Tikėjau, kad viltis atves
Prie atvirų laukujų durų
Ir aš įėjusi pro jas
Nuprausiu savo veidą sūrų
Nuo netikrumo maišaties,
Nuo netikėtų labirintų,
Širdis išsikalbėt galės
Ir taip suras kas ją apgintų.
Tiktai ant durų vėl spyna
Langinės uždarytos skreba
Aš vėl gi atėjau ne čia,
Ne ten kur mano žvakė dega.
Ne ten, kur jausčiausi saugi,
Globojama ir reikalinga...
Žiema nubudo taip anksti,
Ir taip tirštai į širdį sninga...
Su kuo į kalnus šiandien...
Ar dar tokių yra?
Žiūriu savo kėdėn,
Bet jos nesivesi, deja.
Kai gerai pažįsti draugus,
Kartais priešai tampa savi
Nežinia, kai bėdos užgrius,
Kurie gi bus geresni.
Prie stalo šventi su vienais,
Kiti tave stebi šaltai,
Ir žinok- patikėti kuriais,
Kurie tikresni
Kokia neteisybė, vienok,
Kas gražiausia - taip
reta, taip trumpa...
Pasimetusi siela
galop
Prie tikėjimo kojų suklumpa.
Išsiverkia pati sau viena,
Išsisako į bundantį dangų
Ir nubėga rudene vaga
Beieškodama laukiančių rankų.
Jos priglaus, ji tai žino gerai,
Nes pažįsta
jų kerinčią galią.
Ir akimirką tą, kai kerai
Išviešėja į didįjį kelią
Ji ir vėl pasijaus lyg danguj
Užlieta begalinės ramybės.
Nors trumpam susitikę viduj
Dvi švelniausios pasauly esybės
Šiluma ir šviesa apsisiaus
Ir tegul laikas neša pavymui,
Kol perkūnas iš giedro dangaus
Jas ir vėl paaukos užtemimui.
Kokia neteisybė, vienok...
Vyrų tai teorema -
Kur tik boba – ten bėda.
Visos su savais kaprizais,
Gerosios – seniai striptizuos
Arba gatvėje žibintų,
Be charakterio ir fintų –
Užmokėjai kiek paprašo,
Na, o rūpesčio nė lašo.
Pageidavimų jokių -
Nei kavutės, nei gėlių,
Ką norėjai tą gavai.
Savos užknisa juodai-
Tai joms ne laiku pradėjai,
Tai į kitą pažiūrėjai,
Vieną naktį negrįžai -
Ir perkūnai, ir žaibai.
Vyriška teorema –
Kur tik boba, ten bėda.
Pakeisti
lytį ?
Argi padės?
Lytis ne ten žemai.
Didžiojoj galvoje lyties
giliausi vingiai.
Tik va, bėda, kai nežinai,
Iš kur tie norai
Paslaptingi...
O jei išauštų ta diena,
Kada visiems pakeistų lytį
Ką reiktų, po velniais, tada
Gyvenime prasimanyti?
Ir tu ne vyras,
O ir aš ne moteris,
Kažkoks tai keistas
Dievo kratinys.
Po negrabiais ir
Nereikšmingais potėpiais
Paslėpę jau belūžtančias dalis,
Išryškinam nežmogišką godumą,
Paminę širdį ir šiltus jausmus,
O savo tuščią garbę ir orumą
Išdidiname prieš visus kitus.
Nors manome, kad likome tokie
pat,
Bet iš tiesų seniai jau nebe tie,
Ir tiktai retkarčiais giliai
sukirba,
Juk dar kažkur esi ir tu,
širdie.
Apvainikuota odėmis poetų,
O mudviejų lig skausmo pamiršta,
Tarp begalybės laiko piruetų
Likai raumuo su kraujo sistema.
Ir tu ne vyras,
O ir aš – ne moteris,
Nors kraujas teka iš pačios
širdies.
Toks - ne visai žmogaus išlikęs
modelis,
Sugriovęs pamatus ir nuostatas
dermės.
Apie save? Galbūt apie tave...
Į mūsų dieną ašara įkrito
Ir toji meilė, meilė netikra
Į naują salą basomis nubrido.
Ieškot savos pastogės po delčia,
Kol mėnuo taką dar bent kiek
apšviečia.
Gal ras užuovėją nebūtame laike,
Nes būtame jau niekas
nebekviečia.
Susidėvėjo ilgesys ir nerimas
Susinešiojo lyg megztinis senas
Ir krenta dirvon abuojumas
beriamas,
Todėl neklauski kaip šiandien
gyvenas.
