Prisiglaudžiau tarsi banga prie
kranto
Pavargusi nuo vėjų ir audrų
Ramiam užutėky mums buvo lemta
Tiktai akimirksnį išbūt kartu.
Audra išplėšė tau tiesiog iš rankų
Kriokliais paleido per pačius
slenksčius,
Kad niekas niekada nebegalėtų
Prabilti į gyvybės likučius.
Neparvesiu rudens į namus.
Tegul verkia už vasaros lango,
Lai sūpuoja spalvotus lapus
Tarp sužvarbusių
vakaro rankų.
Kiekvienam - tegul savo namai.
Jam - beribiai laukai ir alksnynai,
Man – maži kambarėliai ir tai,
Ką juose širdimi prijaukinom.
Nekrūpčioki naktie bemiege,
Nesivartyk po plačią lovą,
Nuo nemigos jau šonus diegia,
O tu juk mano sugulovė.
Sakiau - nelėbauki prieš miegą,
Žinojai, kaip galvelę gelia,
Iš to, ką parašei ant sniego
Ryte neliko nei žodelio.
Aš negraži.
Trumputės, storos kojos,
O iškirptėje krūtys – tik spuogeliai,
Aš priešingybė toms, kurių
grožybėm
Didžiuojas leidinių brangių
viršeliai.
Kurios lyg deivės šalia tvirto stoto
Pačių garbiausių, turtingiausių
vyrų.
Aš negraži, nors ir nesu beprotė
Tačiau tokia mintis dažnokai tvyro.
Menkutės pajamos, menka pastogė
Ir mašinėlė kaip vaikų daržely,
O veido išraišką nešioju slogią
It saujoj piniginę neįgalią.
Nei verslui tikusi, nei prie aruodo -
Neišraiški gyvenimo detalė.
Sapnuos vis laukiu savo aukso
puodo,
Tikrovėje - tiktai
algos šlakelio.
Ar girdi kaip vėtra pakely
Įsidūkus šiaušia šaltą naktį.
Nebijok, neatėjau prarasti,
Nebijok, neatėjau netekti
Atėjau ištirpt šiltam glėby
Ir išeit kitaip nei ligi šiol -
Pilnomis rieškučiomis į rytą,
Senutėlio nerimo vygelėj
Parsinešti širdį išmainytą
Išbarstytu takeliu namol
Prietemėja
Už lango dulksna
Tik viduj nesikeičia niekas
Ta pati sienų spalva,
Įbrėžimas joje nusidriekęs
Lyg latakas dalina pusiau
Visą laiką į IKI ir PO.
Kada nuodėmės buvo mažiau
Ar virš brūkšnio, ar jau po
jo...
Ir kiek tai svarbu abiem....
Išdėliojom kortas ant stalo
Ir pradėjom viską kartot
Tik dabar jau iš kito galo -
Atvirkštine metų eiga –
Kvailoka, bet imk ir sužaiski.
Prietemėja,
Už lango dulksna.
Tik vidun jos, prašau,
Neleiski.
Šaukia tuopa, pastojusi kelią:
-Per arti, per arti priėjai.
Jai paantrina karklo šakelė:
-Čia ne tavo, ne tavo namai.
-Grįžk atgal. Čia jau niekas
nelaukia,
Tu- tik svetimo lauko akmuo,-
Iškilmingai kelionę nutraukia
Paskutinis lemtingas ruduo.
Kas pasakė, kad žmonės lyg
žvėrys,
Nors ir tie nesudrasko savų...
Ir ruduo taip šaltai atsitvėręs
Man į taurę įbėrė nuodų.
O rodos ir išėjus nebuvau,
Tik metai
trupa dienomis...
Viena diena atstojanti metus,
Kita - tiktai
akimirksnio spindys...
Ir rodos nerandi jose savęs
Nors didumą sutalpini savy.
Gal pasilieki kitame krante
Ar tyliai tūnai kito vidury
Neatpažinta, ar nesuprasta,
O galbūt nesulaukiama seniai.
Pašauk garsiau, gal grįšiu jau
dabar,
O gal grįžau, tik Tu nepamatei,
Jei to
nepajutau nei aš pati.
