Laiškai VILČIAI

Mes meilei sutverti, neteiski -

Jausmai juk esti be kaltės,

Jei mylime ne tuos , atleiski,

Ir mus gal būt ne tie mylės.

Ne tiems gal dovanojam jausmą

Ir mums jį dovanos ne tie.

Ištrynus nerimą ir skausmą

Tik tu nepasitrauk, Viltie!

Dar  niekada

Taip  nežydėjo  liepos

Saldžiu, tirštu,

Klampinančiu  kvapu,

Ir  man  į  šitą

Kvapą  atsiliepus

Dar  niekada  nebuvo

Taip  svaigu.

Dar  niekada

Taip  netekėjo  saulė

Į  dieną  skaistų

Rytą  vesdama.

Šiame  spalvingam

Vasaros  pasauly

Net  dienos  ne  tokios

Kaip  visada.

Dar  niekada

Taip  negaivino  lietūs,

Nuprausdami

Ir  sielą  ir  laukus,

O naktimis  toks

Kerinčiai  žvaigždėtas

Lig  šiol  tikrai

Nebūdavo  dangus.

Dar  niekada,

Dar  niekada  sapnai

Man  nekvepėjo

Liepų  medumi,

O šiąnakt  šitą  kvapą

Godžiau  gėriau,

Kaip  niekada

Kartu  su  Tavimi.

Dar  niekada

Taip  nežydėjo  liepos.

Eilės tarsi gyvenimo pynės

Iš lengvai garbanotų vilčių.

Eilėse plikos nuotaikų skrynios,

Pasiklydę tarp laiko verčių.

Eilėmis šneka vienišas laikas,

Klykia žodžiais išalkęs nakty-

Aidi jausmas- sumindžiotas daigas

Sueiliuotų minčių sūkury.

Eilėse tirpsta žvakės pavienės,

Negailėdamos joms šilumos,

Eilėse visos naktys ir dienos -

Iš tikėjimo drobės baltos.

Maniau, jog spėsiu  perrašyti

Bent  vieną  dieną

Į švarraštį  ir  be  klaidų,

Bet laikas  man, matyt, neskyrė

Švariam  gyvenimui  dienų.

Tiek  to.  Pakaks  ir  juodraščių

Širdim  taisytų,

Kableliais, daugtaškiais skirtų,

Rašytų ir ne kart  braukytų

Smailiu  likimo  pieštuku.

Klaidų  nespėsiu  pakartoti

Visų  iš  naujo.

Naujų  nespėsiu  prirašyt,

Na štai, man regis, atgailauju.

O, Dieve,  leisk  pasitaisyt.

Išbraidykim pavasarį drungną

Įsisupę į žalią sermėgą

Išskalaukime jį ligi dugno

Išsimainę į siautulį miegą

Prisigerkime sklindančio kvapo,
Kad apsvaigtume laikui į priekį,

Kad prie savo gyvenimo trapo

Priartėtume visko atriekę

 Tavo žodžiais alsuoju,
Juos geriu tarsi vyną -
Paslaptingai pulsuoja
Ir svaigina svaigina...
Skęstu jūroj bekraštėj,
Bangomis tyvuliuoju,
Mano knygoj beraštėj
Tavo žodžiai alsuoja.

Jei  yra  kur  nors  pasaka-

Tai  ji  tavo  širdy.

Tu  tą  kelią  žinai,

Tu  tą  kelią  jauti.

Tik  ar  nori,  ar  eisi,

Ar  vis  dar  bijai?

Ar  kiti  lengvesni

Buvo  einant  keliai?

Pasirink  ir  ateik,

Juk  matai - neklaidu.

Pasistenk  ir  įveik

Vieną  kliūtį  už  du.

Išsiskleis  ir  pražys

Sukrauti  pumpurai.

Tu  tą  kelią  jauti,

Tu  tą  kelią  žinai...

 

Ir  vėl  bus  gėlės, dovanos

Ir  žodžiai.

Draugai  tikri

Ir  ne   visai  tikri.

Visiems  išėjus

Vėl  dairysiuos  godžiai,

O vartai  taip  ir  liks

Neužkelti.

Kaip  visada  aukšti-

Lig  pat  dangaus,

Belaukiantys

Vienintelio  žmogaus.

Supyks  pasaulis

Ir  eilinį  kartą

Išlis  dangus

Į  žemę  žvaigždėmis.

Pernakt  girgždės

Neuždaryti  vartai,

O šitą  girgždesį

Fiksuos  širdis.