Yra toksai gyvenimas - be kvapo,
Bespalvis ir beskonis, ir bereikšmis
Todėl neverta į buvimą trapų
Gražinti mūsų sunešiotas
reikšmes.
Tik vieną vėlų vakarą prisėdus,
Prie krosnies išardysiu megztą
daiktą,
Kaip ir visus pasenusius parėdus,
Ir garsiai pasakysiu – viskas
baigta.
Mintys lyg lengvas drugelio
plazdenimas,
Skrenda į liepsną dar kartą
sudegt,
O nekalbus užsisklendęs
gyvenimas
Primena – visko galėjo užtekt.
Ilsis pavargę ilgesio akys,
Plyti išmėtyto laiko skutai,
Jų pataluos lyg pelėkautuos
slepias
Mažo gyvenimo blyškūs purslai
Pirštais likimo kažkoks pakeleivis
Verčia skubėdamas knygos lapus
Ir tik vienintelis veidrodis
kreivas
Veidą tikresnį parodo už mus.
Karčią grimasą, žiupsnelį
pagiežos,
Ledą užstrigusį sielos kertėj
Veža palaikės likimo vežėčios,
Kol neišbarsto kelio duobėj.
Bėglio šuolis, tarsi skrydis
Elgesys lyg uraganas,
Už senos pašiūrės kampo
Ožio palaikai vaidenas.
Draskosi įsiutę žvėrys
Engdami silpnesnę auką,
Griaudžia viesulas pašėlęs,
O vilkų ruja jau laukia
Savo mūšio valandos.
-------------------------------
Byra ašaros tiesos.
------------------------------
Eitų ir vaikus apgintų
Užliūliuotų, nuramintų.
O, kad būtų ji tikra
Paskutine valanda...
Erdvėje ištirpsta gėris,
Ganosi laukiniai žvėrys,
O gyvenimo takuos
Ji ir vėl be atgaivos.
Gal neteisi, gal prasikaltus,
O gal tiktai nebemiela...
Į dulkių debesis sukeltus
Ir vėl kėsinasi audra
Žaibai lyg dalgiais žemę
skrodžia
Liepsnos liežuviais vedini
Ir į audros esybę godžią
Įpuolame jau svetimi.
Arimų drumzlinos akys
Ir vakaras lyg užpečkyj,
O tu dar klausi kaip sekas,
Tam gličiam ir tamsiam lapkrityj
Netgi dieną užsidegi lempą,
O į kaulus įvirtus drėgmė
Taip sulėtina rudenio tempą,
Kad tampi kaip bespalvė dėmė
Ant nuvargusio pilko asfalto-
Jis ir taip ne labai išvaizdus,
O tu klausi kodėl aš pavargus
Sugrįžtu į mūsų
namus.
Ramini, jog taip būna kas metai
Ir aš tai suprasti turiu -
Visą sumaištį rudenio metą,
Visą slėgį
tamsiausių dienų.
Ir manai, kad suprast negaliu,
Juk suprasti taip paprasta
kartais
Tik kaip gi pasiust po velnių
Šitą būvį
ties pragaro vartais.
Prasilenkėm.
Lyg traukiniai
Tarp dviejų tolimų stočių
Ant bėgių priešinga kryptim
Taip neteisingai nutiestų.
Prasilenkėm lyg du laivai,
Bekraštėj jūroj tarp bangų,
Todėl manęs dar neradai
Ir aš dar nežinau kur Tu.
Bet jei bus lemta susitikt,
Beeinant vakaro keliu
Aš negalėsiu pasilikti,
Nes per vėlu.
Nes per vėlu.
Vis dar ieškai...
Manęs ar savęs...
Nesuprantamas laiko motyvas,
Čeža lapai, užtvindę gatves,
O migla tarsi sielvartas gyvas...
Ir jausmai tartum voro tinkle,
Sudraskytų pinkles ir ištruktų,
Tik keliaujant miglota gatve
Į namus dar kaži beužsuktų.
Vis dar ieškai...
Išeinu
Taip jau yra,
Kad kasdienybė
Nesklinda smilkalais kvapiais,
Kad vargana žmogaus esybė
Keliauja banaliais takais
Ir tiktai retkarčiais ištrūksta
Basa po pievą pabraidyt,
Nes laiko taip dažnai pritrūksta
Save lyg indą išvalyt.
Eini viena į tirštą tamsą,
Ir vėl sakysit banalu,
Bet tam, kuris širdim nesensta
Gyvenimas ne iš raidžių.
Ir ne iš žodžių laša kraujas,
Ir ne iš sielos - dėmesys,
Todėl nereikia bausti skaudžiai,
Kaip kartais baudžia juokdarys
Tarsi juokais išdrėbęs purvą
Ant nebegyjančių žaizdų.