Kažkas nusėdo rasele laukuos,
Kažkas praskrido vėjeliu švelniu
Ir nepasakė kaip Tavęs ilgiuos
Nes nežinojo ar esu Tavy
Nei širdimi, nei mintimis.
Tikriausiai, kad išėjusi buvau
Užklysdama tik naktimis.
Skaitau žodžius,
O raidės bėga, liejas,
Ne tai tikėjausi skaityt,
Tai dar viena naktis atėjus
Su rytmečiu pasimatyt.
Tai dar vieni
Sustingę žodžiai auštant...
O kaip jų laukiau
Vakar vakare...
Tik vėl ne tie,
Kuriuos skaitai neskaustant,
Ne tiek, kur laukei ir kurių
nėra.
Netikra buvo mano liga
Ir širdies tegul niekam ne
skauda.
Tavo sąžinėj stringa klaida,
Pasivertus į vientisą raudą.
Tegul skausmas išdyla pernakt,
Kad rytai nebedvelktų
pelėsiais...
Ar žinojai
kaip lengva netekt,
Kaip sunku pasilikt ties
griuvėsiais?
Ir išeiti iš naujo gyvent.
Netiesa. Šis gyvenimas –
plėnys...
Tik atrodo, kad baigia rusent
Paskutinis gyvenimo slėnis.
Tik atrodo, kad viskas geryn,
Iš tiesų - viskas bėga į raistą,
Kuriame tik vytelė aukštyn
Prisisiurbusi drumzlino maisto.
Netikra buvo mano liga,
Tegul niekam nuo šiol nebe
skauda,
Užsigėrusi raisto sula
Užmigdysiu bekylančią raudą.
Ir išeisiu iš naujo gyvent...
Ir vėl, kaip užmirštais laikais
Su šalto prakaito lašais,
Su stikline vandens prie lovos
Sugrįš naktis, lyg sugulovas.
Tokia suirzus ir šalta
Per nugarą ranka gličia
Nuslinks į apačią prie kojų.
Naktie, prieš tavo teismą stoju
Ir pripažįstu. Prasikaltus,
Neliesk žaizdų, geriau jau
randus.
Argi Tu jų neberandi,
Apsidairyk. Juk jie visi
Užgijo patys, be tavęs
Nuslinko užmarštin, o mes
Pasikalbėkime, bičiule...
-------------------------------------
Aš jau mingu... Užmesk
drobulę...
Jei ir ateis kas
(nors nelaukiu nieko),
Bet tu atidaryk duris.
Jeigu reikės, tegul ir
pasilieka.
Už lango nesutramdomas šiaurys
Gvildena naktį, naršo po
laukymę,
Bestūgaudamas gąsdina šlaitus,
O tarp namų – visi aidai užkimę,
Tad būk atėjusiajam atlaidus.
Tegul ateina,
(nors nelaukiu nieko),
Tegul paklydęs kelias link namų
Atsiveda prie durų ir palieka
O tu įleisk, kol dar ne per
vėlu.
Tu dar tiki, kad žemė be ribų,
Kad karalaičiai pasakų – tik
žavūs,
Kad netrupa, neskyla, kad ledu
Praeisi netgi jam įsilingavus.
Tu dar tiki, kad obuoliai obels,
Kuri seniai po tavo langu
verkia.
Tiki ir tuo, kad niekada negels,
Ir išgyvens viens kito
nepasmerkę.
Tu dar tiki, kad šuliniai
neseks,
O upės – niekada į kitą vagą...
Tikėk. Gal to tikėjimo užteks,
Užčiuopus ir nenatūralią seką.
Tu taip tiki, kad šniokščiantis
krioklys
Užpildo savimi kiekvieną
terpę...
Kad paprasta lazda – tik pagalys
Tu netiki, bet ja sudavus -
verkia.
Rytais net lovos nebekloju-
Taip pavargau nuo to, kas su manim
Taip pavargau nuo to, kas su manim
Čia tik ruduo ir štai
įsižiemojo,
Nespėju, laike, tavo įkandin.