Gyvam  dienorašty

Pulsuos  jos  tvinksniai-

Jame  tiek  praradimų

Ir  kaltės

Ir  tik  kartkartėmis

Užklydę  blyksniai,

Suteikiantys

Paguodos  ir  vilties.

O  vartai  vis  tie  patys -

Lig  dangaus,

Belaukiantys

Vienintelio  žmogaus.

Baltai  lazdelei

Neklausia  laikas  bėgdamas  į  prieki

Ar  spėji,  ar  nespėji  iš  paskos,

Gal  kartais  klupdamas, bet  gi  neatsilieki

Ir  nedejuoji, kad   " nebegaliu".

Keliai  neplatūs,  širdimi  statyti

Į  priekį  veda  lazdele  balta

Ir  tau  daugiau  negu  kitiems  matyti

Kokia  šviesi  tamsioj  nakty  diena.

Tikėk,  nepaklaidins  tavęs  keliai,

Nes  viską  savo  širdimi  matai.

Negražink  man  išmėtyto  laiko,

Išbarstytų  dienų  negražink.

Tik, maldauju,  į  ateitį  einant

Paskutinės  vilties  neatimk.

                                                                   

Nebevaikščiok  keliais  praradimų,

Neberink  sudaužytos  širdies,

Tai,  kas  liko  paliki  likimui

Gal  kiti  ją  surinkti  padės.

Ji  nėra  iš  trapaus  porceliano,

Gal  visas  suklijuosiu  šukes.

Ji  stipresnė,  nei  daugelis  mano

Tiktai  tu  atitrauki  rankas.

Negražink  man  išvogto  gyvenimo,

Eik savų  paklydimų  takais

Ir  paliki  man  pasaką  menamą

Kažkieno  išrašytais  vardais.

Aš  iškeisiu  ramybę  į  vėtrą,

Kad  ir  vėl  sualsuotų  širdis

Ir, atvedusi  audrą  į  giedrą

Išmazgot  paprašysiu  grindis,

Kad  jose  nebeliktų  tiek  purvo,

To  murzino  šleifo  kaltės.

Aš  išsižadu  šiandien  prieš  Dievą

Sumaitotos  savos  praeities.

O išėjus, po  trupinį  rinksiu,

Į  mozaiką  sudėsiu  dalis,

Jei  reikės, net  svetur  pasiliksiu,

Tik  tegul  atsigauna  širdis.

Gyvenimas  šaukia

Atvėręs  duris,

O už  jų  tyliai  laukia

Išalkus  naktis.

Suvaitoja  aistringai

Ir  išėjus  trumpam,

Atsiduoda  laiminga

Pirmam  sutiktam.

Sugrįžta  apsvaigus,

Pavargus, dosni,

Save  atidavus,

Priėmus  savy,

Nurimusi  laukia

Graži, kaip lemtis.

Gyvenimas  šaukia,

O  ji  tik  naktis.

Ir  vėl  kažkas  nepasakyta,

Įstrigęs  žodis  kelyje

Ir  taip  neįprasta  matyti

Tave, įklimpusi  jame.

Kiekvieną  vakarą  ir  rytą

Praeidama  visai  šalia

Girdžiu  šį  žodį  uždarytą

Kaskart  maldaujantį  tave

Paleist  į  laisvę  ir  palikti.

Jį  būtinai  kas  nors  suras,

Prisijaukins, padės  sušilti

Tylos  sutraukęs  grandines.

Ir  vieną  kartą  žodis  kūnu

Pataps  ir  žemė  atsigaus.

Paleiski  žodį, lai  jis  sklando

Nuo  žemės  ligi  pat  dangaus.

Tegul  laukais  jį  vėjas  neša,

Tegul  iš  lūpų  į  lūpas

Kartoja, lentoje  užrašo,

Tegul  sujungia  į  dainas.

Tegul  juo  guodžiasi  ir  šildo,

Tegul  juo  džiaugiasi  širdis,

Tegul  globoja  dienos  ilgos

Ir  kantriai  priglaudžia  naktis.

Išleiski  žodį  nesakytą

Į  bundantį  ankstyvą  rytą.

Aš  netekau  savęs

Ne  vieną  kartą.

Išeidami

Išvesdavo  mane

Ir  tą  gyvenimą,

Skubom  sutvertą,

Ir  jį  išnešdavo

Su  savimi drauge.

Rinkau  suplėšytą

Kiekvieną  skiautę,

Siuvau, dėliojau,

Glosčiau  skutelius.