Et, apie ką čia mudu kalbam,
Juk visa tai taip banalu.
Sakai - palaidojai tėvelį...
O polėkis, o jo sparnai,
Prastai su Tavimi berneli,
Jeigu be jų pragyvenai.
Rašei, rašei ir vis be šarmo,
Tik apie tai kaip gyveni,
Neįdomi Tavoji karma -
Pegaso įsūniai kiti.
Aš jau baigiau. Belieka eiti
Dar kart labai atsiprašau
Už tai, kad gyvenu banaliai,
O parašau dar banaliau.
Kad kasdienybė
Nesklinda smilkalais kvapiais,
Kad vargana žmogaus esybė
Keliauja banaliais takais
Ir tiktai retkarčiais ištrūksta
Basa po pievą pabraidyt,
Nes laiko taip dažnai pritrūksta
Save lyg indą išvalyt.
Eini viena į tirštą tamsą,
Ir vėl sakysit banalu,
Bet tam, kuris širdim nesensta
Gyvenimas ne iš raidžių.
Ir ne iš žodžių laša kraujas,
Ir ne iš sielos - dėmesys,
Todėl nereikia bausti skaudžiai,
Kaip kartais baudžia juokdarys
Tarsi juokais išdrėbęs purvą
Ant nebegyjančių žaizdų.
Et, apie ką čia mudu kalbam,
Juk visa tai taip banalu.
Sakai - palaidojai tėvelį...
O polėkis, o jo sparnai,
Prastai su Tavimi berneli,
Jeigu be jų pragyvenai.
Rašei, rašei ir vis be šarmo,
Tik apie tai kaip gyveni,
Neįdomi Tavoji karma -
Pegaso įsūniai kiti.
Aš jau baigiau. Belieka eiti
Dar kart labai atsiprašau
Už tai, kad gyvenu banaliai,
O parašau dar banaliau.
Likau tik šaltis , įsispyręs
Į nunešiotus veltinius.
Ištrynusi visus punktyrus
Ir čia atvedusius kelius
Į ateitį be jokio kraičio
Paminus praeitį judu
Ant vienadienio vežimaičio
Su beužspringstančiu ratu
O gal tikrai nebuvo nieko,
Tik šalto rūpesčio lašai
Ir ant puraus vatinio sniego
Nutūpę laimės pažadai
Gilioj žiemoj pusnim užkloti
Likimo valiai palikti
Gal užmiršti, gal pražiopsoti,
Arba laiku neišgirsti
Pasislinko penktadienio vertės -
Beartėjančioj miesto tyloj
Ilgesys savo kuprą užvertęs
Dar kart liudija mūsų byloj
Beskubėdamas kaltint ir teisti
Nepasako,
kodėl ne valia
Paprasčiausiai
paimt ir atleisti,
O
ne rykštėmis plakti purve...
Teisybę kojomis į priekį
Apraudančių -visa minia,
Jai išsiskirsčius pasilieki
Ties sudaužyta statine
Ganėtinai graudus vaizdelis-
Ruduo, stiklinės šukės, aš
Nueinančių pėdų pulkelis,
Kurių greit niekas nesuras.
O ir ieškoti nebeverta,
Teisybės išnara kape.
Jei kas ir buvo radęs kartą
Tai tik vaivorykštės gale.
Nevaikščiok čia
Ir nesklaidyk šių lapų,
Jie parašyti ne tava kalba,
Tegul skaitys tik tie,
Kuriems jie šneka
Kalba be paslapčių -
Suprantama.
O Tu čia svetimas,
Dairais išpuikęs,
Ieškodamas savaip ręstų tiesų.
Išeik, prašau, išeik
Į miesto dulkes
Kur tiek aplinkui
Ciniškų veidų.
Mišria kalba
Vieni kitus apšaukia,
Suprasti paprasta ir neklaidu.
Nevaikščiok čia,
Nesiblaškyk tarp žodžių
Ir neieškoki paliktų klaidų.
Vėluoju būti. Kaip dažnai,
Suvokusi teoriją,
Parsinešu visus žaislus
Į savo teritoriją.
Vis antraeiliai vaidmenys
Ir svetimas motyvas.
Vis klaidmenys ir klaidmenys
Lyg priekaištas negyvas.
Tai pasuku ne ten, tai vėl
Ne savo bėgiais riedu...
Vėluoju būti. Tik todėl
Ne aš laiminga – jiedu...
Vis
brendam ir brendam
ieškodami
rūmų
savo
sielai sušildyt,
įgauti
stiprybės,
O mūsų
gyvenimas
kliūna
ir griūna
už mažo
grumstelio
besvietės
galybės...