Iš ryto tiesiai vakaran- į lovą,
Gerai, kad nebekloju patalų,
Bent naktimis gyvenimą sapnuoju,
Jei dienomis jo jau nebeturiu.
Išdalinau visiems.
Gal tik po lašą
Užteko pilnavertės
Šilumos
Ir aš žinau
Kaip būna maža
Užplaukus ant
Ledinės seklumos.
Išdalinau tik tą,
Kurią man davė
Pasogai, jau
Išeinant iš namų,
Bet laikas taip švariai
Ir uoliai šlavė,
Kad nebeliko
Netgi trupinių.
Pasemčiau šiandien
Pilnutėlę saują,
Išneščiau ją
Ir atiduočiau jums.
Tik jau šalta banga
Krantus skalauja,
Palikdama saulėlydį
Pietums.
Gal ir išbūsim...
Aklinai užpustė
Ne tik kelius,
Ne tik kelius...
Nei atsiremti,
Nei priglusti,
Nei pasidžiaugti
Už metus.
Gal ir galėtum,
Jei tikėtum,
Kad žemėj
Ne visur pūga.
Juk sukas ji –
Kad ir iš lėto,
Visus skirtingai
Glausdama.
Gal ir išbūsim.
Aklinai užpustė
Ne tik kelius...
Ne tik kelius...
Nušlavė, išblizgino takus
Tik ne aš šiandieną jais išeisiu
Į plačius kaip vandenys laukus,
Tik ne aš šiandieną jais išeisiu
Į plačius kaip vandenys laukus,
Kur nokina žemė saldų vaisių
Ne mane. Tave, o gal kitus
Rytmečiais pažadins jo nektaras
Ir išgirsi kaip gaivus lietus
Ant rudens vejos su laime deras.
Dar nepažįstami,
Bet jau iš lėto
Bet jau iš lėto
Keliai artėja svetimi,
Paklaustume,
Jei tik išdrįstume
Kas bus toje
Miglų šaly.
Bet brendame
Tylėdami per laiką,
Lyg per sudžiuvusius
Rudens lapus,
Stebėdami
Šį keistą menuetą
Pro garbanotus
Lapkričio ūkus.
Pagauk
vakarop benukrintantį lašą,
Tegul jis pasako ką sutemos neša
Tegul jis pasako ką sutemos neša
Ir toj amžinoj sumaišties erzelynėj
Išlipki iš laivo
laimingoj krantinėj
Kur šuoliai į tolį laike neriboti,
Kur jausmas – į gylį, o laimė – į plotį…
Paklauski bestingstantį vakaro lašą
Ką šiandien pavargęs tikėjimas neša.
Pigus gyvenimo turgus.
Ne vien tikėjimą – ir lytį
Ne vien tikėjimą – ir lytį
Gali nupirkti ir parduoti,
O jeigu reikia – užstatyti.
Pigus gyvenimo turgus -
Nudilo sunešiotos vertės.
Gali ateiti kaip žmogus,
Gali – į velnią pasivertęs.
Čia nesvarbu nei kas, nei kam
Ir sandėris kaip niekur greitas
Pigus gyvenimo turgus
Tik, jei į jį atjosi raitas
Išeisi pėsčiomis atgal
Už nugaros palikęs žirgą.
Čia jau negali būti „gal“-
Pigus turgus blizgučiais mirga.
Minga kelias.
Kur ne kur švieselės
Priartėję skrodžia tirštą tamsą
Ir tik šlapias vienišas šunelis
Pyksta ant tamsos ir garsiai
amsi.
Pėdos gal žmogaus,
O gal likimo
Ta pačia kryptim įspaudę molį
Dingsta naktyje ir prie klojimo
Pasikloja nakčiai
savo guolį.
Ir užmiega su keliu į laiką,
Naktyje sapnuodami tik dieną
Apkabinę sapną
tarsi vaiką
Godžiai glaudžia šilumą pavienę.
Dar kartą prie savos gimties
Aš atėjau nulenkti galvą
Ir padėkoti tiems, kurie
Išmokė skirti kvapą, spalvą.