Iš  naujo  mokiaus

Einant  pasikliauti

Savim. Iš  naujo

Susirinkt  draugus.

Sutelkusi  save

Į  kitą  būtį,

Į  naują  kelią -

Kelią  netekties

Kas kartą  sprendžiau

Būti  ar  nebūti

Ir  vis  ieškojau

Lyg  drugys  ugnies.

O ją  suradusi,

Skridau  sudegti

Ir  taip  kas  kartą

Viskas  nuo  pradžios.

Dabar  jau  nebijau

Savęs  netekti.

Surink  išmokau

Ligi  pabaigos.

Dalinuosi  ir  vėl  dalinuos -

Ne  skausmu. Tik  diena  ir  naktim.

Nerandu  išdraikytuos  laiškuos,

Kas  dalinas  drauge  su  manim.

Tavęs  belaukiant

Nelaukė  laikas.

Metus  išdraskęs,

Lapus  išdraikęs,

Tirpo, sutirpo,

Metams  nuplaukiant,

Neliko  laiko

Tavęs  belaukiant...

 Aplinkui  tiek  šviesos,

Aplinkui  tiek  erdvės.

Po  šurmulio  dienos,

Po  šėlstančios  nakties

Paskendo  tyloje

Ir  miestas,  ir  draugai,

Dar  gyveni  Senais,

O  jau  Nauji  antai,

Įklimpę  pusnyje

Dar  švarūs  ir  geri,

Dar  viskas  kelyje,

Dar  nieko  netekty...

Blaškaisi  tarp  likimo

Ir  bundančios  vilties.

Tikiesi  išlikimo,

Kad  niekad  neskaudės...

Tiki  viskuo,  ką  šiąnakt

Matei,  ar  išgirdai

Ir  nesvarbu  kas  sakė -

Draugai,  ar  nedraugai.

Dar  reiks  mintis  pažinti,

Išrankioti  žodžius,

Sudėti  ir  atskirti

Tikrus  ir  netikrus.

Dar  šitų  metų  kelio

Pati  pradžių  pradžia,

Dar  visko  bus,  bet  šiandien

Tikėkim,  kad  yra

Ir  meilė,  ir  teisybė,

Ir  laukianti  širdis,

Kad  niekas  neišduos,

Įskaudint  neišdrįs...

.....

Aplinkui  tiek  šviesos,

Aplinkui  tiek  erdvės

Po  šurmulio  dienos

Lyg po  pirmos  nakties.

Nesielvartauk, neverta, toks gyvenimas
Šiandien šešėliu į tave, rytoj - daina,
Viena diena lyg traukinukas tekinas,
Kita - lyg žemės grumstas paslika.

Nesielvartauk, neverta, taip jau būna,
Eini, o kelias baigiasi staiga
Ir netikėtai klimpdamas į liūną
Randi šakelę, styrančią šalia.

Nesielvartauk, neverta, toks gyvenimas,
Tokia tvarka gyvename visi -
Ir tas, kuris likimo gausiai penimas,
Ir tas, kurį paliko patvory.

Vėjas  drasko  drabužį  nakties

Lyg  senokai  nuvalkiotą  skarą.

Ji , pavargus  ant  ryto  peties

Prisišlieja  akimirksnį  gerą

O  paskui,  susirinkus  sapnus,

Išdėlioja  juos  taip  kaip  įpratus

Tik  parsinešė  vėl  ne  visus,

Kurgi  josios  sapnai  pasimetę?

Naktinėja  dienos  apšviesti,

Beklaidindami  žmogų  ir  naktį,

Išsiblaškę  sapnai  pakely

Į  namus  nebegali  patekti.

Saulei  leidžiantis  eglių  šakom,

Žemėn  grįžta  naktis  pailsėjus

Ir  pareina  naktinėm  pėdom

Tie  sapnai,  kuriuos  išvogė  vėjas.

Viskas  skęsta  bežadėj  tyloj,

Žemės  gausmas  nurimsta  ir  minga,

O sutemų  skraistėj  juodoj

Įsisupus  naktis  paslaptinga

Vis  dalina,  dalina  sapnus,

O pamačiusi,  kad  neužtenka

Ji  dažniausiai  gražiausius  sapnus

Atiduoda  į  keltą  rankų.

Gal  todėl  taip  dažnai  sapnuose

Susitinka  tos  pačios  svajonės,

Gal  todėl  netikėtai  nakčia

Apsilanko   nežinomi  žmonės.