Išėję
surasti
ir vėlei
prarandam,
bet
ieškom - nestojam
ant
kelių prieš vyksmą
ir savo
didybės
mažutėj
pirkelėj
užsklendžiame
stingulį
veriantį
riksmą...
Tegul nutrenks mane perkūnas,
Jei neturiu kitų dievų,
O nuodėmingas mano kūnas
Lai pagyvena tarp velnių,
Sušoka velnišką kadrilių,
Pakursto ugnį po smala
Už tai, kad gyvenu, kad myliu,
Už tai, ko žemėj nėra.
Paskui į katilą tą patį
Tik išmaišykite geriau
Už tai, kad nutrenkė perkūnas
Ir dar už tai, kad gyvenau.
Išėjau į gyvenimo
tiesiąją.
Finišuoti - dar būtų
absurdas,
Kol ne visos
paženklintos kliūtys,
Kol neapėmė nuotaikų
skurdas.
Kol keliu dar einu –
neropoju-
Ir kol akys dar šviesą
atspindi.
Išėjau į gyvenimo
tiesiąją...
Na, pratęskite ją bent
per sprindį.
Numetusi visus lapus
Sena beržinė vanta
Stebėdama aplink nuogus
Dar daug ko nesupranta.
Po rūbais slepiama blyški
Jaunų ir senių oda.
Takoskyra tokia ryški -
Juk perka ir parduoda.
Mainais į pinigus kažkas
Iškeis nudirtą kailį,
Plaukais apžėlusias rankas –
Į vieną jauną kvailį.
Ir tęsis paslaptis nuoga
Per visą karštą naktį-
Mažai ar daug -svarbu už ką
Susirenka netekti.
Nubėrusi sausus lapus
Sena beržinė šluota
Iššlavus priepirčio takus,
Sugrįš į maro puotą.
Kvailai gyvename, kvailai
balsuojam,
Vieni kitus apšaukdami
kvailiais.
Iš pančių taip ir neišsivaduojam
Tik tariamės, kad esame
laisvais.
Aplojame viens kitą, tarsi
šunys.
Tik balsas, kaip ir šuns, – į
dangų neis.
Kol pjaunasi tarpu savęs viršūnės,
Neatsiliekam – pjaunamės su
jais.
Būsime pagarbinti
Pagarbinę,
Būsim išmylėję
Išmylėti.
Seilę, saulės lataku
Nuvarvinę,
Eisim ramūs
Saulės išlydėti.
Kuisis pievoje
Pikta kamanė -
Jos dar šiandien
Niekas nemylėjo.
Rusvaplaukė
Pievos laisvamanė
Palikta prie laužo
Prometėjo.
Išvogtą mintį,
Iškrapštytas smegenis,
Išniekintas
Iš godulio ertmes
Užpildytumei,
Jei tiktai turėtum
Laisvas, nuo vyrių
Atrištas rankas.
Atėjęs į kilnių
Melagių fiestą
Sau paieškot
Pritrūkusios esmės,
Norėtum skelbti
Šaukti, kviesti
Vagies dienon...
Vagies? O taip,
Vagies!
Laisvai prieinamas gašlumas
Tabako dūmų svaiguly
Ir nenusakomas kuklumas -
Du viename, kai trys minty.
O smilkalais išvalius orą,
Jie dar labiau prieinami –
Bepildantys kukliausią norą –
Trys viename – ir vis kiti.
Jų buvo ne daugiau kaip trys-
Karalius, smuikas, juokdarys.
Kadangi smuikas buvo vienas
Juo grojo paeiliui kiekvienas.
Kada smuikuodavo karalius-
Visi užmiršdavo bedalius,
Kai smuiką virkdė juokdarys
Visiems atrodė, kad kvailys,
Nes smuikas juokėsi ir verkė
Ir niekas jau nebesitvarkė
Tik laukė – susigės išgirdęs
Ir liausis savo tautą virkdęs
Ne juokdarys- jisai tik antras.
Pirmuoju groja muzikantas.
Išvedęs muziką laukais
Pagros, pravirkdys ir paleis.
-----------------------------------
Jų buvo ne daugiau kaip trys,
Karalius, smuikas, juokdarys...
Na, gelkit, plakit juos-
Juk jie ne jūsų -
Kad nemodernūs,
Kad akli kai kam,
Kad berašydama
Ir vėl pargriūsiu,
Priskirus kirtį
Skiemeniui kitam.
Ir be manęs apstu
Didžių išminčių.
Kablelio vietą,
Žodžių vainikus
Laisvai išdėstančių
Ir giliaminčių,
Skaičiuojančių lyg
Akmenis rimus.
Eilėraščiai?