Gyvenimo žingsnius skaičiuot
Ne pagal tai, kiek užderėjo,
O tai, ką galim išmatuot
Širdim, kurią dažnai skaudėjo.
Dar kartą prie savos gimties
Viena. Prie išrausto arimo
Kova dėl savo išlikties
Nuo pat pirmos dienos gimimo.
Koks dyvinas rudenis kelias
Ryškus ir margas tarsi povas,
Prie kiekvienos mažos stotelės
Mojuoja laikas – palydovas.
Visi kas rudeniu keliauja
Kitaip išlydi ir sutinka
Kiekvieną savo pakeleivį
Ir jau retai beapsirinka
Draugu ar priešu pavadinęs,
Aiškėja visos senos tiesos
Ir nesvarbu, kaip šiandien
mirksi
Gatvelėj rudeninės šviesios.
Širdis kilometrus skaičiuoja
Nuo vieno galo ligi kito,
Ramiai, nes niekad nevėluoja
Pasveikinti kiekvieno ryto.
Koks dyvinas rudenis kelias,
Ryškus ir margas, lyg paletė.
Gyvenimas tarsi vilkelis
Artėjančio rudens ruletėj.
Esu čia kur jau niekas neverkia,
Abuojumo prisėtas gėlynas.
Aš – savy įsikalinus vergė
Su beprotiško skonio kaimynais.
Nebloga atvirutė išeitų,
Jei atrastų
šmaikštus fotografas.
Tarp gražiai susiglaudusių fleitų
Aš atrodyčiau tarsi pyragas.
Sužiedėjęs į plytą ir pilkas,
Šmėklos veidas tarytumei
kaukė...
Aš esu čia kur niekas neverkia,
Aš esu čia- kur niekas nelaukia.
Toks murzinas, glitus ir šiltas
Tiek dienoje, tiek naktyje
Nutiesdamas ramybės tiltus
Išties neatvedi į ją.
Iš lapkričio priėmęs tąsą
Lieki tik antras lapkritys,
O gruodis ant rogučių veža
Ne tik šventes, bet ir pusnis.
Įkrisčiau aš į baltą glėbį
Puraus kilimo vidury
Ir išvalyčiau sielos dėmę
Įsisenėjusią širdy.
Vėliau nupurtyčiau sniegurį
Nuo jau pavargusių pečių
Ir eičiau ten, kur akys žiūri
Pačiu tiesiausiu keliuku.
--------------------------------
Atvirski, gruodi, į senus,
Švariai išbalintus
laikus
Įlįsk į savo maršką baltą
Nešalta bus, o jei ir šalta
Įlysiu į kailinukus.
Et, ką čia aš. Juk bus kaip bus...
Įlysiu į kailinukus.
Et, ką čia aš. Juk bus kaip bus...
Veltui mums niekas nieko nežadėjo
Tik išlydėjo, kaip laivus išlydi
Tikėdami, kad kilsime pavėjui
Į patį nuostabiausią savo
skrydį.
Ir kilome, ir leidomės, ir
kritom,
Ir šliaužėm pažeme, ir keitėm
srovę,
Žydėjom, skleidėmes, rasa
iškritom
Prieš visagalio laiko įvairovę.
Išbandėme visus likimo posūkius,
Net trupinius surinkome į vieną
Tik mintyse ir vėl tas pats
galvosūkis
Nuo ko rytoj pradėsim savo
dieną.
Burtų lazdele mojuoja laikas
Eidamas pro šalį vakare
Uždaroj erdvėj tik aš ir
tvaikas,
O toliau spygliuotoji tvora
Dega putinais. Širdis kraujuoja-
Eitų viską metusi laukan,
Glaustųsi lyg šuo prie Tavo kojų
O vėliau nugrimzdus pragaran,
Sielai leistų pailsėt ir grįžtų
Būtinai prieš rytą pas tave
Eglių šakomis, kurios nevysta
Uždangstytos debesų skara.
O tada ir mes, saulele mano,
Dviese pastatytume namus.
Erdvėje toje kažkas gyveno
Gal gi ji gražiai priglaus ir mus.
..................................................