 

Neatsakiau į vėtrų šauksmą šiąnakt,
Neliko žodžių po sunkios dienos
Tik dar ilgai jaučiau vaitojant skausmą,
Suklupusį prie išverstos tvoros.
Byrėjo žvaigždės ašarom nukrėstos
Lyg obuoliai nuo rudenio obels,
O man atrodė, kad vaitoja miestas
Be duonos paliktas ir be vandens.
Neatsakiau šiąnakt į vėtrų šauksmą,
Neišnešiau paguodos į gatves.
Susupus saugojau sutryptą jausmą,
Užsklendus į save duris visas.

Į  jos  namus, užklydęs  pasibeldė

Slogus  ir  netikėtas  ilgesys,

O  jis, kaip  visada, ramiausiu  veidu

Užvėrė  savo  girgždančias  duris.

Jos  širdyje  ir  vėl  apsigyveno

Laukimas  nepasotintos  vilties,

O jis,  kaip  visada, ramiai  gyveno

Savam  pasaulyje  iš  praeities.

Kai  vieną  dieną  jų  likimų  kreivės

Į  vieną  susipynė  nelauktai

Jie  tapo  neplanuotais  pakeleiviais,

Bebandančiais  bendrauti  atvirai.

Prisijaukinti,  pamažu  priprasti.

Suprasti  nerimą  ir  troškimus,

Tame  kely  kažką  bendrai  surasti,

Pažadinti  bemiegančius  jausmus.

Ji  savo  laukime  ieškojo  žodžių,

O  viltyje švelnumo,  šilumos,

Po  trupinį  į  saują  rinko  godžiai

Kas  lieka  po  išeinančios  dienos

Tikėdama  bent  vakare  suspėti

Sugauti  viltį  nešančias  žinias,

Kad  nebereiktų  naktyje  kliedėti,

Kad  bent  kada,  bet  ką,  tik  ne  bet  kas

O  jis, vienintelis  likimo  pakeleivis

Pabelstų  į  gyvenimą  žinia,

Kad  jam  šiame  kely  yra  keleivė,

Vienintelė, svarbi  ir  artima.

Į namus parsinešiau tik mirksnį
Greitai išvarvėjusios dienos
Ir mažutį, trapų laimės žvilgsnį
Lyg šiltus linkėjimus nuo jos.
Pasiklojau ant ištiesto stalo,
Nakčiai paguldžiau šalia savęs,
Kad išsaugočiau jį ligi galo
Su viltim, kad niekad neužges.
Rytas aušo šaltas ir aptingęs,
Žemėn skleidėsi nauja diena,
Žvelgė ledo akimis sustingęs
Vakarykštis mirksnis į mane.

Paimk į šventę miško šlamesį,
Ošimą jūros pasikviesk
Ir esantiems šalia Tavęs
Prie kojų šilumą patiesk.

Sušildyk židinį liepsna,
Į širdį viltį įsileisk
Ir po truputį, palengva,
Jos spindulius kitiems paskleisk...

Išglamonėjai vėju,
Išbučiavai bangom
Ir nuklykei į tolį
Žuvėdrom sutiktom,
O aš vejuosi klyksmą,
Viliodama atgal,
Bet nepasuksi vyksmo
Į praeitį. O gal?

Į smėlio kalną

Viltys supiltos,

Vėjas nešioja

Pavienes smiltis.

Lietui suplakus,

Nugula krantą,

Saulei atakus

Byra ir krenta.

Viltys sutūpę

Į smėlio balną,

Vėjui atbudus

Skrenda į kalną.

Širdis kiekviena turi teisę gyventi,
Širdis kiekviena turi teisę į lemtį.
Drąsi ir baugšti - kiekvienai duotas kelias,
Nors mažas, bet savas gyvybės kampelis.

Nėra per prastos ir nėra per garbingos,
Nėra pasmerktos  ar  nereikalingos.
Jei ji dar gyva, jei pulsuoja, jei plaka,
Paliki jai viltį surast savo taką.

Netraiškyk tikėjimo sielvarto batais,
Neleiski prarasti dar nieko neradus,
Neleiski išnykti, neleiski užmigti,
Neleiski jos niekad ir niekam palikti.

Širdis kiekviena, kol gyva, turi viltį
Tikėti ir laukti. Jai reikia pamilti.
Tik ji žino tikrą gyvenimo kainą
Ir skauda tik jai, kai jis veltui praeina.