Per skambiai pasakyta-
Gyvenimas
Ant lapo pakrašties...
Kada neieškai sau
Likimo kito,
O tiktai – trisdešimt
Trečios raidės...
Tebus ji vidury,
O gal prie galo –
Svarbu, kad mano
Ir, kad tik manaip
Nugultų vieton
Ant senučio stalo
Su mintimi
Išdėstyta savaip.
Na, gelkit, plakit juos –
Juk jie ne jūsų...
KitoKs.
Kitoniškai ir lūpos susegtos,
Ir raukšlės kaktoje kitaip
išlinkę.
KitoKs,
Nes mintys niekada nesusektos
Nubėga ristele vos tik
prislinkę.
Kitaip
KitoKiems mums, Kitaip gyvenas,
Virvena nuolat viduje
upokšniais.
Kitaip -
Spalvotai naktimis
vaidenas
Ir niekas nesusidėlioja
sluoksniais
Kaip normaliems žmonėms.
Praleidę naktį,
Ryte jie turi tvirtą tikslų planą
Ir eina ten, kur žino kaip
patekti
Ir visame tame ramiai gyvena.
KitoKs,
Kitaip,
Kitur
–
ir nieko tragiško....
Spragsi laikrodžio seno spiralė.
Ko stebiesi – tokių nebėra?
Dingo daug kas. Juk netgi moralė
-
O juk buvo tokia artima.
Tiksi laikrodis – laiką meluoja,
Jo švytuoklės – malūno sparnai,
Kaip tik nori - taip vėjas
sukioja -
Byra laiko suplėkę grūdai.
Ar manai, kad dar juos
sudaiginsi?
Pabandyk, gal šį kartą pavyks,
Vis geriau, nei visai sunaikinsi
Na, o laikas -
savaime išnyks.
Atsistojau prie teisybės durų.
Ką jūs manot, jas atidariau?
Tik vaikystės
pasakose būna
Pabaiga be nuostolių, tačiau
Tęsinys nutylimas ir kartais
Jį randi įkritusį mauruos,
Na, o jis suspardytas-vos
vartos,
Laukdamas natūralios sekos.
Viskas, kas per barzdą
nuvarvėjo,
Ko nespėjome suspaust delnuos
Kiek užtruko, o paskui išėjo
Už laimingos pasakos ribos.
Tinklas buvo vietomis suplyšęs-
Kaip ir žvejas. Na, o pats
žvejys
Nepluktais linais skyles užrišęs
Vis dar bandė gaudyti žuvis.
Kol galutinai varliukų pora
Savo letenėlėm išpūstom
Išklausyt sutiko žvejo norą -
Pasigalynėti su bangom.
Nuliuoksėjo varlės į meldyną,
O auksinė, bet laisva žuvis
Seno žvejo tinklą pradangino,
Kol tasai liuoksėjo bangomis.
Tinklas buvo vietomis suplyšęs-
Kaip ir žvejas. Na, o pats
žvejys
Vos tik gyvas iš vojažų grįžęs
Keikė ne save, o tik žuvis.
Rašyt nemoku,
Nerašyt taip pat,
Todėl rašau
Kaip moku.
Kiti gal eina
Tiesesniu keliu,
O aš einu
Kreivoku...
Bet savo, o ne
Svetimu keliu –
Tame juk
Nieko blogo?
Rašyt nemoku,
Nerašyt taip pat,
Todėl rašau
Kaip moku.
Vis dažniau gyvenimą tik
žaidžiam
Virsdami suaugusiais vaikais
Ir tiktai tada kaltes
atleidžiam,
Kai patiems pakvimpa atlaidais.
Padedame virstančiam pargriūti,
Paaugliams nuslidinam kelius -
Kuo daugiau lindės tamsioj
pakriūtėj,
Tuo daugiau jėgos ir baimės bus.
Pamažu pavirstame mutantais-
Nuogas kūnas, įvaizdis, šlovė,
Pinigai ir jau, žiūrėk,
kurantais
Veriama gyvenimo gelmė.
Vis dažniau gyvenimą tik
žaidžiam
Ir kokie atlaidūs žaisdami -
Apsivalome, kaltes atleidžiam
Ir toliau gyvenam „kaip visi“.
Tiktai atrodo, kad staiga
Diena pavirto naktimi,
Bet juk temėjo palengva,
Tik mes į tamsą tekini
Pametę galvą ir ribas.
Ištrintose smegenyse
Ieškodami tiktai savęs
Skubėjom išarta vaga
Kurioj jau niekas nederės.
Čia – piktžolių karalija
Įsišaknys ir užderės
Ties mūsų peržengta riba.
Ir liksime visai kiti
Po retušuotu laimės būviu
Kas verks, kas juoksis eidami
O kas tik replikuos – pražuvę.
Galvoje net
spengia.
Keistas jausmas
Gyveni ar tiktai sapnas toks.
Taip pažįstamas vargonų gausmas
Tik gyvenimas visai kitoks.
Rodos, kad radai teisingą kryptį
Ir eini kur reikia, bet gi ne.
Būtinai kažkas turės nutikti
Ko labiausiai baiminies, deja.
Rodykles kažkas kely sumainė
Ir patraukei priešinga kryptim
Nei nuėjo tau skirtoji laimė
Sąlygota kelio sutartim.
Galvoje net spengia.
Be varžybų
Palieki už nugaros
savus,
Kūną lietūs tarsi rėtį merkia
Padalinęs sąmonę per pus.
Jei ir vėl apie tą patį šnekam
Vis ieškodami senų bėdų,
Ar bereikia šito seno tako
Ir apdulkusių jame pėdų.
Ir iš vis - ar praeities
bereikia,
Kai joje paliekame šašais,
Ir ant senutėlio būsto kraigo
Nusišlapiname paryčiais.
Mano laimė išėjo į karą,
Į dieną skriaudom sulytą
Mano laimė išėjo kovoti
Su jėga dar lig šiol nematyta
Savanaude, šiurkščia, abejinga
Grubumu spinduliuojančia kauke
O, mano nerimstantis skausme,
O, mano vaikystės palauke,
Padėkit parvesti į rytą,
Paklokite tiesų kelią
Kuriuo sugrįš suvarpyta
Į namus mano laimė bedalė.
Išėjo į karą laimė...
Dabar jau nebeliko nieko
Nei pareigos, nei priedermės
Išbirome smulkiais ant sniego
Prie pat akligatvio duobės.
Tokiais smulkiais... Visi pro
šalį
Praėjo vidury dienos,
Kad bent kas nors vilties
lašelį,
Kad tai nebepasikartos.
O gal tai tik skeveldros sapno
Prieš saulę vartos paryčiais...
Kokia naivi saviapgaulė
Ties subyrėjusiais namais.
Dabar jau nebeliko nieko.
Rinkome po kruopą, nešėm dėjom,
Kaip dvi kregždės lipdėme namus,
Kad kiekvienas į
svečius atėjęs
Išsineštų tik šiltus jausmus.
Kad nesibodėtų vėl sugrįžti
Pasisemt kiek trūksta šilumos,
Kad juose jokia gėlė nevystų
Be vandens, be meilės ir
šviesos.
O dabar pro šaltą lauko mūrą
Skverbiasi ledinė tuštuma
Be pavidalo., be jokio tūrio
Mano meilė miršta išduota.
Širdy lig dugno išseko
Šiltų jausmų aruodas -
Svetimas skausmas tapo
Tiktai bereikšmės godos,
Svetimo kailio negaila -
Per daug jau savas nudirtas -
Dažno gyvenimo kvailio
Būdas be proto tvirtas.
Gilėja tik skausmo vagos
Ir netekčių arimai.
Kokios kelionės sekos,
Tokie ir jos piligrimai.
Širdy jau visai išseko
Buvęs pilnas aruodas
Ir vėl ieškojimų takas
Į neišsekusius klodus.
Ateina laikas -
nusidėvi batai,
drabužiai, vazos,
net kėdė.
Ateina laikas,
kada keičias
daug kas
į kitą vertę.
Netgi pavardė,
sąlyginai jauna,
nenudėvėta,
kažkiek tai laiko
buvusi sava,
tave apleidžia
ir į
josios vietą,
žiūrėk,
jau įsirangiusi
nauja.
Bandai priprasti
prie šaukimo naujo,
prie parašo,
pasirinkto pačios,
įlieji jai šiek tiek
savesnio kraujo
ir pradedi
vėl viską
nuo pradžios.
Juk taip tiki,
kad ji bus neeilinė,
kad ją nešiosi
ligi pat baigties,
kad ji vienintelė,
kad išimtinė,
lyg vėliava
ant marmuro peties.
Didžiuojies,
kartais pyksti,
kartais leidi
jai būt pačiai
svarbiausiai
iš visų
ir užmiršti,
kad ne jinai
pirmoji,
iškėlusi tave
iš pat šaknų.
------------------------
Kada žvakutėmis
Kalneliai žydi,
Tarp kauburėlių
Lapkričio ūkuos
Susirandi savus
Ir vėl išlydi
Vardu nuo jų
Atskilusios šakos.
-----------------------
O, moterie!