O kodėl gi ne... lazdelė burtų
Sakmę apie mus abu sukurtų.
Atleisk, taip sunkiai slegia
laikas,
Prabudo sielos slėpiniai
Giliai širdy esu tik vaikas –
Aikštinga, uždara dažnai.
Ieškodama teisingo kelio,
Lieku toli ir svetima.
Eime prie mūsų bendro stalo
Su Tavo rudenio branda.
Tikiu Tavim. Prašau, atleiski.
Aš suprantu, kad neteisi
Už tai nebausk tyla, neteiski.
Jau laikas nuteisė už tai.
.............................................
Užeik į mano tuščią irštvą...
Taku nuo manęs vien tik pėdos,
Dulkėtos...Lietaus prilytos...
Ne visos jos buvo begėdės,
Ne visos varu išvarytos.
Kitos laimės išėjo ieškoti,
O suradę kitur apsistojo
Prie mano trobelės paklotė
Nebešildo pavargusių kojų.
Kada susirenka draugai?
Kada viens kito ilgis žmonės?
Juk dienos byra kaip žiedai
Po vasaros trumpos kelionės.
Mes nuolat būnam užimti
Darbai viens kitą vėju veja.
Vis rūpesčiai ir reikalai
Į žemę savo vaisių beria.
Pamirštame vieni kitus,
Gal tik vaikai arčiau prigludę,
Bet būna dienos, kai širdy
Nebetelpa jausmai suplūdę
Prisimeni visus, kurie
Tau buvo artimi ir brangūs,
Kuriuos gal ir retai matai,
Praeinančius pro tavo langus
Bet būna ir tokių dienų,
Kai turim viską prisiminti
Prie vyno taurės, prie ugnies
Gyvenimu pasidalinti
Nelaukiant kol šiaurys užpūs
Berimstant paskutinę dagtį
Tad atsišaukim kviečiami
Ir neskubėkime netekti.
Jau aprašytos visos aušros,
Saulėlydžiai ir skauduliai
Ir ilgesį, it gervės šauksmą
Sugėrė rudenio laukai.
Atvirkštine tvarka dėlioju
Mintis ir vėl einu ratu...
Kas kartą vis rečiau sustoju
Prie lauko durų uždarų.
Ir kam ieškoti rojaus vaisiaus,
Kai jo nuskint nebegali.
Pasižiūrėkit - kokios raišos
Laukinės naktys siautuly.
Ir koks netikras rožių kvapas,
Kai jis iš svetimų namų...
Tarpusavyje mintys šnekas
Ir negirdėt jų negaliu.
Dažnai nepritariu ir pykstu,
Kad niurgzlės eina vis senyn.
Nepastebiu kada suspėja
Sugrįžti pilnatys lieknyn.
O takas paukščių...Šitoks takas
Juk kažkada tik juo ėjau,
Nejaugi ėmė ir apako
Akylos sielos akys jau.
Jau aprašytos visos aušros,
Mėnulio baltas skritulys...
Kam gi įdomios sielos sausros,
Ar begalinis ilgesys.
Ką dar galėčiau rasti naujo
Ir tuo pačiu populiaraus...
Kitiems atrodo gražbyliauju
Nors ir neieškau panašaus
Eilučių sąskambio ir vingių,
Metaforų neatrastų.
Galėčiau sau sakyti - tingiu,
Bet aš tuo tarpu gyvenu
Savim ir savitą palaimą
Visiems vienodai dalinu.
Man nesvarbu mieste, ar kaime
Gyvena tie, kurių turiu
Atsiprašyti už grubumą,
Už neišsaugotus daigus,
Už kartais perdėtą orumą,
Kai skaudžiai žeidžia atgrasus
Ir arogantiškas narcizas,
O apsiginti tegaliu
Pilkais plunksnakočio eskizais
Ant medžio lapų nukrėstų.
Žvaigždynų pievose dar ganos
Pulkeliais debesys jauni
O žemėje didžiulis klanas
Ties paskutine viltimi.
Esu dabar ir čia. Tokia gi
Besparnė mano gyvastis
Ir veda ją tolyn į
laiką
Kiaura, palaikė savastis.
Atsiverčiau lapus,
Į seną braižą
Prisnigo obelim iš mūsų parko
Išblyškę raidės sąsiuvinį laižo
Įvesdamos jame jau savo tvarką
Čia ir pavasaris žiedais į
rytus,
Išbarstęs vabaliukais Jonų
naktį,
Ir lapų pakraščiuos ruduo įmitęs
Pro šalį bėgdamas klevų
uždegti...
Alyvų žiedlapiai –keli sutrupę
Plonai sudžiuvę naktinukių
galvos
Ir takas saulės sklidinas į rytą
Ir paslaptingos nematytos
spalvos
Išdžiūvusių ir užmirštų reliktų
Sugulusių greta į vieną vagą
Ir laukiančių, kad deramai sutiktų
Ir bedėliojančių gyvybės seką.
Parašyk man
neįprastą laišką –
be raidžių,
be voko ženklų -
ant vaivorykštės
krašto,
kur vaikšto
pulkelis
drumstų debesų,
ant vėjo skverno
palaikio,
ant žaizdotos
rudens šakos,
ant benubėgančio laiko
upės taku link brastos.
Parašyk man ne vakar,
O šiandien,
kol pjūvis alsuoja
Tavim,
kol jaučiu
tvinksint savo laiką,
nors ir nesu savim.
Parašyk, kad dar
spėčiau išeiti
nevaryta iš savo namų.
Mes juk šio
laiško beraidžio
nebeskaitysim kartu.
Tik paslėpsim į
rudenio kraitę
tarp krituolių
obels vaikų
Ir nueisim į savo laiką
Plonyčiu pirmu ledu.
.................................
Man atrodo
skaičiau šitą laišką.
Pasakyk man, kokia gi ta laimė,
Ar buvai ją sutikęs kely?
Žmonės šneka, jei tik patikėsi,
Ji labai į Tave panaši...
Ką ji sake? Kalbėjo ar daug?
Ar žadėjo sugrįžti kada,
Gal man jos vis dar reikia
palaukt
Ties nubėgančio laiko upe.
Kai ateis, sustabdyt ir paklaust
Gal pavargus, gal ieško manęs,
Ji viena, o juk mūsų tiek daug,
Ar suras, ar ateis... Ar pakęs...
Mums tik po šešetą lentų,
O jau daugiau, – velniai nematė,
Susėdę šnekamės abu
Po dvaro liepa šimtamete.
Užteks kas liko – negausu -
Neturinčių čia nieks nekeikia
Ir netgi tų šešių lentų ne mums
Patiems, o mirčiai reikia.
Taigi, gyvenkime toliau,
Kol laikas vartų neužkėlė -
Ant jų aš vėl pakabinau.
Mažutę laimės pasagėlę.
Aš neradau dienų kaip Tavo, Mama,
Prasilenkė ir klausti nevalia.
Kai mano aušo, Tavo dienos temo
Iškrisdamos ant žiedlapių rasa.
Dvi vargo vagos dviejuose dirvonuos
Nubėgo ryškiai priešinga kryptim
Visaip tada kalbėjo kaimo žmonės
-
Nesuprasta jiems tekom paslaptim
Du rieduliai, atskilę nuo uolyno
Beriedantys į priešingas puses
Aš nežinau ar Tu prašei maldyno
Ir jeigu tai ne Tu, ne aš, tai –
kas?
Išvirto užtvaros prie Tavo
kiemo,
Suskeldėjo laukymėje akmuo,
O prie senos šalinės lango rėmo
Jau nebeloja mūsų senas šuo.
Išstypo lyg ūgliai vaikai į
aukštį
Ir išsilakstė po savas dienas...
Dažnai nauja gyvybė mena
paukštį
Atskridusi iš kelio nuo Tavęs.
Negarbinau visų
šventųjų, Tėve,
Bet juk ir Tu negarbinai
be saiko,
Atlupusi storiausią
laiko žievę
Neišmaniau jau nugyvento laiko.
Dar nežinojau, kad nubus
toks rytas,
Kai be Tavęs nevarstomos langinės
Suduš skeveldromis į sienos plytas
Ir šuo, staiga nutrūkęs
nuo grandinės
Paliks namus ir kaminas
virš gryčios
Jau nebetrauks gardaus
beržinio dūmo.
O vidury senos tėvų
seklyčios
Neliks taip savo tarp
savų šiltumo...
Negarbinau visų
šventųjų, Tėve,
Bet juk ir Tu negarbinai
be saiko,
Bet vis dažniau čiuopiu
plonesnę žievę
Tarpu Tavęs ir nugyvento
laiko.
Pasimečiau... Gal gi kas radot?
Parveskit tiesiai į namus,
Kur nebėra garsų parado,
Kur palikau visus turtus
Ne litais, markėmis, ar eurais-
Tokių veik niekada nėra,
Kišenės nuo senumo kiauros
Bet čia - sena namų dvasia.
Teisybė-nieko nenupirksi,
Bet viską su savim turiu...
Pasimečiau, gal kas išpirksit
Mane iš vėtrų keturių.
Purpurais sklaidos
Nuolydžio vilnys
Kol nurimsta
Putota banga,
O į širdį
Rūdijančios vinys
Veria kelią,
Neklauski į ką.
Tegul bus -
Į besvietį lėkimą
Beprasmybėn
Be laiko ženklų,
Kur anąkart
Sugrįžom ieškoti
Stebuklingų
Teisybės vagų.
Dar vis nenubundu,
Nors saulė tiesiai
Į lango lopą
Spraudžia
Savo spindį
Ir sapnas tįsta
Jau į ryto šviesą,
Ir jau kitoniška
Spalva atspindi
Tave, mane
Ir tiktai kartais
MUDU,
O dar rečiau
Ėjimo linkį keistą...
Užklysime pakilti
Nenubudę
Gal net į patį
Atokiausią raistą...
Jei nepareisiu, Mama,
Nelauk manęs ilgai.
Pirkelėje užgeso
Pavargę vakarai.
Nevarginki akelių-
Šviesa nuėjo gult,
Nebeklūpoki, kelkis
Aš negaliu prapult.
Kiek skausmo susikaupę –
Mūs ratai nepaveš...
Atleiski, motušėle,
Tai aš, tai aš, tai aš
Kaskart į kitą kraštą
Ir visąlaik – vogčia...
Kiekvieną Tavo dieną
Paženklinu kančia.
Jeigu negrįšiu, Mama,
Nebark manęs už tai.
Pati žinai, kaip trupa
Gyvenimo lukštai.
Geriau neklausk. Mums vis mažai po saule.
Ne vietos. Jos kol kas visiems
gana.
O kaipgi Tu? Kaip tavame Pasauly
-
Naktis ar susitinka su diena?
Gal ten kur tu – nakties išvis nebūna.
Saulėlydžių, saulėtekių... Ir
jų?
Kodėl diena – nerimstanti
bastūnė,
Prilipusi prie krašto debesų?
Gražu, tiesa? O kaip ten
paukščiai gieda,
O gėlės kvepia? Lietūs ar dažnai?
Jei be saulėlydžių, tai kur
nurieda
Saulužė pailsėti, ar žinai?
O gal paklausk...
Argi svarbu kas Tu –
Karys, ar vadas.
Net nelygiam kare
Gerų nėra.
Tėra gyvi
Ir negyvų plejados.
Gyvybė ir mirtis
Čia pat - šalia
Lyg dvi sesulės
Už parankės eina.
Esi...
Nėra...
Buvai...
Ir atmintis
Palikusi pėdas
Namus apeina,
Kol skausmas
Jos išeit nepaprašys.
Argi svarbu kas Tu.
Svarbu, kad gyvas,
Kad pats, o ne kiti
Tave parneš.
Koks paprastas
Velnioniškai motyvas -
Sugrįžt ne dėl kitų,
O dėl savęs.
Pasek man, Mama, pasaką -
Tą – iš vaikystės.
Gal aš tada kažko neišgirdau,
Arba nesupratau,
Nes veiksmas vystės
Trumpai ir greitai,
Gal – ir paprasčiau.
Ar ten tikrai laimėdavo
Geriečiai,
O trečias brolis – tas –
Na, kur kvailys,
Kaskart, įlindęs,
Tarsi bičių spiečiun,
Pabaigoje atverdavo duris
Laimingas, sveikas,
Kvepiantis lyg vėjas
Laukais, žvaigždynais,
Atviru dangum,
Ar tai jisai tada
Kvailiu vadinos?
Kodėl ? Sakai, -
Kad atlapu vidum...
Pasek man, Mama, pasaką –
Tą iš vaikystės...
B e k a r a n t i n ė j a n t
Viltis, jog greitai viskas
baigsis
Sodina prie palatos lango.
Ilgies ateinančių, lyg vaisiaus
Iš rojaus sodo. Jie pabrango.
O tu dar sveikas? Ne?
Karščiuoji?
Tave taip pat kažkas uždarė?
Juk tu stiprus... O gal meluoji,
Gal tik todėl, kad neišvarė
Iš ten, kur paprastai išvydavo,
O tu turėjai, kur užbėgti...
Aš grįšiu – juk visi išgydavo?
Tiki? Tikėk – turės atlėgti...
Ar pameni...
Ne melstis ji užėjo, pameni?
Tik išmaldos. Tokia sublogusi
Senutė, juostele per liemenį,
Veidelį skarele prigobusi.
Ranka, lyg mažo vaiko-prašanti,
Tiktai raukšlėta -tarsi smegenys
-
Gyvenimišką knygą rašanti
Į mūsų uždangstytas smegenis.
Ne melstis ji užėjo. Pameni?
Ji už visus seniai atsimeldė.
Senutei, juostele per liemenį
Kažkas į skraitą centą įmetė...
Ar pameni, kalbėjomės lyg
išnaktų,
Lyg vakar – dar girdžiu
kiekvieną žodį,
Ir tylą tarp kelių lemtingų
išvartų,
Kuri daugiau išmintimi parodė.
Kalbėjom kaip dažnai tokie skirtingi
Veiksmai ir žodžiai kasdienybę
laužo.
Ir mus užvaldžiusias aistras laimingi
Sudeginom lyg raganas ant laužo.
Tas vakaras sode –
nepakartojamas...
Kaip ir tas drebulys šalia
prisėdus...
Per naktį nukrėtėm visas likimo
obelis,
Net rytas raudo, pameni, iš
gėdos.
Nereikia išvadų.
Per maža laiko,
O ir tas pats
Nebuvo mūsų naudai
Tarp didesnių
Likimo išvartų -
Ir tai retai
Besusigaudai.
Nukris varvekliai,
Nuriedės vežimas
Nuo svetimos kalvos
Į savo vietą
Ir vėl kaip buvo –
Įprastas ėjimas
Į tai, kas jo
Pabaigoje padėta.
Dirbtinės ašaros
Lyg paskutinis žodis -
Natūralaus jau
Nebeliko nieko.
Nebent tik
Vaško pėdos
Ant paklodės
Po paskutinio
Siautulingo miego.
Pavymui slenka
Nuganytos dienos,
Laukinį žvilgsnį
Eketėn panėrę,
Palaidos luokanos
Ant balto sniego
Ir atminimai
Lyg paskutinis žodis -
Natūralaus jau
Nebeliko nieko.
Nebent tik
Vaško pėdos
Ant paklodės
Po paskutinio
Siautulingo miego.
Pavymui slenka
Nuganytos dienos,
Laukinį žvilgsnį
Eketėn panėrę,
Palaidos luokanos
Ant balto sniego
Ir atminimai
Kuokštais susivėlę.
Ties gyvybės brasta
Svetima aimana
Atsimušus į akmenį glitų,
Slys-nuslys pasroviui...
Gal išgirs, gal suras
Vėjui gaudžiant
Dar gyvą prieš rytą.
Ir išvirs ąžuolai
Ąžuolinėm lentom
Įmantriais piešiniais išsiraitę.
Ties gyvybės brasta
Svetima aimana -
Išvaryta į girią našlaitė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą