai mano aušo, Tavo dienos temo

Iškrisdamos ant žiedlapių rasa.

Dvi  vargo vagos dviejuose dirvonuos

Nubėgo ryškiai priešinga kryptim

Visaip tada kalbėjo kaimo žmonės -

Nesuprasta jiems tekom paslaptim

Du rieduliai, atskilę nuo uolyno

Beriedantys į priešingas puses

Aš nežinau ar Tu prašei maldyno

Ir jeigu tai ne Tu, ne aš, tai – kas?

Išvirto užtvaros prie Tavo kiemo,

Suskeldėjo laukymėje akmuo,

O prie senos šalinės lango rėmo

Jau nebeloja  mūsų senas šuo.

Išstypo lyg ūgliai vaikai į aukštį

Ir išsilakstė po savas dienas...

Dažnai nauja  gyvybė mena  paukštį

Atskridusi iš kelio nuo Tavęs.

 

  Negarbinau visų šventųjų, Tėve,

Bet juk ir Tu negarbinai be saiko,

Atlupusi storiausią laiko žievę

Neišmaniau  jau nugyvento laiko.

Dar nežinojau, kad nubus toks rytas,

Kai  be Tavęs nevarstomos langinės

Suduš  skeveldromis į sienos plytas

Ir šuo, staiga nutrūkęs nuo grandinės

Paliks namus ir kaminas virš gryčios

Jau nebetrauks gardaus beržinio dūmo.

O vidury senos tėvų seklyčios

Neliks taip savo tarp savų šiltumo...

Negarbinau visų šventųjų, Tėve,

Bet juk ir Tu negarbinai be saiko,

Bet vis dažniau čiuopiu plonesnę žievę

Tarpu Tavęs ir nugyvento laiko.

Pasimečiau... Gal gi kas radot?

Parveskit tiesiai į namus,

Kur nebėra garsų parado,

Kur palikau visus  turtus

Ne litais, markėmis, ar eurais-

Tokių veik niekada nėra,

Kišenės nuo senumo kiauros

Bet čia -  sena namų dvasia.

Teisybė-nieko nenupirksi,

Bet viską su savim turiu...

Pasimečiau, gal kas išpirksit

Mane iš vėtrų keturių.

Purpurais sklaidos

Nuolydžio vilnys

Kol nurimsta

Putota banga,

O į širdį

Rūdijančios vinys

Veria kelią,

Neklauski į ką.

Tegul bus -

Į besvietį lėkimą

Beprasmybėn

Be laiko ženklų,

Kur anąkart

Sugrįžom ieškoti

Stebuklingų

Teisybės vagų.

Dar vis nenubundu,

Nors saulė tiesiai

Į lango lopą

Spraudžia

Savo spindį

Ir sapnas tįsta

Jau į ryto šviesą,

Ir jau kitoniška

Spalva atspindi

Tave, mane

Ir tiktai kartais

MUDU,

O dar rečiau

Ėjimo linkį keistą...

Užklysime pakilti

Nenubudę

Gal net į patį

Atokiausią raistą...

Jei nepareisiu, Mama,

Nelauk manęs ilgai.

Pirkelėje užgeso

Pavargę vakarai.

Nevarginki akelių-

Šviesa nuėjo gult,

Nebeklūpoki, kelkis

Aš negaliu prapult.

Kiek skausmo susikaupę –

Mūs ratai nepaveš...

Atleiski, motušėle,

Tai aš, tai aš, tai aš

Kaskart į kitą kraštą

Ir  visąlaik – vogčia...

Kiekvieną Tavo dieną

Paženklinu kančia.

Jeigu negrįšiu, Mama,

Nebark manęs už tai.

Pati žinai, kaip trupa

Gyvenimo lukštai.

Geriau  neklausk. Mums vis mažai po saule.

Ne vietos. Jos kol kas visiems gana.

O kaipgi Tu? Kaip tavame Pasauly -

Naktis ar susitinka su diena?

Gal ten kur  tu – nakties išvis nebūna.

Saulėlydžių, saulėtekių... Ir jų?

Kodėl diena – nerimstanti bastūnė,

Prilipusi prie krašto debesų?

Gražu, tiesa? O kaip ten paukščiai gieda,

O gėlės kvepia? Lietūs ar  dažnai?

Jei be saulėlydžių, tai kur nurieda

Saulužė pailsėti, ar  žinai?

O gal paklausk...

Argi svarbu kas Tu –

Karys, ar vadas.

Net nelygiam kare

Gerų nėra.

Tėra gyvi

Ir negyvų plejados.

Gyvybė ir mirtis

Čia pat - šalia

Lyg dvi sesulės

Už parankės eina.

Esi...

Nėra...

Buvai...

Ir atmintis

Palikusi pėdas

Namus apeina,

Kol skausmas

Jos išeit nepaprašys.

Argi svarbu kas Tu.

Svarbu, kad gyvas,

Kad pats, o ne kiti

Tave parneš.

Koks paprastas

Velnioniškai motyvas -

Sugrįžt ne dėl kitų,

O  dėl savęs.

Pasek man, Mama, pasaką -

Tą – iš vaikystės.

Gal aš tada kažko neišgirdau,

Arba nesupratau,

Nes veiksmas vystės

Trumpai ir greitai,

Gal – ir paprasčiau.

Ar ten tikrai laimėdavo

Geriečiai,

O trečias brolis – tas –

Na, kur kvailys,

Kaskart, įlindęs,

Tarsi bičių spiečiun,

Pabaigoje atverdavo duris

Laimingas, sveikas,

Kvepiantis lyg vėjas

Laukais, žvaigždynais,

Atviru dangum,

Ar tai jisai tada

Kvailiu vadinos?

Kodėl ? Sakai, -

Kad atlapu vidum...

Pasek man, Mama, pasaką –

Tą iš vaikystės...

B e k a r a n t i n ė j a n t

Viltis, jog greitai viskas baigsis

Sodina prie palatos lango.

Ilgies ateinančių, lyg vaisiaus

Iš rojaus sodo. Jie pabrango.

O tu dar sveikas? Ne? Karščiuoji?

Tave taip pat kažkas uždarė?

Juk tu stiprus... O gal meluoji,

Gal tik todėl, kad neišvarė

Iš ten, kur paprastai išvydavo,

O tu turėjai, kur užbėgti...

Aš grįšiu – juk visi išgydavo?

Tiki? Tikėk – turės atlėgti...

Ar pameni...

Ne melstis ji užėjo, pameni?

Tik išmaldos. Tokia sublogusi

Senutė, juostele per liemenį,

Veidelį  skarele prigobusi.

Ranka, lyg mažo vaiko-prašanti,

Tiktai raukšlėta -tarsi smegenys -

Gyvenimišką knygą rašanti

Į mūsų  uždangstytas smegenis.

Ne melstis ji užėjo. Pameni?

Ji už visus seniai atsimeldė.

Senutei, juostele per liemenį

Kažkas į skraitą centą įmetė...

Ar pameni, kalbėjomės lyg išnaktų,

Lyg vakar – dar girdžiu kiekvieną žodį,

Ir tylą tarp kelių lemtingų išvartų,

Kuri daugiau išmintimi parodė.

Kalbėjom  kaip dažnai tokie skirtingi

Veiksmai ir žodžiai kasdienybę laužo.

Ir  mus užvaldžiusias aistras laimingi

Sudeginom lyg raganas ant laužo.

Tas vakaras sode – nepakartojamas...

Kaip ir tas drebulys šalia prisėdus...

Per naktį nukrėtėm visas likimo obelis,

Net rytas raudo, pameni, iš gėdos.

Nereikia išvadų.

Per maža laiko,

O ir tas pats

Nebuvo mūsų naudai

Tarp didesnių

Likimo išvartų -

Ir tai retai

Besusigaudai.

Nukris varvekliai,

Nuriedės vežimas

Nuo svetimos kalvos

Į savo vietą

Ir vėl kaip buvo –

Įprastas ėjimas

Į tai, kas jo

Pabaigoje padėta.

Dirbtinės ašaros
Lyg paskutinis žodis -
Natūralaus jau
Nebeliko nieko.
Nebent tik
Vaško pėdos
Ant paklodės
Po paskutinio
Siautulingo miego.
Pavymui slenka
Nuganytos dienos,
Laukinį žvilgsnį
Eketėn panėrę,
Palaidos luokanos
Ant balto sniego
Ir atminimai

Kuokštais susivėlę.

Ties gyvybės brasta

Svetima aimana

Atsimušus į akmenį glitų,

Slys-nuslys pasroviui...

Gal išgirs, gal suras

Vėjui gaudžiant

Dar gyvą prieš rytą.

Ir išvirs ąžuolai

Ąžuolinėm lentom

Įmantriais piešiniais išsiraitę.

Ties gyvybės brasta

Svetima aimana -

Išvaryta į girią našlaitė.