Kurį laiką velniškai skaudės
Pabaigą kiekvieną dieną laidojam
Tarp nesupratimo ir kaltės
Rudeninės saito gijos
skraidžioja.
Trūkinės šešėliai - ties riba
Susilies į vieną tašką merdintį.
Netiesa, kad visko pabaiga
Gali prisiminimus iškeldinti.
Iš širdies... Dar pasiliks ilgai
Vėjuose ganytos geismo įbraižos,
Ir skambės du svetimi balsai
Tarsi dvi gyvenimo apybraižos.
Žingsniai atgal sako senstu.
Prisiminimai dažnėja.
Ką gi – visi į priekį
Turime savo alėją.
Vieniems ji tiktai prasideda,
Kitų – artėja į finišą
Taip ir judame tyliai į priekį
Prisiminimų pynėse.
Gerai, jei ten rasti pavyksta
Gyvą ir tyrą šaltinį,
Kuriame niekada neišnyksta
Pati svarbiausioji pynė.
Kuriame niekada neišsenka
Šiltų atminimų klodai,
Kuriame randi kitą širdį
Kuriai lygiai taip pat atrodo.
Žvilgsnis vis krypsta į priekį
Po kojom rečiau dairaisi
Ir vertini metų kiekį
Kaip praeity kadaise
Vertinai savo tėvą,
Amžiams likimo skirtą,
Gyvenimo iškamuotą,
Bet lygu ąžuolą tvirtą.
Ir tiki, ir vilies, kad
žingsniai
Veda ir ves tik į priekį
Aš tuo tikiu kaip niekas,
O Tu manim patikėki.
Aš neklausiu. Tu man
nesakyk
Kas išbraidė nusėdusią
rasą,
Kas iš ryto suskambo
varpais,
Man palikęs tik aidinčią
grąžą,
Kas iš kelio atėjo mylėt,
O išėjo skaudėti į rytą,
Jei paklausiu, tu man
nesakyk,
Netgi to, kas nebuvo sakyta.
Kas pareis į namus vakare
Per atodūsį sunkų ir
lėtą
Aš neklausiu ir Tu man
nesakyk,
Nes ne kartą jau buvo
girdėta.
Kiek spalvų dyvinų
pasiskleis
Po išvaikščiotą kelią
akytą,
Jei sakysiu – tylėk -
neklausyk,
Juk tiek kartų jau buvo
sakyta...
Ir kas ne taip...
Ar laiko rūdys
Įsišaknijo taip giliai,
Ar pėdsakas
Lietum paplūdęs,
Ar beržo
Verkiančio lašai?
Gal vėjas,
Šėlęs visą naktį,
Sutraukė
Aukso grandines?
Na, kas ne taip
Ir ko netekti
Bijau išėjus
Iš Tavęs?
Tavęs dar nemačiau tokios pavargusios
Prasilenkiam kas rytą ties stotim -
Tu išdidi ir oriai pasitempusi,
Kas šiandien atsitiko su tavim?
Išblukę akys smigdamos į tolį
Neleido palydėt tavęs žvilgsniu.
Lyg žaibas driokstelėjo namo
polį,
Kai pamačiau ties morgo
langeliu.
Šešėlį tamsų skleisdama aplinkui
Stovėjai tarsi žemė...Su Tavim
Vienutėlaitė ir maža mergytė
Tamsiu ryšulėliu po pažastim.
O, Dieve, o juk žmonės nuolat
malė-
Tokia šeima...Bet ar žinai, kas
jis?...
Dabar žinau, kai pamačiau abi
jas
Palūžusias ties morgo durimis.
Tavęs dar nemačiau tokios
pajuodusios
Tarsi nuodėgulis be kibirkšties.
Mieloji, kelkis, nors ir kelias juodas
Bet eiti juo jums dar ilgai
reikės.
O, Dieve, o juk žmonės nuolat
malė-
Tokia šeima... O jis... Ar tu
žinai?...
Dabar jau negerai abiem, o rovėm
Viens kitą, tarsi piktžoles iš
daržo,
Atsiriboję menamom tvirtovėm,
Jausmus retežių geležim suvaržėm
Ir spurda jie mažutėj koplytėlėj
Ir bijo, nes jau visos senos
spynos -
Naujom širdelėm... Raktų ryšulėliai
Pardavinėjami tiktai už grynus.
Reikia eiti, kol dar ratais
neveža.
Tu šiek tiek nuraminai, tiesa.
Na, tiek to, kad paskutinėj
provėžoj
Aš pasijutau tarsi klane.
Na ir kas, kad kasdienybėj
bliūkšta
Lyg pradurtas burbulas slapta
Laimė, susupta į ploną lukštą
Ir kažkam prie durų numesta.
Reikia eiti, kol dar ratais
neveža
Kol dar pervaža neuždara,
Eiti ir parnešti savo laimę,
Bet pirmiausiai - atgaivinti ją.
Plėšte išplėšei.
Ir neklausk ar skauda.
Beveik ramu...
Ir tik prieš rytą kartais
Širdis panūsta
Šnekinti likimą,
Suklupusį ties
Praradimų vartais.
Kai jau žodžių neliks
Balto laiko lape -
Nei dėmės, nei raidės-
Tik švara
Aš jau būsiu kitur,
Aš jau būsiu toli
Jums visiems
Svetima, svetima.
Laikas vers į vagas
Seno kelio vėžes
Nepalikęs akmens
Ant akmens,
O naujam ir švariam
Balto laiko lape
Naujos paraštės
Apsigyvens.
Už nugaros tamsa.
Juoda gelmė
Įtraukia į save
Ir nieko tragiško.
Palieka pėdos
Sename sapne –
Maža dalelė
Prakeikimo magiško.
Bet pėdsakus užklos
Žiema gili,
O vasarop nuplaus
Birželio liūtys
Ir liks tik pilkšvas lopas
Ant dangaus,
Kuris šį sapną
Kartkarčiais paliudys
Praradimo vartais.
Tu ne mano.
Už durų tik vėjas
Tarp suplėšytų
Laiko skvernų.
Išėjai
Dar nė kart
Neatėjęs-
Kol krupsėjau
Tarp tavo delnų.
Tik vėliau
Viskas virto
Į gėlą.
Šiapus durų-
Aštrus ilgesys...
Ir jausmai
Su skausmu
Susivėlę,
Ir trumpa,
Bet talpi
Praeitis...
Aptempus kūną žėrinčia suknia,
Karoliais šerkšno kaseles išpynus,
Šįvakar žemė, žiemą švęsdama,
Pati šituo žėrėjimu svaiginas.
Šaltuko raštas
ledo atspindy,
Sidabro jūra degantis sniegutis…
Net vėjas, pasislėpęs nuošaly,
Šį vakarą staiga nustojo pūtęs.
Rimties tiek daug.
Ir kai į širdį
Taip sunkiai
Dunksteli tyla,
Aš įbrendu
Į šitą tylą
Jau svetima,
Jau svetima.
Jau nebelauksiu,
Nebešauksiu,
Nebeieškosiu
Pakeliuos,
Nerinksiu
Atsainiai barstytos
Pakeleivingos
Šilumos.
Nors dar laukai
Tavim nusėti-
Nebegirdžiu,
Nebematau.
Širdis sustojo
Pailsėti
Ir pailsėti
Leidžia Tau.
Jų niekas nerenka. Jie byra
Į juodą žemę, kad numirtų
O kitąmet tame lauke
Kitus ir jau kitaip sodintų.
Jie jau atsidavė žmonėms,
O mes vis ėjome pro šalį
Kaip kad praeiname pro tuos
Kurie žydėti nebegali.
Ir keikiame save už tai,
Kad skubame, kad nelaimingi,
Kad mūsų svarbūs
reikalai
Kitiems visai nereikalingi.
Sudėvime jausmus greičiau,
Nei savo paprastą apsiaustą
Ir einame kur paprasčiau
Ir norime, kad nebeklaustų.
Už ką, kodėl tokie paiki
Skubėdami pirmyn paliekam
Brangiausius žmones pakely
Ant šiugždančio vasario sniego.
Jų niekas nerenka. Jie byra...
Iš debesų baltų,
Kur sniego pilys
Sidabro bokštais
Smelkiasi dangun,
Iš ten, kur susitelkę
Visos tylos,
Atėję šventės
Beldžiasi vidun.
Balsais varpelių,
Sklindančių iš tolių,
Balta skara
Prie kojų ištiesta
Vilioja iš visur
Sugrįžt namolio
Jauki, šilta
Kalėdinė Dvasia.
Išeinam į kovą
Ir, štai – ne laiku
Likimas pasiūlo
Gražių dovanų.
Užkariaujame vietą,
Atrandam namus,
Tik laimė žadėta
Ir vėl pas kitus…
Gyvenime skirtingi laikrodžiai
Skirtingai valandas skaičiuoja,
O tie kreivi likimo veidrodžiai
Jiems antrina ir rankom ploja.
Taip ir išeina mano dienos
Kartu su laiko atvaizdais,
Palikę nuotraukas ant sienos,
Nusėtas oro bučiniais.
Su aprėdais kažkiek senoviniais,
Su rogėmis, kurios vėluoja,
Su sveikinimais tiktai
proginiais
Manieji metai išvažiuoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą